Vilnių ir jo apylinkes puošiančius bei atgaivą miestiečiams teikiančius ežerus vis stipriau veržia urbanizacijos kilpa. Kai kurie žmonės šias permainas vadina ir kitaip – okupacija.
Antavilio, Baltiešos (vilniečiai jį vadina Balčio ežeru), Gilužio, Gineitiškių, Gulbino, Salotės ir kitų Vilniuje bei šalia jo telkšančių ežerų krantai vis sparčiau užstatomi šiuolaikinėmis mūro „pilimis“. Žemė įsigyjama įvairiais būdais - legaliai ir apeinant įstatymus, o savininkai neretai savo valdas aptveria iki pat vandens, uždarydami priėjimą prie jo „pašaliniams“.
Vienas argumentų, kuriuo įsigudrino prisidengti kai kurie prie vandens telkinių norintys įsikurti turčiai ir jiems talkinantys valdininkai – esą vandens telkinio riba yra ne natūralūs jo krantai, o ten, kur nėra augmenijos. Tokiu atveju užželiančio ežero plotas gerokai sumažėja, o krante galima daryti, ką nori: kasti, statyti, tverti ir taip toliau.
Paskutiniojo teismo vieta
Kas regėjo Vilniaus ežerus prieš, tarkim, keliolika metų ir apsilanko dabar - apstulbsta. Šitaip atsitiko žinomam ornitologui ir judėjimo „Už gamtą“ vadovui, gamtos mokslų daktarui Algirdui Knystautui.
„Būdamas studentu, rašiau kursinį darbą „Balčio ežero paukščiai“. Tada šiame nedideliame vandens telkinyje perėjo puokštė Lietuvos retenybių: keturios mažųjų baublių poros (dabar visoje Lietuvoje registruota viena), juodkrūčiai bėgikai, paprastieji griciukai, mažieji kragai, įvairių rūšių antys. Ežero nendrynuose gyveno dvi anksčiau čia neperėjusių retų paukščių rūšys – didysis baublys bei nendrinės lingės. Tai buvo rojaus kampelis mieste“, - prisimena ornitologas.
Apie retenybes jis tada papasakojo žinomam gamtininkui profesoriui Ričardui Kazlauskui ir šis pasiūlė tuometiniam Valstybiniam gamtos apsaugos komitetui (dabartinės Aplinkos ministerijos (AM) pirmtakui) įsteigti Balčio ornitologinį draustinį. A.Knystauto žiniomis, taip ir buvę padaryta.
Neseniai, po maždaug 20 metų pertraukos, A.Knystautas su kolega Edmundu Greimu, Žaliųjų judėjimo vicepirmininke, Vilniaus Pilaitės bendruomenės vadove Janina Gadliauskiene ir kitais gamtos mylėtojais vėl aplankė netoli Pilaitės tyvuliuojantį Balčio ežerą. Vaizdai juos pribloškė. „Tai armagedonas, kuriame gėris jau pralaimėjęs blogiui“,- taip dabartinius įspūdžius pavadino A.Knystautas. Armagedonas – mistinė Biblijoje minima diena, kai Jėzus ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Apsaugos juostų nepaiso
Aš irgi apsilankiau prie Balčio ežero. Vedle sutiko pabūti J.Gadliauskienė, puikiai pažįstanti ne tik Pilaitės mikrorajoną, bet ir jo apylinkes. Ekskursiją pradėjome pietiniame Balčio krante.
„Čia jau galima praeiti, - apsidžiaugė J.Gadliauskienė, mums priėjus sodybos tvorą. - Kai buvome su gamtininkais, ši tvora driekėsi iki pat vandens“. Kaip LŽ vėliau informavo Vilniaus rajono aplinkos apsaugos agentūroje, už praėjimo palei ežerą aptvėrimą šios sodybos šeimininkas nubaustas administracine bauda, jam buvo nurodyta tvorą patrumpinti.
