Aukšti kalnai vilioja, bet gali ir pražudyti

"Tai buvo baisiausia diena mano gyvenime. Galvojome, kad kažkuris iš mūsų šiandien nebegrįš”, - pasiuntė savo mamai telefono žinutę kaunietė Lina Barauskaitė, vargais negalais pasiekusi viršukalnę.

Keliautojus grasinusi praryti praraja pagaliau liko apačioje, rankos ir kojos tirtėjo nuo nuovargio ir baimės, tačiau į širdį jau plūdo džiaugsmas: “Man pavyko!”

”Iš tiesų jau atrodė, kad šįkart įkliuvome kaip reikiant ir reikia kviesti gelbėtojus”, - prisimena šį išbandymą Linos tėvas, miškininkas ir gamtos fotografas Romualdas Barauskas.

Turistų grupė, kurioje buvo R. Barauskas, jo dukra, o taip pat “Lututės” leidyklos direktorė Lina Marmaitė-Snitkienė bei ketvertas Zarasų miškų urėdijos miškininkų pateko į “spąstus” Kalnų Altajuje, kai sumanė užkopti ant Kupolo kalno.

“Ten buvau prieš pora metų ir žinojau, jog nuo šio kalno atsiveria puikūs vaizdai. Tad patraukėme iš pradžių Čiujos upės slėniu”, - pasakojo apie šią kelionę po Kalnų Altajų R. Barauskas.

Čiuja – viena srauniausių, vietomis beveik neįveikiamų vandens turistams Sibiro kalnų upių. Visame pasaulyje garsiems Novosibirsko vandens ekstremalams, kurie mėgsta išbandyti pavojingiausias upes, tik neseniai pagaliau pavyko praplaukti ta Čiujos upės atkarpa, kuri plūsta netoli Kupolo kalno.

Netrukus po to žemė čia sudrebėjo, kas tose vietose reta. Vietos žmonės kalbėjo, esą tai kalnų dievai supyko už plaukimą Čiuja…

R.Barauskas ir jo draugai šito nežinojo. Jie ėmė kilti nuo Čiujos upės Kupolo link ir stebėjosi – kodėl čia tiek daug nuobyrynų, o uolos ir pavieniai akmenys yra “gyvi” – vos ant jų padedi koją, sujuda ir pasileidžia žemyn? Tik paskui jie suprato – akmenis išjudino žemės drebėjimas.

Gyvybę išgelbėjo kuprinė

“Eiti buvo sunku: gausybė uolų, tirštas rūkas, todėl pražiopsojome patogesnį šlaitą ir pradėjome kilti į Kupolo kalną kitu – labai sudėtingu tarpekliu, kuriuo niekada neina turistai”, - prisiminė tą nuotykį R. Barauskas.

“Lipam, šlaitas sparčiai statėja, akmenys lekia iš po kojų, štai ir ledynas. Tačiau kopti juo negalime – slidu, o mes neturime specialios alpinistų įrangos: “kačių” ant batų, kurios įsikabina į ledą, šalmų ir t.t. Tad slinkome ledyno ir akmenų sandūra, nors jie ir judėjo po kojomis.

Negana to – kelią užtvėrė krioklys. Vienas mūsiškių, Dainius iš Zarasų urėdijos, nusprendė pasižvalgyti, ar pavyks pro krioklį praeiti. Kai užsikorė jis aukščiau, išriedėję iš po jo kojų akmenys pradėjo lėkti mūsų link.

Vos spėjau sušukti netoliese stovėjusiai L. Marmaitei-Snitkienei  “Prisidenk kuprine!”- vienas akmenų žiebė į jos kuprinę. Jei nebūtų pasilenkusi ir prisidengusi – į galvą būtų pataikęs.

Norėtume grįžti – nebeįmanoma, nes lekia akmenys. Tiems, kurie buvo virš mūsų, jau atrodė, kad mes kartu su jais nubildėjome nuo skardžio. Vis dėlto šiaip taip apėjome krioklį, pasiekėme kiek lygesnę vietą ir pažvelgėme į apačią – leistis pro ten, iš kur užlipome, nebenorėtume…

Tačiau prieš mus – ne geriau: ledynas, jį išraižę gilūs plyšiai. 2b sudėtingumo kategorijos maršrutas, įveikiamas tik profesionalią įrangą turintiems alpinistams. Ką daryti? Atgal – nebeįmanoma, dešinėje – ledynas, kairėje – stačios uolos… Kviesti mobiliuoju telefonu gelbėtojus, kad nukeltų nuo čia sraigtasparniu?

