Po šiukšlių kalnais - milijonai

"Lietuvą kamuojančios ekologinės nelaimės yra neatsitiktinės. Bijau dar didesnių, kuriose gali būti žmonių aukų", - pranašauja Lietuvos inžinerines ekologinės asociacijos prezidentas, Aplinkos vadybos ir audito instituto direktorius, Europos universiteto garbės profesorius mokslų daktaras Rimantas Pranas Budrys.

"Blogai" - tokį pažymį šis ekspertas yra užrašęs ne ant vieno atliekų tvarkymo projekto ar kito dokumento. "Tačiau mano įspėjimų neklausoma", - sako R. P. Budrys.

Po ekologinės nelaimės akcinėje bendrovėje "Egapris" Trakų rajone, kurios metu dėl naudotų padangų gaisro į aplinką pateko daug nuodingų medžiagų, šis mokslininkas ekologas davė interviu "Lietuvos rytui".

------------------ 

- Neseniai teršalai į aplinką pasipylė iš Šiaulių sąvartyno, dabar - Trakų istorinio nacionalinio parko pašonėje. Kada ir kur sprogs kita ekologinė bomba?

- Pavojingų atliekų sąvartynuose. Jie vadinami regioninėmis aikštelėmis, o iš tikro tai po 10-12 milijonų litų kainuojantys sąvartynai, kurie sukaups (kai kur jau sukaupta) daug pavojingų atliekų. Šie egapriai bumptels garsiau nei Šiauliai ar Trakai. Čia buvo tik minukės - pach, pach, o ten kai dės... Pastarosios ir būsimos ekologinės nelaimės Lietuvoje - užplanuotos.

- Sąmoningai? Kieno?

- Spręskite patys. Nė vienas Lietuvos sąvartynas, išskyrus esantį Plungėje, neturi filtratų valymo įrenginių, nė vienas nėra tvarkomas pagal europinius reikalavimus.

Dėl padangų gaisro Trakų rajone padarinių galima kaltinti ugniagesius, kad leido sukaupti tokį didžiulį kiekį šių atliekų, ir dar tokioje vietoje, kur arti nėra vandens telkinio bei net gesintuvų. Nesuprantama, kodėl niekas neužgesino gaisro laiku - juk padangos įsidega negreitai.

Tačiau galima ieškoti priežasčių ir giliau - ekonomikoje. Prie Aplinkos ministerijos parengto Mokesčių už aplinkos taršą įstatymo yra lentelė, kur įkainotas atliekų tvarkymas. Padangų utilizavimo kaina - 300 litų. Akcinė bendrovė "Egapris", kaip ir kitos bendrovės, surinkinėjo padangas už beveik perpus mažesnę kainą. Ar galima už tiek jas perdirbti? Žlugimas buvo užprogramuotas.

- Buvo siūlyta padangomis kūrenti Akmenės cemento gamyklos, klijų fabriko Kaišiadoryse krosnis.

- Akmenės gamykloje sąlygos tam puikios. O Kaišiadorių projektas - absoliutus blefas.

- Jums kaip ekspertui dažnai tenka vertinti ekologinius projektus. O kaip vertinate apskritai atliekų tvarkymą Lietuvoje?

- Labai blogai. Lietuviams tie dalykai pradeda rūpėti tik tada, kai jie prieina liepto galą. Europoje yra tik trys šalys, kur su atliekų tvarkymu tokia bloga situacija - Baltarusija, Albanija ir Lietuva.

Pavyzdžiui, Europoje dabar organikos atliekų perdirbimo bumas – statomi reaktoriai, kuriuose iš šių atliekų gaminamos arba biodujos, arba kompostas. Tai labai naudinga: 4 kubiniai metrai atstoja beveik tiek pat dyzelino ar krosninio kuro.  Austrijos miestas Folcbergas, dydžiu prilygstantis Šiauliams, visą elektros energiją pasigamina iš biodujų.

