BERŽŲ KRAŠTAS - RADVILIŠKIS 

Netiesa, jog Radviliškio krašto girios tamsios, niū­rios ir neįdomios, jog pro jas sergstintį sausmedžių, lazdynų, alksnių, drebulių ir įvairių žolių sąžalyną sunku prasibrauti, o prasibrovus lengva paklysti bei pelkėn įsmukti. Taip atrodo tik iš tolo. Įženkite į mišką - bent pirmuosius keliolika pamiškės metrų, itin apžėlusiu tra­ku, - ir jus pasitiks ištisas margumynas, tai, ką dabar madinga vadinti biologine įvairove. „Čia tai gamta! — savaime išsprūsta išvydus eglių skraistes, tiesių lyg styga pušų vainikus, išlakias drebules, dangun šaunančius uo­sius, oriai rymančius ąžuolus ir kitokį miško gražumą. 

Mat čionykštė žemė trąši ir naši, tad ją mėgsta kone visi medžiai ir krūmai. Paėjėkite gilyn, apsidairykite ir - išvy­site šviesą. Skaisti, švelni ir paslaptinga, tarsi baltųjų bir­želio naktų šviesa, ji atsklinda iš tolo, užlieja mišką ir jus. 

Iš kur ji? Tai šviečia beržai. Jie mėgsta šlapgirį, tad Rad­viliškio krašte jaučiasi ypač jaukiai. Čia jie dygsta, veši neprašomi, neraginami ir nesodinami.

Kas tiesa, tai tiesa - Radviliškio miškai daug kur drėgni, net pelkėti. Tačiau toji drėgnuma ir išsaugojo šiandienai miškus - žalią, kaip mėgstama sakyti, krašto rūbą. Nes ten, kur buvo sausa ar bent kiek sausiau, žmo­gus kirto medžius, rovė kelmus, bedė žemėn žagrę ir sėjo rugius. Šiuo metu dirbama žemė, kurioje kadaise siūravo girios, driekiasi didesnėje rajono dalyje. Mišku apaugu­sios žemės plotas tėra apie 40 tūkst. ha (įskaitant ne tik valstybinius, bet ir privačius miškus), arba 24,9 % visos rajono teritorijos (2002 m. sausio 1 d. Lietuvos miškin­gumas buvo 31,2 %). 

Šiek tiek daugiau kaip 1 tūkst. ha Radviliškio urėdijos miškų yra įsiterpę į Kėdainių, o ko­ne 500 ha - į Pakruojo administracinių rajonų teritori­jas. Dabar Radviliškio urėdijos girios ribojasi su Šiaulių, Pakruojo, Kėdainių, Panevėžio, Raseinių ir Tytuvėnų urė­dijų miškais. Miškotvarkininkai yra suskaičiavę, jog vie­nam Radviliškio rajono gyventojui tenka apie 60 arų miš­kų. 

Prižiūrėti šiuos nedidelius ir drėgnus, kalvomis, tar­pukarių pelkėmis ir upeliais raižytus miškus žmonėms nebuvo ir nėra lengva. Todėl Radviliškio rajone pasilie­ka dirbti tik kantriausieji, mišką ir apskritai gamtą pami­lę miškininkai. Jiems ir apie jų darbus šis leidinys.

Penketas dešimtmečių - kaip viena diena

Pedantiškai žiūrint, Radviliškio miškų urėdijos istorijos pradžia gal­būt reikėtų laikyti 1990 m., kai Lietuvos valstybė atkūrė savo nepri­klausomybę. Tačiau juk dauguma Radviliškio miškininkų dar ligi tol dirbo savo rajono miškuose, čia dar­buojasi ir dabar. Tad tiks­liau būtų sakyti, jog radviliškiečių miškininkų kolektyvo istorija sie­kia 1952 m. sausio 1 d., kai tuome­tinio miškų ūkio ministro Algirdo Matulionio įsakymu buvo įsteigtas Radviliškio miškų ūkis. Vadinasi, Radviliškio miškų urėdijai jau per 50 metų. Šį jubiliejų gražiomis iš­kilmėmis rajono miškininkai pažy­mėjo 2002 m. 

Ko gero, teisūs ir tie, kurie urėdijos istorijos pradžią nu­kelia dar į senesnius - prieškario ir vokiečių okupacijos - laikus, kai veikė Baisogalos miškų urėdija. Mat jos ribos daug kur atitinka dabarti­nės Radviliškio miškų urėdijos ri­bas. 

1952 m. pabaigoje Radvilišky­je, prie žvyruoto vieškelio Šiauliai — Panevėžys, buvo pastatyta tipinė medinė miškininkų raštinė. Nuoša­lioje dykvietėje Radviliškio pakraš­tyje kadaise buvo Lietuvos kariuomenės poligonas ir iš tų laikų juo­davo apkasai. Miškininkai užlygino juos, prisodino dekoratyvinių me­džių ir tik tada surentė savo admi­nistracijos pastatą. Vėliau aplinkui buvo pastatyta daugiau miškininkų namų. Išaugo visa miškininkų gyvenvietė. 

