Žmonės jau vengia gamtos
Prieš dešimtmetį entomologai viename kilometre aptikdavo dvi erkes, šiemet - dešimt kartų daugiau. Dešimtadalis jų užsikrėtusios Laimo ligos sukėlėjais borelijomis, nemaža dalis - erkiniu encefalitu. Abi šios ligos negydomos gali žmogų padaryti invalidu.
Praėjusiais metais erkiniu encefalitu Lietuvoje sirgo daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių, Laimo liga - beveik pusantro tūkstančio.
Vienam sostinės Vingio parke vykusio festivalio "Vilnius 2000" dalyviui prisisiurbė keliolika erkių.
Aplinkos ministerijoje dirbantys gamtininkai Jonas Augustauskas ir Selemonas Paltanavičius, keliolika minučių pabuvę Rūdninkų girioje, buvo tarsi apipilti erkėmis. "Iš pradžių jas braukėme, o paskui skubėjome iš miško", - sakė S.Paltanavičius.
Šimtai žmonių vadina erkes "miško AIDS" ir jau pradėjo vengti išvykų į gamtą. O ką apie tai mano tie, kuriems joje tenka būti ypač dažnai?
Gamta taip ginasi?
Su miškininku ir ornitologu Antanu Aleknoniu ilgai bridę pamiške, prisėdome atsipūsti. Jis nerūpestingai sprigtelėjo nuo savo kelnių erkę. "Nebijai?" - paklausiau. "Ne, nors nesu nuo jų nepaskiepytas. Erkių baimę verslininkai skatina, kad brangias vakcinas parduotų", - atsakė Antanas.
"Tipiškas kaimiečio požiūris", - tarė Aukštaitijos nacionalinio parko vyriausiasis mokslinis bendradarbis Bronius Šablevičius, kai papasakėjau apie tą drąsuolį. Kone kasdien po mišką vaikštantis B.Šablevičius ne kartą pasiskiepijęs nuo erkinio encefalito, tačiau vis tiek pasijunta nejaukiai, išvydęs ant savęs erkes.
Jo teigimu, tų voragyvių ir anksčiau buvo nemažai, tiktai jie buvo neapsikrėtę virusais, todėl žmonės nebijojo. "Katės, karvės grįždavo iš miško aplipusios erkėmis, ir nieko, o dabar bijočiau nevirintą pieną gerti", - kalbėjo gamtininkas.
Gal tai gamtos rykštė ją skriaudžiantiems žmonėms? "Iš tiesų gamta tarsi tokiu būdu priešinasi civilizacijai", - svarstė B.Šablevičius ir pridūrė, jog tai iš dalies gerai - juk miškai marguoja nuo šiukšlių ir butelių.
Susirūpinę ir profesionalai
Profesorius Juozas Virbickas vadovauja dideliam gamtininkų kolektyvui - Ekologijos institutui. Paklaustas, ar jo kolegos nepradėjo vengti išvykų į gamtą, atsakė: "Baimės akys didelės, tačiau daugelis mūsų paskiepyti, todėl nebijome". Už skiepus sumokėjo institutas.
"Ir botanikai miško nevengia - paskiepyti. Erkės ne juokai: mačiau erkinio encefalito suparaližuotą girininko žmoną. Mūsų institute tokios nelaimės dar nebuvo", - sakė Botanikos instituto direktorius Romas Pakalnis.
Ar žinąs vaistą nuo erkių? "Viena ekspedicijų į gamtą taisyklių – po išvykos vadovas privalo apžiūrėti savo pavaldinius, ar neprisisiurbė erkė", - pusiau juokais atsakė R.Pakalnis.
Vilniaus universiteto aplinkos studijų centro direktorius Stasys Sinkevičius džiaugėsi: ligi šiol jam buvo prisisegusios tiktai dvi erkės ir abi buvo "švarios". "Išlindęs iš šabakštynų, apžiūriu ir nusipurtau drabužius. Reikia žinoti erkių gyvenimo būdą ir būti atidžiam, tarsi per gatvę eitum, tai ir išvengsi nelaimės", - mokė gamtininkas.
Miškų ir saugomų teritorijų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas sakė, kad daugelis miškininkų yra nemokamai paskiepyti nuo erkių. "Tai nepigu, tačiau ligos kainuotų dar brangiau", - kalbėjo Lietuvos miškininkų vadovas.