O mūsų šalyje vis dar projektuojami senoviniai sąvartynai, į kuriuos pateks ir organinės atliekos. Po kurio laiko teks juos perdirbti į europinius. Vėl bus ką veikti užsienio konsultantams, kuriais mūsų šalyje pasitikima be galo, o savi specialistai nevertinami.

- Esu skaitęs ne vieną atliekų tvarkymo studiją ir programą. Jūs, be abejo, jų matėte dar daugiau.

- Lietuvoje šių studijų prikepta jau už 22 milijonus litų. Mano kolegos užsienyje paskaičiavo, jog už tiek buvo galima nupirkti du pavojingų atliekų deginimo įrenginius. Šiuo metu Aplinkos ministerija užsako dar vieną tokią studiją.

- Ir ši bus padėta į stalčių kaip nereali, nes įgyventi reikia didžiulių sumų? Tai kam tų studijų reikia?

- Ministerijos to klauskite, ne manęs. Kažkas iš to gyvena. "Ekspertai", kurie nė karto nėra buvę gamykloje, ir kepa tas studijas. Vienoje rašo, jog pavojingų atliekų deginimo įrenginys kainuos 40 milijonų dolerių, kitoje - aštuonis milijonus. Dažniausiai užsienio firmos nori tokiu būdu iškišti mums savo pasenusius įrenginius.

- Grįžkime dar prie atliekų tvarkymo. Gamtosaugos pareigūnai neretai bėdoja, jog tam trūksta įstatymų, poįstatyminių aktų.

- Vilniuje prie Rasų kapinių viena firmelė be leidimo renka pavojingas atliekas, kurias laiko netinkamoje vietoje ir panašiai. Kai tai buvo pranešta Aplinkos ministerijai, ši pareiškė, jog nėra įstatymo, kaip uždaryti tokią nelegalią įmonę... Noro reikia, ne įstatymų. Jų pakanka.

- Aplinkosaugininkai sako, jog sunku apmokestinti įvežamas į Lietuvą pakuotes ir kitas būsimas atliekas.

- Kol mūsų šalyje bus toks didelis lobizmas, kaip yra dabar, taip ir bus. Mūsų pramonininkai gali perdirbti plastmasę, popierių, stiklą ir kitas atliekas. Tačiau kas nors būtinai ras priežastį, kaip tai atidėti. Mat taip sutaupoma daug pinigų. O teoriškai perdirbančių atliekas įmonių pas mus daugybė - garažai ir t.t. Ir jūs galite savo bute įsteigti tokią įmonę, pasiskelbti renkąs atliekas ir daryti iš to verslą - čia gi švogerių respublika, nereikia jokių licencijų, leidimų.

Visoje Europoje pavojingų atliekų perdirbėjų yra 104, tuo tarpu Lietuvoje - 296. Būčiau to nežinojęs, bet kolegos iš užsienio rado šį skaičių internete ir skambina: "O, Lietuva specializuojasi perdirbant pavojingas atliekas! Kokios pas jus kainos?" Tačiau tų atliekų patys neturime kur dėti.

- Kodėl šis verslas tapo toks populiarus?

- Ten sukasi milijardai. Man juokinga, kai Vilniaus tarybos nariai net susirietę ginčijasi dėl 10 ar 20 tūkstančių litų. O atliekų versle - paslaptingi milijardai, ir tai, tarp kitko, nedomina nei vieno Seimo nario. Tik premjeras Algirdas Brazauskas po avarijos Šiauliuose manęs paklausė, ar yra naujų atliekų tvarkymo technologijų. Jei žurnalistai pradėtų nagrinėti tuos milijardus, paaiškėtų, jog šioje srityje aferų daugiau ir didesnių, negu buvo bankuose.

- Prisiminkim pesticidus. Pažeidžiant tarptautinę teisę, juos net norėta išvežti į užsienį.

