Algimantas Skačkobaras 

Gimiau Radviliškio rajono Beinoriškio kaime. Mamai Veronikai Zajančkauskaitei-Skačkobarienei šiuo metu eina 89-ti metai, kitų metų kovą bus 90. Ji gyvena Šiauliuose savo 1 kambario butuke, dar energinga – vaikšto, susitvarko.

Tėtis Aleksandras Skačkobaras mirė prieš 23 metus, palaidotas Šiauliuose. Mat aš kadaise prikalbinau tėvelius atsikraustyti iš Beinoriškio į Šiaulius. Tėviškėje mūsų buvęs namas dar stovi, bet jame gyvena jau kiti žmonės ir aplinka jau kita.

Šeimoje esu vienturtis sūnus. Mokiausi Beinoriškio pradinėje mokykloje, pirmoji mokytoja – Ona Kuprienė. Apie ją išliko labai geri prisiminimai. Dar pernai kalbėjausi telefonu su jos dukterimi, klausiau, kaip mokytoja gyvena, prašiau perduoti linkėjimų. Mokytoja tuo metu jau sirgo, gulėjo ligoninėje.

Paskui baigiau Vosiliškio aštuonmetę mokyklą ir išvykau į Šiaulius, kur gyveno mūsų giminaičių. Čia pasimokiau proftechninėje mokykloje radiotechnikos ir dirbau metus Šiaulių televizorių gamykloje. Tačiau supratau, kad būtina toliau mokytis, įsigyti vidurinį išsilavinimą. Grįžau į tėviškę, įstojau į Grinkiškio vidurinės mokyklos devintąją klasę. Taip ir patekau tarp jūsų, tik kiek vyresnis už daugumą jūsų.

Mokytis mane skatino ir Ona Siudikaitė, kuri gyveno prie Grinkiškio ir mokėsi vyresnėje Grinkiškio vidurinės mokyklos klasėje. Ji buvo ir liko labai draugiškas žmogus, man labai daug padėjo. Dabar ji gyvena Radviliškyje.

Grinkiškio mokykloje man labiausiai nesisekė matematika ir chemija. Taip tęsėsi tol, kol vieną kartą chemijos mokytoja, mokyklos direktorė Irena Žmoginienė pasisodino mane po pamokų ir pasakė: „Aš padarysiu iš tavęs žmogų“. Ji nepabijojo, kad aš vyresnis už daugumą bendraklasių, o ji pati nedaug už mane vyresnė – prigriebė mane kaip reikiant. Pasibaigus pamokoms, man būdavo viena kita valanda laisvo laiko iki autobuso, kuris važiuodavo į Vosiliškį, tai turėjau vaikščioti į direktorės namus ir ten mokytis chemijos. I.Žmoginienė pasakė: „Išmokysiu tave metalų valentingumų ir tada tau bus lengva suprasti chemiją“. Taip ir buvo. Ji savo darbą atliko puikiai – išmokau formules ir paskui chemija jau nebebuvo man problema.

Nuo to laiko mokytoją I.Žmoginienę labai gerbiu. Ji būdavo griežta, bet teisinga. O svarbiausia – nepakeldavo balso, kalbėdavo ramiai, tačiau visi klausydavomės. Mokėjo mus uždegti, sudominti. Kalbėdavo aiškiai, paprastai, tačiau įdomiai.

Griežta buvo ir mokytoja A.Tičkienė. Prisimenu, kartą per jos pamoką pažvelgiau į netoli sėdinčią Dalią Lukminaitę ir ji man nusišypsojo. Tada aš jai pamerkiau akį. A.Tičkienė tai pastebėjo ir davė man velnių: „Tu manęs neklausai, panelėms akį merki!“

O su jos vyru V. Tička buvo lengviau susitarti. Gal prisimenat – kai nusikalsdavome, jis liepdavo mums po pamokų parašyti į sąsiuvinį kažkiek kartų Mokinio taisykles iš pažymių knygelės. Aš pasiūlydavau: „Mokytojau, einam pažaisti tenisą?“ V.Tička mielai sutikdavo, jis mėgo tą žaidimą. Jeigu jis bežaidžiant pralošdavo, o tai atsitikdavo neretai – leisdavo Mokinio taisyklių rašyti mažiau. Jei pavykdavo visas partijas laimėti, rašyti visai nereikėdavo.

Įdomus mokytojas buvo V.Radavičius. Visada pasitempęs, principingas. Braižyti per jo braižybos pamokas tekdavo kruopščiai, nors mokytojas nebuvo piktas.

Labai pasitempusi buvo ir mokytoja M.Stanevičienė. Nagiukai padažyti, lūpytės raudonos... Labai tvarkinga.

