Lietuva kol kas nepritaria Rusijos ir Vokietijos projektui tiesti Baltijos jūros dugnu dujotiekį „Nord Stream“ („Šiaurės srautas“). Aplinkos ministerija paprašė daugiau duomenų apie šį projektą, kurį ekologai vadina beprotybe.
Minų laukas – taip mokslininkai vadina Baltijos jūrą, kurioje po Antrojo pasaulinio karo rusai ir jų sąjungininkai nuskandino dešimtis tūkstančių tonų Vokietijoje konfiskuotų cheminių ir artilerinių šaudmenų, minų, giluminių bombų.
Rusijos idėją tiesti 1200 kilometrų ilgio dujotiekį Baltijos jūros dugne per šį minų lauką ekologai laiko beprotybe. Nežiūrint tų perspėjimų, dujotiekio projektas derinamas su Baltijos šalimis, o Rusijos sausumoje „Šiaurės srautas“ jau tiesiamas.
Bendrovė „Nord Stream AG“, kurią įsteigė daugiausia akcijų joje turintis Rusijos gamtinių dujų koncernas „Gazprom“ ir dvi Vokietijos kompanijos, pateikė projekto poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą Lietuvai. Joje tikinama, jog dujotiekis šiek tiek pakenks gamtai tik jo tiesimo metu, o paskui jai neva būsią dar geriau negu ligi tol.
Mūsų specialistai tokiai prognozei nepritarė. „Ši ataskaita nėra pakankamai išsami, kad būtų galima pradėti svarstyti leidimų dujotiekio tiesimui ir eksploatacijai išdavimo klausimus. Todėl prašoma papildyti kai kurias PAV ataskaitos dalis ne tik praplečiant atliktą analizę, bet ir pateikiant naujų tyrimų duomenis bei jų įvertinimą“.
Tokią Lietuvos poziciją Aplinkos ministerija nusiuntė bendrovei „Nord Stream AG“ ir devynioms šalims, kurios dalyvauja vertinant šio projekto poveikį aplinkai.
Nuotaikos jau kitokios
Prieš du dešimtmečius Baltijos šalių žmonės, norėdami apsaugoti šią labiausiai pasaulyje užterštą jūrą, susikibo aplink ją rankomis. Dabar nuotaikos jau kitokios. „Aplinkos ministerija nusprendė teisingai. Tačiau rusai vis tiek darys ką užsimanė ir Lietuva negalės uždrausti, nes projektui jau pritarė tos šalys, kurių teritoriniuose vandenyse dujotiekis bus tiesiamas – Suomija, Švedija, Danija ir, be abejo, Rusija bei Vokietija“, - svarsto chemijos mokslų daktaras Vidmantas Kapočius.
Sprendžiant dujotiekio likimą Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija veto teisės neturi, nes jų teritorinių vandenų „Šiaurės srautas“ nekirs. Pagal Tarptautinę ekologijos konvenciją (ESPOO) šalys, kurių vandenyse tokie darbai neatliekami, turi teisę tik pareikšti savo nuomonę.
„Kiek tos Baltijos? Jei įvyks sprogimas, jo padariniai pasieks ir mūsų bei kitų pajūrio šalių teritorijas“, - sako mokslininkas V.Kapočius. Pasak jo, galbūt prieš tiesiant dujotiekį išminuotojams ir pavyks nurinkti sprogmenis nuo dujotiekio trasos šimto metrų pločio „koridoriuje“, kaip tai numatyta projekte. Tačiau nelaimė gali įvykti vėliau, jau eksploatuojant dujotiekį.
„Tiesiant dujotiekį sausumoje, kas 50 kilometrų statomos kompresorių stotys, todėl slėgis trasoje nėra labai didelis – apie 40 atmosferų. Jūroje tokių stočių nepastatysi, todėl dujotiekyje slėgis bus daugiau kaip 200 atmosferų. Neduok, Dieve, avarijos – būtų katastrofa“, - būgštauja V.Kapočius.
Jūrą pavertė kapinynu
Prieš trejetą metų JAV savaitraštis „Newsweek“ paskelbė Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno kapitono leitenanto Konstantino Terskovo dienoraštį. Šiam kariškiui 1947 m. buvo įsakyta Baltijos jūroje prie Gotlando salos, tarp Švedijos ir Latvijos krantų, palaidoti 34 tūkst. tonų vokiškų cheminių ginklų.
Kapitono dienoraštyje rašoma, kad jūreiviai nuleido į jūrą tūkstančius sviedinių su cheminiu "įdaru". Kai kurie sprogmenys iškildavo į paviršių, bangos išmesdavo juos į krantus.
