Senelis Žuvintas

Mokslininkai suskaičiavo, jog Žuvinto ežerui jau daugiau kaip 12 tūkstančių metų. O jo vardu pavadintam rezervatui - tik 70. Tačiau  Lietuvos mastu ir  tai yra nemažai: Žuvinto rezervatas - seniausia ir pirmoji mūsų šalyje saugoma gamtos teritorija. 

"Paukščių šalis - Žuvintas". Taip naujoje įdomioje ir spalvingomis nuotraukomis padabintoje knygoje šį garsų Lietuvos ežerą bei jo apylinkes pavadino gamtininkai Arūnas Pranaitis ir Selemonas Paltanavičius. 

Lietuvos gamtininkų autoriteto profesoriaus Tado Ivanausko rūpesčiu įsteigtas 1937 metais, Žuvinto rezervatas turėjo, kaip rašo savo prisiminimuose pirmasis jo sargas ir vadovas Teofilis Zubavičius, apsaugoti vandens paukščius, kurie nuo senovės labai pamėgo šį ežerą. Negilūs, pavasarį greit sušylantys, lesalo nestokojantys jo vandenys glaudė tūkstančius įvairių rūšių sparnuočių. 

"Žuvintas nėra paprastas rezervatas, o archaiškas tikrąja to žodžio prasme, mažai žmogaus rankų paliestas, didingas ežeras. Aplink jį balos, pelkės ir raistai. Čia dar yra tokių vietų, kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, o jei kada ir buvo, tai pėdsakus vėl greitai užgaubė paslaptinga aplinkuma", - prieš beveik 30 metų išleistuose  prisiminimuose "Žuvintas ir jo gyventojai" žavisi ilgai jį prižiūrėjęs T.Zubavičius. 

Šis T.Ivanausko patikėtinis jau seniai sargauja kažkuriame Anapilio gamtos rezervate, tačiau dabar ne mažiau negu kitados įdomu skaityti jo pasakojimą, kaip skurdžiai gyvenantys vietos dzūkai, kad sudurtų galą su galu, prieš karą ir pokariu senuoju papratimu gaudė Žuvinte žuvis, medžiojo visų rūšių paukščius bei rinko jų kiaušinius. 

 "Nerinkite kiaušinių, nestatykite kilpų", - prašydavęs naujojo rezervato sargas, tačiau žmonės klausydavę toli gražu ne visada. 

O kaip yra Žuvinte dabar? Ar pavyko per 7 dešimtmečius apsaugoti šio gamtos kampelio unikalumą - retus paukščius, žvėris, augalus, vandenis, palias (taip sudūviai, kurių teritorija prasideda už Žuvinto, vadina pelkes) ir kitus gamtos turtus? Tad nukeliaukime į Žuvintą. 

Pelkės suviliojo 

Išvydęs mano rankose fotoaparatą, Žuvinto rezervato direktorius Arūnas Pranaitis sumostaguoja rankomis: "Tu manęs tai nefotografuok, aš ne modelis". 

Likimas šį iš Dotnuvos kilusį ir Vilniaus universiteto biologijos studijas baigusį vyrą į Žuvintą atbloškė 1983 metais, ir Arūnas to nesigaili: kaip ir kitus gamtininkus, kurie Žuvinte padirbėjo ilgėliau, taip ir jį šis klampus savitas  ežeras "įtraukė".  

Dešimtį metų A.Pranaitis darbavosi rezervate biologu, vėliau keletą metų vadovavo Metelių regioniniam parkui, o nuo 2002 metų vėl grįžo dirbti į Žuvintą - šįkart direktoriumi. 

Čia jis pakeitė ilgai šiam rezervatui vadovavusį ir jį plačiai spaudoje išgarsinusį Vytautą Nedzinską. Šis, čiuoždamas pačiūžomis per pavasarišką Žuvinto ledą pažiūrėti parskridusių gulbių, įlūžo ir paskendo. 

A.Pranaičio grįžimas į Žuvintą sutapo su kita šios saugomos gamtos teritorijos naujove - 2002 metais Žuvinto valstybinis gamtos rezervatas buvo pervardintas valstybiniu biosferos rezervatu. 

Tai  reiškė, jog nuo šiol čia saugomos ne tik ypač vertingos teritorijos - Žuvintas ir aukštapelkės aplink jį (ten ir liko gamtos rezervatas - griežčiausias apsaugos režimas), bet ir jų apylinkės - Buktos miškas, žemapelkės, Amalvo, Žaltyčio, Polimo ežerai ir jų apyežerės. Šiose apylinkėse buvo įsteigta keletas botaninių ir zoologinių draustinių, Buktos miške - pora mažų rezervatų. 