Kuo geriausi prisiminimai liko apie mūsų auklėtoją Z. Radavičienę. Ji labai užsistodavo už mūsų klasę, nors juk buvome padūkę. Būdavo – baigiantis trimestrui kam nors gresia dvejetas, tai prašydavome auklėtoją, kad ji pakalbėtų su to dalyko mokytoja, paprašytų paklausti mus pamokoje dar kartą, leisti pasitaisyti. Radavičienė mielai tai padarydavo ir net pagirdavo mus už pastangas. Ji labai ėjo už mūsų klasę (ir ligi šiol tai matyti). Labai gerbiu šią mokytoją.

Gera buvo ir kita mūsų auklėtoja – A. Kišonaitė. Bet juk nedidukė ji buvo, o dauguma mūsų, vaikinų – dideli kaip drambliai, todėl sunku jai buvo mus suvaldyti. Prisimenu, kartą po matematikos pamokos visi išbėgo iš klasės, tik aš dar pasilikau. Jau eidama prie durų A.Kišonaitė man pasakė, kad išves trimestre dvejetą. Prišokau pirmas prie durų, pagriebiau rankeną ir pasakiau: „Mokytoja, neišleisiu jūsų tol, kol nepažadėsite trejeto“. Neprisimenu, kas toliau buvo – atrodo, ji sutiko mane paklausinėti kitą dieną, aš tam pasiruošiau ir gavau trejetą.

O prisimenat, kaip ridikėlius iš mokyklos daržo vogėme? Per darbų pamoką. Vidmantas Skaburskas turėjo žalią lietpaltį, tai prirovė į jį ridikėlių ir parnešė į klasę. Kažkas – gal darbų mokytojas V.Tička, gal dar kas – pranešė direktorei I. Žmoginienei, kad ridikėlių trūksta. Direktorė atėjo į mūsų klasę ir sako: „Kas vogėte ridikėlius – prašau atsistot!“ Ir atsistojo visa klasė... Draugiški buvome. „Sumažinsime visiems elgesio pažymį“, - pareiškė nustebusi direktorė ir išėjo.

O dar prisimenu, kaip vaidinome scenoje pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“. Tada mūsų klasės auklėtojas buvo Jonas Daukša. Mes, 12 brolių, šokom scenoje ratuku, susikibę už rankų, ir šokdami pranerdavome pro kitą scenos uždangos pusę, paskui vėl įnerdavome į sceną. O už tos uždangos, už užuolaidos, buvome pasidėję butelį vyno. Pralekiant pro jį vienas įpildavo, kitas išgerdavo ir t.t., - pabaigoje jau strikinėjome šilti... Po vaidinimo ir pats mokytojas su mumis išlenkė stiklelį. Tylus, geras žmogus jis buvo, amžiną jam atilsį, o mus tokius padūkusius tramdyti teko.

Taip pat prisimenu, kaip mokytojas V.Tička per pamoką liepė Algiui Uganauskui paaiškinti, kaip dirba vidaus degimo variklis. Algis atsistojo, patylėjo, nes nežinojo, ką sakyti, o paskui pasakė: „Nu ką – raz, pist, fukt – dyzelis!“ Visi išvirtome iš juoko. V.Tička irgi pradėjo juoktis ir ranka numojo „Na, Uganauskas ir yra Uganauskas“.

Labai gerai sutardavau su muzikos mokytoju A. Čepu. Ne tik todėl, kad tai buvo labai geras žmogus, bet ir dėl to, kad grojau akordeonu. Kartu su Henriku Juodeika ir Ženiumi Tarasovu grojome vestuvėse, už tai uždirbdavome po 200, 300 rublių, o tai tais laikais buvo nemaži pinigai. Aš grojau akordeonu, H.Juodeika triūba, Ž.Tarasovas mušamaisiais..Aš iš tų grojimų nusipirkau už 750 rublių naują dviejų cilindrų motociklą „Java“ ir juo važinėdavau į mokyklą ir į šokius, Ženia turėjo motocikliuką „Minsk“, o Henrikas – motorolerį „Viatka“.

Mokytojas A.Čepas mus pamokydavo groti, o ir pats kartais dalyvaudavo mūsų ansamblyje, kai grodavome mokyklos koncertuose, šokiuose. O kai būdavo mūsų repeticija, prisimenu, kaip gražiai mokytojas užtraukdavo dainą : „Paštininkas ant bėro žirgelio“...

Klasės, mokyklos koncertuose kartais prie mūsų ansamblio prisijungdavo Feliksas Žemulis su gitara.

Geriausi mano draugai tada buvo ir dabar liko Algirdas Liutkus ir Rimantas Urbonas. Prisimenu, kai nuvažiuodavau pasisvečiuoti pas Algį Liutkų, prašydavau, kad jo tėtis duotų pavažiuoti savo motociklu. Jis mielai leisdavo. Jo motociklas buvo senas rusiškas “Iž“, kurio pavaras galėjai jungti ir koja, ir ranka – tam buvo svirtelė prie benzino bako. Kai užsėsdavau ant to „Ižo“, savo „Javą“ kuriam laikui pamiršdavau.

