"Tai, kas padaryta su Žuvinto ežeru pastaraisiais dešimtmečiais, liūdina gamtininkus. Dėl dirbtinio vandens lygio reguliavimo ir kitų ežero ekologinės sistemos keitimų jame išnyko dauguma vandens ir pelkių paukščių, dėl kurių čia įsteigtas rezervatas",- rašė "Lietuvos ryte" Vilniaus universiteto profesorius R.Kazlauskas ir Lietuvos gamtos fondo generalinis sekretorius, gamtos mokslų daktaras P.Mierauskas.
Suabejoję, ar verta suteikti Žuvintui biosferos rezervato statusą (pasak mokslininkų, tam čia jau pernelyg mažai retų paukščių ir kitų gamtos vertybių), jie pasiūlė pirmiausia spręsti šio rezervato administravimo problemą. Šie autoriai bei vėliau jiems pritarusi grupė kitų Vilniaus universiteto mokslininkų kritikavo direktoriaus V.Nedzinsko elgesį su rezervato moksliniais darbuotojais bei apskritai vadovavimą rezervatui.
"Lietuvos ryto" žurnalistas pasidomėjo tu pačiame rezervate, kalbėjosi su įvairiais šalies mokslininkais, Aplinkos apsaugos ministerijos vadovais ir specialistais.
Rezervatas be biologų
Stebėti ir tirti rezervato augaliją ir gyvūniją, vykdyti paukščių ir kitų gyvūnų apskaitas čia dabar patikėta veterinarijos gydytojui A.Urbanavičiui, kuris, be šių pareigų, dar dirba pagal specialybę keliose aplinkinėse žemės ūkio bendrovėse. "Rezervate aš dar tik pusmetis, mokausi. Kaip seksis - matysim", - kalbėjo jis.
Biologo diplomą turinčių specialistų rezervate nebėra. Prieš tai vyriausiuoju biologu dirbo ornitologas A.Pranaitis, tačiau šis etatas buvo panaikintas. Aplinkos apsaugos ministerijos vadovai teigė tai padarę V.Nedzinsko prašymu, tuo tarpu pats rezervato direktorius tvirtino, jog šito panorėjusi pati ministerija.
Beje, vėliau patys ministerijos pareigūnai kolegijos posėdyje stebėjosi, jog Žuvinte, palyginus su kitais šalies rezervatais, yra daugiausia techninių ir mažiausia mokslinių darbuotojų. Buvo nuspręsta čia įsteigti tris biologų-inspektorių etatus, tačiau kol kas to nepadaryta.
Paklausti apie V.Nedzinsko vadovavimą rezervatui, vyriausiasis inspektorius G.Baublys ir inspektorius A.Paplauskas tepasakė, jog būna ir gero, ir blogo, tačiau tarp to, ką jie norėtų pasakyti ir ką gali - didelis skirtumas.
Daugiau kalbėjo santechnikas A.Ramanauskas. "Tie skundai yra čia dirbusių biologų kerštas direktoriui. Jie sukurstė mokslininkus. Norima V.Nedzinską išvaryti, nes jis griežtas, reikalauja tvarkos, o jie nori čia žvejoti, medžioti. Gal dar ir pavydėjo, jog jis buvo kandidatas į Seimo deputatus. V.Nedzinskas - labai geras, išsilavinęs direktorius. Manau, nėra Lietuvoje žmogaus, tiek nusipelniusio gamtai, kaip jis", - sakė A.Ramanauskas.
Išgalvotos problemos
"Visa mano kaltė, kad aš baigęs Veterinarijos akademiją, - pasakojo 55 metų Žuvinto rezervato direktorius V.Nedzinskas. - Seniai jaučiau, jog kai kurie biologai dėl to nori mane priskirti "antrai rūšiai". Tačiau aš didžiuojuosi tuo, kad studijavau būtent šioje aukštojoje mokykloje ir niekada to neslėpiau".
Pasak V.Nedzinsko, jis stojęs į šią akademiją todėl, jog nuo mažens svajojęs būti žuvininku, o joje tuo metu rengė tokius specialistus. Baigęs gavo ne veterinarijos gydytojo, o žuvininko diplomą, kurį laiką dirbo Ignalinos žuvų veislyne. Paskui (daugiau kaip prieš tris dešimtmečius) gavęs pasiūlymą vadovauti Žuvinto rezervatui. Bedirbdamas susižavėjęs paukščiais, ypač gulbėmis. Parašęs ir apgynęs apie jas disertaciją, gavo gamtos mokslų daktaro laipsnį.
