Žiemiški rekordai 

"Ir kokios dabar žiemos - rudenys, o ne žiemos. Va anksčiau tai tikros žiemos būdavo", - sako vyresni žmonės. Apie vieną tokių pasakojau,  ir buvo ji lyg ir dar visai neseniai. Bet laikas lekia greitai... - F.Ž., 2020 m.

Tik pusė 2011 metų žiemos tepraėjo, o vieni žmonės jau vadina ją išskirtine, kiti – normalia senovine. Vieni dejuoja, kad sniego priversta, kiti džiaugiasi nuostabiais gamtos vaizdais. Genys yra margas, o žmonės dar margesni. 

Tokios žiemos kaip ši šiame šimtmetyje dar nebuvo. Taip sako Valstybinės hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos klimatologijos skyriaus viršininkė, mokslų daktarė Audronė Galvonaitė. 

„Lietuvoje tikroji žiema dažniausiai prasidėdavo tik po Kalėdų. O šįkart pastovi sniego danga susiformavo beveik mėnesiu anksčiau“, -  sklaido klimato stebėjimų duomenis  meteorologė. 

Laukus, miškus, miestus, miestelius, kaimus, vienkiemius užklojusių sniego patalų storis kai kuriose vietose siekia daugiau kaip pusę metro. Nelengva vairuotojams, kelininkams, gatvių prižiūrėtojams, pėstiesiems. Net didesnių šalies miestų gatvės negreitai apvalomos, o miesteliai, kaimai daug kur skendi pusnyse. Antai Radviliškyje tik užvakar gatves kaip reikiant nuo sniego išlaisvino traktoriai. Rajono savivaldybė pasamdė šiam darbui ūkininkus, kurie dirba pigiau negu kelininkai. 

Nestigo šią žiemą ligi šiol ir šalčių – gruodis buvo gerokai šaltesnis negu įprasta Lietuvoje, antai Nidoje vidutinė gruodžio temperatūra buvo 5,6,  Kybartuose (Vilkaviškio r.) – 5,9 laipsnio mažesnė už daugiametį vidurkį. „Tačiau buvo ir atlydžių, štai ir šį savaitgalį atšils“,  - prognozuoja  A.Galvonaitė. 

Rekordas dar nepralenktas 

Ligi šiol ilgumu, sniegingumu ir šaltumu rekordinė buvo 1995-1996 metų žiema. Tuomet šalčiai spustelėjo dar lapkričio pradžioje ir laikėsi iki pat balandžio pabaigos be jokio atlydžio. 

Tais metais krito daug žvėrių ir paukščių, pavyzdžiui, stirnų sumažėjo perpus, nors Aplinkos apsaugos ministerija buvo uždraudusi jas medžioti. Tie žvėrys, kurie šiaip taip sulaukė pavasario, buvo tokie išsekę, kad vos paėjo, net nebijojo žmonių, glaudėsi prie kaimų. 

Sniego daugiausia iškrito 1931 metais – Laukuvoje (Šilalės r.) jo storis siekė 94 cm. Šalčio rekordas (40,5 laipsnio) užfiksuotas 1940 metų sausio 17 dieną Varėnoje. Neblogas šaltukas spustelėjo ir 1987 (32,3 laipsnio) bei 2003 metais (31,6 laipsnio). 

Pamėtėdavo per žiemas gamta ir kitokių „dovanų“. Antai 1999 metų žiemą  užgriuvo uraganas „Anatolijus“. Ypač jis praretino pajūrio miškus. Kitas uraganas - „Ervinas“ siautėjo 2005 metų sausio 8-9 dienomis. Jo greitis siekė 32 metrus per sekundę. Pagarsėjo 1982 metų žiemos pūga – buvo tokia nuožmi, kad mirtinai sušalo skubėjusi pas gimdyvę medikė. 

O šilčiausia buvo 2007-2008 metų žiema. „Ji buvo vienintelė per visą mūsų klimato stebėjimų laikotarpį, kai nuo rudens iki pavasario neiškrito nė viena snaigė, visą laiką buvo pliusinė temperatūra, žydėjo našlaitės, snieguolės. Panašios žiemos būna atogrąžose. Tačiau tais metais ten spaudė šalčiai, daug miškų iššalo, net žmonių žuvo“, - prisimena A.Galvonaitė. 

Taigi Lietuvos žiemos – permainingos. O šiųmetė žiema neįprasta ir kituose kraštuose, pavyzdžiui, daug prisnigo Didžiojoje Britanijoje ir net kai kuriose atogrąžų šalyse. 