Nubaustasis namo savininkas ir jo kaimynai, matyt, nieko nežinojo arba apsimetė nežiną apie vandens apsaugos zonas ir juostas, kurios privalomos prie visų vandens telkinių, išskyrus pramoninius, laikinus ir griovius. Priklausomai nuo vandens telkinio ploto šios juostos turi būti ne siauresnės kaip 5 metrai. Saugomų teritorijų įstatymas ir kiti teisės aktai draudžia šiose juostose tvoras, ūkinę ir kitokią veiklą.
Tačiau prie Balčio ežero pietrytinio kampo įsikūrę privačių namų savininkai nuolaidžiame šlaite buldozeriais sustūmė ir akmenimis bei betonu sutvirtino dirbtines terasas, nuplėšė žemės velėną, supureno dirvą ir apsėjo dekoratyvine žole. Prie pat vandens nulieta didelė betono plokštė, ant kurios tikriausiai rengiamasi kažką statyti.
Ežeras toje vietoje paplatintas, vandens augalai išrauti, dugne pripilta žvyro, pakrantėse - skaldos. Ja apipilta ir salelė, kurioje atsidūrė beržai. A.Knystauto ir kitų gamtininkų nuomone, tai yra vandens paukščių varymas iš ežero.
Kiek tolėliau iškasta kūdra. Privačioje valdoje kūdros įstatymai kasti nedraudžia, tačiau čia kūdra – prie pat ežero, taigi jo apsaugos juostoje. Be to, kūdrą ir ežerą jungia protaka – matyt, tam, kad ežeras papildytų kūdrą vandeniu. Tai irgi draudžiama, nes keičia ežero režimą.
Šiauriniame ežero gale tiesiamas kelias, klojamos komunikacijos. Mat netrukus netoliese bus pastatyta kelios dešimtys namų. Kažkodėl nuspręsta kelią tiesti palei pat užpelkėjusią ežero dalį, kur daugiausia paukščių – gamtininkų nuomone, apsauginėje ežero juostoje.
Kitapus ežero taip pat buvo pelkė, ją supo miškas. „Dar praėjusią žiemą šliuoždavome čia slidėmis „Snaigės“ žygiuose – buvo neliestas miškas, o pavasarį užvirė darbai“, - rodė J.Gadliauskienė. Dalis miško iškirsta, pelkės vietoje iškasta kūdra. Pasak J.Gadliauskienės, čia buvo miško paskirties žemė, tačiau jos statusas pakeistas į žemės ūkio paskirties žemę ir kirtavietėje ruošiamasi statyti 4 gyvenamuosius namus.
„Miškų departamente aiškinausi, kam priklauso šie miškai. Paaiškėjo, jog jie čia privatūs ir suskirstyti rėželiais. Nutiestos komunikacijos ir kiti darbai rodo, jog tvirtai tikėtasi, kad Seimas priims Miškų įstatymo pataisą, leidžiančią visiškai laisvai statyti valdas privačiuose miškuose. Tuoj po to čia būtų pasipylusios statybos“, - svarstė J.Gadliauskienė.
Kur yra krantas?
Kai gamtininkai savo įspūdžius papasakojo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narei Aurelijai Stancikienei, ši paprašė Aplinkos ministeriją , Vilniaus rajono savivaldybę ir kai kurias kitas institucijas paaiškinti, kodėl vilniečiams svarbus Balčio ežeras, nepaisant įstatymų, yra urbanizuojamas.
Po šio paklausimo šį ežerą aplankė ir AM Vilniaus rajono aplinkos apsaugos agentūros pareigūnai. Agentūros vedėjo Mykolo Bekasėno nuomone, skundai pagrįsti tik iš dalies.
