Suvalkijos miškininkui gražiausias medis - liepa

Sykį sužinojau, jog Suvalkijoje gyvena senutėlis senolis, kuris ligi šiol darbuojasi miškininkystėje. Sodybos kieme pasitiko linksmas ir guvus, nors ir su lazdele, Bronius Kasiulis (1906-2003. - F.Ž., 2020 m. pastaba). Papasakojo, jog urėdijoje jau nebedirbąs, tačiau prie savo sodybos įkurtame medelyne triūsiąs kasdien. Nes kaipgi medžiai augs be žmogaus? O metų B. Kasiuliui tada buvo 95. (Iki 100 metų jam pritrūko tik trijų) - F.Ž.

95 metų Bronius Kasiulis iš Marijampolės rajono Gustabūdžio kaimo per daugiau kaip šešis dešimtmečius savo darbo miškininkystėje pasodino tiek medžių, kad jei jie žaliuotų vienoje vietoje -- būtų giria.

"Užauginau jų tūkstančius, -- sako šis žmogus, -- aprengiau Marijampolės apskritį, Kauną, giminių ir kitų gerų žmonių sodybas. Tie medžiai -- tai mano paminklas".

Savo medžius B. Kasiulis pažįsta dar iš tolo: "Jei važiuodamas per Marijampolės, Šakių ar Vilkaviškio rajonus pamatysi pakelėje gražią eilę liepų, žinok -- iš mano medelyno".

A. Smetonos laikais baigęs Alytaus žemės ūkio mokyklą ir sodininkų kursus, 1936 metais B. Kasiulis ėmė vadovauti Marijampolės miškų urėdijos medelynui. Šį darbą dirbo kelias dešimtis metų.

Vietoj poilsio -- medelynas

Labiausiai B. Kasiulis mėgsta liepas. "Tai medaus medis", -- švelniai kalba apie jas. Tuos medžius jis daugiausia ir platino, nors užauginti liepą iš mažytės sėklelės, kurių kasmet prisirinkdavo dešimtis kilogramų, dvigubai sunkiau ir brangiau negu obelaitę.

Iš B. Kasiulio medelyno kasmet būdavo išvežama ir sodinama tūkstančiai liepų, tačiau prigijo ne visos. "Kolūkių pirmininkus anais laikais versdavo sodinti medžius, bet daugelis jų to rūpesčio kratėsi", -- prisimena B .Kasiulis.

Daugiau kaip pusę šimtmečio išdirbęs valdiškame medelyne, naujaisiais, "nepriklausomais" laikais B. Kasiulis savo mėgstamos darbo vietos neteko - urėdija nusprendė medelyną uždaryti, esą pas kaimynus pirkti bus pigiau. B.Kasiuliui tai buvo skaudus smūgis, tačiau jis pergyveno neilgai - netrukus prie savo sodybos Gustabūdžio kaime įveisė savo medelyną. Jame augina įvairių rūšių tujas ir kitokius medžius bei krūmus.

Pasiramsčiuodamas lazdele, senolis kasdien įdėmiai apžiūri medžius: ar nieko netrūksta, gal šaltis ar zuikis įkando? "Ypač reikia prižiūrėti tujas, -- mokė jis, -- pasodinti jas gali bet kas, tačiau užauginti kantrybės pritrūksta daugeliui. Net savo sūnaus to ligi šiol neišmokiau".

Stebisi verkšlenančiais

Dar caro laikus menąs B. Kasiulis tvirtino, jog jam niekada nebuvę lengviau gyventi, kaip dabar, ir stebėjosi tais, kurie skundžiasi sunkumais. "Kai jie ima verkšlenti, aš klausiu: dabar tona grūdų kainuoja 300 litų -- kada anksčiau galėjai per mėnesį uždirbti tiek grūdų? Seniau žmonės buvo kantrūs, darbštūs ir religingi, o dabar daugelis nori tingėti".

B.Kasiulis ir pats toks nebuvo, ir kitus prie darbo spausdavo. "Medelyno darbininkams sakydavau: kiekvienas esate tarsi brigada, kaip dirbsite, tiek ir gausite. Užtat mūsų medelynas buvo švarus, o kiti piktžolių neatsigynė. Aš ir prie rusų valdžios norėjau dirbti sąžiningai, o ne kenkti".

Sovietiniais metais B. Kasiulį už gerą darbą apdovanojo ordinu. "Jį turėjo duoti ne man, o tiems, kurie plušo sykiu su manimi prie medelių", -- kuklinosi senasis medžių augintojas.

Miškai buvo didesni

Medelyne triūsiantį šeimininką namie pavaduodavo žmona Marytė. "Ji labai darbšti, -- giria žmoną B.Kasiulis, -- augino gyvulius ir mane bei mūsų du vaikus maitino".

O jis prižiūrėjo 12 šeimų bičių, kurios kasmet prinešdavo daug medaus, be to, daug metų sėjo ir augino rapsus, iš kurių spausdavo skanų aliejų. "Laikėmės įsikibę žemės ir medžių, tai ir išgyvenome".

Apie dabartinius miškus ir miškininkus B. Kasiulis kalbėti nenorėjo. "Daug ką galėčiau pasakyti, tačiau supyks, tai pasakysiu tik tiek: anksčiau su arkliais padarydavome daugiau, negu jie dabar su traktoriais, ir miškai didesni bei gražesni ošdavo".

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2000 02 18