Šių baisių „laimikių“ patekdavo ir į žvejų tinklus. Antai vien tik 2003 m. žvejai pranešė apie 25 atvejus, kai jų žvejybos įranga iš Baltijos jūros buvo ištraukta cheminių šaudmenų. Vienu metu net buvo uždrausta kai kuriose Baltijos jūros vietose žvejoti, kad žvejai neiškeltų į paviršių iprito ir kitokių nuodų, kurių prifarširuota cheminiuose ginkluose.
Amerikiečiai ir anglai darbavosi paprasčiau: jiems atitekusius šaudmenis sukrovė į 50 vokiškų baržų ir nuskandino jas Baltijos jūros sąsiauriuose prie Norvegijos, Danijos ir Švedijos krantų.
Sovietai, sukrovę 42 ešelonų turinį į vokiečių laivus, aviacines bombas, sviedinius, minas ir bombas išvertė į jūrą, o laivus pasiliko sau. Vien tik 1947-1948 metais į Baltiją buvo išmesta apie 300 tūkstančių tonų cheminio ginklo.
Dabar, po 60 metų, numatytas dujotiekio maršrutas driekiasi kaip tik prie Gotlando, kur K.Terskovo įgula skandino cheminius ginklus. Tai – apie 130 kilometrų į vakarus nuo Klaipėdos. Kitą dalį sprogmenų rusų kareiviai nuskandino netoli Danijai priklausančios Bornholmo salos.
Specialios darbo grupės Baltijos jūros teritorijoje nuskandintiems cheminiams šaudmenims tirti (HELCOM CHEMU) duomenimis, 1947 ir 1948 m. 11 tūkst. tonų cheminių medžiagų buvo išmesta į rytus nuo Bornholmo, o 1000 tonų - netoli Gotlando.
Odą pažeidžiančių, vimdomojo poveikio ir ašarinių medžiagų bei fosgeno buvo didelio galingumo sprogmenyse ir prieššarviniuose sviediniuose, 50, 250 ir 500 kg aviacinėse bombose bei medinėse ir metalinėse dėžėse.
Dujotiekio projekto autoriai tikina parinkę trasą ne per šaudmenų sąvartynus. Tačiau tyrimus atlikę Rusijos Federacijos gynybos ministerijai pavaldaus Nacionalinio navigacijos ir hidrografijos mokslo ir tyrimų instituto atstovai projektuotojus perspėjo, jog minų, giluminių bombų, artilerinių šaudmenų ir cheminių šaudmenų yra ir ten, kur numatyta tiesti dujotiekį.
Slibinas dar snaudžia
Prieš keletą metų mūsų šalies mokslininkai buvo surengę ekspediciją į tą artimiausią nuo Lietuvos esančią cheminių ginklų kapavietę prie Gotlando salos. Jūrinių tyrimo centro prie Aplinkos ministerijos duomenimis, ten 80-120 metrų gylyje palaidota apie 2 tūkst. tonų cheminių ir paprastų sprogmenų. Aktyvios cheminės medžiagos sudaro pusę šio kiekio.
Laivuose "Vėjas" ir „Kuršis“ tris dienas dirbo minėto Jūrinių tyrimų centro, Geologijos ir geografijos instituto bei Karinių jūrų pajėgų specialistai. Jų paimti vandens ir grunto mėginiai buvo tiriami vietinėse ir Jungtinių Tautų Organizacijos laboratorijose.
Pasak Jūrinių tyrimų centro direktoriaus Algirdo Stankevičiaus, tyrimai parodė, jog situacija ištirtame jūros plote kol kas stabili. „Kol chemikalai guli dugne užkloti dumblu, ypatingos grėsmės jie nekelia. Tačiau tereikia juos pajudinti, ir jie iškils į paviršių. Jeigu oro temperatūra sieks ne mažiau kaip 14 laipsnių šilumos, ipritas pradės garuoti, o šios dujos yra mirtinos", - sako A.Stankevičius.
Iprito, arba garstyčių dujų, pripildyta daugelyje paskandintų sprogmenų. Mirtina iprito dozė – 5 miligramai. Tokį kiekį įkvėpęs žmogus miršta per 3 minutes. Mažesnė dozė irgi pavojinga: gali atrofuotis plaučiai, sutrikti kvėpavimo sistema. Be to, ipritas apdegina ne mažiau negu sieros rūgštis.
Prognozuojama, jog pajudinus iprito sankaupas jūros dugne bus užteršti jūros organizmai. Dalis teršalų su žuvimis pateks ant mūsų stalo, dalis gali būti išmesta į krantą ir nuodys poilsiautojus bei šalia jūros gyvenančius žmones.
Kas atlygintų žalą?
