Miškai kenčia nuo žinybinių permainų (1-2)

Miškai kenčia nuo žinybinių permainų (1)

Panaikinus Miškų ūkio ministeriją miškai, o kartu su jais ir nacionaliniai bei regioniniai parkai buvo perduoti Žemės ūkio ministerijai. (Vėliau - Aplinkos ministerijai. - F.Ž., 2019 m. past.) 

Kai kurie gamtininkai sunerimo. "Šiai ūkinei žinybai rūpės tik kirsti miškus", - pranašavo jie.

Žemės ūkio ir miškų ministras Vytautas Knašys teigė, jog gamtininkai jaudinasi be reikalo: miškai būsią ne mažiau branginami, negu žemė.

Plačiau apie tai kalbėjausi su tuometiniu miškų ir miškininkų vadovu - žemės ir miškų ūkio viceministru Algirdu BRUKU.

- Kodėl panaikino mažiausią Lietuvoje Miškų ūkio ministeriją?

- Ją ne panaikino, o sujungė su Žemės ūkio ministerija. Įvertinimą šiam politiniam sprendimui duos istorija. Labiausiai nustebino pakelės plėšikų ideologija užsikrėtę veikėjai, norintys atimti iš normaliai dirbančios, tik praradusios ministrą, žinybos pastatus, transportą, kitą turtą ir ypač - bent dalį miškų.

- Kai kurie gamtininkai įsitikinę, jog miškai turėtų priklausyti Aplinkos apsaugos ministerijai.

- Tada toji ministerija turėtų būti kitokia - ne tik kontrolės, bet ir ūkinė žinyba, valdanti visus gamtos išteklius. Šios ūkinės funkcijos turėtų būti įteisintos įstatymais. Tuo tarpu dabar įstatymais miškus pavesta prižiūrėti miškininkams.

Man miškų skyrimas Žemės ūkio, o ne Aplinkos apsaugos ministerijai atrodo labiau logiškas. Priešingu atveju susikirstų ūkininkavimo ir kontrolės interesai. O dabar Aplinkos apsaugos ministerija, nevaldydama išteklių, gali dargi geriau kontroliuoti, kaip jie prižiūrimi. Daugelyje Europos valstybių miškai priskirti ne aplinkos apsaugos, o žemės ūkio institucijoms.

- Tačiau jūs ne Vyriausybės narys, vadinasi, negalite jos posėdžiuose ginti jų interesus.

- Tragedijos čia nematau. Pagrindiniai mūsų įstatymai (Miškų ir kiti) jau priimti, daugelį vidaus dokumentų pasirašyti turiu teisę, su ministru V. Knašiu sutariame, jis geranoriškai padeda spręsti mūsų problemas. Tikimės, jog bus patvirtinti mums palankūs Žemės ir miškų ūkio ministerijos nuostatai. Kol kas tikrai negalėčiau sakyti, jog naujojoje žinyboje miškininkai yra engiami.

- Dalis gamtininkų teigia: dabar, kai Žemės ūkio ministerija kartu su miškų ūkio žinyba gavo ir šiai priklaususius nacionalinius bei regioninius parkus, kuriuose yra daug miškų, jie bus beatodairiškai kertami, nes šiai ūkinei žinybai nė motais gamtosauga.

- Tai demagogija. Bet kuri ūkinė žinyba privalo rūpintis gamta, ir tai daro pagal Aplinkos apsaugos ministerijos nustatytas taisykles. O miškininkystė iš visų ūkio šakų yra gamtai draugiškiausia.

- Kodėl tuomet kai kurie gamtos saugotojai nemėgsta miškininkų? Antai per mokslininkų vizitą pas aplinkos apsaugos ministrą, kurio metu jie protestavo, jog saugomos gamtos teritorijos atiduodamos Žemės ir miškų ūkio ministerijai, viena mokslininkė pareiškė, jog net kinivarpų epidemija Lietuvos miškuose baigėsi tada, kai užsienio verslininkai vienu metu buvo nustoję pirkti lietuvišką medieną.

- Melas. Medienos paklausa ir kainos pasaulio rinkoje dabar didėja, tačiau mes ribojame tinkamos perdirbti medienos eksportą: pasiūlėme Vyriausybei uždrausti išgabenti svetur ne tik ąžuolo ir kitų itin vertingų medžių, bet ir eglių rąstus. Išvežami turėtų būti tik popiermedžiai, kurie Lietuvoje niekam nereikalingi.

