Žmonėms uodai nepatinka, o žuvys be jų neišgyventų

"Ir kam sutverti tie uodai?" - stebisi poilsiautojas, kasydamasis jų sugeltas vietas.

Tuos gyvūnus tyrinėjanti biologė, Lietuvos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro medicinos entomologė Milda Žygutienė sako, jog uodai gamtoje ne mažiau reikalingi negu, tarkim, varlės. Jei nebūtų uodų, neturėtų ką veikti meškeriotojai - žuvys maitinasi tų vabzdžių lervomis. Juos gaudo ir varlės bei rupūžės, driežai, smulkieji paukščiai.

Ekologijos instituto entomologas Povilas Ivinskis priminė, jog šie vabzdžiai yra ir biologiniai reguliatoriai, t.y. mažina kitų gyvūnų, kurių galėtų prisiveisti pernelyg daug, skaičių. "Jie alina jų organizmą", - aiškino P.Ivinskis.

Kai uodai neduoda ramybės nei lauke, nei namie, atrodo, kad visi jie vienodi. Tačiau Lietuvos uodų karalystėje - apie 80 rūšių, iš kurių beveik pusė domisi tik augalais. Kita pusė - kraujasiurbiai. Lauke mus persekioja miškų ir maliariniai, patalpoje - rūsių uodai.

Jei jums uodas įkando kolektyviniame sode, netoli kurio telkšo kūdra, - greičiausiai tai miškų uodas (Aedes gentis), tiksliau, uodė, mat patinai minta tiktai žiedų nektaru. Uodo lytį nustatyti nesunku: jeigu ūsai apaugę tankiais šereliais - patinas, jei beveik pliki - patelė.

Turbūt toje kūdroje šių uodų ir prisiveisė: jie mėgsta stovintį vandenį. Atsigėrusios jūsų ar kurio nors šiltakraujo gyvūno kraujo, uodės vėl padės į jį 150- 200 kiaušinėlių. Netrukus iš jų išsiris lervutės, po to - lėliukės, kurios kabos po vandeniu iškišusios virš jo mažyčius kvėptuvėlius.

Jei pakankamai šilta, suaugęs uodas išsiners po mėnesio, jei karšta taip, kaip pastarosiomis dienomis, - po dviejų savaičių ir gyvens apie porą mėnesių. Uodės gali kąsti daug kartų ir išvesti bent dvi vadas (šiltuose kraštuose - daugiau).

"Žiūrėk, jau atsigavo!" - nustemba dažnas, žiemą pamatęs ant lubų kabantį uodą. Tačiau tai - kita rūšis: Culex pipiens, arba rūsio uodas. Šie vabzdžiai veisiasi ir kanda ištisus metus. Jiems užtenka mažos balutės rūsyje ar kanalizacijos trasoje. Išsiritę keliauja aukštyn. Nuo jų įkandimo niežti labiau, negu nuo miško uodo. Ypač alergiški šiems uodams maži vaikai.

Rusijos viešbučiuose tie uodai didelė problema. Kadaise įkyrėdavo jie ir Vilniuje stovinčio "Lietuvos" viešbučio gyventojams, tačiau "išdžiovinus" balutes rūsiuose jų nebeliko.

O maliariniai uodai (Lietuvoje paplitę Anopheles maculipennis) gali užkrėsti maliarija. Jų pilna ne tik atogrąžų kraštuose, bet ir mūsų šalyje. Rūsių uodai veisiasi kone srutose, o maliariniai ieško švaraus vandens, patelė prieš dėdama kiaušinius jo net paragauja.

Šio uodo kūnas ilgesnis, grakštesnis, negu jo giminaičių, be to, tupinčio maliarinio uodo pilvelis, priešingai negu miško ar rūsio uodų, pakilęs aukštyn.

Tačiau maliarinis uodas užkrėsti gali tiktai tada, jei jis atsigėręs maliarija sergančio žmogaus kraujo. Ligi karo ši liga Lietuvoje buvo nereta, bet nuo 1956 metų išnyko - į uodų peryklas buvo pilama DDT pesticidų. Į užsienį, kur šiltuose kraštuose galėjai pasigauti šią ligą, išvažiuoti mažai kam leisdavo.

Ypač šios ligos bijota, kai iš Afganistano grįžo ten kariavę vaikinai. Laimei, nei jie, nei jų artimieji nesusirgo, galbūt todėl, kad tuomet Lietuvoje buvo vėsu. Kad maliarijos sukėlėjas subręstų maliarinio uodo organizme, turi būti ilgai šilta. Štai kodėl M.Žygutienė kiekvienos dienos temperatūrą registruoja į specialų sąsiuvinį.

Praėjusi vasara buvo vėsi, o ligi tol pavojingų laikotarpių būta. Šiemet aukšta temperatūra laikosi nuo gegužės. Jei tokia liktų, maliarija būtų galima užsikrėsti (jeigu uodai jos sukėlėją kur nors "pagautų"). Pasak M.Žygutienės, taip galėtų atsitikti, tarkim, Pabradėje, kur laikomi Azijos šalių pabėgėliai - tarp jų gali būti užsikrėtusių maliarija.

Lietuviai prieš kelionę į kraštus, kuriuose paplitusi maliarija, turi profilaktiškai vartoti priešmaliarinius vaistus.

Kaip nuo uodų gintis? Efektyviausia būtų naikinti jų lervas vandenyje arba įveisti žuvų, pasirūpinti, kad rūsiuose nebūtų balučių. Uodės kiaušinėlius deda ir į klanelius ar duobutes miške, tuščias statines ar kitokius indus lauke, net padangas, šiltnamių polietileno raukšles. Kuo drėgnesnė ir šiltesnė vasara, tuo jų daugiau.

Labiausiai uodės kanda saulei tekant ir leidžiantis. Tiesioginių saulės spindulių nemėgsta - tyko aukos pavėsyje. Bijo skersvėjų. Tų poilsiaviečių, kuriose uodų ypač gausu, šeimininkams M.Žygutienė patartų vandens telkinius apdoroti amerikietišku biologiniu preparatu "VectoBac". Tačiau prieš tai gamtininkai turi atlikti tyrimus.

Kai kurie žmonės tvirtina, kad juos uodai aplenkia. "Manęs nekanda nei erkės, nei mašalai, nei uodai - gal mano kraujas jiems neskanus, o gal dėl to, jog mano tėvai ir protėviai gyveno miške ir aš turiu imunitetą", - sakė meškeriotojas Juozas Savickas.

"Matyt, šis meškeriotojas mažiau jautrus vabzdžių įkandimams", - aiškino entomologė M.Žygutienė. Be to, vabzdžiai prastai užuodžia mažiau prakaituojančius.

Dabar vaistinėse parduodama daug vabzdžius atbaidančių repelentų. Pasak M.Žygutienės, nuo uodų neblogai gelbsti lenkiškas preparatas "Ichem", amerikietiškas "Natropel". Nuo erkių kur kas geriau už rusišką "Pretiks" gina "Ben's 100".

Uodai nemėgsta stipriai kvepiančių augalų - paprastosios bitkrėslės, darželinio dašio, pelkinio gailio, paprastosios ievos, pelyno, gvazdikų, lavandos, tad galima teptis iš jų pasigamintais aliejais. Iš sodo namelio ar palapinės uodus išvaro ir pakaitintas keptuvėje actas ar kamparo aliejus, uždegta priešinsekticidinė žvakė.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1999 06 18