Mūsų klasė buvo labai draugiška. Visi sutartinai „pjaudavome“ Bronių Karanauską, Algį Čižą, Henriką Korbutą. Kodėl būtent juos – nežinau, tikriausiai jiems patiems tai patiko. Pavyzdžiui, per pertraukas stverdavome Broniuką arba Algį ir spausdavome į kampą. Algis kažkaip išsprūsdavo, o vargšas Bronius neišsisukdavo. Bet iš tikrųjų mes patys vienas kitą labiau spausdavome negu jį.

O Henriką Korbutą kur nors aukštai užkeldavome. Kartą prieš pat lietuvių kalbos pamoką Vidmantas Skaburskas užkėlė Henriką ant spintos. Mokytoja Vida Simonaitytė atėjo ir praėjo pro jį nė nepamačiusi, paskui pastebėjo ir net išsigando. „Ką tu čia veiki? - Paklausė, - „Lipk žemyn“. „Negaliu – nukelkit“, - sako Henrikas ir pats juokiasi, o jo kojukės ore mataruoja. Klasė kvatoja. Galų gale berods pats Vidmantas jį ir nukėlė.

Baigęs Grinkiškio mokyklą, mokytis niekur nestojau. Kodėl – ir dabar nežinau. Todėl tų pačių 1971 metų lapkričio 17 dieną mane pašaukė į tarybinę armiją. Tarnavau dvejus metus Ukrainoje, Berdianske, ant Azovo jūros kranto. Buvau jefreitorius, aptarnavau radiolokocinę sistemą, kuria sekdavome lėktuvus.

Kai paleido iš armijos, išlipau Grinkiškyje ir pirmiausia nudrožiau pas Algį Uganauską.Šis sušuko - „O, Ulys grįžo!“ Tuoj sutiktuvės, butelis ant stalo. Aš dvejus metus alkoholio burnoje neturėjęs - „apsinešiau“. Vakare atvažiavo autobusas į Vosiliškį, tai mudu su Algiu jau pasitikome tą autobusą su daina.

Parvežė mane tas autobusas į Beinoriškį, išlipau, drąsiai laimingas drožiu nosies tiesumu, nes jau lapkričio 24-oji, pasnigę, pašalę, ant balų ledas. Jau nebetoli namų matau – didelė užšalusi bala. Na ir tas šaunus drąsus kareivis, t.y. aš, tiesiai rikiuotės žingsniu žybt žybt žygiuoju per ją – ledas atlaikys! Ogi neatlaikė – nužygiavus ligi pusės, triokšt ligi juosmens į dumblą... Šiaip taip išsilaužiau iš ledų ir parėjau šlapias, purvinas ir nuleidęs nosį namo...

Paskui išvažiavau į Šiaulius. Padirbėjau „Nuklono“ karinės gamyklos fotolaboratorijoje, po to dirbau elektriku Šiaulių prekybos valdyboje ir ten jau dairiausi, kaip patekti sandėlininku į daržovių bazę – anais laikais tai buvo deficitinė vieta. Pavyko man sulaukti reikiamo momento ir gavau tas pareigas, išdirbau Daržovių bazės sandėlio vedėju 10 metų.

Ten dirbdamas įstojau į Vilniaus universiteto Prekybos fakulteto neakivaizdinį skyrių, baigiau prekybos ir pramoninių prekių specialybę. Tam mane vėlgi paskatino Ona Siudikaitė. Ji vis ragino – stok, nedelsk, diplomas būtinas, be jo pražūsi. Kiek pasimokęs jau norėjau studijas mesti, bet Ona vėl čiupo mane į ragą ir privertė baigti. Jau vedęs tada buvau, Ona su mano žmona buvo pažįstama ir gražiai sutardavo.

O vedžiau būdamas 27 metų. Tuo metu dirbau Prekybos valdyboje elektriku. Bevaikščiodamas dirbti po parduotuves ir sutikau ten savo būsimą žmoną. Turiu 4 vaikus. Donatas (32 m.) ir Mantas (29 m.) išvažiavę į Airiją, Akvilė (22 m.) dirba Londone, o jauniausia, Algita, šiuo metu mokosi Šiauliuose, 12-oje klasėje.

Algitos vardo istorija tokia: kai žmona laukėsi, gydytojai tvirtino, kad gims sūnus ir mes jau išrinkome jam Algio vardą. Kai gimė duktė, vardą pamoderninome...

Turiu jau ir anūkėlę – Donato dukrytė Goda, penkerių metų, jau eina į pirmąją klasę. Netrukus sūnų turės ir jaunesnysis sūnus Mantas. Gydytojai tvirtina, kad tai bus berniukas.

