Mokytojo išgelbėti akmenys
Kai kurie mokytojo Aleksandro Žalio išgelbėti akmenys didesni už savo gelbėtoją. G. Viečienės nuotrauka
A. Žalys buvo labai gerbiamas savo kraštiečių. Žagarės balselio (Facebook) nuotrauka
Pinigų į kaimą neparsivežė
2000-ųjų metų Česlovo Kudabos vardo premiją už gamtosaugą Aplinkos ministerija paskyrė Joniškio rajono pedagogui Aleksandrui Žaliui. Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos minėjime jam šią premiją įteikė aplinkos ministras Danius Lygis.
Mažyčiame šio rajono Juodeikių kaime gyvenantis 74 metų matematikos mokytojas Aleksandras Žalys sakė net nesapnavęs tokios premijos. "Jokių žygdarbių neatlikau", -- kuklinosi mokytojas, Joniškio rajone išgarsėjęs savo išgelbėtų akmenų kolekcija.
Mokytojo žmona Bronislava užsukus man į Žalių trobelę Juodeikių kaimo viduryje guodėsi: kaimynai galvoja, jog jiedu su Aleksu dabar tapo milijonieriais, ogi tokie neramūs laikai... Iš tos premijos išskaičiavus mokesčius, liko 5 tūkstančiai litų. Jų A. Žalys nė neparsivežė į kaimą -- padėjo į banką Vilniuje.
Simboliška: profesorius Č.Kudaba taip pat buvo mokytojas, tiktai mokė nebe vaikus, o studentus. Ne tik juos -- daug kas Lietuvoje meilės savo krašto gamtai sėmėsi iš profesoriaus straipsnių ir knygų.
A. Žalys taip pat yra daug jų skaitęs, tačiau su profesoriumi nesusitiko, nors Č. Kudaba ir planavo pas jį atvažiuoti. Nebespėjo -- pakirto liga.
Žmonės mokytoją palaikė
Pagal melioratorių planą Mūšos tyrelio raisto, į kurį spanguoliauti traukia žmonės net iš Šiaulių, jame telkšančio Miknaičių ežero ir dar bene trisdešimties mažų ežeriukų šiandien jau neturėjo būti.
Devintojo dešimtmečio viduryje prie šios pelkės jau žiojėjo gilūs grioviai. Raistas turėjo būti nusausintas, o jame slūgsančios durpės iškastos.
"Keliauju į raistą, žiūriu -- daugybė gandrų sutūpę šalia tyrelio. Pamaniau: turbūt jie atsisveikina su juo. Taip liūdna pasidarė, kad parašiau straipsnį, kuriame stebėjausi, kam reikia naikinti tokią gražią pelkę. Pavadinau jį "Gandrų posėdis" ir išsiunčiau į rajono laikraštį", -- pasakojo A. Žalys.
Išspausdinus rašinį, paskambino Lietuvos gamtos apsaugos draugijos rajono skyriaus pirmininkas: "Mokytojau, teisingai parašei. Gal ir į Vilnių laišką nusiuntus -- tamstos labiau klausytų, negu mūsų?" A. Žalys dvi naktis kūrė prašymą tuometinei Ministrų tarybai nesausinti Tyrelio, o pasirašė šį laišką daugelis kolūkio žmonių.
Pelkę saugo draustinis
Pirmasis atsiliepė rajono žemėtvarkos vadovas. "Vietoje Mūšos tyrelio bus kultūrinės ganyklos, kad būtų turtingesnis žmonių stalas", -- parašė jis. Tačiau respublikinis Gamtos apsaugos komitetas (dabar - Aplinkos ministerija) sustabdė pelkės sausinimą ir įsteigė joje 1345 hektarų kraštovaizdžio draustinį.
Visą popietę klampojau su A. Žaliu po šią pelkę ir nelengva buvo paskui jį spėti -- nepatikėtum, kad mokytojas įpusėjęs jau aštuntąjį dešimtį metų. Apžingsniavę Miknaičių ežerą, susiradome tyruose telkšančius dešimtis mažų gilių ežerėlių.