Daugelis mano kalbintų gamtininkų įsitikinę, jog dabartinė erkių gausa - vienas cikliškai besikartojančių gamtos dėsningumų.
Juodasis miškų sąrašas
Iš visuomenės sveikatos centrų ir jų filialų į Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrąVilniuje dabar kasdien atvežama erkių. Čia tiriama, ar jos užkrėstos erkinio encefalito arba Laimo ligos sukėlėjais. Jeigu taip - vietovė, iš kurios atgabenta erkė, įtraukiama į "juodąjį sąrašą".
Vykstantiems į gamtą praverstų pasklaidyti jo puslapius, tačiau šis sąrašas pasirodė mažyčiu tiražu prieš penketą metų. Dabar parengtas naujas, tačiau jį išleisti trūksta pinigų.
Minėtame sąraše - tiktai erkiniu encefalitu užkrėsti miškai. Ne mažiau yra vietų, kur įkandus erkei galima užsikrėsti Laimo liga. Ypač daug tokių židinių Kauno apskrityje, Palangoje, Vilniuje ir jų apylinkėse, kiek mažiau Panevėžio ir Utenos apskrityse, mažiausiai - Žemaitijoje.
Prieš vykstant poilsiauti praverstų pasitarti su Užkrečiamųjų ligų ar Visuomenės sveikatos centrų specialistais - jie žino pavojingas vietas.
Įveikti erkes labai sunku
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro medicinos entomologė Milda Žygutienė erkes pažįsta ne tik kaip medikė, bet ir kaip biologė, mat studijavo šį mokslą Vilniaus universitete. Ji vienintelė šalyje entomologė, tyrinėjanti šį gyvūną, kuriuo kažkodėl nesidomima net Ekologijos institute.
"Erkės plinta visoje Europoje ir dar niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl. Galbūt todėl, kad padaugėjo nedirbamų žemių, brūzgynų, nešienaujamų pievų, kuriose erkės jaučiasi ypač gerai?" - svarstė ji.
Įveikti erkes kur kas sunkiau negu kraujasiurbius mašalus, nes jos daug senesnės už žmones ir be galo gerai prisitaikę prie aplinkos. Mašalai gyvena trumpai, veisiasi tik sykį per metus. Įpylei biologinio preparato į upę, kurioje iš kiaušinėlių išsirito mašalų lervos, ir jos žuvę. Tuo tarpu erkės pusę gyvenimo praleidžia po samanomis, kur jas chemikalai sunkiai pasiektų.
"Jokiu būdu negalima ko nors imtis prieš erkes, nepasitarus su gamtininkais ir gamtosaugininkais", - perspėja M.Žygutienė, kadangi ji pati yra gamtininkė.
Ji siūlo poilsiavietėse ir kitose masinio susibūrimo vietose dažnai šienauti žolę, iškirsti menkaverčius krūmokšnius, nes erkės nemėgsta švaros ir saulės, jų stichija - drėgmė ir prieblanda. Šių gyvūnų daugiausia pavėsinguose dilgėlynuose, avietynuose, šabakštynuose, lapuočių miškuose, o po miestų parkus ir skverus juos platina palaidi šunys ir katės.
Tyko aukų iki pat šalnų
Erkės - ne vabzdžiai, o voragyvių klasės nariuotakojai. Kūnas iki 5 mm ilgio. Gyvena 3- 4 metus, taigi pakankamai ilgai, be to, savo organizme esančius virusus perduoda palikuonims - štai kodėl jų ligų židiniai gamtoje tokie pastovūs.
Lietuvoje gyvena apie tūkstantis rūšių erkių, tačiau encefalitą ir Laimo ligą platina tiktai iksodinė, arba europinė erkė (Ixodes ricinus). Atsigėrusi kraujo (tuomet ji dešimteriopai padidėja), erkė atitrūksta nuo maitintojo ir, įsiraususi po miško paklote, padeda tūkstančius kiaušinėlių.
Iš jų išsiritusi lervutė mažulytė kaip aguonos grūdelis, net įžiūrėti sunku. Bet ir tokiai reikia kraujo, todėl ji keliauja į šviesą, užsikaria ant žolės ir, ištiesusi priekines kojytes, laukia aukos. Pelė, kiškis, šuo, katė, karvė, paukštis ar žmogus - visų jų kraujas erkei skanus ir be reikalo kai kurie žmonės giriasi, neva "mano kraujo erkės nemėgsta".