Kai greta jos augusį eglyną išvartė vėtra, miškininkai jo vietą apsodino įvairiais medžiais. Dabar čia 60 ha parkas.

Radviliškio miškų (vėliau miško pramonės) ūkio plotas, ribos, giri­ninkijų skaičius ne kartą keitėsi, tarsi aidas atkartodami respublikines permainas. 1967 m. rajone buvo 14 girininkijų, o 2003 m. - aštuonios: Aukštelkų, Baisogalos, Gudžiūnų, Legečių, Liepynės, Pašušvio, Radvi­liškio ir Šeduvos. Jose dirbo tai daugiau, tai mažiau žmonių: 1958 m. - daugiau kaip 300, 2003 m. - tris kartus mažiau. Girininkijoms vadova­vo ilgamečiai miškų specialistai, jokiomis aferomis nesutepę miškinin­ko vardo. 

Pirmuoju ūkio direktoriumi buvo Steponas Mykolaitis - Radviliškio miškų ir miškininkų legenda bei enciklopedija. 1970 m. šį neeilinį miškininkų šalies valdžia perkėlė dirbti j Miškų ūkio ir miš­ko pramonės ministeriją. Išėjęs į pensiją 1981 m., S. Mykolaitis pa­sielgė, kaip dabar įprasta sakyti, keistai: neliko gyventi sostinėje, į kurią taip veržiasi daugelis, o grį­žo į Radviliškį ir įsidarbino miškų ūkyje, kurį kadaise pats kūrė. Gim­tieji miškai šiam žmogui liko bran­giausi. 

Panašiai galima pasakyti ir apie Mečį Neciunską, nuo 1956 m. dirbusį vyriausiuoju miškininku, o nuo 1970 m. iki 1991m. - ūkio direktoriumi. M. Neciunskas, vie­tos gyventojų pagarbiai vadinamas direktoriumi, beveik 50 metų dar­bavosi Radviliškio miškuose. 

M. Neciunsko plunksnai priklau­so didžioji Radviliškio miškinin­kų metraščio dalis. Jis užrašė net nuo 1918 m. šiuose miškuose dir­busių girininkų pavardes, datas, kada įsteigtos girininkijos, ir ki­tus faktus.

Nuo 1991 m. iki šiol urėdijai vadovauja vietos miškus puikiai pažįstantis Juozas Eismontas, ligi tol du dešimtmečius Rad­viliškio miškų ūkyje dirbęs giri­ninko padėjėju, girininku, miško ruošos punkto viršininku, vyriau­siuoju inžinieriumi. 

Tarp miški­ninkų garsėjo ir Baisogalos giri­ninkas, deja, jau miręs, Stasys Apalainis. S. Mykolaičiui, M. Neciunskui ir S. Apalainiui suteikti nusipelniusių Lie­tuvos miškininkų vardai.

Permainas ištvėrė ne visi. Darbo sąlygos pastaraisiais ir pirmaisiais Radviliškio miškų Įmonės metais skiriasi kaip diena nuo nak­ties. Urėdijoje veik nebeliko arklių, kuriais kadaise buvo ištraukiami nupjauti medžiai. 

Kas tiesa, tai tiesa — šitaip dirbant, žalos miš­kui būdavo padaroma mažiau. Klibančią, sun­kią ir dažnai gendančią sovietinę techniką - traktorius, automobilius, motopjūklus ir kt. - pakeitė lengvesni ir patikimesni skandina­viški įrenginiai, kuriais darbuotis galima kur kas našiau. Pakeistos ir darbo technologijos. 

Dabar miškininkai "ginkluoti” mobiliaisiais telefonais, dokumentus rengia ir medieną skai­čiuoja kompiuteriais, biržes atrėžia elektroninėmis žerglėmis. Anuometis ūkio vadovas S. Mykolaitis ir į atokiausius miškus mindavo dviračiu („Todėl ir sulaukiau tiek daug me­tų”, - juokauja buvęs direktorius), dabarti­niai — nulekia japoniškais visureigiais. 

Nuo 1997 m. Radviliškyje, kaip ir daugelyje kitų šalies urėdijų, mišką kerta samdyti miškakir­čiai ir ištraukėjai. Tačiau dauguma jų savi - anksčiau dirbę čionykščiame miškų ūkvje, vė­liau įsteigę individualias įmones. Jiems buvo išnuomoti motopjūklai, kita technika. Dėl šių ir kitų naujovių urėdijos darbuotojų skaičius buvo mažinamas. Be abejo, ne vienam miški­ninkui šios daug aistrų sukėlusios permainos buvo skaudžios. Atsilaikė aukštesnės kvalifi­kacijos, gabesni specialistai, ypač tie, kurie turėjo optimizmo ir tikėjo rytdiena. Dabar Radviliškio miškų urėdija — pelno siekianti valstybės įmonė. Tai gerokai pakeitė jos darbo pobūdį.