Dabartinė mano žmona – Kristina-Jolanta. Ji yra baigusi Kauno S.Žuko dailės technikumą. Žmona su Algita gyvena mūsų bute Šiauliuose, Gegužių gatvėje, o aš jau 10 metų gyvenu Airijoje ir parvažiuoju tik 1-2 kartus per metus porai savaičių.

Kaip atsidūriau Airijoje? Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, mūsų daržovių bazė buvo privatizuota, prasidėjo sunkūs laikai, pradėjome prarasti darbus. Mano žmona tuo metu dirbo vienos Šiaulių kavinės barmene. Tos kavinės šeimininkė išvažiavo į Ameriką ir kavine pavedė rūpintis mums. Tačiau ir joje dirbti tapo nuostolinga – žmonės turėjo mažai pinigų, ateidavo koks žmogelis ir sėdėdavo visą vakarą prie alaus bokalo, o mums kavinę juk reikia išlaikyti, mokesčiai dideli. Supratome, kad nieko iš to verslo nebus.

Tada kaip tik sumaniau aplankyti sūnus Donatą ir Mantą, kurie neseniai buvo išvažiavę į Airiją - Dubliną. Buvo berods 2001 ar 2002 metai. Nuvažiavau, pabuvau savaitę ir man pasiūlė padirbėti pagalbiniu darbininku pas kaimyną airį, kuris statėsi namą. Angliškai tada beveik nieko nemokėjau, juk Grinkiškio mokykloje anglų kalbos neišmokom. Bet ten dirbo vienas lietuvis Gediminas, kuris jau mokėjo šiek tiek angliškai, tai statybos šeimininkas per jį man pasiūlė aptvarkyti statybvietę. Apsidairiau – bardakas! Kibau į darbą, o šeimininkas išvažiavo. Vakare parvažiavo, nustebęs dairosi, pasikvietė Gediminą ir klausia: čia jūs visi tvarkėte? „Ne – tas vienas naujokas“.

Šitaip buvau priimtas į darbą ir pusmetį dirbau, kol namas buvo pastatytas. Paskui dar vienur kitur padirbėjau ir 2004 metais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą – mes, emigrantai, tuomet gavome teisę įsidarbinti oficialiai. Mane priėmė dirbti didelėje Airijos statybinėje kompanijoje „Magway“ - vienoje didžiausių šioje šalyje. Išlaikiau vadinamojo teleporterio vairuotojo teises. Tai toks lyg ir kranas, kuris iškiša teleskopinę strėlę ir perkelia kur reikia krovinį. Pusantrų metų dirbau juo. Paskui išmokau valdyti rolerį – plentvolį, tiesėme kelią į Dubliną. Dar vėliau išmokau vairuoti didžiulį savivartį (dumper) sunkvežimį, gavau jo vairuotojo pažymėjimą. Lietuvoje tokie dirba turbūt tik karjeruose, kitur neteko jų matyti. Pakrautas jis sveria 60 tonų.

Taigi teko dirbti įvairių darbų. Iš pradžių uždirbdavau 650-700 Eu per savaitę, vėliau – 920-960 Eu per savaitę, taigi per mėnesį susidarydavo gana nemaža suma – nepalyginsi su atlyginimais Lietuvoje. Iš tų pinigų nupirkau šeimai Šiauliuose butą, išlaikau ją, padedu ir savo senutei motinai, nes jos pensija tik 640 litų.

Tačiau 2008 metais mūsų statybinė kompanija netikėtai bankrutavo. Prisimenu – atvažiavo banko atstovas ir praneše, kad nuo šiol mes, visi 375 tos kompanijos darbuotojai, esame bedarbiai. Tapome vadinamaisiais socialais – pradėjome gauti bedarbių išmokas. Pirmaisiais metais gaudavome po 1400 eurų per mėnesį į rankas, mokėdavo juos dalimis kas savaitę (ten visada taip moka algas ir išmokas).

Šiuo metu socialinė išmoka sumažinta, gaunu 920 Eu per mėnesį ir gausiu tą išmoką iki pat pensijos, kurią pradės mokėti, kai man sukaks 65 metai. Tokios išmokos man išgyventi pakanka.

Būsto, kuriame gyvenu Dubline, nuoma kainuoja 350 Eu per mėnesį, tačiau iš tos sumos 150 Eu man kompensuoja valstybė, taigi praktiškai moku 200 Eu. Už tą sumą turiu kaip ir butą: miegamąjį, dušą, tualetą. Tame pačiame name gyvena dar ir brazilas bei portugalas. Jie taip pat turi atskirus kambarius, bet be vonių, todėl moka mažesnę nuomą.

Esu eilėje nemokamam socialiniui būstui gauti. Išbuvus Airijoje „socialu“ 4 metus, žmogus turi teisę gauti tokį butą. Taigi man jau greitai jį paskirs.