"Kai kas manęs nemėgsta dėl principingumo ir dėl to, kad tiesą sakau. Prieš keletą metų išspausdinau straipsnį, kuriame siūliau gelbėti Žuvintą ir kritikavau keletą Aplinkos apsaugos departamento darbuotojų už jų skeptišką požiūrį į tai. Be to, matyt, kažkam reikia mano vietos", - aiškino V.Nedzinskas.
Jis paneigė, jog rezervate leidžiąs žvejoti ir medžioti įtakingiems žmonėms bei savo bičiuliams. "Tai mitas. Į Žuvintą atvažiuodavo tiktai koks redaktorius ar korespondentas, na, meškerikę užmesdavo. Taip pat ir profesoriai R.Kazlauskas, R.Lekevičius, kurie dabar mane kritikuoja (jie paneigė šį V.Nedzinsko teiginį. - F.Ž.). Dabar jie jaučia nostalgiją, kad taip nebegali daryti. Ir su tais biologais, kurie čia dirbo, buvome geriausi bičiuliai, nė vieno nevariau. Netgi neleidau eiti iš čia, bet jie išėjo, nes kitur geriau rado", - tvirtino direktorius.
Kai priminėme Aplinkos apsaugos ministerijos kolegijos posėdį, kuriame šios žinybos vadovai jam priekaištavo, jog dažnai tenka važinėti į rezervatą dėl skundų, V.Nedzinskas ranka numojo: "Niekas čia nevažinėjo. Jei būčiau vogęs - iškart būtų atlėkę. Bet kai nėra prie ko prisikabinti, tai aiškina, jog aš nesugyvenamas, despotas".
Paaiškinęs, jog neužgyvenęs didelio turto, tik dviejų kambarių butą Alytuje ir automobilį "Žiguli", jog rezervate nei žvejojąs, nei medžiojąs ("aš savo gyvenime nesu šerno nušovęs"), direktorius apibendrino: "Žuvinte jokių problemų dėl Nedzinsko nėra – viskas išgalvota".
Gausinti ar tik saugoti?
Pasak V.Nedzinsko, jis jau seniai agituojąs gelbėti nykstantį rezervatą, bet jo mokiniams, kurie dabar sėdi aukštose kėdėse, tai atrodo erezijos. Direktorius sakė palaikąs kai kurių mokslininkų siūlymus apvalyti Žuvinto ežerą, naikinti plėšrūnus, pjaunančius retuosius paukščius.
"Priimdamas mane į darbą, profesorius T.Ivanauskas sakė: Vytautai, gausink. Aš taip ir dariau: geriau nušausiu kelias linges ir varnas, bet išsaugosiu retas antis, - kalbėjo rezervato vadovas. – Tačiau dabar to nebeleidžia daryti. Rezervato samprata pasikeitė: anksčiau liepė gausinti ir saugoti, dabar - tik saugoti. Atseit, tegu viskas pūva, o mes tik stebėkim. Bet juk mirštančių ežerų Lietuvoje yra ir daugiau? Jeigu T.Ivanausko idėjos atgyveno, jeigu iš to rezervato išėjo šnipštas - tai patobulinkim mokslinių tyrimų programą, kurią prieš keletą metų sudarė Aplinkos apsaugos departamentas, padarykime zonas, leiskime vietiniams čia žvejoti ir t.t."
Jis rodė remontuojamus rezervato pastatus. Buvę maži bendrabučio tipo kambariai pertvarkomi į didesnius. Čia, pasak V.Nedzinsko, bus viešbutis, kuriame numatoma priimti užsienio turistus. Žuvinto vadovas sakė norįs, jog čia ateityje būtų kultūrinis rezervatas.
Bus kitoks rezervatas
Laikinai einantis aplinkos apsaugos ministro pareigas B.Bradauskas sakė nepalaikąs idėjos panaikinti senąjį Žuvinto rezervato statusą ir paskelbti jį kultūriniu. Ar leisti šiame ežere žvejoti žiemą, kai nėra paukščių, - pasitars su Mokslo taryba.