„Sausuma nutiesti dujotiekį būtų buvę kelis kartus paprasčiau ir pigiau, tačiau bijota, jog tam sutrukdys Baltijos šalys. Todėl ir pasirinktas toks pavojingas būdas – per minų laukus“, - svarsto mokslininkas V.Kapočius.
„Specialiai padaryta taip, kad kuo mažiau šalių turėtų įtakos priimant sprendimą“, - sako ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.
Šį Baltijos jūros dugną tyrusį geologą ir politiką jaudina ne tik tai, jog ten telkšo daug sprogmenų, bet ir tai, jog darbų metu jūra bus labai sudrumsta.
„Didžioji dujotiekio dalis bus giliavandenėje zonoje, kur jūros dugną dengia 6-7 metrų storio vadinamasis haloceno dumblas. Ant šių „drebučių“ vamzdžio nepaklosi – prasmegs. Teks kasti dumble labai plačius ir gilius kanalus. Galima įsivaizduoti, kaip bus sudrumsta jūra, kiek daug bus pakelta ir kaip plačiai išsklaidyti jūroje nusėdę teršalai - sunkieji metalai, taip pat šiame dumble nugrimzdę sprogmenys“, - aiškina J.Šimėnas.
Tiesa, galima būtų dujotiekį kloti ant polių, tačiau tai labai brangu, be to, tose vietose būtų draudžiama laivams žvejoti.
Kai kuriose vietose skardžius ir kitokius jūros dugno nelygumus ketinama sprogdinti – dar vienas pavojus.
Dujotiekį teks saugoti nuo teroristų, avarijų. „Baltijoje plaukiojantys rusų kariniai laivai nepadidins taikos šioje jūroje“, - ironizuoja J.Šimėnas.
Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje šis parlamentaras pasigedo ir paaiškinimo, kaip bus atlyginama žala įvykus avarijai. „Ataskaitos rengėjai tikina, jog taip neatsitiks. Tačiau avarijų buvo, yra ir bus, todėl pasirengti joms, aptarti, kaip bus kompensuojama valstybėms ir gamtai žala būtina“, - sako Seimo Aplinkos komiteto vadovas.
Egzaminas politikams
Anot mano pašnekovų, gamtosaugininkai ir mokslininkai jau padarė, ką galėjo, kad įrodytų šio rusų sumanymo beprotiškumą, dabar – politikų eilė.
J.Šimėno nuomone, Europos Parlamentas dar kartą turi apsipręsti dėl šios statybos. Baltijos šalių ir Lenkijos atstovams pasiūlius, jis pernai priėmė rezoliuciją, kurioje pasiūlyta Europos Komisijai parengti teisinę ir ekologinę šio dujotiekio ekspertizę.
„Tačiau kol kas matėme tik „Nord Steam AB“ bendrovės užsakymu parengtus poveikio aplinkai vertinimo dokumentus, o nepriklausomos ekspertizės, už kurią balsavo Europos Parlamento nariai, vis dar nėra“, - stebisi J.Šimėnas. Jis linki naujiesiems mūsų šalies europarlamentarams kuo greičiau pasirūpinti tuo Briuselyje ir Strasbūre.
Prieš keletą dienų pakoreguoti dujotiekio Baltijos jūros dugnu maršrutą pasiūlė net ir Vokietija, kuriai Rusija žada parduoti dujų daug pigiau negu prie projekto neprisijungusioms šalims. Vokietijos gynybos ministerija papriekaištavo, kad dujotiekis eis pernelyg Riugeno salos, kur dažnai vyksta karinės jūrų pratybos.
Tačiau skeptikai abejoja Europos Sąjungos politikų kalbų nuoširdumu. Kai prabylama apie ekonomiką, ES valstybių vienybė subyra į šipulius, o ekologija užmirštama. Vargu ar rusiškų dujų išsiilgusi Europa atsisakys šio dujotiekio.
Ir ne tik jo. „Europos Sąjunga primygtinai reikalavo Lietuvą uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, tačiau apie ne mažesnį pavojų, kurį Europai kelia rusų projektas tiesti Baltijoje dujotiekį, stengiasi tylėti kaip galima ilgiau.
Taip yra ne tik todėl, kad bijomasi užsitraukti Rusijos rūstybę, bet ir dėl to, jog paskelbus tikruosius duomenis apie tai, kaip yra užteršta Baltijos jūra, tektų uždrausti joje žvejybą ir kitus jūrinius verslus. O tada ES netektų didžiulių pinigų“, - sako mokslininkas V.Kapočius.
----------------
Šiaurės Europos dujotiekį planuojama tiesti per Rusijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos teritorinius vandenis. Jis Šiaurės Rytų Europos vartotojams tiektų 55 milijardus kubinių metrų gamtinių dujų per metus. Projekto vertė – apie 5 mlrd. JAV dolerių, sutartį dėl jo Rusija ir Vokietija pasirašė 2005 m. rugsėjį.
