Ar įmanoma sumažinti, gal net panaikinti aitrius kvapus, sklindančius į sostinės Lazdynų, Lazdynėlių, Karoliniškių, Pilaitės mikrorajonus iš netoliese pastatytų Vilniaus buitinių nuotėkų valyklos ir medicininių atliekų deginimo įmonės?
Panaši bėda kamuoja ir tūkstančius kitų šalies gyventojų, kuriems likimas lėmė gyventi netoli dvokiančių įmonių, gyvulininkystės kompleksų, sąvartynų. Mūsų laikraštis ne kartą rašė apie žmonių protestus, piketus prieš verslininkus, pristačiusius mūsų šalyje kiaulidžių ir kitokių smirdančių įmonių.
Aplinkos, Sveikatos apsaugos ministerijų ir kitų valstybės institucijų valdininkai į šiuos žmonių skundus atkerta saliamoniškai: „Kvapų neįmanoma nei išmatuoti, nei suvaldyti“.
Ar tikrai? LŽ pašnekovai – Lietuvos inžinerinės ekologinės asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, mokslų daktaras, Italijos, Rusijos ir Armėnijos gamtos mokslų akademijų akademikas Rimantas Budrys, šios asociacijos direktorius Konstantinas Iljasevičius ir UAB „Ekobaltas“ direktorius Jonas Motiejūnas sako, jog valdžios atstovai išsisukinėja.
Nosis praneša apie pavojų
- Ar tikrai galima suvaldyti kvapus?
R.Budrys. Be abejo. Iš kur dvoktų – iš vandens nuotėkų valyklos, sąvartyno, fermos ar kitur – priežastis dažniausiai ta pati: į atliekas nepatenka deguonis ir dauginasi žalingi patogeniniai mikroorganizmai, kurie skaldo baltymus. Dėl to į aplinką išsiskiria stiprūs azoto, sieros vandenilio ir kitų junginių kvapai.
Šie nemalonūs kvapai yra ne kas kita, kaip pranešimas apie patogeninių bakterijų pavojų, nes patogenai gali sukelti mirtinas ligas. Jei užuodžiate dvoką, tai – signalas jums skubėti šalin, nesvarbu iš kur smirda – iš mėšlo krūvos ar iš prabudusio ugnikalnio. Žmogui uoslė duota įspėti pavojų.
Vienas paprasčiausių, bet ir brangiausių būdų – kvapus izoliuoti, uždaryti. Uždengus srutų talpyklą, dvoko sumažėja. Tačiau juk vis tiek srutas teks išlaistyti.
Kitas būdas – pateikti pakankamai deguonies į nuotėkų valyklas. Pavyzdžiui, neblogai prižiūrima Šilutės nuotėkų valykla palyginti nedaug dvokia.
Trečiasis - „permušti“ bjaurų kvapą malonesniu. Panašiai kaip užuot nusiprausus pasitepti dezodorantu. Antai Vilniaus valykloje nuotėkų dumblas apipurškiamas preparatu, kurio sudėtyje, kaip skelbia akcinė bendrovė „Vilniaus vandenys“, yra eterinių spygliuočių aliejų. Kiek tai padeda, gali pasakyti arčiausiai esančių Vilniaus mikrorajonų gyventojai.
Užuot kovojus su pasekme, geriau imtis priežasties - panaudoti preparatą, kuris neleidžia atsirasti blogam kvapui. Tai probiotikai – keliolika natūraliai gamtoje esančių mikroorganizmų štamų (padermių), mielių ir enzimų kompozicijos, kurios nukonkuruoja ir išstumia patogeninius mikroorganizmus. Probiotikų metabolizmo produktai turi naudingų sveikatai ir antibakterinių savybių. Romos viduryje stovi nuotėkų valykla ir niekas nepyksta, nes nuotėkos ne tik gerai izoliuotos, bet ir apdorojamos probiotikais.
- O Lietuvoje probiotikai naudojami?