Netrukus po valstybės nepriklausomybės atkūrimo, 1993 m., buvo pradėta grąžinti miškus buvusiems savinin­kams. Vėliau dalis miškų išdalinta kaip kompensacija už tu­rėtą žemę. Valstybės miškų šiame rajone liko šiek tiek dau­giau kaip pusė: privačių ir privatizuotinų miškų dabar čia 18 tūkst. ha, valstybės - 20,8 tūkst. ha.

Urėdija ne tik atsilaikė, bet pastaraisiais metais net pagerino,  pagražino ir praplėtė jos prižiūri­mus miškus. Dar 1989 -1998 m. miškotvarkos pro­jekte, įvertinant praėjusio vykmečio radviliškiečių darbus, pastebima, jog padidėjo eglynų, ąžuolynų ir uosynų plotas, jog menkavertes drebules daug kur pakeitė vis labiau ne tik romantikų, bet jau ir pramonininkų pamėgiami beržai. Tų metų miškotvarkininkai (projekto autorius A. Pautienis) gyrė radviliškiečius ir už  sanitarinius kirtimus, želdinimą,  miškų sausinimą, kelių tiesimą, priešgaisrinę apsaugą. 2003 m. miškotvarkos projekte (autorius V. Dičkalnis) Radviliškio miškų urėdija taip pat įvertinta kaip gerai dirbanti.

Genys margas, Radviliškio girios dar margesnis

Varnalieknis. Juodalksnynai, baltalksnynai. Nedidukas miškas šalia naujojo kelio iš Baisogalos j Grinkiškį. Anksčiau jis būdavo toks šlapias, jog neįmanoma būdavo net įva­žiuoti. Dabar jį skiria ne tik plentas, bet ir miškininkų keleliai.

Velniamynė. 54 ha miškas buvusioje Grin­kiškio girininkijoje, netoli Skėmių. Mėgstan­čių drėgmę lapuočių jaunuolynai. Pelkė, ku­rią vietos žmones meiliai vadina Pelkute — 38 ha miškas, užaugęs ant durpyno. Dabar privatizuotas. 

Šlapias Radviliškio krašto vie­tas rodo ir tokie miškų pavadinimai kaip Užpelkiai, Pašlapėlė. O kad čia puikiai jaučiasi beržai, liudija miškovardžiai Beržynas, Ber­žė, Beržotas, Paberžiai, Paberžėliai. Per Radviliškio rajoną srovena ir čia j didžiausią rajono upę Šušvę įpuola upelė Beržė. 

Neatsitiktiniai ir miškų pavadinimai Liepyne, Skirpstynė, Ser­bentyne, Juodžemė. Iš viso dabartiniame Radviliškio krašto miškų sąraše — 89 miškai. Kadaise šis sąrašas buvo kur kas ilgesnis. Ta­čiau daugelio miškų jau ne tik kad neliko realybėje, bet ir dokumentuose, jie išdilo ir iš žmonių arminties. 

Dauguma Radviliškio urė­dijos miškų — nedideli. Kadaise ir čia, kaip visoje Lietuvoje, ošė didelės girios. Kadangi šio krašto žemė derlinga, tai žmonės kirto, degino miškus ir ėmė verstis žemdirbyste. Tačiau istorijos ratas vis sugrįžta: dabar Euro­pos Sąjungos politikai ragina mažinti dirba­mos žemės ir didinti miškų plotus. Pirma, žemės ūkio produkcijos jau tiek daug, kad nėra jos kur dėti, antra, pradėta suvokti, jog iš miškų naudos daugiau negu iš žemės ūkio. Tad galima ne be pagrindo tikėtis, jog Rad­viliškio miškai didės ir jų daugės. 

O kol kas grįžkime j dabartį. Kaip jau mi­nėta, Radviliškio krašto miškai labai įvairūs. Čia grynų eglynų, pušynų veik nerasi. Daugiausia yra minkštųjų lapuočių. Iš 20,8 tūkst. ha valstybinių miškų, ku­riuos šiuo metu prižiūri VĮ Rad­viliškio miškų urėdija, 9128 ha, arba 47,5 %, sudaro minkštieji lapuočiai. Be abejo, didžiausią dalį sudaro beržynai: jų yra 6661 ha, arba 34,6 % valstybinių miškų ploto. Drebulynų kur kas ma­žiau (tik 6,1 %), ir vietos miški­ninkai tuo džiaugiasi, mat čio­nykštės drebulės nėra sveikos. Nuosekliais kirtimais jie gerokai sumažino šių medžių skaičių. Juodalksnynai sudaro 5,9 %, baltalksnynai — 0,8 % miškų. 