Šiuo metu Europos Sąjungos šalys pasigamina mažiau kaip pusę suvartojamų dujų. Trečdalį jų importuoja iš Rusijos, likusią dalį iš Norvegijos ir Alžyro. Prognozuojama, kad iki 2015 metų gamtinių dujų gavyba iš esamų telkinių Europoje sumažės net 25 proc., tad importo poreikis dar didės. Ypač Vokietijoje, kur išgaunama tik keliolika procentų suvartojamų dujų, o didžioji dalis gaunama iš Rusijos.
Dėl neramios padėties Vidurio Rytuose, ypač Irane, gauti dujų nėra paprasta. Todėl ir norima tiesti naujus dujotiekius iš Rusijos. Juo labiau, kad šiuo metu 80 proc. rusiškų dujų tiekiama pro Ukrainą ir dėl to šios šalys neretai konfliktuoja.
Numatyta, jog „Šiaurės srautas“ tęsis nuo Portovajos įlankos (prie Vyborgo miesto, Sankt Peterburgo regionas), esančios Rusijos dalies Baltijos jūros pakrantėje, iki Vokietijos vietovės Synergipark Lubmin prie Baltijos jūros.
Tarp šių vietovių planuojama jūros dugne pakloti dvi 1,20 metro skersmens vamzdžių trasas. Vamzdžiai bus maždaug 50 metrų atstumu vienas nuo kito. Baltijos jūros dune nusidriektų apie 1200 km ilgio ir 100-150 m pločio koridorius.
Dujotiekių sienų storis – 38 mm, numatytas slėgis – iki 220 barų, eksploatavimo laikas – 50 metų. Vamzdynai būtų klojami ant jūros dugno, seklumose ir ties išėjimais į krantą - užkasti. Tikimasi, kad tiesimo tempas bus 2–5 km per dieną, dujotiekį planuojama baigti 2012 metais.
Pusiaukelėje, Švedijos vandenyse Gotlando šiaurės rytuose, ketinama pastatyti dujotiekių aptarnavimo platformą. Pusės kilometro spinduliu nuo jos laivų eismas būtų draudžiamas.
Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija nurodo, kad visos valstybės turi teisę kloti povandeninius kabelius ir vamzdynus kontinentiniame šelfe, laikydamosi konvencijos nuostatų. Vamzdynų trasai nustatyti reikalingas pakrantės valstybės sutikimas.
Jei atsižvelgiama į pakrantės valstybės teisę imtis reikiamų priemonių, susijusių su kontinentinio šelfo tyrinėjimu, jo gamtos turtų eksploatavimu ir teršimo iš vamzdynų prevencija, sumažinimu ir kontrole, pakrantės valstybė negali trukdyti kloti arba aptarnauti tokius kabelius ir vamzdynus.
Dujotiekio poveikį aplinkai vertinusi Danijos konsultacijų kompanija „Ramboll“ pripažįsta, jog dujotiekis būtų tiekiamas nelengvomis sąlygomis. Baltijos jūra jau ir dabar laikoma labiausiai užteršta jūra pasaulyje. Kai kurios joje gyvenančios augalų ir gyvūnų rūšys yra ties išnykimo riba ir gali būti ypač jautrios kitiems stresiniams faktoriams bei trikdymams.
Baltija labai užteršia naftą gabenantys laivai, be to, jos dugne yra apie 60 toksiškų pramoninių atliekų sąvartynų, dešimtys nuskendusių laivų.
Poveikio aplinkai vertintojams didelį susirūpinimą kelia dujotiekį tiesiant būsimas didelis iškasamų ir išpilamų nuosėdinių uolienų kiekis. „Gilinimo ir išmetimo vietose flora ir fauna bus laikinai paveikta“, - rašoma dokumente.
Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje aprašoma, kas nutiktų, jei dujotiekius pažeistų laivų inkarai, skęstantys arba ant seklumos užplaukę laivai ar palaidotos amunicijos sprogimas netoli vamzdyno.
„Dujos burbuliukų pavidalu pasklis vandenyje ir pasieks jūros paviršių. Virš jo susidarys dujų debesis. Priklausomai nuo dujų koncentracijos jame, dujos gali užsidegti, jei netoli yra uždegimo šaltinis. Susidarys ugnies pliūpsnis. Laivui kils pavojus“, - rašo poveikio aplinkai vertintojai.
Tačiau toliau jie tikina, esą „dujotiekio vamzdyno avarijos bus labai retos pagal dažnumą, tokios avarijos tikimybė - kartas per 1000 – 10000 metų“.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2009 07 02