Aštriai kvepėjo baltai žydintys gailiai, danguje ratus suko gervės, o mokytojas vis pasakojo senų laikų istorijas apie šio krašto, kuriame jis gimė ir kurio žmonių vaikus 40 metų mokė, praeitį.
Laiškai melioratoriams
Didžiausias A. Žalio pomėgis buvo ir liko akmenys. Kiek jis jų išsaugojo nuo suskaldymo, dabar ir pats vargu ar suskaičiuotų. "Aš nei medžiotojas, nei žvejys -- tik akmenų rinkėjas", -- šypsosi mokytojas.
Tam jį paskatino vėlgi melioracija, kuri anuomet buvo užsimojusi prieš visus didesnius riedulius. Gana greitai daugelyje Lietuvos vietų tų praeities liudininkų nebeliko. Tik vienur kitur radosi akmenų gynėjų: Skuodo rajone -- Vaclovas Intas, Kretingos -- Vilius Orvydas, Šilalės -- Kazys Juknius, Joniškio -- A. Žalys.
"Jam buvo gaila, kad akmenis susprogdins. Būdavo: ateina sekmadienis – ir mano gaspadorius ant dviračio, ir visą dieną jo nėra namie, -- prisiminė B. Žalienė. -- Pro langą pamatydavau: jau atvelka traktoriai kokį akmenį. Tokį didelį, kad įsirežę keliese, net baisu būdavo dėl šalia einančio Aleksandro: užvirs ant jo tas akmuo arba traktorius užkliudys. Ne sykį sakiau -- gana jau, bet kur tau".
Ant vienų akmenų mokytojas užrašydavo "Neliesti", ant kitų mažesniu akmenėliu laišką traktorininkams prispausdavo. Toli gražu ne visada šie prašymai padėdavo. Tada mokytojas skubėdavo į parduotuvę, prisikraudavo planšetę vyno butelių ir mindavo pedalus pas melioratorius. Šie "argumentai" suveikdavo geriau.
Papuošė ir gretimus kaimus
A. Žalio akmenys šiandien puošia ne tik Juodeikių, bet ir gretimus kaimus. Kai kuriuos net "pasiskolino". "Priprašiau, kad vieną tokį milžiną atvilktų ant mano daržo. Sykį per pamoką žiūriu pro langą -- jau jį iš ten du "Stalinecai" tempia. Netoli tenuvilko -- trūksta jėgos. Tada atvažiavo trečias toks pat traktorius, vėl visi sukibo.
Kai baigėsi pamokos, šokau ant dviračio ir pasekiau šliūže: net aštuonis kilometrus nubogino ir Maldenių kaime prie tvenkinio pastatė. Ten jis ir šiandien stovi. Nepykstu -- juk vis tiek išsaugotas", -- pasakojo mokytojas.
A. Žalio tėvas, kuriam yra atsitikę daug keistų nuotykių ir jis apie juos mokėdavo įtikinamai papasakoti, po akmeniu ieškojo užkeiktų pinigų. "Sykį pamatė, kaip lapė bėgo ir pranyko po akmeniu. "Aha, -- nutarė, -- čia turbūt užkeiktas auksas persikraustė į kitą vietą. Reikia jį išsikast".
Vakare pasiėmė geležinį smaigą, motina valgyt įdėjo ir iškeliavo tėvas prie to akmens. Ne vieną naktį badė ta lazda žemę aplinkui, o kaimynas juokės: "Švogeri, kai bačką pinigų iškasi, tai ir man kepurę pripilsi, gerai?" Nieko nerado", -- pasakojo mokytojas A. Žalys.
Jam pasisekė labiau, negu tėvui -- už riedulių gelbėjimą buvo apdovanotas. "Ne premija man svarbiausia. Aš dabar laimingas, matydamas sveikus akmenis. Jie tokie skirtingi ir gražūs – tarytumei būtų mano vaikai", -- prisipažįsta mokytojas.
Lietuvos rytas, 2000 06 09
Dar apie Aleksandrą Žalį –
http://www.grazitumano.lt/mediawiki/index.php/%C5%BDyma:Aleksandras_%C5%BDalys
https://www.skrastas.lt/aktualijos/isejo-gyvenima-savo-krastui-paskyres-sviesuolis