Ne­prastai Radviliškio krašte jaučia­si ir eglės, kurias planingai veisti šiuose miškuose pradėta šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Eglynų žaliuoja 6881 ha, kas su­daro 35,8 % valstybinių miškų ploto. Miškininkai tuo didžiuo­jasi, mat eglės mediena vertina­ma statybose, pramonėje. Tačiau jei jie kirtimais ar kitais būdais nepristabdytų kaip ant mielių tarpstančių beržų, šie medžiai pranoktų eglių skaičių. Jei norite pamatyti puikių eglių, užsu­kite į gražiai tvarkomus Gudžiū­nų girininkijos miškus. Arba į Baisogalos girininkijos sėklinę eglių plantaciją - galingi ir gausiai de­rantys medžiai išrikiuoti lyg kareivių batalionas. Nuo jų miškininkai susirenka kankorėžius, išlukštena ir daigina eglaites. Šios įspūdingos eglės jums primins, kokios Radviliškio krašte prieš karą augo eglės. 

Vienas pirmųjų Radviliškio miškų ūkio vadovų S. My­kolaitis pasakojo, kad Legečių miške pjaunamos eglės būdavo tokios sto­ros, jog kamieno storgalis vos tilpda­vo į arklio traukiamą vežimą. 

Dabar­tiniai Baisogalos, Gudžiūnų girinin­kijų miškai prieškariu priklausė tur­tingam dvarininkui Vladui Komarui, turėjusiam Lietuvoje 40 dvarų, tačiau labiausiai mėgusiam Baisogalos dva­rą, kuriame jis praleisdavo daugiausia laiko. Šio dvarininko valdomos žemės ir miškai buvo tvarkomi pedantiškai. Ligi šiol išlikę sausinimo grioviai yra nutiesti ne kaip stygos, o vinguriuoja lomomis ir lomelėmis, kitomis žemiausiomis vietomis ir vis dar puikiai renka vandenis.

Pušynų Radviliškio rajone mažai - vienas kitas šilelis. 848 ha, arba 4,4 %. Zuikio spira, - numotų ranka dzūkas. Kiek geriau pušys įsitvirtinusios tik va­kariniame Radviliškio rajono pakraš­tyje — Šaukoto apylinkėse. Tenykščiai miškai vietomis jau šiek tiek primena dzūkiškuosius: čia daugiau pušų, po jo­mis -samanų, mažiau trako, todėl erd­viau, šviesiau. Uogauti ir grybauti gali kad ir basutes apsiavęs. Mat čia kal­vos, smėlis, kurį tik pušys ir kadagiai mėgsta.

O tie, kurie pasiilgo ąžuolo, nori prie jo priglusti ar pamatyti senovinį Lietuvos miš­ką, tegul traukia į Radvilonis, netoli Aukštelkų girininkijos. Čia daug šių taurių medžių. Dalis pirmykštės reliktinės girios net paskelbta gene­tiniu draustiniu. Iš viso ąžuolai ošia 315 ha plo­te, arba 1,6 %. Mažai. Miškininkai irgi pritaria, kad mažai, bet sako, jog ąžuolus auginti ir ap­ginti nelengva — juos atakuoja ne tik miško va­gys, bet ir įvairios ligos, kenkėjai. 

Uosiai — taip pat labai geri medžiai - sudaro 2055 ha, arba dešimtadalį urėdijos miškų. Jų daugiausia taip pat Radvilonių miškuose.

Brandžių miškų urėdijos plotuose yra 27 %. Miškininkų nuomone, tai kiek daugoka. 

Pusamžių ir bręstančių medynų - maždaug po 21 % miškų (pasak miško specialistų, tai gerai), o štai jaunuolynų 32 %. 

Daugiausia brandžių yra drebulynų (88 %), bet žynų (37 %), juodalksnynų (32 %. ), o eglynų - tik 14 %, uosynų - 4 %.

Su draustiniais miškininkai sutaria

Netikėkite tais, kurie tvirtina, neva Lietuvos gamtoje nėra nieko gražaus. Svečiai iš Vakarų aik­čioja vaikščiodami po mūsų miškus ir pelkes, regė­dami gandrus ir net varles, o ką jau kalbėti apie balinius vėžlius ar tetervinus. Jie tai vadina laukine gamta. Balinių vėžlių Radviliškio rajone kol kas lyg ir neaptikta, o tetervinų ir kitokių gamtos rete­nybių netrūksta.