Vieni patarinėja mūsų miškuose per metus kirsti ne daugiau kaip 2 milijonus kietmetrių, įtikinėja, jog neva švedai ir kitos valstybės savo miškų nekerta, tik iš Lietuvos vežasi, antri, priešingai, įrodinėja, jog reikėtų per metus kirsti ne mažiau kaip 10 milijonų kietmetrių...

Aš ir tuos, ir anuos laikau vieno lizdo paukščiais, neišmanančiais miško gyvenimo. Šimtmečių miškininkystės patirtis ir moksliniai skaičiavimai rodo, kad mūsų valstybėje, turinčioje du milijonus hektarų miškų, galima, kaip mes dabar ir darome, kirsti 5 milijonus kietmetrių per metus be žalos miškams.

Galbūt tokiu būdu mūsų kritikuotojai siekia populiarumo. Arba - miškus supranta tik kaip gamtos, o ne kaip ir ūkinę vertybę. Tuomet juos supračiau: man irgi daug labiau gaila nupjauti medį negu žydinčią pievą, juo labiau - skersti paršą. Betgi žmogui reikia pastogės, rūbų, maisto. Tad ar teisinga plūsti ūkininką? Žinoma, dalis miškų turi būti palikti konservaciniams tikslams.

- Tačiau jūs praeityje esate teigęs, jog saugomų teritorijų Lietuvoje yra pernelyg daug.

- Aš ne prieš saugomas teritorijas apskritai, tačiau prieš jų paskelbimą saugomomis neatsižvelgus į ekonominius interesus. Kitose šalyse tuo požiūriu skaičiuojama labiau: saugoma mažiau plotų, tačiau griežčiau. Pas mus skubama skelbti didžiules teritorijas, o draudimų jose beveik jokių.

Antai dabar siūloma paskelbti draustiniais dideles buvusias sovietų karinių bazių teritorijas Rūdninkų girioje ir kitur. O gal kurkime ten tik mikrorezervatus ir juose nenaudokime kirvio?

Matyt, sovietmečiu, kai nebuvo pagarbos nuosavybei, dalis gamtininkų ir atprato derinti ekologinius bei ūkinius interesus. Galbūt tada gimė ekokratinė ideologija - kaip atasvara technokratinei. Abi jos yra žalingos.

Dabar Lietuvoje yra 11 procentų saugomų teritorijų. Mano nuomone, ne per daug, bet vis dėlto tai jau nemažai. Skaičiuokime: 14,5 procento pirmos ir antros grupės miškų nevykdomi pagrindinio naudojimo kirtimai, vadinasi, iš hektaro kertama tik apie vienas kietmetris (kituose miškuose - apie trys). Tokiu būdu per metus gamtos labui atsisakoma apie 300 tūkstančių kietmetrių, kurių kaina 20-30 milijonų litų. O pusantro procento miškų yra rezervatuose - ten jie apskritai nenaudojami.

- Dar grįžkime prie nacionalinių parkų. Daug kas įsitikinęs, jog bent jau juos tai tikrai reikėjo perduoti Aplinkos apsaugos ministerijai.

- Kad skurstų? Juk mes iš Miško fondo juos stipriai rėmėme ir remsime, jei tik jo iš mūsų neatims (norinčių tai padaryti yra). Kas čia blogo, jei jie priklauso mums, kai tvarkomasi juose pagal Aplinkos apsaugos ministerijos reikalavimus? Juk protas priklauso ne nuo kepurės.

Ir buvęs aplinkos apsaugos ministras norėjo, jog jam atiduotume ne tik nacionalinius, bet ir visus regioninius parkus, draustinius. Vėliau persigalvojo. Juk pinigų nebūtų turėję jiems tvarkyti, steigti jų valdymo struktūras. O mes išlaikome tų parkų administracijas iš urėdijų lėšų ir atlyginimus gauna didesnius, negu gautų iš valstybės biudžeto.

Su naująja Aplinkos apsaugos ministerijos vadovybe kol kas dirbame ranka rankon. Kartais mes nusileidžiame, kartais jie.

- Kas dabar aktualiausia Lietuvos miškininkams?

- Valstybinių miškų mažėja, privačių daugėja, tačiau tvarkomasi juose prastai. Norime padidinti Lietuvos miškų plotus bent iki 35 procentų jos teritorijos (dabar yra 30 procentų). Tam dabar gera proga: vykstant žemės ūkio reformoms, dalis žemės dirvonuoja, tai kodėl jos neapželdinti miškais? Juk miškininkystė perspektyvesnė bei pastovesnė už žemės ūkį.