Iki tol Žuvinto rezervatas apėmė 5400 ha, o paskelbus jį biosferos rezervatu, saugomos teritorijos plotas padidėjo iki 18400 ha.  Dar po poros metų Žuvinto biosferos rezervatas buvo įrašytas į  "Natura 2000" teritorijų sąrašą. "Natura 2000" - tai Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklas, jungiantis trapiausias ir vertingiausias natūralias ES buveines bei rūšis. "Natura 2000" tinklo idėja - apsaugoti jas nuo išnykimo. 

Tūpia šimtai gervių 

Žingsniuojame su Arūnu lentų taku per ežerą į stebėjimo bokštelį pažiūrėti paukščių. Šis takas ir bokštelis suręsti praėjusią žiemą, ir rezervato vadovas sako bijojęs, jog tos naujovės sparnuočiams nepatiks. 

"Tačiau jie neišsigando - peri net greta kaip perėję", - džiaugiasi A.Pranaitis. Dažnai lankančioms rezervatą ekskursijoms,  o ir patiems jo gamtininkams tie statiniai labai praverčia - stebėti ežero sparnuočius tapo gerokai patogiau.   

Šiomis dienomis į greta Žuvinto stūksantį Buktos mišką bei aplinkines palias iš Lietuvos ir aplinkinių šalių renkasi pilkosios gervės. Rudenį jų čia suskrenda apie 1500. Žuvinte jos kaupia jėgas prieš kelionę į šiltesnius kraštus. Dienomis šimtiniai tų taurių paukščių būriai ieško aplinkiniuose laukuose užsilikusių bulvių, grūdų, žolių sėklų, o vakare tūpia nakvoti. 

"Keista - anksčiau jos nakvodavo Rudės plynėje, o šiemet suskrenda į ežero salą. Matyt, Rudėje į gerves įjunko vilkai", - svarsto A.Pranaitis. Šiems plėšrūnams tamsią naktį prie gervių prisėlinti nesunku. 

"Vietinių" gervių, kurios šį pavasarį perėjo rezervate, gamtininkai suskaičiavo 40 lizdų. Tai - gausiausia šių paukščių populiacija šalyje. O prieš porą dešimtmečių Žuvinto apylinkėse perėdavo tik 4-5 gervių poros. 

Ne mažiau rudenį čia susirenka ir pilkųjų žąsų. "Šie metai rekordiniai - pas mus atlėkė apie pusantro tūkstančių žąsų iš Vidurio ir Pietų Lietuvos", - didžiuojasi A.Pranaitis. Pavasarį Žuvinte perėjo kelios dešimtys jų porų. 

Vakarais virš nendrynų pakimba debesys varnėnų - šimtams tūkstančių šių paukščių vešlūs Žuvinto nendrynai tampa puikiu "miegamuoju".  

Žuvintas Lietuvai pasitarnavo ir kaip gulbių lopšys. Būtent šiame ežere jos pradėjo kurtis prieš 70 metų atskridusios iš Rytprūsių ir, akylai saugojamos rezervato gamtininkų, įsitvirtino. Dabar šių gražių paukščių Žuvinte jau mažiau negu ankstesniais metais, tačiau jos iš čia paplito kitose šalyse vietose ir tapo įprastais vandens paukščiais. 

Prieš kurį laiką pradėjusi mažėti rudagalvių kirų kolonija ne tik atsistatė, bet ir pradėjo didėti. Netrūksta šiame rezervate ir tokių retų paukščių kaip plovinės vištelės, ūsuotosios zylės, didieji baubliai, baltieji garniai. 

Teršalai - į ežerą 

Vadinasi, septyni Žuvinto ežero bei palių apsaugos dešimtmečiai buvo neveltui? Prieš atsakydamas į šį klausimą A.Pranaitis patyli. 

"Aukštapelkės išliko mažai tepaliestos, o kai kurių sparnuočių ežere, pievose ir paliose sumažėjo, - neslepia jis. - Rūšių  tebėra tiek pat, kaip anksčiau, tačiau paukščių suskaičiuojame mažiau. Nebėra Žuvinte tokios galybės, kaip seniau, ančių, kragų, laukių. 1983 metais čia radau didžiulius būrius šių sparnuočių, o dabar jų tik dešimtys". 

Visiškai įgyvendinti legendinio Tado Ivanausko užduotį - apsaugoti nuo išnykimo Žuvinto vandens paukščius - nepavyko todėl, jog gamtininkai negalėjo priešintis  šio ežero taršai iš tolimesnių apylinkių.

Gali ginti ežerą ir aplinkines pelkes kiek nori nuo brakonierių, medžiotojų, spanguoliautojų ir kitų gamtos turtų naudotojų, tačiau juk neuždarysi kelio į Žuvintą bėgantiems vandenims - be jų ežeras greitai žūtų. O su vandenimis atkliokia ir teršalai, kurie patenka į juos atokesnėse teritorijose. 