Erkės neturi akių, todėl neaišku, kaip pajunta auką ir strykteli ant jos. Tiesa, jos skiria įvairių gyvūnų kvapus. Medžioti erkės pradeda vos nutirpus sniegui ir baigia stojus šalnoms spalį arba net lapkritį. Tad netiesa, kad pavojus tyko tiktai tada, kai karšta.
Agresyvesnės - patelės
Pasimaitinusi krauju, lervutė vėl rausiasi žemyn. Čia virškina kraują ir pamažu tampa nimfa - visai panašia į suaugėlę, tik kiek mažesnę. Šiai vėl reikia kraujo - kelionė į viršų. Prisisiurbė - vėl po miško paklote. Po kurio laiko paaiškėja erkės lytis, kurią, beje, gali lengvai nustatyti kiekvienas: tamsios spalvos erkė – patinėlis, raudonu pilveliu - patelė.
Agresyvesnė yra patelė, mat jai gamta pavedė rūpintis palikuonimis, todėl kraujo jai reikia kur kas daugiau negu patinėliui. Kai kurie pastarieji visai apsieina be jo.
Atsidūrusi ant aukos, erkė susiranda vietą, kur oda minkščiausia (žmogus jos ropinėjimo nejunta) ir įbeda straubliuką. Pro jį pirmiausia išteka nuskausminančios ir kraujo krešėjimą mažinančios seilės, todėl skausmo nėra.
Be to, įdūrimo vietoje erkė sucementuoja tvirtą kanalėlį, kuriame patogiai ir patikimai įsitvirtina ir tik tada pradeda siurbti kraują. Encefalito virusą aukai "padovanoja" jau pirmosiomis minutėmis, mat jis yra jos seilėse.
Ką daryti aptikus erkę? Anksčiau buvo patariama ją tepti riebalais, spiritu ar net žibalu - neva gyvūnėlis uždus ir lengviau bus ištraukti. Pasak M.Žygutienės, tie patarimai pasenę: taip "supykdyta" erkė darosi dar aktyvesnė.
Tenka elgtis švelniai: atsargiai suimti kuo arčiau jos galvos (bet ne pilvą) ir staigiai truktelti. Jeigu nepasiseks (erkės straubliukas su kabliukais, tad gali likti odoje), tuomet reikia kreiptis į gydytoją, nes svetimkūnis gali supūliuoti.
O jeigu ištraukti pasisekė, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro specialistai pataria neskubėti. Jeigu tuoj bėgsite tirtis kraujo, jame dar nebus pasigaminę užkrato antikūnių. Ir apskritai neverta panikuoti - juk ne kiekviena erkė nešiojasi "miną".
"Palaukite porą savaičių ar net mėnesį. Jei per tą laiką įsisiurbimo vietoje didėja raudona dėmė, muša karštis, kankina nuovargis, galvos, sąnarių skausmai - tik tada kreipkitės į savo poliklinikos gydytoją: ten jūsų kraują ištirs ir patars nemokamai", - mokė minėtojo centro specialistai.
Efektyviausia - skiepai
O už skiepus nuo erkinio encefalito tenka mokėti. Viena porcija kainuoja 40 litų. Brangu? "Taip galvoja daugelis Lietuvoje, tačiau pamiršta: ištikus bėdai, vaistai dar brangesni. O Vakaruose nuo erkių skiepijami ir maži, ir dideli", - sakė M.Žygutienė.
Be to, patartina prieš išvyką į mišką apsirengti šviesiais drabužiais. Viršutinė aprangos dalis turėtų būti su ilgomis rankovėmis ir prispaustais gumele arba užsegtais rankogaliais, kelnių klešnės - kojinėmis prispaustos prie kūno. Labai praverstų aulinukai. Galvą aprišti skarele arba užsidėti kepurę. Tuomet erkei bus sunkiau patekti prie kūno, lengviau pastebėsite ją šliaužiojančią.
Grįžus iš miško, vilkėtus drabužius reikia pakabinti negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje ir apžiūrėti savo kūną. Dažnai erkės būna įsisiurbusios kur švelnesnė oda, plaukuotose kūno dalyse, neretai už ausų. Patartina iššukuoti plaukus, išsimaudyti po dušu.
Erkių ligos perduodamos ir per karvių bei ožkų pieną, todėl būtina jį prieš vartojimą pasterizuoti.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1999 06 04