Radviliškio rajone pelkingiausia yra vakarinė da­lis, kur telkšo Sulinkių raistas, Praviršulio tyrelis. Paprastam žmogui raistas - niūri klampynė ir gyvačių perykla, o gamtininkui - gamtos turtų aruodas. Todėl jie kur buvę, kur nebuvę klampoja po pelkes ir dėkoja Dievui, kad gigantiškoji melioracija jau lyg ir „išleido kvapą”. Šių eilučių autoriui teko su botanikais ir ornitologais vaikščioti po Praviršulio tyrelio botaninį zoologinį draustinį. Kone kas žingsnis gamtinin­kai aikčiodavo rodydami vis naujus augalus ir gyvū­nus, kurių Lietuvoje jau mažai likę. „Čia galėtų būti ne draustinis, o rezervatas”, - tvirtino specialistai. Sulinkių, Praviršulio tyrelio pelkės jau seniai paskelb­tos respublikinės reikšmės draustiniais. 

Praviršulio tyrelis - didžiausia rajone išlikusi natūrali aukštapel­kė. Joje yra du užpelkėję ežerai - Praviršulio ir Kragų. Šiame draustinyje užregistruota 100 paukščių rūšių, iš kurių 14 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Ypač jų gausu aukštapelkėje. Tai vienintelė rajone vieta, kur peri dirviniai sėjikai. Gyvena čia ir tetervinų, ger­vių. Bargailių miške galima pamatyti erelių rėksnių ir juodųjų gandrų, tarsi specialiai botanikų džiaugsmui pietinėje draustinio dalyje auga šalyje retai berandamos kara­liškoji glindė, ruožuotoji monažolė, pelkinė uolaskėlė, baltijinė, raiboji ir Rusovo gegūnės, paprastoji tuklė, musinis ofris. Čia peri rudakakliai kragai, šaukštasnapės antys, girdėti didžiųjų baublių, švygždų bal­sai, būriuojasi gervės, tetervinai. 

Miškai labai svarbūs ir Sulinkių raistui. Jų šiame 24,5 ha draustinvie yra 18,6 ha. Beveik 160 ha šių miškų paskelbti botaniniu draustiniu, mat čia aptikta be­veik 300 rūšių augalų, kurių 5 rūšys — plačialapė klumpaitė, miškinė dirsė, vy­riškoji ir mažoji gegužraibės bei baltijinė gegūnė — įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. 

Dar daugiau retų saugomų augalų aptikta Baisogalos girininkijos teritorijo­je esančiame Strazdynės botaniniame draustinyje. Tai plūduriuojantis ričiokarpis, miškinė dirsė, tuščiaviduris rūtenis, meškinis česnakas, vyriškoji gegužraibė, retažiedė miglė, statusis atgiris, rudoji viksvuolė. Be to, Strazdynės miške auga reti grybai: šakotasis ir kuokštinis sėdžiai, kūginis briedžiukas, geltonasis piengrybis. 

Netoli rajono centro žaliuojantis Liepynės miškas paskelbtas pedologiniu, kitaip sakant, - dirvožemio draustiniu. Jame saugomi velėniniai jauriniai glėjiniai priemolio dir­vožemiai. 

Bene gražiausia Radviliškio ra­jono vieta - Gom ertos kraštovaizdžio draustinis su Gomertos, Miškinių, Pae­žerių ežerais. Tai už Šaukoto, pakeliui Į Pašušvį. Jau už Šiaulėnų pasitinka kalvos kalvelės, mat įvažiuojame į Rytų Žemai­čių kalvyną. Pasijunti čia tarsi laukinėje gamtoje. Šiame draustinyje Radviliš­kio urėdija prižiūri 2605 ha miškų. 

Raiš­kius upių slėnius saugo Daugyvenės kraš­tovaizdžio ir Šušvės vidurupio hidrografi­nis draustiniai. Juos irgi pagyvina miškai. 

Gražiausių Radviliškio krašto gamtos vie­tų sąraše yra ir Baisogalos, Burbiškio, Raudondvario dvarų parkai. Jie ir šiomis dienomis, kaip kadaise, traukia užsukti, pasigėrėti medžių alėjomis, tvenkiniais, rūmais. Rajono miškininkai padeda tvarkyti šiuos parkus. 

Beje, Bai­sogalos parką pamėgę šikšnosparniai. Mokslininkų duomenimis, čia gyvena aštuonių rūšių šikšnosparnių (iš viso Lietuvoje aptikta 15 rūšių šikšnosparnių). Ypač daug Baisogalos parke sklando šiaurinių šikšnių. Radviliškio rajonas - vienintelis Lietuvoje, kuriame gana dažni šie šikšnosparniai.

Miškas padovanojo ir paminklų. Storiausi, aukščiausi ar kitaip įdomiausi Radviliškio medžiai jau seniai paskelbti gamtos pamin­klais. Tiesa, nuo 2002 m. daugelis jų yra valstybės saugomi gam­tos paveldo objektai. Jų Radviliškio rajone yra 7: Aukštelkų, Dapšionių, Dvikamienis, Kurklių ir Radvilonių ąžuolai, Liaudiškių ir Linkaičių pušys.