Po pastarųjų dviejų šaltokų žiemų kai kurie žmonės jau netiki ekologų įspėjimais, jog  klimatas šiltėja ir dėl to esame kalti patys, nes užteršėme atmosferą. Vis dažnesni priešingi bauginimai – neva artinasi ledynmetis. 

„Kaip ten bebūtų – akivaizdu, jog klimatas sparčiai keičiasi: vasaros tampa karštos, žiemos itin šaltos arba atvirkščiai. Dažnėja uraganai, škvalai, viesulai, perkūnijos ir kiti ekstremalūs gamtos reiškiniai. Tačiau kam dejuoti dėl to, ko negali pakeisti? Užuot skundęsi sniegu, stverkime kastuvą ir padirbėkime, įsigykime jo valymo technikos, žodžiu, prisitaikykime prie permainų“, - ragina klimatologė A.Galvonaitė. 

Sniegas užrakino duris 

Vieni žmonės šaltomis žiemomis džiaugiasi, o kiti ilgisi pavasario kaip išganymo. Nuošalioje trobelėje prie Skuodo rajono Paparčių kaimo gyvenanti menininkė ir žolininkė Eglė Jačkonytė savo ese apie gamtą knygoje „Kiek pakelia sparnai“ šaltoms žiemoms paskyrė nemažai šiltų žodžių. 

Pavyzdžiui, tokią eilutę: „Glostydama akimis žaižaruojančias sniego adatėles, braukdama nusvirusias baltais rūbais šakas pagalvojau, jog du kartus metuose būna vestuvės: rausvo baltumo pavasarį ir skaidraus skaistumo žiemą“. 

Tačiau man menininkė prisipažino nemėgstanti nei rudens, nei žiemos. „Geriau būtų amžinas pavasaris. Ypač sunku ištverti tamsiausią metą – prieš Kalėdas, kai pati nykuma, pati tamsybė. Tačiau dabar saulutė jau grįžta, dienos vis ilgyn, šviesyn“, - džiaugiasi Eglė. 

Kai praėjusią žiemą lankiausi pas ją, teko bristi per pusnynus. „O pamatytum, kas dabar pas mus – dvylika metų gyvenu čia, tačiau tiek daug sniego dar nebuvo. Baltos dykumos kiek akys mato, nei kelio, nei tako. Tupiu kaip kalėjime žiemos uždaryta. Vieną rytą jau maniau, kad teks kabarotis laukan pro langą – negalėjau atverti užpustytų durų. Po truputį, po truputį išklibinau ir šiaip taip išlindau“, - pasakojo dabar tik mobiliuoju telefonu pasiekiama E.Jačkonytė.  Ji savo gyvenimą Vilniuje iškeitė į šį nuošalų vienkiemį, kurio nepalieka ir žiemą. 

Pavasarį ir vasarą vaistažoles aplinkinėse kalvose renkanti ir žmones jomis gydanti moteris sako dabar tūnanti namie kaip pelė po šluota. „Duonos išsikepu, sviesto susimušu, sūrio suslegiu, vaistažolių prisidžiovinau – ko daugiau reikia? Tai jūs, miestiečiai, negalite gyventi be parduotuvių ir jų šlamštinio maisto“, - traukia per dantį tik natūralų gyvenimo būdą pripažįstanti Eglė. O kiek palaukusi sugalvoja išeitį: „Geriausia būtų žiemą žiemos miegu išmiegot, kol sugrįš pavasaris. Kaip kai kurie žvėrys“. 

Vos neatsitrenkė į mešką

O Naujojoje Akmenėje gyvenantis rašytojas ir miškininkas Vytautas Almanis sulaukęs žiemos pradžiunga kaip mažas vaikas. „Kai vaikystėje ateidavo žiema, tai stodavo vaikų ir šunų šventė: kas ant slidžių, kas su pačiūžom, šunys paskui – ir pirmyn po sniegynus, užšalusias balas. 

Net neprisimenu, ką pirma išmokau – vaikščioti ar slidėmis šliuožti. Mama apvilkdavo megztinį, tai toliau pašliuožęs įkiši jį į krūmus, kad nevaržytų ir duodies ligi valiai po sniegus, pūgas. O dabartiniai vaikai,  atrodo, jau mažiau mėgsta žiemą. Bene kompiuteriai juos apgadina?“ - spėlioja rašytojas. 