Nutarėme repečkotis kaip kalnų ožiai uolomis. Slinkome pamažėle, nes menkiausias netikslus judesys – nudardėsi į bedugnę. Šiaip taip, šlapi nuo įtampos ir prakaito, užsikepurnėjome ant viršukalnės iš tos pusės, kur niekas niekada ten neina”, - pasakojo Romualdas.

Eiti toliau nebebuvo jėgų, tad keliautojai pasistatė palapines ant kalno. Tuo labiau, kad čia buvo ramu, o vaizdai į aplinkinius kalnus ir tarpeklius - nuostabūs.

Naktį iš Sibiro šiaurės atlėkė žvarbūs vėjai, kalnai aplink dar labiau pabalo nuo sniego ir ledo. Ledas slūgsojo net keliautojų katiliukuose. Tirtėdami nuo šalčio, bet gėrėdamiesi rūsčia Kalnų Altajaus gamta, keliautojai per pora dienų nusileido nuo kalno.

Ieškojo Šambalos

R. Barauskas tikino neišsigandęs ir kitąmet vėl trauksiąs į Kalnų Altajų. Šį gamtininką į daugelio turistų numintus Turkijos, Italijos, Ispanijos, Graikijos ir panašius komfortiškus kurortus nugabentum nebent surištą.

„Tokie žmonės kaip aš turizmą ir gamtą supranta kitaip negu daugelis. Man ji – gyvenimo būdas, juk kiekvieną savaitgalį praleidžiu miškuose fotografuodamas gyvūnus. Todėl nesu pripratęs prie komforto. Man mažas skirtumas, kur nakvoti – Panevėžio rajono girioje ar Kalnų Altajuje už 5 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.

Be to, mėgstu būti laisvas, o ne priklausyti nuo kelionių agentūrų ir viešbučių“, - kalbėjo R. Barauskas.

Jis kone kiekvienas atostogas praleidžia kalnuose. “Kartais pagalvoju: gal mūsų protėviai buvo kalnų klajokliai ir tai liko mano genuose – kalnai mane labai traukia. Be to, juose išbandai save. Viena yra pavaikščioti paskui gidą mieste ar miške ir kas kita įveikti tokį pat atstumą kalnuose, kur toli aplink nė gyvos dvasios.

Ne kartą atrodydavo – viskas, nebegaliu, jeigu šįkart liksiu gyvas – daugiau kojos į tokias vietas nekelsiu. Tačiau kai pavyksta įveikti save ir sunkumus, užplūsta džiaugsmas: aš dar galiu”, - pusiau juokais, pusiau rimtai dėstė R. Barauskas.

Keliavęs Rusijos Norilsko, Archangelsko, Murmansko srityse, Karelijoje, Gruzijoje, Centrinio ir Šiaurės Tian Šanio, Pamyro kalnuose, pastaraisiais metais R. Barauskas beveik kasmet su keletu draugu žygiuoja po Kalnų Altajų. Šiemet jis tame krašte buvo jau penktąjį kartą.

“Altajuje – vieni gražiausių kalnų pasaulyje, neveltui išvertus iš mongolų kalbos šis žodis yra „aukso kalnai“. Jie nėra tokie aukšti kaip Pamyre, Tian Šanyje ar kitose aukštikalnėse, kur reikia profesinio pasirengimo ir specialios įrangos.

Altajaus kalnuose taip pat netrūksta sniegynų, ledynų, bet daug ir miškų, gali pernakvoti kedrų giraitėje, o kitą dieną įveikti perėją ir įsikurti vėl miške. Pamyre ar Tian Šanyje tai vargu ar pasiseks – ten atstumai yra žymiai didesni.

Be to, Kalnų Altajus yra keleto skirtingų ekosistemų sankryža: iš Šiaurės čia ateina Sibiro tundra ir taiga, iš Vakarų Kazachstano – stepės, iš Pietų Mongolijos – pusdykumės ir dykumos.

Ir visa tai susipina Kalnų Altajuje, todėl čia itin daug įspūdingų reginių – stepės, miškai ir alpinės pievos, uolos ir ledynai – pilnas “komplektas” su būdinga augmenija ir gyvūnija, ir viskas greta. Štai kodėl tie kalnai tokie įdomūs”, - aiškino R. Barauskas.