Dapšionių ąžuolas (skersmuo - 1,9 m, aukštis - 17 m) - Radviliškio rajone storiausias. Vietos žmonės pasakoja, jog senovėje prie jo būdavo garbinama šventa ugnis. Parymoti prie šio ąžuolo mėgdavo netoliese (Sidabrave) kunigavęs Juozas Tu­mas Vaižgantas. 

Dydžiu visus šio krašto medžius pralenkia Liau­diškių pušis: jos kamieno skersmuo - 1 m, aukštis - 33 m. Ne ką mažesnė ir Linkaičių pušis: skersmuo — 0,9 m, aukštis - 32 m.

Miškininkus primins jų sodinti miškai

Savąjį medį turi nedaugelis. O miškinin­kai įprasmina save ir savo nugyventą gyve­nimą sodintais medžiais, kuriuos palieka ža­liuoti po savęs.

Radviliškio miškininkai kasmet medeliais apsodina ne ką mažesnį plotą negu iškerta. Kadangi jiems dar padeda gamta - Lietuva yra tokioje klimato zonoje, kur medžiai dygs­ta ir patys - tai telieka šią gamtos veiklą pako­reguoti. Todėl mišku apaugusių plotų Radvi­liškio krašte kol kas nemažėja. Miškotvarkos duomenimis, 1989-1998 m. plynai iškirstų medynų plotas buvo 2826 ha, o apželdintas — 2029 ha, savaime atžėlė - 477 ha. 

1997 m. Radviliškio miškų urėdijai priklausančiuose miškuose buvo pasodinta 208 ha miško, 1998 m. - 239 ha, 1999 m. - 225 ha, 2000 m. - 241 ha, 2001 m. - 257 ha, 2002 m. — 319 ha, iš viso per tą laikotarpį apsodinta beveik 1500 ha. Priminsime, jog prižiūrimų miškų plotas tuo metu jau buvo mažesnis negu ankstesniu vykmečiu (vykmetis - 10 metų; miškininkai taip dalija savo laiką ir darbus) - dalis jų privatizuota. 

Sodina radviliškiečiai daugiausia eglaites, o kur šlapia ir tikėtina, jog ten šie medžiai neaugs, — juodalksnius. Ant kalnelių prisodina ąžuoliukų. Po to savo pataisas padaro gamta — išdygsta ir beržų, ir drebulių. Pastaruoju metu tarp eglės sodinukų įmaišoma ir liepų, pušų. 

Nuo žvėrių ypač saugomi ąžuoliukai — kiekvienas jų ap­gaubiamas plastiku. Kasmet taip tenka ap­tverti 10-12 tūkstančių medelių. 

Kirtavietes Radviliškio miškininkai stengiasi apsodinti pa­vasarį jau prieš gerą pusmetį paruoštoje dirvoje. Taip ir laiko laimima, ir priežiūros dalbų reikia mažiau - nespėja įsitvirtinti žolės. 

Ypač daug gražių miškų aplink Šaukotą įveisė ir išaugino girininkas Vladas Venslauskas ir eigulys Stasys Kriaučiūnas, o Gudžiūnų apylinkėse - girininkas Jonas Butkevičius. Jam šiame šventame darbe 1992 m. buvo pripažinta pirmoji vieta Lietuvoje.

Sodinukų reikės dar daugiau. Radviliškie­čiai stengiasi girias praturtinti tik geros kokybės medžiais. Todėl beveik prieš keturis dešimtme­čius Baisogalos girininkijoje buvo įveista sėkli­nių eglių plantacija - šiandien tai tie patys įspū­dingi medžiai, apie kuriuos jau rašėme. Beveik tuo pat metu Šaukoto girininkijoje buvo įkurta maumedžių plantacija. 

Šiose ir kitose vietose surenkami kankorėžiai išaižomi, lapuočių me­džių sėklos stratifikuojamos (kasmet surenka­ma maždaug 1,5 tonos sėklų, iš jų 600 kg ąžuo­lų ir tiek pat eglių) ir pasėjamos medelynų daigynuose. Po kelerių metų sodinukus jau galima perkelti į girias. 

Beveik 6 ha ploto Baisogalos medelynas įsteigtas dar 1939 m., kai čia buvo Baisogalos miškų urėdija. Po 20 metų buvo įkur­tas dvigubai didesnis Radviliškio medelynas. Šia­me medelyne dabar užauginami visi sodinukai, kurie perkeliami į girias. Eglė, juodalksnis, ąžuo­las, uosis, pušis — šių rūšių medžių auginama daugiausia. Tačiau pastaraisiais melais vis la­biau populiarėja ir Radviliškio medelyne augi­namų dekoratyvinių augalų - kėnio, kedrinės pušies ir kitų - sodinukai. Iš viso šiame medely­ne auginama daugiau kaip 100 rūšių medžių ir tuo radviliškiečiai garsėja visoje Lietuvoje.