R.Budrys. Pas mus daugumai tai dar tamsus miškas. Šiek tiek probiotikų naudojama tik Alytaus ir Mažeikių nuotėkų valyklose. Lietuvos veterinarijos akademijos Baisogalos gyvulininkystės instituto mokslininkai išbandė probiotikus kai kuriose fermose. Koncentruotas tirpalas praskiedžiamas vandeniu ir išpurškiamas ant dumblo, mėšlo ir t.t. Netrukus kvapų sumažėja. Žinoma, tai ne panacėja – kai probiotikų veikimas baigiasi, tenka purkšti kitą dozę.
Girdėjau, prieš važiuojant Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariams į Kalvariją tirti vietos žmonių skundo, jog ten labai smirda danų kiaulidės, jose buvo išpurkšta probiotikų. Seimo nariai stebėjosi: kodėl žmonės nepatenkinti, juk čia nedvokia...
Konstantinas Iljasevičius. Tačiau net probiotikai nepadeda ten, kur naudojami antibiotikai, nes pastarieji daugumą mikroorganizmų nužudo. Antai apdorojus probiotikais vieno Radviliškio rajono kiaulių komplekso srutas, jos laistomos ant laukų nedvokė. O panaudojus tų pačių probiotikų kiaulidėje Mažeikių rajone (tikslios vietovės nenorėčiau minėti), srutos dar labiau dvokė. Mėginiai buvo išsiųsti į JAV laboratoriją, tyrimas kainavo 400 dolerių. Specialistų atsakymas buvo toks: „Įmonei, kuri deda į pašarus antibiotikų (šiuo atveju - tetraciklino), nėra prasmės naudoti probiotikų“.
- Tai gal apie probiotikus Aplinkos ministerija ir kitos institucijos negirdėjo?
R.Budrys. Informavome apie tai Seimo Aplinkos apsaugos komitetą, Aplinkos, Sveikatos apsaugos ministerijas. Siūlėme bent pabandyti probiotikus nuotėkų valyklose, atliekų konteineriuose.
Užsienyje ši nauja technologija jau plačiai naudojama. Net Baltarusijoje probiotikus tyrinėja visas mokslo institutas - keletas šimtų žmonių. Lietuvoje šį kvapų naikinimo būdą šiek tiek tiria tik Lietuvos žemės ūkio universitetas ir minėtasis Baisogalos institutas. O savivaldybės nežino ir nesidomi. Tik po to, kai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, vietos žmonių pakviesta, kartu su sveikatos apsaugos ministru apsilankė Kariotiškių sąvartyne ir pasibaisėjo dvoku, atėjo iš Elektrėnų savivaldybės paklausimas, kaip galima sumažinti smarvę. Paaiškinome. Ir – tyla.
- Tačiau galbūt tie probiotikai labai brangūs?
R.Budrys. Jų vengiama ne tiek dėl kainos, kiek dėl inercijos ir žinių stokos. Kai į Lietuvą buvo atgabenta pirmųjų probiotikų, net kai kurie mūsų medikai dar nežinojo, jog šie bakteriniai preparatai paplitę visoje Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje jais apdorojami gyvūnų pašarai. Probiotikų yra žmogaus organizme, žemėje ir kitur. Mikrobiologijos pramonėje jie užauginami kaip mielės.
Lietuvoje naudoti probiotikus vengiama gal ir todėl, kad iš jų mažai galimybių gauti „otkato“, mat su tomis bakterijomis daug kas aišku - pažiūrėk internete ir rasi, kiek jos kainuoja, kur nusipirkti. Pas mus mieliau naudoja tokias prekes, kurių kainos neaiškios arba jas pardavinėja tarpininkai keletą kartų brangiau negu gamintojai.
Įbruka už pinigus
- Tačiau Vilniaus nuotėkų valykloje jau statomi daug milijonų kainuojantys nuotėkų dumblo pūdytuvai – metantankai, kuriuose iš dumblo bus surenkamos ir elektrinėje kūrenamos biodujos. Teigiama, esą tuomet dumblo kvapo nebeliks.