Papildomo darbo dabar čia būtų rasti nelengva, o ir man neapsimoka. Kai pasikonsultavau dėl to Airijos įstaigoje, panašioje į Lietuvos darbo biržą, ten nustebo: „Ar tau dar negerai? Gauni pašalpą ir lauk pensijos“. O Lietuvoje darbo biržos stengiasi kuo greičiau išgrūsti žmones, kad nereikėtų jiems mokėti nė tų skatikų, kuriuos valstybė moka. Airijoje politika kitokia.

Kaip minėjau, pensija ten – nuo 65 metų, taigi man teks laukti jos dar 3 metus. (Tiesa, lyg ir žada pensinį amžių prailginti, bet manęs tai turbūt nelies.) Dar neseniai galiojo įstatymas, kad Airijoje teisę į pensiją užsidirba tas, kas oficialiame darbe Airijoje išdirba penkerius metus. Bet neseniai šį įstatymą pakeitė – jau reikia išdirbti oficialiai Airijoje ne 5, o 10 metų. Taigi turiu šiek tiek palaukti iki pensijos, bet jau nebeilgai.

Man neapsimoka dabar grįžti į Lietuvą, nes čia grįžęs geriausiu atveju gaučiau tokį darbą, už kurį mokėtų, tarkim, 1000 Lt per mėnesį, o gal dar mažiau. Vien mūsų buto Šiauliuose šildymas žiemą kainuoja 600-700 Lt, žmona bedarbė, dukra moksleivė – iš ko gyventume?

O ir nenorėčiau jau grįžti į Lietuvą visam laikui. Kai čia parvažiuoju, pirmąją dieną dar įdomu, daug kas nauja, miela, antrą dieną – taip pat, o jau trečiąją dieną pastebiu: daugelis kainų čia didesnės, negu Airijoje, o tvarka – daug blogesnė, daug kas apleista, neprižiūrima, netvarkinga, žmonių aptarnavimo kultūra prasta, grubi, stengiamasi tave apgauti, ignoruoti, žmonės nusiminę, rūškani, net pikti. Kur nebus tokie, kai tokia netikusi Lietuvos valdžia – grobia tiktai sau, Lietuvos valstybės piliečiais visiškai nesirūpina. Ypač man nepatinka konservatoriai. Kol Lietuvos valdžioje bus bent vienas konservatorius – čia negrįšiu.

Taigi vos ištveriu tas dvi savaites Lietuvoje ir jau noriu grįžti atgal į civilizuotą ir normalų vakarietišką pasaulį. Pasiilgstu jo tvarkos ir rūpinimosi žmonėmis.

Beje, tokie „socialai“ kaip aš Airijoje gauna per metus 2 savaites apmokamų atostogų ir jų metu gali važiuoti kur nori – aplankyti gimtinę ar dar kur. Štai aš grįžęs pateiksiu lėktuvo bilietus ir man už juos sumokės.

Mažiausia pensija čia, Airijoje, - apie 240 Eu per savaitę (apie 1000 Eu per mėnesį, arba apie 3500 Lt), daug kas gauna gerokai daugiau. Ar galima lyginti tai su lietuviška apie 600 litų per mėnesį pensija – patys spręskite. Lietuvos valdžia iš savo žmonių tyčiojasi tikrąja ta žodžio prasme.

Anglų kalbos gerai nemoku, nes Grinkiškio mokykloje jos beveik neišmokome, na, vienas kitas žodis buvo galvoje užsilikęs, bet praktiškai teko pradėti mokytis nuo nulio. Labai gerai kalbėti taip ir neišmokau, tačiau susikalbu. O mano vaikai angliškai šneka taip pat laisvai kaip lietuviškai, jauniems išmokti svetimą kalbą daug lengviau.

Airija – graži šalis, graži jos gamta, visus metus viskas žalia, žolę ir žiemą pjauna. Drėgna ir nešalta, tik vasaros palyginus su mūsų klimatu vėsokos. O jei žiemą minus 4 laipsniai šalčio būna – airiams jau Sibiras atrodo... Airijos jūra šalta, beveik niekas joje nesimaudo. Pernai buvau įšokęs, tai kaip į spiritą – greit iššokau... Palyginus su ja mūsų Baltija – kaip arbata.

Dėl vėsoko klimato ne visiems Airijoje patinka. Mano žmona buvo atvažiavusi – nusivylė, jai per šalta. Svečiavosi ir dukra, bet ir jai Dublinas nelabai patiko.