Geri darbai puošia. Radviliškio miškininkai sodina ir prižiūri ne tik tuos miško plonis, kuriuose kertama. Jau pasakojau apie jų įveis­tą parką prie savo gyvenvietės šiauriniame mies­to pakraštyje. Kitas parkas Radviliškio miškininkų iniciatyva ir lėšomis įveistas Antaniškiuose - pietiniame Radviliškio priemiestyje. Beveik prieš 4 dešimt­mečius čia telkšojo pelkė. 

Panašų parką rajono miškininkai padeda veisti Radviliškio miestui ne­toli autobusų stoties. Ten taip pat dar gana nese­niai buvo pelkė, kurioje medžiodavo antis. Da­bar kas pavasarį miškininkai, padedami gamtai neabejingų miestiečių, sodina šiame parke ąžuo­lų, liepų, pušų. 

Ketvirtasis rajono miškininkų ku­riamas parkas - prie plento Šiauliai—Panevėžys, Eibariškių mikrorajone. 

Miškininkų dėka įkurta ir poilsiavietė prie Gomertos ežero. Kadangi par­kas pelkėtas, tai teko privežti nemažai žvyro, suręsti tiltą. Miškininkai apželdė ir radviliškiečių pamėgtas Arimaičių ežero pakrantes, kurios ligi tol buvo nykios.

Ar melioracija —visada ir visur baubas? Pelkėto Radviliš­kio krašto miškai būtų buvę daug kur skurdūs, jei rajono miškininkai nebūtų jų sausinę. Gamti­ninkai pyksta ant melioracijos ir melioratorių, sako, jog daug medžių dėl šio darbo nepriaugo, nors lėšų sausinimui išleista nemažai. Tai ir tiesa ir ne visai tiesa. Prieaugio didelio gal ir nėra, tačiau miškų vaizdas labai pasikeitė. Į kai ku­riuos jų anksčiau galėdavai įvažiuoti tik viduržie­mį. Dabar j daugelį Radviliškio miškų gali įva­žiuoti kada panorėjęs. Tai svarbu ne vien tam. kad galėtumei uogauti, grybauti ar išvežti me­dieną. Juk reikia ugdyti, prižiūrėti medynus, gin­ti juos nuo žvėrių ir vagių, gesinti gaisrus. 

O dar­bo ir lėšų tam įdėta tikrai daug. Šiandien net neįtartum, jog ne vienas dabartinis miško kelelis nutiestas taip: pirmiausia į pelkę klojo malkinę medieną, ant jos— žabus, po to pylė žvyrą. Tokių „kūlgrindų” Radviliškio krašto miškuose daugy­bė. Iš viso nusausinta net apie 12 tūkst. ha rajono miškų — kone puse buvusio miškų ūkio valdų.

Miško „mažieji" turtai

Žodis "mažieji" čia tradiciškai kabutėse, tačiau gal ir be reikalo. Mokslininkai nustatė, jog žvėrys, uogos, grybai, vaistažolės, deguonies gaminimas, teršalų susiurbimas ir ki­tokia miško teikiama nauda keletą kartų pranoksta me­dienos vertę. Juk, be tiesioginės ekonominės, yra ir di­džiulė ekologinė (miškai - mūsų Žemės plaučiai), rekre­acinė, gydomoji, grybų, vaistažolių, medžioklių ir kito­kia nauda. Neaišku, kodėl jie neretai pavadinami „ma­žaisiais miško turtais”. Kas apskaičiuos, kiek kainuoja mūsų žvilgsnis j stūksantį mišką? Ir kodėl akimis ieško­me būtent jo, o ne dykros? Kodėl stengiamės įsikurti arčiau miško, o jei tai neįmanoma - jį greta savęs sodiname? 

Žvėriui, paukščiui ir žmogui reikia trijų atramų: oro, medžio ir vandens. Sunku pasverti ir tokius dalykus kaip miško teikiama ramybė ir paguoda, dvasios atgaiva. Sutikite - šiais neramiais, ekonominių ir dvasinių sukrė­timų kupinais laikais tai kaip niekada svarbu.

Mėlyniauti ir spanguoliauti Radviliškio rajono žmonės trau­kia dažniausiai i Šaukoto pusę - tenykščius smėlynus ir pelkes. Grybauti — į Liepynės, Saktelių, Mažuolių, Varnionių miškus. Čia daugiausia auga baravykų, raudoni­kių, ūmėdžių bei kitokių grybų. Rajono miškininkai kiek­vienoje girininkijoje parenka sausesnį, gražesnį miško plotelį žmonėms lankytis, pailsėti. Tokiose vietose ker­tama mažiau, išvalomas trakas. Tai Sizifo darbas: jau po poros metų trakas sukeroja toks, kaip buvo. 

Liepsnoja Radviliškio krašte dažniausiai Šaukoto apylinkių miš­kai, nes jie, kaip minėta, yra sausesni negu kitose vieto­se. Šioje vietoje nuolat budi miškininkai.