Per dešimtį metų apželdintume mišku bent ketvirtį milijono hektarų. žinoma, reikia, kad būtų priimti reikiami įstatymai, skirta lėšų sodinukams užauginti.

- O vis dėlto kaip su tuo kinivarpų antplūdžiu - ar tikrai jis baigiasi?

- Taip, bet čia užsienio verslininkai niekuo dėti: pati gamta gesina tą "žaliąjį gaisrą" ir daugelis mūsų eglynų liks žaliuoti. Dėl žievėgraužių padarytų nuostolių trečdaliu kalti ir mes patys, miškininkai, jog nepakankamai gerai tvarkėme miškus.

Trečdalis tos bėdos buvo Dievo valioje, trečdaliu, kaip sakiau, esame kalti mes patys, na o trečiuoju trečdaliu - gamtosaugininkai: jie neleido mums laiku ir sparčiai iškirsti kinivarpomis apniktų eglynų plotų, todėl "žaliasis gaisras" taip ir išsiplėtė.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1997 02 05

Kritika miškų kirtimams - tušti plepalai? (2)

Tuščiais plepalais Žemės ir miškų ūkio ministerijos viceministras miškininkas Algirdas Brukas pavadino kalbas, jog iškertama per daug Lietuvos miškų.

Pasak jo, miškininkai jau seniai gamtosaugininkams bei kitiems kritikuotojams siūlo padiskutuoti dėl tų kriterijų, bet jie atsisako, nes tai jiems neparanku: "mums ir taip aišku, kad yra blogai".

Viceministras tikisi, jog kaltinimų miškininkams sumažės, kai kitąmet šalies miškai bus surašyti, o ši statistika bus išleista atskiru leidiniu.

A. Brukas sakė neseniai Turkijoje įvykusiame pasauliniame miškų kongrese įsitikinęs, jog Lietuvos miškų ir miškininkystės būklė palyginti su kitomis šalimis nebloga.

Miškų plotas per pastaruosius 50 metų padidėjo (tarpukariu bei pirmąjį pokario dešimtmetį miškingumas buvo 21 proc., dabar - 30 proc., tuo tarpu vidutinis planetos miškingumas - 27 proc.). Pasaulyje viename miško hektare užauga 110 kubinių metrų medienos, Lietuvoje – 188 kubiniai metrai.

A. Bruko žodžiais, šie skaičiai rodo, jog Lietuvos miškai naudojami racionaliai, iškertamas ne visas prieaugis.

Naujaisiais laikais miškų ūkį pavyko gana greitai modernizuoti, vikšrinius traktorius pakeitė lengvesnė technika, todėl miškai mažiau žalojami. "Vargu ar kuri kita Lieuvos ūkio šaka buvo taip sparčiai atnaujinta", - sakė A. Brukas.

Lietuvoje mažas miškų valdymo aparatas. "Miškininkų darbo efektyvumo nesumažino nė Miškų ūkio ministerijos panaikinimas", - tvirtino viceministras.

"Tačiau padarėme klaidą nepaskubėję jungtis į įvairias tarptautines organizacijas - būtumę gavę daugiau paramos, - pasakojo A. Brukas. - Dažnai mažos valstybės jose gali gerokai išlošti. Tarkim, didžiųjų valstybių atstovai nenori vieni kitų rinkti į vadovaujančius postus, mieliau renka vadovus iš mažesnių šalių".

Lietuvoje ligi šiol nėra miškingumo didinimo programos, nors tam metas tinkamas - daug žemių dirvonuoja. Ją turint, realu būtų tikėtis lėšų iš užsienio.

"Be to, pas mus blogi santykiai tarp miško augintojų, medienos vartotojų ir kitų su miškais susijusių organizacijų: vieni nesiskaito su kitais. Tuo tarpu kitose šalyse įsigali partnerystė", - sakė A.Brukas.

Menkai mokomi ir privačių miškų savininkai, kurių sparčiai daugėja, trūksta patikimos statistinės informacijos apie miškus.

Pašnekovas sakė pasigendąs harmoningo miškų ūkio vystymo programos, jo būklės vertinimo kriterijų, todėl miškininkams nelengva suderinti ekologinius, ekonominius ir socialinius reikalavimus.

Paklaustas, kodėl miškininkai kartais klaidina nurodydami, jog apsodina didesnius plotus negu iškerta A. Brukas pripažino, jog svarbiausia yra neiškirsti daugiau, negu medienos priauga. Šis rodiklis iškalbingesnis už tai, kiek miško sodinama.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1997 11 17