O man yra Airijoje ką pažiūrėti, kur pakeliauti. Turiu 1998 metų dyzelinį automobilį „Audi A6“, nemažai juo važiuoju, juk dabar esu laisvas žmogus, darau ką noriu – vaikus aplankau, draugus, dar kur kitur nuvažiuoju. Žmonės čia geri, ramūs, tvarkos daug daugiau negu Lietuvoje – tiesiog neįmanoma palyginti, kaip diena ir naktis. Sykį mačiau „pabe“ (alinėje) – vienas jau gerokai įkaušęs airis paprašė barmeno dar alaus, tas pasakė, kad neduos, nes šiam ir taip gana. Klientas jį po velnių pasiuntė ir dar kumščiu į stalą vožtelėjo. Barmenas kažkam paskambino telefonu ir vos už poros minučių prie alines atlėkė net 5 policijos ekipažai. Mat policijos ten daug ir benzino ji neskaičiuoja kaip Lietuvoje. Todėl ten gyventi yra saugu.

Beje, ir automobilių greičio tenykščiai policininkai nematuoja pasislėpę už krūmų ar namų kaip Lietuvoje. Tai daroma daugiausia stacionariais matuokliais, apie kuriuos praneša kelio ženklai iš anksto. Kartais tenka matyti ir policininkus matuojant rankine įranga, bet - nepasislėpus automobilyje, kaip pas mus, ar už krūmų, tvorų, pastatų, o – stovi kelio pakraštyje ryškus, skiriamaisiais ženklais paženklintas automobilis, policininkas pasistatęs prie jo didžiulį trikojį su radaru ir stebi automobilius, todėl visa tai pamatai dar iš tolo, policija nesislapsto kaip Lietuvoje. Ten siekiama kontroliuoti ir mokyti, o ne vien tik bausti ir tomis baudomis pinigų į biudžetą bei kyšių į policininkų kišenes prisirinkti, kaip yra Lietuvoje. Beje, ten mašinų policija nestabdo be didelio reikalo kaip yra Lietuvoje – čia policija tai daro kada tik užsimaniusi ir net nesiteikia paaiškinti, kodėl sustabdė.

Gyvenu Dubline. Jame apie 560 tūkstančių gyventojų – truputį daugiau kaip Vilniuje. Tačiau plotą jis užima daug didesnį negu Vilnius, mat Dubline dauguma namų – privatūs, vieno-dviejų aukštų, retai kuris aukštesnis. Tokių daugiabučių „karvelidžių“ kaip Lietuvos miestuose ten labai mažai, žmonės gyvena patogiai, komfortiškai, kiekviena šeima savo name. Automobiliai daugiausia nedideli, ekonomiški, neseni ir švarūs, prižiūrimi. Planuoju ir aš savo „Audi A6“ keisti į mažesnę ir naujesnę mašiniukę, kam man tokia didelė, juk važinėju vienas. Be to, tiems, kas turi mažesnius ir naujesnius automobilius, reikia mokėti daug mažesnius kelių mokesčius. Dabar mokestis už kelius man per 3 mėn.yra 176 Eu, o jei mano mašina būtų dešimčia metų naujesnė, tai mokestis maždaug 10 Eu būtų mažesnis.

Eismas ten vyksta kairiąja kelio puse. Gana greitai prie tokio pripratau, važinėju be problemų. Tik iš pradžių buvo sunkoka. Prisimenu – gerai, kad pirmąją savo mašiną ten pirkau vakare: kai reikėjo parvažiuoti, tai jei išsukdavau į priešingo eismo juostą, pamatydavau šviesas tiesiai prieš save ir vėl grįždavau į savo juostą... Bet netrukus pripratau. O grįžus Lietuvoje irgi nesunku prisitaikyti prie čionykščio judėjimo.

Kaip minėjau, į alinę kartais nueinu, bet ne gerti, o tik pažiūrėti, pasidairyti. Jos ten įdomesnės negu pas mus. Pavyzdžiui, vienoje „pabo“ salėje televizorius rodo arklių, na, geriau sakyti – žirgų lenktynes. Ten susirinkę tik „arklininkai“ - ginčijasi, kuris žirgas laimės, lažinasi. Kitoje salėje – susirinkę tik futbolininkai ir TV rodo futbolą. Ir čia verda aistros, vyksta lažybos, plojama, šaukiama...

Alinės Airijoje – ne pasigerti, kaip pas mus, o pabendrauti. Prieš ekonominę krizę būdavo taip: jau penktadienį po pietų airiai dingsta iš darbo ir į alines. Šnekučiuojasi, plempia iki ryto alų kibirais , kuris ten, beje, nepigus. Paskui parsiranda namo, pamiega ir vėl į „pabą“, ir vėl iki sekmadienio ryto. Tada vėl namo. Jei iki pirmadienio kuris nors nespėdavo išsipagirioti ir į darbą neateidavo, tai, skambindavo bosui, kad negali ateiti.