R.Budrys. Kol dumblas pus metantankuose, aišku, dvoko bus mažiau. Tačiau vėliau juk teks iškuopti tai, kas liko surinkus biodujas, ir smarvės bus beveik tiek pat, nes dumblo sumažės tik keletu procentų. Tuos likučius planuojama džiovinti, o juk garai dvokia. Kur kondensuosis tie garai, kas juos sugaudys - kol kas nežinoma. Lenkijoje analogiškos įmonės garai per šalčius sugadino aukštos įtampos eleltros tiekimo liniją, buvo padaryta daug žalos visam miestui.
Be to, džiovinti dumblą labai brangu, mokesčių mokėtojams teks šias išlaidas padengti. Tačiau ligi šiol niekas gyventojams nepaaiškina, kiek dėl to pabrangs vanduo ir kitos paslaugos, kur bus naudojamas išdžiovintas dumblas.
- Buvo planuojama tą dumblą kūrenti komunalinių atliekų deginimo įmonėje.
R.Budrys. Neveltui šios įmonės statybai pasipriešino ne tik Vilniaus gyventojai, bet ir sostinės Aplinkos apsaugos regiono departamentas. Pavyzdžiui, jos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje žadėta sudeginto nuotėkų dumblo ir kitų atliekų pelenus išgabenti į Vokietiją. Aš jau nebemažas, kad pasakomis tikėčiau. Vokiečiai patys vargsta su savo atliekomis ir dar iš mūsų jų priims?
Vokietijoje nuotėkų dumblą degina tik anglimi kūrenamose šiluminėse elektrinėse. Sudeginti toną dumblo ten kainuoja apie 140 eurų. Mes anglies elektrinių neturime, o dujomis kūrenamoje jėgainėje sudeginti toną dumblo kainuotų 300 eurų.
Kai kas siūlo išdžiovintą nuotėkų dumblą saugoti keletą ar keliolika metų, kol bus sumanyta, kaip panaudoti. Tačiau tai nepigu, be to, per tiek laiko atliekos vėl sudrėks ir pasmirs.
Kol kas racionaliausia – daryti iš panaudoto metantankuose dumblo kompostą ir juo tręšti miškus (ypač energetinius), techninius pasėlius. Daug kur pasaulyje taip daroma.
- O kaip šiuo metu naudojamas nuotėkų dumblas ar gyvulių srutos?
R.Budrys. Kiek susidaro gyvulininkystės kompleksuose srutų – slepiama. Tiek srutos, tiek dauguma nuotėkų dumblo (tik apie 10 proc. jo kompostuojama) išvežama ir išpilama ant ūkininkų žemių, nors ne visi jie to nori, o ir aplinkosaugos įstatymai tai daryti draudžia, nes tame dumble – daug sunkiųjų metalų ir kitokių pavojingų teršalų.
Tad ieškoma skurdžiai gyvenančių ūkininkų ir jiems pasiūloma: nori 300 litų? Sumokėsim, bet į tavo laukus puikių trąšų - nuotėkų dumblo ar srutų papilsim. Dažnas žmogelis sutinka. Neretai šias atliekas išpila ant laukų net žiemą. Pavasarį polaidis šiuos teršalus nuneša į upes, ežerus.
Svarbiausia – pralobti
- Didele problema tampa ne tik nuotėkų dumblas, bet ir kitos organinės, kaip dabar sakoma – bioskaidžios atliekos (BSA). Daug jų išvežama į sąvartynus. O juk Europos Parlamento priimta Sąvartynų direktyva nurodė, kad iki 2013 metų į sąvartynus BSA būtų gabenama dvigubai mažiau, negu 1995 metais.
Jonas Motiejūnas. Lietuvoje ligi šiol nėra apskaitos, monitoringo, kiek BSA patenka į sąvartyną, ar šie kiekiai mažėja ir pan. Ir kai atvažiuos ES tikrintojai – o tai bus jau neužilgo – jie paklaus: o kur monitoringas? Jei nėra jo, tai nėra ir kontrolės! Iškart bauda valstybei. O mokėti ją teks visiems mokesčių mokėtojams.