Neveltui tuose kalnuose legendinės Šambalos ieškojo garsus dailininkas ir filosofas Nikolajus Rerichas. „Vienoje mūsų matytoje vietoje vaizdas buvo kaip du vandens lašai panašus į N.Rericho paveikslą. Žiūrėdami svarstėme - galbūt dailininkas keliavo kaip tik tomis vietomis, kur pabuvojome mes“, - prisiminė Romualdas.

Paklysi - pražūsi

Altajaus kalnų mėgėjams patinka ir tai, jog į šiuos kalnus įkopti nėra taip sunku, kaip į Himalajų, Pamyro, Tian Šanio ar kitus visame pasaulyje garsius gigantus. Aukščiausias Altajaus kalnas Belucha – 4506 metrai, kiti yra maždaug tūkstančiu ir daugiau metrų mažesni.

Žinoma, ir juose gausu tokių sudėtingų vietų, į kokią prie Kupolo kalno užklydo R.Barausko grupė, tačiau didiesiems kalnams reikia pasirengti dar geriau. Ten, anot R.Barausko, daugiau sportas negu poilsis.

Gamtininkas sakė tai supratęs prieš keletą metų Pamyro kalnuose. “Ėjome tada keliese. Atrodo, buvome jau patyrę keliautojai, tačiau jau antrąją dieną teko keisti planus. Mat pakilome į aukštą kalnagūbrį, pernakvojome, o leidžiantis žemyn pasiuto svilinti saulė.

Karšta, kankina troškulys, vandens atsargos baigėsi, o ligi upės – keliolika kilometrų. Aptikom kažkokių laukinių uogų – pavalgius dar labiau troškina. Visą laiką skardis, slystame, prilaikome vienas kitą ir taip norisi gerti, kad, matyt, mano smegenys pradėjo garuoti: palikau lėčiau einančius ir nuskubėjau upės link: greičiau, greičiau prie vandens!

Net nesupratau, kaip nusileidau nuo stataus skardžio prie jos – pripuolęs atsigėriau, atsigavau. Bet žiūriu – vienos mūsų grupės dalyvės kuprinė plaukia! O kur jos šeimininkė? Nė nepamenu, kaip užsikepurnėjau ant skardžio – ogi toji mergina pakibusi už krūmo, tuoj įkris į upę. Eidama paskui mane ji paslydo, bet spėjo įsitverti šakos, tik kuprinę prarado…

Pailsėję vėl pasukome į perėją. Priėjome sniegą. Vienas mūsiškių patraukė juo, mano brolis – paskui. O jau saulė šildo, sniegas tampa tižus. Girdžiu - kažkas riktelėjo, žiūriu – brolis čiuožia šlaitu žemyn, link akmenų krūvos, už kurios – stati siena į bedugnę. Trenkėsi į akmenis. Paskui dar viena mūsiškių paslydusi nulėkė į akmenis...

Tik tada supratome, kas yra kalnai ir kad juose nereikia vaidinti valdovų. Tai čia, Lietuvoje, gali toks sau atrodyti, o kalnuose greitai supranti, jog prieš gamtos galybę esi tik žaislelis”, - sakė R.Barauskas.

Pirmąsyk į kalnus jis patraukė 1983 metais, būdamas miškininkystės studentas. Keturiese nukeliavo į Uralą.

“Neturėjome net gero žemėlapio, sunku jų būdavo gauti sovietmečiu, tai keliavome pagal mokyklinį geografijos atlasą. Stebuklas, kaip nedingome be pėdsakų tuose kalnagūbriuose, nepasimetėme platybėse. O per kitą kelionę nuėjome kelis šimtus kilometrų per Kazachstano stepes nuo Tian Šanio priekalnių iki Balchašo ežero.

Kai dabar galvoju - juk mūsų protėviai, pirmykščiai žmonės, išėję ieškoti maisto, eidavo kelias dienas ar daugiau ir turėdavo grįžti tiksliai į savo stovyklą, antraip būtų žuvę. Teko gerai orientuotis, išsiugdyti meną nepaklysti. Tą sugebėjimą kai kurie žmonės išlaikė iki šių dienų”, - svarstė gamtininkas. Šis sugebėjimas jam padeda nepaklysti ir Lietuvos miškuose.