Sykį buvau liudininkas, kai vienas toks airis pirmadienį mūsų bosui paskambino, kad susirgo. Aiškino, kad peršalo, temperatūra. Bosas padėjo ragelį ir baisiausiai nustebęs sako mums: „Įsivaizduojat – temperatūra!“ Aš pagalvojau – kas čia keisto, visiems juk susirgti pasitaiko. Bet jiems tai neįprasta, airiai užsigrūdinę žmonės. Jei tas airis būtų pasakęs, kad nespėjo išsiblaivyti ir todėl negali ateiti, tai bosas nebūtų nustebęs, net užjautęs būtų, pasakęs „Gerai, gydykis, ateisi rytoj“ ir būtų viskas suprantama bei normalu, o čia – temperatūra...

Airijos jūra ten visada šalta, niekas nesimaudo. Pernai buvau niurktelėjęs dėl įdomumo, tai nudegino kaip spiritas, kaipmat iššokau.

Emigrantų jie neniekina. Viskas priklauso nuo to, koks pats būsi – taip su tavimi ir elgsis. Daugiausia ten yra lenkų, o mūsų, lietuvių, kur kas mažiau, nors oficialiai teigiama, kad mūsų bendrija Airijoje – 70 tūkstančių lietuvių. Kartais nueinu į lietuviškas muges ir kitus renginius. Gyvena ten ir latvių, o estų labai mažai, per 10 metų sutikau tik vieną. Estai emigruoja į Suomiją, Švediją.

Airiai – įstatymo, raidės žmonės, kas nepriklauso – nedarys. Prisimenu, iškrovė mūsų darbovietėje ilgą geležinę siją. Vienas jos galas ant žemės, kitas viršuje uždėtas. Ir padėjo ją taip, kad negali automobiliai pravažiuoti, šiaip ir kitaip rangosi – nepralenda. Atvažiavo ir mūsų bosas su visureigiu – ir tas nepravažiuoja, nors visaip stengiasi. O mūsų darbininkai žiūri ir nė piršto nepakrutina – laukia, kol atvažiuos technika, kuria bus galima padėti siją į vietą. Tai aš neiškentęs priėjau ir kilstelėjau siją nuo žemės kokį metrą į šoną, paskui dar metrą. Bosas išjungė mašinos variklį ir pamojo vyrams, kad tie man padėtų. Nustūmėme siją, o paskui bosas priėjo prie manęs ir pasakė: „Mūsiškiai vieni niekada to nebūtų darę“. Kai vėliau atvažiuodavo, visada pirmiausia prieidavo prie manęs paduoti ranką.

Keista – nors Airija prie jūros, tačiau žuvų parduotuvėse nedaug, ir tos pačios dažniausiai lašišinės, o aš tokių nemėgstu. Vienas airis su mano draugu buvo atvažiavęs į Lietuvą, tai grįžęs pusę metų visiems pasakojo, jog Lietuvos parduotuvių lentynose žuvų ir jų produktų – daugybė. Tačiau jautienos, avienos, kiaulienos mėsa Dubline gera, daržovių irgi daug ir gerų.

Kaip sakiau, kartais nueinu į „pabus“. Bet ne gerti, o pasižvalgyti. Aš dabar abstinentas – negeriu jokio alkoholio jau daugiau kaip 10 metų. Kodėl taip nusprendžiau? Istorija tokia: kai gyvenau Šiauliuose ir dirbau daržovių bazės sandėlio vedėju, pradėjau įjunkti į alkoholį. Ligi tol jo gerdavau nedaug, net ir grįžęs iš armijos negirtaudavau. O toje daržovių bazėje tvarka būdavo tokia: rytą susirenka į gamybinį pasitarimą visi maisto parduotuvių vedėjai ir sandėlių vedėjai, ateinu ir aš. Direktorius išbara ką reikia, padalina nurodymus, o paskui mes visi, sandėlių vedėjai, sueiname į sandėlį, sumetame į kepurę po kažkiek rublių ir atsinešam iš alkoholio sandėlio degtinės. Ir nori nenori turi gerti su visais, negersi – nesupras ir kuo nors įtars, turėsi problemų. Tada dar mažai gerdavau, bet po truputį ir pradėjau.

Be to, atvažiuodavo draugai prašyti žirnelių, pomidoriukų ir panašiai, tai negi pinigus imsi – butelį duoda. Būdavo: kurį savo stalo stalčių atsidarysiu, ten 5-6 buteliai... O ir užkandos čia pat yra, juk ne vinių fabrike dirbau, o daržovių bazėje.

Išgerdavau ir vėliau, kai su žmona turejome kavinę, kurią jos pažįstama paliko.