Ypač daug teršalų iš Simno ežero į Žuvintą atplukdo juos jungianti Bambenos upė. Simno miestelyje ligi šiol nėra nuotėkų valymo įrenginių - jos suleidžiamos tiesiog į greta miestelio telkšantį ežerą, tad šis, pasak Simno gyventojų, tapo srutų duobė. 

Be to, į šį ežerą bėga Simno žuvininkystės tvenkinių vanduo, o jis būna užterštas: kad žuvims nestigtų jų maisto planktono, į žuvininkystės tvenkinius verčiamas mėšlas. Nemažai teršalų į Bambeną ir Žuvintą patenka ir iš tręšiamų laukų. Tad nenuostabu, jog ekspertai Žuvinte sugautose žuvyse fosforo, sunkiųjų metalų rado kelis kartus daugiau virš normų. 

Be paliovos gaudamas didelę teršalų dozę, šis senas ir seklus ežeras (vidutinis jo gylis tik apie 70 centimetrų, dugne slūgso storas dumblo sluoksnis) nespėja jų nukenksminti ir dar sparčiau seklėja, užauga švendrynais, nendrynais ir kitokiomis žolėmis. 

Kibūs, tvirti jų sąžalynai per dešimtis metų sudaro vadinamuosius plovus - plaukiojančias salas, kurios kasmet padengia vis daugiau ežero. Smaugiamas ūkinės žmonių veiklos, Žuvintas traukiasi lyg šagrenės oda. 

Daugelį vandens ir pelkių bei pievų paukščių gamta sukūrė veistis ir gyventi kitokiomis sąlygomis. Todėl ir mažėja ežere ančių, kragų, laukių ir kitokių vandens paukščių, o pakrantėse - tilvikų. 

Gožia nendrės ir krūmai 

Kad praretintų nendrynus, Žuvinto biosferos rezervato direkcija nusipirko švedišką jų pjovimo mašiną. Nendrės nėra atsparios - vieną, kitą kartą jas nupjausi, ir šie augalai išnyks. Beje, prieš kelias dešimtis metų vietos žmonės nendres mielai šienavo - jomis kūreno krosnis, dengė stogus. Šitaip jie tarsi gynė ežerą. Dabar šios tradicijos nebėra. 

Pernai ir šiemet vasaros pabaigoje nendrapjove nupjauta po 10 ha nendrynų. Vis šis tas, nors greitai paaiškėjo, jog šis kombainas pajėgia nukirsti tik retas nendres, o sąžalynų neįveikia. 

"Reiktų ne tik nupjauti daugiau nendrių, kurias padžiovinus galima būtų kūrenti Simno katilinėje, bet ir pašalinti dalį plovų. Tačiau tam reikia galingesnės technikos", - svarsto rezervato vadovas A.Pranaitis. 

Lyg kilpa Žuvinto kaklą veržianti tvirta nendrių siena pavasariais trukdo jam apsivalyti - išplukdyti bent dalį teršalų į aplinkines pievas. 

Apie pievas ežero pakrantėje - atskira kalba. Jas labai mėgo  juodkrūčiai bėgikai, griciukai, perkūno oželiai, pempės ir kiti paukščiai. Žmonės šias pievas šienavo, ganė čia gyvulius. Tačiau sovietmečiu įsigalėjus draudimų politikai, ūkinė veikla buvo griežtai uždrausta. 

Rezultatas - ežero pakrančių pievos apaugo krūmais ir net medžiais, iš kurių varniniams paukščiams patogu žvalgytis, kur yra paukščių kiaušinių ar jauniklių. Pievų sparnuočiams teko išsikraustyti kitur. O ir gervėms bei žąsims tenka ieškoti lesalo ne aplinkinėse pievose, kaip būdavo anksčiau, o žmonių pasėliuose. 

Dabar vienas svarbiausių rezervato direkcijos rūpesčių - iškirsti ežero pakrantes užgožusius krūmus, dalį medžių. Keletas hektarų jau iškirsta, o reikia, pasak A.Pranaičio, kirsti ne mažiau kaip 100 ha.  

Ne drausk, o tarkis 

Pašalinti krūmus - tik pusė darbo. Metai kiti, ir jie atžels, tad svarbu šias vietas šienauti. Žuvinto rezervato direkcijai pavyko prikalbinti kai kuriuos vietos ūkininkus kirsti krūmus bei šienauti savo žemėse,  planuojama nuomoti tam net kai kuriuos valdiškus rezervato plotus. 

Direkcija bei rezervatui talkinanti visuomeninė organizacija "Žuvinto bičiulių klubas" šiems žmonėms paskolina krūmapjovių ir kitokios technikos, tarpininkauja, jog jie už tokį ūkininkavimą gautų europinių išmokų iš Kaimo plėtros fondo. 