Laukiniai turistai

R. Barauskas ir jo draugai keliauja, kaip rusai sako, “dikariom” (laukinis keliavimas). “Tokius kaip aš vadina valkatomis. Jokių kelionių agentūrų, viešbučių, organizavimų, registravimų - kuprinę ant pečių ir pirmyn”, - juokėsi pašnekovas.

Dažniausiai toji kuprinė sveria 20 ir daugiau kilogramų, o nueiti su ja kasdien tenka nemažai. Ir taip – pora savaičių, o kartais ilgiau. Nakvynė – ne minkštoje viešbučio lovoje, kaip mėgsta daugelis išlepėlių turistų, o savo atsineštoje palapinėje, vanduo arbatai – iš greta tekančios upės…

“Sykį pasistatėme palapinę ir prijojo senas kirgizas. Klausia, ar turime tėvus. “Turime”, - atsakom. “O namus irgi turit?” “Taip”. “Tai ką čia veikiate, kodėl ne namie esate? Gal jūs geologai?” “Ne”. “Medžiotojai?” “Ne”.

Paaiškinom, jog mes - turistai iš Lietuvos, bet kirgizas nesuprato nei žodžio turistas, nei žinojo, kur Lietuva, klausė – “Lietuva šiapus Džambulo ar už jo?” Pažvelgė jis į mūsų išvirtą košę – “Tik toks jūsų maistas? Imkit mano avį, pjaukit ir valgykit”…

Dabar laikai jau kiti, turistais Kalnų Altajaus gyventojų nenustebinsi, nors, žinoma, jų čia ne tiek daug kaip Romoje ar Kanarų salose. Altajaus Respublika – kaip pusantros Lietuvos, tačiau gyventojų joje tik 200 tūkstančių, tad ten gali ištisas dienas nesutikti žmogaus. Daugiausia gyvenama palei Čiujos automagistralę bei didžiąsias Altajaus upes – Čiujos, Katūnės, Bijos ir kitas.

Paklaustas apie maršrutą, R. Barauskas paaiškino: pirmiausia teko pasiekti Maskvą, nes tik iš ten lėktuvas skrenda į Sibiro miestą Barnaūlą. Jame keliautojai nusisamdė mikroautobusą, kuris atvežė juos iki šiaurinio Čiujos kalnagūbrio papėdėje įsikūrusio Čibito miestelio. Iš čia kalnai buvo nebetoli.

Kone dviejų savaičių žygis kiekvienam jo dalyviui kainavo šiek tiek daugiau kaip 2 tūkst.litų, didžiausią šios sumos dalį sudarė lėktuvo bilieto kaina.

Liepą kelionei po Altajų mūsų keliautojai pasirinko todėl, kad tai šilčiausias tame krašte mėnuo, temperatūra siekia apie 20 laipsnių šilumos. Tačiau aukštai kalnuose vėsiau, neretos šalnos, ypač kai papučia vėjai nuo Šiaurės Sibiro. Šiaurinėje Altajaus dalyje labai dažni lietūs.

Kaip surasti mumijo

Kone kasmet po šį kraštą keliaujantis R. Barauskas pastebi jame permainų. „Anksčiau net kaimuose matydavome mažai žmonių – dirbdavo kolūkiuose. O dabar ne vienas altajietis verčiasi iš turizmo: upių slėniuose, kalnų papėdėse gali pamatyti trobeles su užrašais „Karšta pirtis, alus, paplotėliai“, žygiams gali išsinuomoti arklius ir vedlius“.

Netoli nuo Čibito keliautojams teko pereiti Čiujos upę. Ji vandeninga ir srauni – neperbrisi. R.Barauskas saviškius nuvedė ten, kur, kaip žinojo iš ankstesnių kelionių, buvo tiltas. Tačiau dabar jį išvydo užtvertą. Teko mokėti šios užkardos savininkams, kad praleistų į kitą upės pusę.

Populiarūs Altajuje tapo ir kitokie verslai, pavyzdžiui, elnių maralų auginimas. Iš jų ragų gaminamas tonizuojantis vaistas pantokrinas. Ant jo užpiltų likerių, balzamų gausu Altajaus parduotuvėse. Netrūksta ten ir kedrų bei kėnių aliejaus, uolų kraujo – mumijo. Tiesa, pastarojo rasti nelengva, jo būna tik aukštai kalnuose.