„Pirma, dabar tai jau privatus ežeras – jis priklauso dviem savininkams. Antra, jo ribos gerokai arčiau vidurio, negu aiškina skundo autoriai, nes didesnioji dalis jau užpelkėjo. Tad pažeidimų čia nėra daug“, - aiškino M.Bekasėnas. Pasak jo, Aplinkos apsaugos agentūra prie AM pateikė agentūrai planą, kuriame ežero ribos - ten, kur tyvuliuoja vanduo, o nendrynai – už ribų.
J.Gadliauskienės nuomone, tokiu būdu aplinkos apsaugos pareigūnai bando pateisinti ežero urbanizavimą ir kitus pažeidimus vandens apsaugos juostose ir zonose. „AM sudaryta komisija siūlė man pasirašyti ant akto, jog pažeidimai įvykdyti netgi ne prie Balčio ežero, o prie ištekančio iš jo upeliuko, kuriam galioja mažesnė negu ežerui apsauga. Kai nesutikau, pateikė kompromisą: esą čia ne ežeras, o užpelkėjusios jo vietos. Betgi vis tiek ežeras?“ - juokėsi Pilaitės bendruomenės vadovė.
Išsiaiškinti, kur prasideda ir baigiasi Balčio ežeras ir panašūs į jį užželiantys vandens telkiniai, praėjusią savaitę Aplinkos ministerija surengė specialų pasitarimą. „Nuomonės nesutapo, todėl kartu su mokslininkais vyksime dar kartą apžiūrėti ežerą“, - sakė AM Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento Kraštovaizdžio skyriaus vedėjas Gintautas Gruodis.
Pasak jo, dabartiniuose teisės aktuose nėra aiškiai reglamentuota, kas yra ežero, upės ar upelio krantas, kur prasideda ir baigiasi kranto linija, todėl kyla įvairių interpretacijų. „Vienu atveju teigiama, jog pelkėjančios apyežerės yra sudėtinė ežero dalis, kitu – jog tai atskira pelkė. Todėl susidaro sąlygos neteisėtoms statyboms bei kitiems gamtosaugos pažeidimams. Reikėtų pagaliau sukurti tikslų sąvokos apibūdinimą ir įrašyti į Vandens įstatymą“, - sakė G.Gruodis.
Panašu, jog AM nesuinteresuota nustatyti apsaugos juostas ir režimus užpelkėjusioms vietoms, nes tokių Lietuvoje – šimtai. Valdininkams atsirastų daugybė darbo, jie pareikalautų nemažai lėšų.
„O kur Aplinkos ministerija buvo anksčiau? - stebėjosi išgirdusi apie šias diskusijas Seimo narė A.Stancikienė. - Kodėl prireikė aiškintis krantų peripetijas tik tada, kai gavo paklausimą? Kodėl mūsų valstybė skiria aplinkosaugai tokias didžiules lėšas, jei jos pareigūnai tik sėdi kabinetuose ir imituoja darbą, o ne realiai saugo gamtą?“
Draustinis liko popieriuje
Pasidomėjau ir Balčio ornitologiniu draustinio likimu. Ar buvo jis įsteigtas ir jei taip – ar panaikintas. Jei panaikintas – kodėl?
Profesorius R.Kazlauskas gerai prisimena buvęs biologiją studijavusio A.Knystauto mokslinis vadovas. „Šis gabus studentas rado prie Balčio daug retų paukščių. Ir aš jų ten nemažai aptikau, pavyzdžiui, remezų. Todėl ir pasiūliau Gamtos apsaugos komitetui įsteigti ornitologinį draustinį. Berods patarimo paklausė. Aš šiame draustinyje rengdavau televizijos laidas apie gamtą“, - sakė prof. R.Kazlauskas.
Tačiau Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM Planavimo ir kadastro skyriaus vyriausiasis specialistas Giedrius Mikalauskas, peržiūrėjęs ne tik dabartinį kadastrą, bet ir turimus archyvinius dokumentus, informavo, jog tokio draustinio nebuvo ir nėra.