Gyvenimas Žuvinte apsisuko aplink: sovietiniais metais rezervato kaimynai prašydavo jo direkciją leisti pasišienauti rezervate ir ne visada gaudavo šį leidimą, o dabar patys rezervato darbuotojai prašo jo kaimynus šienauti. 

Rezervatas net nupirko kaimenę Škotijos galvijų - šešiolika "Hereford" veislės karvių ir jautį. Šie mėsiniai galvijai prisitaikę misti skurdžiomis sąlygomis, nes Škotijoje gerų ganyklų nedaug. Skirtingai negu lietuviškos karvės, škotiškosios neniekina viksvų, nendrių, apgraužia net krūmus. 

Šie nepigiai kainavę gyvuliai buvo išnuomoti porai vietos ūkininkų, kad šie juos ganytų rezervate, prižiūrėtų. Užmokestis - ūkininkams nemokamai atiteks galvijų prieauglis.  

Tad sovietmečiu čia gyvavusi griežta draudimų politika pastaraisiais metais keičiama į kitokį bendravimą su žmonėmis, ypač vietos gyventojais. "Be vietos žmonių paramos rezervato gamtos neapsaugosi. Jie - pirmieji ir svarbiausi mūsų padėjėjai, o neretai ir šeimininkai, tad privalome ne tik bendradarbiauti, bet ir draugauti", - įsitikinęs direktorius A.Pranaitis. 

Vietos žmonėms leidžiama rudenį keletą dienų rinkti rezervate spanguoles, žiemą - žvejoti nuo Žuvinto ledo. O šis ežeras, kaip ir senais laikais, žuvimis garsėja - ne veltui taip pavadintas. Ypač daug jame lydekų, karšių, lynų. "Žmonės už gera atsilygina geru. Sumažėjo brakonierių, o ir neteisėtą spanguoliautoją šį rudenį sugavome kol kas tik vieną", - pasakojo rezervato vadovas. 

Įsikišti kartais būtina 

Stabtelime Kiaulyčios slėnyje. Šis upelis į Žuvintą įsrovena pro šlapias, ūksmingas pelkes, kuriose vandens - iki kelių ir aukščiau. Arūnas niūriai žvelgia į krūmais apžėlusias erdves. 

"Prieš 20 metų čia buvo viksvynai ir juose suskaičiavau trisdešimt meldinių nendrinukių patinų, o šį pavasarį girdėjome tik septynis", - sako jis. Krūmai baigia išstumti ir šiuos labai retus paukščius, kuriais kadaise garsėjo Žuvinto rezervatas. 

Vietos paežerių pievose netrūko kūdrų, kuriose mėgo veistis raudonpilvės kūmutės. Kūdros užželia, ir šių retų varliagyvių jau nedaug. Rezervato direkcija planuoja kai kurias kūmučių buveines atgaivinti. "Gamtoje svarbiausia ir yra ne paskiros rūšys, o buveinės. Jei jas apsaugosime, netrūks ir jų gyventojų - augalų, paukščių ar žvėrių", - aiškina A.Pranaitis. 

Tačiau tinkama buveinių apsauga - ne tik Žuvinto ir ne tik Lietuvos, tačiau ir visos Europos problema. Aptversi kurią nors unikalią teritoriją ar nustatysi čia daug griežtų draudimų - tai ją išgelbės neilgam. 

70 Žuvinto rezervato metų akivaizdžiai parodė, jog be žmogaus įsikišimo, be protingo jo pareguliavimo rezervatas tėra skambus, bet tuščias žodis: unikalus ežeras užanka, jo pakrantės užželia krūmais, ir reti paukščiai, dėl kurių buvo įsteigta ši saugoma teritorija, nyksta. 

Reikia daugiau paramos 

"Mūsų valdžiai anksčiau ar vėliau teks pasirinkti, kuriuo keliu eiti: skirti nemažai lėšų Žuvinto ežerui gelbėti ar palikti jį likimo valiai. Pastarasis kelias nebūtų moralus - juk žmonės teršimu, melioracijomis ir kitokiais drastiškais įsikišimais į gamtą šį ežerą ir sugadino", - sako rezervato direktorius. 

Pasak jo, to paties likimo buvo sulaukęs ir panašus į Žuvintą Hornborgo ežeras Švedijoje. Jį taip pat nualino aplinkinių laukų trąšos. Tačiau Švedijos vyriausybė ežerui valyti paskyrė daug lėšų, ir dabar šis vandens telkinys atgauna buvusį grožį. 

A.Pranaičio nuomone, senoliui Žuvintui reikia didesnės žmogaus paramos, negu iki šiol. Ne grubaus įsikišimo, ne eksperimentų, ne draudimų ir ribojimų, o nesavanaudiškų ir atsargių pastangų padėti. "Paukščių šalis Žuvintas gyvuos tol, kol žmogus gerbs gamtą", - sakė rezervato vadovas. 

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2007 09 20