„Girdėjau, jog vietos žmonės sugauna kalnų erelį, nulaužia koją ir paleidžia. Šis skrenda ten, kur yra mumijo, kad galėtų juo pasigydyti. Belieka tik pasekti“, - pasakojo R. Barauskas.

Altajaus gyvūnija ir augmenija įdomi. „Geltongalvių kielių pas mus mažai, o ten tai įprasta rūšis. Juodagalvę kiauliukę Lietuvoje retai pamatysi, o ten jų pilna. Juodojo peslio mūsų krašte gal tik keletas porų peri, o Altajaus kalnuose jie net turistus sekioja, nes šie eidami išbaido gyvūnus, kuriais minta pesliai. Netrūksta ten stepinių pelėsakalių, kukučių, vandeninių strazdų.

Šiemet gerai užderėjo kedrai, tad riešutinėms, burundukams netrūks kedro riešutų. Po kojomis daug kur laksto altajiniai kiškėnai – maži švilpčiojantys žvėreliai. Neaišku, kodėl jie taip lietuviškai pavadinti - visai nepanašūs į kiškius. Anksčiau juos vadino šienpjoviais, mat šie žvėreliai vasarą pievose nukandžioja žoles ir krauna džiūti į uolų plyšius - žiemą turės maisto“,- sakė Romualdas.

Kai kurie altajiečiai augina avis, ožkas, karves, tačiau mielai ir brakonieriauja, ypač žiemą, kai šalčio ir bado genami kalnų avinai archarai (šie gyvūnai jau reti), elniai, stirnos, šernai nusileidžia į upių slėnius. Brakonieriavimas Altajuje nelaikomas nusikaltimu.

Prieš keletą metų kalnuose sudužo sraigtasparnis, iš kurio Rusijos prezidento atstovas Altajaus regionui kartu su vietos vadovais medžiojo archarus. Altajuje manoma: jeigu žvėris mano teritorijoje, tai jis ir mano nuosavybė.

Vieną kelionės dieną lietuviai sustojo nakvoti tokioje vietoje, kur kažkada jau buvo stovyklauta. Kol vieni statė palapines, kiti nuėjo pasižvalgyti aplink. „Žiūrim – parsineša šautuvą. Netoliese ant medžio pakabintą rado. Matyt, koks nors brakonierius jį čia laiko, kad nereikėtų tampyti. Pakabinome kur buvo – problemų mums nereikia“, - sakė R. Barauskas.

Šamanų kultas

Altajaus sopkose vyrauja mums įprasti beržai, eglės, kėniai. Aukščiau prasideda maumedynai, dar aukščiau, palei kalnų uolas, – kedrų juosta. Tai itin atsparūs atšiauriam klimatui medžiai. Alpinėse pievose daugybė gencijonų, patvenių, pelkinių uolaskėlių, raktažolių pelenėlių ir kitų augalų, kurie Lietuvoje – retenybė. Alpinėse pievose gausu rožinių rodiolų. Jų šaknys vadinamos auksinėmis, nes esą gydo daug ligų.

O pietinėje Kalnų Altajaus dalyje tebėra išlikę nemažai senovinio kultūros paveldo. Keliaudami palei Čiujos traktą mūsiškiai gėrėjosi piešiniais ant uolų, kurie čia stūkso dar nuo akmens amžiaus. Netoliese styrojo akmeninė stela su joje iškaltu žmogaus veidu.

„Kitais metais norėčiau nukeliauti į Altajaus pietus. Ten turėtų būti dar daugiau kultūros paminklų bei dvasinių lobių, nes daugiausia vietos gyventojų, rusų ten mažai“, - planavo R. Barauskas.

Altajaus žmonių gyvenimui nemažą įtaką daro šamanai. Iš ten jie plinta uždarbiauti ir po kitas šalis, atvažiuoja ir į Lietuvą. Beluchos kalnas šamanams tapo kaip musulmonams Meka – pabuvoti ten būtina bent kartą gyvenime.

„Į Kalnų Altajų važiuosiu ir tada, kai būsiu jau senas. Atveš mane už Čibito miestelio ir įsikursiu prie kokio kalnų ežeriuko. Tai kas, kad po kalnus laipioti jau negalėsiu – jie čia ir taip bus greta manęs, matysiu alpines pievas, ledynus. O ko daugiau žmogui reikia?“ - svarstė R. Barauskas.

Lietuvos žinios, 2011 08 19