„Brolyti, neprisimenu – seni laikai. Gal buvom įsteigę, gal nespėjom, o dabartinė ministerija archyvo neranda todėl, kad jį per reformas sunaikino. Skambink Gediminui Tursai, jis anais laikais dirbo Gamtos apsaugos komitete“, - patarė buvęs šio komiteto pirmininkas Kazys Giniūnas ir pridūrė, jog tiek jis, tiek jo pirmtakas Viktoras Bergas siekė, jog paukščių, žvėrių ir kitų gyvūnų aplink miestus netrūktų.
Skambinu. „Taip, toks pasiūlymas buvo, nes Balčio ežeras iš tiesų labai įdomus. Norėjome steigti ten draustinį, tačiau – gyvenvietė šalia... Taip ir liko neįsteigtas“, - prisiminė buvęs Gamtos apsaugos komiteto darbuotojas G.Tursa.
Prof. R.Kazlausko nuomone, šią klaidą ištaisyti nevėlu ir dabar. „Tai kas, kad kaimas netoli, svarbu, kad neleistų statyti namų prie pat vandens. Vakarinė ežero dalis, kurioje daugiausia nendrynų, baigiasi stačiu šlaitu. Šią vietą reikėtų ypač saugoti nuo statybų. Geriausia būtų ten įrengti apžvalgos aikštelę, kurioje vilniečiai ir sostinės svečiai galėtų pasiklausyti baublių ir kitų retų paukščių koncertų. Tai būtų unikalu – retenybių koncertai sostinėje! Vargu ar kur kitur Europoje tai rasi“, - siūlė prof.R.Kazlauskas.
Tačiau įgyvendinti šį žinomo gamtininko siūlymą gali būti jau nelengva, nes užpelkėjusi Balčio ežero dalis jau perduota kaip nuosavybė keturiems Vilniaus rajono gyventojams, kurie, ko gero, tikisi pelkę nusausinti ir ten statyti namus.
Beje, VšĮ Ekologinės darnos centras ir UAB „Vilnijos projektai“, remiami kai kurių žemės savininkų, buvo sukūrę projektą naujos rūšies gyvenvietei–ekopoliui prie Balčio ežerui sukurti. Kaip teigiama projekte, tai būtų autonominė gyvenvietė, išsaugojanti nepakeistą kraštovaizdį ir kitas Balčio ežero ir jo apylinkių gamtos vertybes bei naudojanti energetiškai efektyvias eksploatacines technologijas, saulės architektūros metodus.
Projekte buvo numatyta šiaurinės ir pietinės užžėlusių ežero dalių, kur gyvena daugiausia paukščių, nekeisti, o iš vidurinės dalies išsiurbti dumblą, įrengti paplūdimį, sveikatingumo įrenginių kompleksą, nutiesti pėsčiųjų ir dviratininkų trasas.
Kliūtys prie vandens
Daug namų pastaraisiais metais pridygo ir prie Salotės, Gineitiškių bei kitų Vilniaus miesto ir priemiesčių ežerų. Mūsų laikraštis apie tai rašė ne kartą. Vienur tai vadinama gyvenviečių išplėtimu, kitur įsikuriama miestiečiams gavus ūkininko pažymėjimą – tada galima kurti namų valdą. Tokiu keliu pastaraisiais metais prie Salotės ežero paplūdimio pastatytos dvi didžiulės sodybos, ežero pakrantėje augantis miškas aptvertas.
Gineitiškių ežeras jau beveik visas apjuostas mūro namais beveik ligi vandens. Kartu su J.Gadliauskiene pabandėme apeiti ir jį. Tai nelengva, nes vienur tarp betoninių sienų ir vandens paliktas vos metro tarpelis ( kaip minėta, turi būti mažiausiai 5 metrai), kitur kelią pastoja tvoros ir užrašai „Privati valda“. „Šitaip užtvers ir Balčio ežerą“, - svarstė J.Gadliauskienė.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2011 08 06