R.Budrys. Neseniai baigėsi Aplinkos ministerijos paskelbtas pasiūlymų sukurti BSA tvarkymo sistemas regionuose konkursas. Iš ES lėšų šioms sistemos kurti numatyta skirti apie 450 mln. litų.Tačiau atsitiko taip, kaip su nuotėkų dumblu – daugelyje pasiūlymų numatytas tik pirminis atliekų perdirbimas, o ką daryti su likučiais – neaišku.
Šiuo požiūriu Lietuva atsilieka net nuo Estijos, nekalbant apie Vakarų šalis. Estai BSA perdirba prie sąvartynų, gautomis trąšomis tręšia miškus, techninius pasėlius. O Lietuvoje svarbiausia – „įsisavinti“ ES pinigus, bet kas iš to išeis – mažai kam rūpi. Todėl vieną milijardą litų sunaudos nuotėkų dumblui, antrą – komunalinėms, o trečią – gamybinėms BSA tvarkyti. Bus trys atskiros sistemos, kai civilizuotose šalyse tam pakanka vienos.
- Opozicija jau ne kartą kalbėjo apie interpeliaciją aplinkos ministrui, kurioje būtų pareikalauta atsiskaityti ir už europines lėšas atliekoms tvarkyti.
R.Budrys. Kas iš to, kad vieną ministrą pakeis kitu. Nesvarbu, kas vadovauja – Kundrotas ar Kazlauskas, atliekų tvarkymas negerėja. Kol nebus gerų ekspertų, europiniai pinigai ir toliau grims į balą. Visi projektai patenka į Aplinkos projektų valdymo agentūrą (APVA), o ši savo specialistų neturi, samdo mažiausią kainą siūlančius, tai ir sukuriama tokių nesąmonių, kaip, pavyzdžiui, gaminti iš atliekų benziną ir pan. Kalbėjausi apie tai su didelio miesto meru – jis buvo tvirtai įsitikinęs tokio verslo sėkme.
Kas trečias atliekų tvarkymo projektas Lietuvoje – tai Ostapo Benderio Vasiukai. Mažeikių rajono savivaldybė planavo iš perdirbtų komunalinių atliekų gaminti kosminių laivų dangą. Šią idėją rėmė aukšti pareigūnai, pretendentai į šalies prezidento postą, o už tuos kliedesius buvo sumokėti realūs nemaži pinigai.
K.Iljasevičius. Labai daug BSA susidaro ir žemės ūkyje bei gamybos įmonėse, pavyzdžiui, maisto pramonėje, tačiau apie tai nekalbama ir niekas už šias atliekas neatsako. Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane įvardintos abi atliekų tvarkymo sistemos – komunalinių atliekų ir gamybos atliekų.
Kurti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas Atliekų tvarkymo įstatymas pavedė savivaldybėms, o kas sukurs gamybinių BSA tvarkymo sistemas – pačios įmonės? Ne visos jos dėl techninių ir ekonominių priežasčių yra pajėgios sutvarkyti net savo atliekas, tuo labiau jos negali sukurti visų gamybinių BSA tvarkymo sistemą šalyje.
Tai nenumatyta nei Ūkio, nei Žemės ūkio ministerijų veiklos funkcijose. Tiesa, šių ministerijų nuostatuose įrašyta, jog jos prireikus gali inicijuoti atliekų tvarkymo projektus, diegti pajėgumus, tačiau kur tie projektai, pajėgumai? Komunalinėms BSA tvarkyti bus skirta 450 mln. litų, o kas pasirūpins gamybos BSA? Tai palikta pačioms įmonėms.