Paauglys būdamas nušliuožė į Žagarę, kuri nuo Vytauto gimtojo Akmenės rajono Viešučių kaimo yra apie 15 kilometrų, nusipirkti Obručevo knygos „Į neištirtus kraštus“. Žinoma, nieko čia labai keisto. Įdomiau tai, jog grįždamas taip nekantravo paskaityti apie tuos egzotiškus kraštus, jog prisėdo pamiškėje ant kelmo ir, nors rakino nemažas šaltis, paniro į knygą, kol sutemo. 

Jau visiškai suaugęs pasiekė egzotiškus kraštus, apie kuriuos skaitė – pavyzdžiui, Altajų, kuriame 8 metus dirbo girininku, o laisvalaikiu ieškojo sniego žmogaus. „Va ten tai bent žiemos! - giria V.Almanis, - daug šaltesnės negu mūsiškės ir sniego daugiau. Jo ten tiek daug, kad niekas nekasa kaip pas mus  – nespėtum, be to, tuneliai pernelyg gilūs būtų. Ten žmonės takus ir kelius sniege plūkia kuo turi – kojomis ar technika.

Mūsų girininkija, kai pradėdavo snigti, pasiųsdavo į darbą traktorių ir jis suplūkdavo žiemkelį. Važiuodavom juo smagiai kaip plentu per visą žiemą, žinoma, kiekvieną kartą sningant reikėdavo vėl plūkti. Pavasarį, net dalį vasaros tas žiemkelis dar laikydavo. Aplink taiga jau žydi, kvepia, visokiais balsais ūžia čiauška, o mes ta ledo pluta dardam“, -  su nostalgija Altajaus žiemas prisimena V.Almanis. 

Sniego žmogaus jis nerado, tačiau vienas nuotykis galėjo baigtis liūdnai. „Slidėmis kopiau į Akturos kalną, kurį vietos žmonės vadina meškų sostine. Kelias tolimas, tai ir nakvoti ant sniego teko, nors žnaibė apie 50 laipsnių šaltukas. 

Pasiekiau viršukalnę, pasidžiaugiau vaizdais ir savimi, leidžiuosi – malonumas nepaprastas, tik lekiu, lekiu... Staiga slidės susimėtė ir - ridenuos nuo kalno kūlvirsčias. Šiaip taip atsikėliau, apsidairiau – ogi už metro meškos irštva! Aišku, ji miegojo, tačiau būtų pabudusi, jei būčiau atsitrenkęs. Dūmiau iš ten kiek slidės neša“, - pasakojo rašytojas. 

 Žiema – tai sveikata 

Grįžęs į gimtinę V.Almanis susiranda kitokių džiaugsmų. Šiltuoju metų laiku augina susigrąžintoje tėvų žemėje Viešučių kaime mišką ir sodą. „Nespėjau praėjusį rudenį visų obelaičių aprišti, bet sniego užvertė virš viršūnių – kiškiai nenugrauš“, - vis giria žiemą Vytautas. O dar prideda, jog tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sniegynai – negyvi. 

„Po jais daugybė gyvybės spurda, plazda, kruta: vabaliukai, pelės ir kitokia gyvastis, nes ten jai daug šilčiau negu virš sniego. O ir žemė, žiemkenčiai bei kitkas pasiilsi žiemą. Nebūtų žiemų – prasčiau gyventume, žiema – tai gyvybė, sveikata. Tik pagalvok: Islandijoje, Grenlandijoje ir kitose šiaurės šalyse, kur žiemos šaltos ir ilgos, žmonės sveiki ir ilgai gyvena, o kuo labiau į pietus, atogrąžas, tuo labiau jie ubagai, visokių ligų ir nelaimių apnikti“, - dėstė rašytojas. 

Vytauto darbai kaime, kaip minėjom, daugiausia vasarą, o dabar, žiemą – dienos prie rankraščių. „Ir dar vieną smagumą turiu – televizoriuje matyti ir per radiją klausytis, kaip  kamantinėja sinoptikus. Tie vargšai nelabai turi ką naujo pasakyt, na – žiema kaip žiema, kas čia tokio, kad prisnigo ar pripustė, tik džiaukis ir gyvenk, tačiau klausinėtojai dramatiškais balsais vis tiek spiria į kampą: oi, o gal rytoj dar blogiau bus?“ - kvatojo V.Almanis. 

Kad rytoj nebūtų blogiau, šioje vietoje ir padėkime tašką. 

 Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2011 01 10