- Pesticidų istorijoje valdininkų nekompetetingumas išryškėjo iš pat pradžių. Tuos chemikalus tereikėjo skirti į dvi krūvas - vienon tuos, kuriuos dar galima panaudoti, kiton - su sunkiaisiais metalais. Pastarųjų buvo tik 7 procentai. Tačiau didžiulės pinigų sumos buvo skiriamos tam, kad būtų nustatoma tiksli jų cheminė sudėtis ir - jie vėl būtų padedami į sandėlius.

Per tą laiką traukinys išėjo: pasikeitė įstatymai, vieni chemikalai paseno, kiti vėl susimaišė ir t.t. Bet ko ir tikėtis, jei būdavo sudaromos tyrimų, o ne perdirbimo programos?

Pinigų pumpavimo Lietuvoje pavyzdžių kiek tik nori. Projektuojama ir statoma objektų, pavyzdžiui, vandens valymo įrenginių. Šie darbai finansuojami iš SAPARD ir kitų lėšų, bet tie įrenginiai niekada neveiks, nes be galo brangūs. Avantiūristai gauna už darbą dešimtis tūkstančių litų ir suprojektuoja 1,5-2 milijonus litų kainuojančius įrenginius, ir ant tų projekto matau užrašus "Suderinta". Šiuo metu žinau 40 tokių atvejų – suprojektuoti arba net pastatyti, tačiau neveikia.

Be to, Lietuvoje yra daugiau kaip 400 vadinamųjų eksperimentinių objektų, kuriems veikti gamtosauga leido eksperimento tvarka.

- Lietuva siekia įstoti į Europos Sąjungą. Ar tam mūsų šiukšlės nesutrukdys?

- Taip. Jau dabar mūsų ūkio subjektai privalėtų žinoti, jog dirba taip, kaip draudžiama dirbti Europoje. Jos reikalavimai jau dabar turėtų būti jiems pateikti, tačiau niekam tai nerūpi.

Lygiai kaip ir atliekų apskaita - jos mūsų šalyje faktiškai nėra. Antai Lietuvoje yra per milijoną automobilių. Pernai į šalį įvežta pusantro milijono tepalo filtrų jiems. Naudotų surinkta - tik 10 tūkstančių. Tai Aplinkos ministerija turėjo pavojaus sireną įjungti: kur dingsta filtrai, tepalai?

Tačiau jie randa geresnių būdų - pataiso dokumentus. Neseniai skaičiau šios ministerijos siūlymą tepalų nevadinti pavojingomis atliekomis. Turbūt tam, kad nereikėtų rinkti ir net būtų galima jais patalpas šildyti.

Su nerimu laukiu, kad jau artimiausiu laiku dėl pavojingų atliekų gali įvykti ekologinė katastrofa, kurioje bus žuvusių. Ir tada paaiškės, jog mūsų šalyje nevyksta apmokymai, kaip su jomis dirbti. Statybininkai instruktuojami, kaip ir kur duobę iškasti, o cianidus, galvanikos tirpalus atseit galima vežioti be jokio mokslo.

Mūsų asociacijoje patarėju dirba vokietis. Jis jau tris kartus manęs klausė: kur pas jus moko tokių dalykų? Licencijas duoda? Sakau - niekas nemoka ir licencijų nereikia. Netiki tas vokietis - eina kitų klausti, bet ir kiti tą patį atsako. Tai žmogus galvą kraipo: lietuviai nebe medžiuose gyvena, lyg ir civilizuota šalis, o tokie dalykai dedasi.

Žinot, kas mūsų Europos Sąjungoje laukia? Štai Graikija jau turėjo sumokėti 52 milijonus eurų baudą už blogą atliekų tvarkymą. Tas pats bus ir mums. Ir mokės tas baudas visi mokesčių mokėtojai – ir seneliai, ir invalidai. Tada galbūt ir atsiras tvarka.

Lietuvos rytas, 2002 08 09