R.Budrys. Todėl šiuo metu dauguma pramoninių BSA suleidžiama į paviršinius vandenis. Nes tvarkymo sistemos nėra, o įmonės juk turi veikti. Skystos atliekos suleidžiamos į kanalizaciją ir už jų valymą sumoka gyventojai, o kietos atliekos dingsta nežinia kur – išverčiamos miškuose, užkasamos karjeruose ir t.t. Įmonių ataskaitose žinių apie tokias atliekas nėra. Įmonės yra, produkcija yra, o atliekų – nėra arba neva sutvarkytos. Kaip, kokiais būdais – apie tai dokumentuose dažniausiai nerasi nė žodžio arba aptiksi tik uždokuotus tvarkymo būdus, todėl lieka neaišku, kokie įrengimai ir technologijos naudojami.
Mėto kaip karštą bulvę
- Jūsų pasiklausius gali susidaryti įspūdis, jog tarp devynių auklių – vaikas be galvos. Ar ne geriau būtų pavesti vienai kuriai ministerijai koordinuoti visų atliekų – komunalinių, gamybinių ir kitokių – tvarkymą?
K.Iljasevičius. Labiausiai tam tiktų Aplinkos ministerija.
R.Budrys. Taip, daugelyje kitų šalių tai pavesta analogiškoms institucijoms.
K.Iljasevičius. Tačiau Aplinkos ministerijai trūksta pajėgumų. Antai jos Atliekų departamente dirba tik keletas žmonių. Valstybės kontrolė pareiškė, esą ši ministerija užsako per daug studijų, teisės aktų projektų, o mūsų nuomone – per mažai užsako, juk savo darbuotojų turi mažai. Todėl ir trypčiojama.
Pavyzdžiui, Aplinkos, Ūkio ir Žemės ūkio ministerijų valdininkai galėtų susitarti, kur ir kaip naudoti kompostą, kuris liktų išgavus iš bioskaidžių atliekų dujas. Kitose šalyse kompostą naudojantiems ūkininkams net skiriama piniginė parama. Negi mūsų valdininkai nežino, jog Lietuvos dirvožemis dabar taip intensyviai naudojamas, jog humuso jame mažėja po 3 mm kasmet? Tačiau jokių veiksmų atgaivinti nualintas žemes nesiimama.
Užuot bendradarbiavusios, mūsų ministerijos mėto atliekų tvarkymo problemas viena kitai tarsi karštas bulves. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija sako, jog nemalonūs kvapai, dėl kurių skundžasi žmonės - Sveikatos apsaugos ministerijos rūpestis, o šioji atkerta esanti atsakinga tik už orą gyvenamosiose ir gamybinėse patalpose. Kas už lango – nebe jos. O juk teršalai atplūsta ir į kambarius.
R.Budrys. Sovietiniais laikais aplinkosaugoje dirbo Chemijos, Biologijos, Ekologijos institutai bei kitos mokslo įstaigos. O dabar? Kuris jų pasiūlė, kaip kovoti su žmones nuodijančiais kvapais?
J.Motiejūnas. Jau dabar matyti, kad europinė BSA tvarkymo užduotis nebus įvykdyta. Kas per 2007-2010 metus padaryta šioje srityje? Beveik nieko, neskaitant keleto smulkių darbelių. Todėl valstybei teks mokėti baudas Briuseliui. O juk apie užduotį mažinti BSA kiekį Aplinkos ministerija žinojo jau prieš trejus metus. Laiko pasirengti šiems darbams, užsakyti ir paruošti gerus projektus ir t.t. pakako.
Tačiau mūsų valdininkai pabudo iš letargo tik prieš keletą mėnesių. O tada pasipylė jų reikalavimai regionams parengti skubiai projektus. Kai taip skubama, tai, be abejo, projektų kūrėjai pasinaudojo proga: priskaičiavo, jog lėšų atliekoms sutvarkyti prireiks gerokai daugiau negu numatyta skirti. ES papildomų lėšų vargu ar duos, vadinasi, regioniniams atliekų tvarkymo centrams teks ieškoti privačių investuotojų. O šie nori gauti nemažą naudą, ir greitai. Tad neabejoju, jog mokesčiai už atliekų tvarkymą gerokai išaugs.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2011 01 24