Poroje rajono miškų yra vadinamieji profesiona­lios medžioklės plotai. Tačiau didelių pajamų iš komercinių medžioklių miškininkams nėra - žvėrių, ypač bebrų, elnių, daroma žala yra didesne negu iš jų gauna­ma nauda. Tiesa, pastaraisiais metais žvėrių, ypač briedžių ir elnių, visoje šalyje, taip pat ir Radviliškio kraš­te, gerokai sumažėjo.

Nekirsi - pinigų neturėsi. Tie, kurie pyksta ant miškininkų, jog šie kerta miškus, nepagalvoja apie štai ką: nekirsi - nebus pinigų miškasodžiui. Juk išauginti sodinukus, pasodinti juos kainuoja.

Viskam savo metas. Kai medy­nai subręsta ir perbręsta, vis tiek juos tenka - nori nenori - kirsti ir jų vie­toje sodinti naujus. Pasakysite: kam mišką sodinti - pats atžels. Taip, bet atžels pirmiausia menkaverčiai medžiai ir krūmai. Mokslininkai pa­skaičiavo, jog kol lapuočius pakeis­tų spygliuočiai, praeitų ne mažiau kaip 300 metų, o kol savaime atželtų ąžuolynai Lietuvoje, reikėtų laukti net 500 metų. 

Ar mes turime tiek laiko? Ar mums nereikia me­dienos? Štai kodėl ne visada verta už širdies stvertis pamačius kirtavie­tę. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ko­kio amžiaus medynas iškirstas, ko­kie liko ir kt. Tik žinodami bendrą medynų struktūrą pagal amžių, ga­lime nustatyti, teisūs ar neteisūs bu­vo miškakirčiai.

 Deja, vis dažniau, ypač privačiuose miškuose, pasitai­ko atvejų, kai iškertami pernelyg jau­ni medžiai. Žinodami, jog  specialistų leidimo tam negaus, miškų savininkai daž­niausiai tai daro savavališkai ir žaibiškai — per keletą dienų išguldoma šimtai kietmetrių medienos. Bei šie skauduliai — atskira tema.

Pastaraisiais metais Radvi­liškio miškų urėdijoje kasmet išker­tama apie 80 tūkst. kubinių metrų medienos (iš 1 ha - beveik 5 tūkst. kubinių metrų). Nemažą šių kirtimų dalį sudaro sanitariniai - teko pjauti kinivarpų apniktus, todėl pradėjusius džiūti eglynus, valyti vėtrų nusiaubtus miškus. 

Miškotvarkininkai nustatė, jog sanitarinių kirtimų užduotį radviliškiečiai įvykdė net 300 %. Ir vis tiek dalis vėjovartų, sausuo­lių, sergančių ir neperspektyvių medžių li­ko nepašalinta. Ogi prisiminkime, jog Radviliškio medynuose, kur tokia medžių įvai­rovė, maži miškeliai ir drėgnumos, miški­ninkams ir darbų yra daugiau negu palan­kesnėmis gamtos sąlygomis dirbantiems ko­legoms, ir dirbti sunkiau. Norint, kad miš­kas būtų gražus ir sveikas, čia daugiau ten­ka atlikti ne tik sanitarinių, bet ir ugdo­mųjų, einamųjų kirtimų. 

Miškų urėdas J. Eismontas sako, jog 80 tūkst. kubinių metrų yra riba, kurios urėdijai neverta ir nereikia peržengti. Tokio kirtimų masto užtenka, kad urėdija turėtų lėšų atkurti ir prižiūrėti savo miškus, išsilaikyti. Dėl lai­ku ir gerai atliktų ugdomųjų, sanitarinių kirtimų, valymų, retinimų miškai tampa švaresni, juose mažėja nepageidaujamų me­džių, tad tarpinio naudojimo kirtimų — ei­namųjų ir kt. — mažės. Tačiau pagrindinių kirtimų liks tiek pat, nes miškų urėdijos valdose, kaip minėta, susikaupė nemažai brandžių beržų ir kitų minkštųjų lapuo­čių. 

Vėliau, pasak Radviliškio urėdo, vietos miškininkai sumažins ir šiuos kirtimus. Toks metas artėja visoms šalies urėdijoms - vienoms sparčiau, nes jos ker­ta daugiau, kitoms - lėčiau. Tad gamtos mylėtojai tikinami, jog miškų Lietuvoje, taip pat ir Radviliškio krašte, nesumažės. Pagaliau, argi miškininkai kirstų šaką, ant kurios jie sėdi?

                                                               ----------------------

Iš knygos "Beržų kraštas Radviliškis". Tekstas Felikso Žemulio. Nuotraukos Jono Danausko ir Vytauto Knyvos. Dizaineris Rimas Vasiliauskas. 2003, Leidykla "Gamtos pasaulis",  Vilnius, p. 32

ISBN 9986-963-14-1