"Mokslininkai siūlo Žuvinte steigti biosferos rezervatą ir galbūt jau kitų metų pabaigoje tai pavyks padaryti", - pasakojo šios ministerijos Kraštotvarkos ir biologinės įvairovės departamento direktorė Rūta Baškytė. Jis užimtų didesnę teritoriją, negu dabartinis rezervatas. Žuvintas būtų jo branduolys, kurio apsaugos režimas liktų toks pat.
R.Baškytės manymu, reikėtų apsispręsti, ar apvalyti, gaivinti Žuvinto ežerą. Jeigu taip - tuomet čia nebebūtų rezervato, nebent botaninis zoologinis draustinis. "Šiuo metu dauguma mokslininkų yra prieš šio ežero dirbtinį atjauninimą", - teigė departamento direktorė.
Ji nepritarė teiginiui, esą Žuvinto rezervatas nyko ir dėl to, jog V.Nedzinskas netinkamai jam vadovavo. "Gal jis kartais ir nusižengdavo, leisdamas kai kam ten žvejoti ir medžioti, bet šiaipjau dirbo kaip kareivis: vaikė spanguoliautojus, kitus pašalinius", - sakė R.Baškytė. Pasak jos, tuo požiūriu Žuvinte - griežčiausia tvarka tarp visų šalies rezervatų.
"Tačiau jis yra prastas vadovas ir organizatorius. Ne tik nesurenka kadrų, bet ir atsisako gerų specialistų paslaugų, todėl galbūt ir pagrįstai teigiama, jog rezervato būklė, moksliniai stebėjimai galėtų būti geresni", - tvirtino R.Baškytė. Jos manymu, kaltos kai kurios V.Nedzinsko charakterio savybės: "Jis nori būti vienintelis, nepakartojamas ir nepakeičiamas. Todėl ir jo nesutarimai su biologais prasidėdavo ne iš karto, o kai šie padirbėję pradėdavo rašyti spaudoje, susiformuodavo kaip specialistai".
Kalbėdama apie šalies rezervatus, ji sakė, jog geriausiai tvarkomasi Čepkeliuose, "o Žuvinte faktiškai visos problemos - dėl V.Nedzinsko nesugebėjimo dirbti su žmonėmis ir organizuoti darbą. Jis nemoka vadovauti". Pasak jos, tai ne kartą svarstyta ministerijoje, bet nuo ryžtingų sprendimų kol kas susilaikyta.
Laikinai einantis ministro pareigas B.Bradauskas "Lietuvos rytui" sakė V.Nedzinską remiąs.
Iš rezervato beliko vardas
Apie Žuvinto rezervato problemas savo nuomones pareiškė ir kai kurie šalies mokslininkai.
Hidrologas, Vilniaus universiteto profesorius K.Kilkus: - Šis rezervatas buvo sukompromituotas tada, kai buvo pradėta reguliuoti Žuvinto ežero vandens lygį. Atrodo, kad V.Nedzinskas buvo šios idėjos šalininkas. Be to, jis jame matė daugiausia gulbes, bet juk rezervatas įsteigtas ne tik dėl jų.
Nesuprantu tų, kurie nori žūtbūt pratęsti šio ežero egzistavimą. Lietuvoje ežerų pakanka - kam leisti pinigus? Siūlyčiau jį palikti gamtai ir stebėti čia natūralius procesus. Kur rasi tam geresnes sąlygas? Abejoju, ar būtent čia geriausia steigti biosferos rezervatą.
Gamtos mokslų daktaras, Botanikos instituto direktorius R.Pakalnis: - Rezervatai, kaip ir institutai, yra mokslo įstaigos, tad ir jų vadovai taip pat turėtų būti keičiami per demokratinius rinkimus. Bet kuriam vadovui pravartu žinoti, kad jis šiame poste nėra amžinas.
Žuvintas nusipelno biosferos rezervato statuso (žinoma, didesnėje teritorijoje negu dabartinė). O verslas turizmu ir panašiomis atrakcijomis tinka ne rezervatams, bet nacionaliniams ir regioniniams parkams. Įsileisim užsienio turistus - atsiras ir žūklės, ir medžioklės, ir t.t.