Na ir sykį – tai buvo maždaug 2001 metais - atvažiavau pas tokį savo draugą Vaidį – sėdi jis liūdnas kaip žemę pardavęs ir geria butelį pasistatęs. „Kas atsitiko?“ - klausiu. „Žmona paliko, su vaiku į Vilnių išsikraustė“ - sako. Širdagraužis jam. Na ką, reikia draugui padėti – sėdau su juo gerti ir aš. Išgėrėm ką jis turėjo, paskui aš dar atnešiau. Pasigėrėm, nėjau namo, pernakvojau pas jį. Kitą rytą katinai dūšią drasko – „pachmielkos“ reikia, tai vėl butelis ir vėl geriam visą dieną.

Šitaip ir trečią dieną. Ketvirtą jau nebegėriau, nes, galvoju, namie bus pragaras. Tik atsipagiriojau ir parėjau namo. O penktąją dieną tas draugas paprašė kažkur nuvežti su mašina. Aš jau buvau truputį išgėrės, todėl už vairo sėdo Vaidžio draugas, jis buvo blaivus. Važiuojam; jam kažko prireikė sustoti prie parduotuvės. Mes jo laukdami žiūrim - „Gubernijos“ alaus parduotuvėlė, bet parduoda tik išsinešti. Nuėjęs išprašiau, kad parduotų keletą vienkartinių indelių alaus, sakiau – gelbėkit, mūsų gerklės dega.

Parnešiau, geriam smagūs tą alų prie mašinos ir tas Vaidžio draugas grįžta. Pamatė jis mus ir pasipiktino - „Viešpatie, jau penktą dieną geriat, kada jums bus gana?“ Aš įsižeidžiau ir sakau: „O aš galiu ir negerti“. Visi kad pradėjo juoktis: „Tu gali visai negerti?“ „Galiu“, - sakau, o jie kvatoja jau iki ašarų. Dar labiau įsižeidžiau, atidaviau savo pusiau nugertą alų draugui ir sakau: „Susilažinkime iš dėžės konjako, kad daugiau nebegersiu“. Visi sutiko.

Paskui jie ilgai mane kontroliavo, ar negeriu. Atvažiuodavo vakarais į namus tikrinti. Uostinėdavo, kai susitikdavome. O aš negėriau. Ir kuo toliau, tuo labiau man tai patiko. Esu komunikabilus, žodžio kišenėje neieškau, tad man ir blaivam bendrauti nėra problemų su visokiais žmonėmis – ir išgėrusiais, ir blaivais.

O dar labai padėjo tai, kad netrukus išvažiavau į Airiją. Pakeičiau aplinką. Savo apsisprendimo laikiausi ir ten – visiškai negeriu jokio alkoholio. Tik kartą apsirikęs paragavau ne bealkoholinio, o alkoholinio alaus, bet labai nedaug. Jei noriu išgerti – nusiperku bealkoholinio alaus, jo ten vokiško gero yra, arba „Fantos“ limonado. Nebuvo noro paragauti ir viskio, nors sako, kad airiškas viskis geras. Pauostau ir man užtenka.

Jei kompanijose pasiūlo, pasakau: „Nepykit, negeriu jau 10 metų – užrišau ir nenoriu pradėti“. Ir niekas nepyksta, ten šalis demokratiška, negeri – tavo reikalas, nesiūlo primygtinai kaip pas mus. Jeigu prisimenat, ir per mūsų bendraklasių susitikimą pernai negėriau nė lašo alkoholio.

Šitoks gyvenimas man patiko ir jau nebenorėčiau vėl pradėti girtauti. Visų bėdų, nelaimių pradžia – alkoholyje. Nesantaikos, skyrybos, muštynės, avarijos ir t.t. - daugiausia dėl alkoholio. Tai kam gerti? Žmogui įmanoma negerti, tik reikia pačiam to norėti ir užsispirti.

Iš bendraklasių dabar daugiausia bendrauju su Vidmantu Skabursku, Algirdu Liutkumi ir Rimantu Urbonu. Kaip buvome draugai klasėje, taip ir likome. Štai ir dabar, nors grįžau atostogoms tik vakar, reikės aplankyti V.Skaburską. Jei spės servise pataisyti mano mašiną – palėksiu iki Algio Liutkaus, o ir Rimučiui reiktų paskambinti.

Kol kas neplanuoju grįžti į Lietuvą, nes čia vos išlipi iš lėktuvo - tuoj supranti, kur patekai: kultūra, aptarnavimas, žmonių santykiai daug blogesni negu Airijoje, kainos didesnės, o atlyginimai – kelis kartus mažesni. Tai kam grįžti?

Jeigu būtų galima kartoti gyvenimą iš naujo – mokyčiausi, studijuočiau, o ne skubėčiau dirbti. Galbūt muzikuočiau. Bet metai negailestingai slenka ir laiko nesustabdysi.

Jei daug pinigų turėčiau – keliaučiau. Keliauti labai mėgstu, ir būtinai pats už vairo. Galėčiau važiuoti ir važiuoti.

Užrašė Feliksas Žemulis

Šiauliai, 2012 metų rugsėjis.