Dėl to, jog Žuvinto rezervate trūksta mokslinių darbuotojų, kaltinčiau ne tik jo direktorių, bet ir Aplinkos apsaugos ministeriją, kuri valdo rezervatus. Kas kitas, jei ne ji, turi pasirūpinti, kad juose dirbtų nors ir kelių žmonių moksliniai kolektyvai?
Ornitologas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius V.Logminas: - V.Nedzinskas nekaltas, kad Žuvinto ežeras pelkėja. Tiesa, su savo žmonėmis jis yra truputį per "karštas". Direktoriui dirbti turėtų padėti mokslinė ar kokia kitokia autoritetingų mokslininkų taryba. Žinoma, nuo vadovo irgi daug priklauso, bet svarbiausiais klausimais lemiamą žodį turėtų tarti ji.
Gamtos mokslų daktaras, Lietuvos ornitologų draugijos pirmininkas P.Kurlavičius: - Artimiausiu metu reikėtų organizuoti mokslininkų reviziją, kad jie nustatytų prioritetinius gamtosaugos rezervate objektus. Aš siūlyčiau tvarkytis taip, kaip Vakarų rezervatuose: žmogus turi reguliuoti čia plėšrūnų skaičių ir t.t. Tai būtų ilgalaikė apsauga. O tokia, kokią mes suprantame Lietuvoje - nieko į rezervatą neįsileisti ir nieko jame nedaryti - jo neapsaugos.
Kaip nekeista, bet Žuvintas ornitologiniu požiūriu nėra pakankamai ištirtas. Neseniai mūsų draugijai pateikta medžiaga, kurioje teigiama, jog ne visa V.Nedzinsko informacija apie rezervato paukščius yra patikima, todėl turi būti naudojama atsargiai.
Gamtos mokslų daktaras E.Drobelis, keletą metų dirbęs šiame rezervate: - Dabar Žuvinte išformuotas visas jame buvęs mokslinis personalas. Kokia gali būti mokslinė veikla, jeigu jame nebeliko specialistų? Bet ten ir sudaromos tokios sąlygos, kad biologas negalėtų išdirbti ilgiau negu keletą metų. Po to jis apjuodinamas ir sunkiai gali susirasti darbą. Neatsimenu nė vieno, kuris būtų išėjęs iš šio rezervato su gera nuotaika. Žinoma, aš taip pat, kaip dauguma, išėjau iš ten savo noru - negi lauksiu, kol išmes ar tapsiu ligoniu?
Po to dirbdamas Čepkelių rezervate, apsigyniau gamtos mokslų daktaro disertaciją. Žuvinte to nebūčiau galėjęs padaryti: kai mokiausi neakivaizdiniu būdu, V.Nedzinskas net nenorėdavo išleisti į sesijas. Jei jis būtų sužinojęs, jog kažkas ketina rašyti disertaciją - baigta. Jis sakydavo: ežeras - mano. Tai yra užsidariusio ir įsitikinusio, kad Žuvintas - tai jis, žmogaus liga. Biosferos rezervatą geriausia būtų steigti Nemuno deltoje (galima būtų gerinti visą jo baseiną), tačiau ne Žuvinte.
Gamtos mokslų daktaras R.Idzelis, šiuo metu pagal sutartį tiriąs Žuvinto ežero ornitofauną: - V.Nedzinskas jau prieš keliolika metų nurodė, dėl ko nyksta rezervatas, siūlė apvalyti ežerą, įsteigti apie jį apsaugines zonas, kad nepatektų trąšų, įvesti apribojimus aplinkinių žemių naudotojams, reguliuoti plėšrūnų skaičių. Tačiau to daryti jam neleisdavo. Tai gal dabar vėl, kaip prieš ketvertą metų, jis bus kviečiamas pasiaiškinti, kodėl nyksta ežere paukščiai, bet tuo pačiu bus jam priminta, kad Žuvinte nereikia nieko daryti, visiškai nesikišti, tik stebėti iš šalies?
Gal užtenka pasyviai stebėti, kaip nyksta Žuvintas. Po paskutinės ekspedicijos į jį mokslininkai rekomendavo praplėsti rezervato ribas, nustatytu laiku leisti ežere verslinę žvejybą, neleisti didėti šernų skaičiui, siekiant apsaugoti vandens paukščius reguliuoti audinių skaičių. Jei šios rekomendacijos paseno - keiskime.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1996 12 04