Spygliuočių kolekcionierius
Vilnietis Juozas Leleika sukūrė prie savo namo ištisus metus žaliuojantį egzotišką sodą. Autoriaus nuotr.
Sostinėje gyvenančiam Juozui Leleikai prieš Kalėdas eglaičių toli ieškoti nereikia – daugybė jų žaliuoja prie jo namo Antakalnyje. „Papuošiame žaislais dekoratyvinę eglelę lauke prieš virtuvės langą ir grožimės“, - sako J. Leleika. Jo dendrologinėje kolekcijoje, kuri pripažinta valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu, žaliuoja daugiau kaip 200 rūšių ir formų spygliuočių.
Šį Oginskio gatvėje, Sapieginės kalvų papėdėje, jau daugiau kaip 50 metų žaliuojantį egzotišką sodą sukūrė ne koks botanikos profesorius, o medžiais susižavėjęs statybininkas.
Stebisi ir specialistai
Vieni smalsuoliai šią vietą aptinka atsitiktinai, kaip, pavyzdžiui, Ekologijos instituto mokslininkas Vincas Būda su žmona Audrone. „Jūsų spygliuočiai ne duria, o glosto“, - parašė šios sodybos – muziejaus atsiliepimų knygoje mokslininkas.
Užsuka čia ir menininkai bei politikai. J. Leleika didžiuojasi atsiliepimų knygoje paliktais smuikininkės Kornelijos Kalinauskaitės-Fledžinskienės, balerinos Leokadijos Aškelovičiūtės, įvairių politikų įrašais.
„Jūsų ilgametė darbuotė yra pavyzdys, ką galima pasiekti valia ir meile gamtai“, - parašė 1994 metais čia pabuvojęs JAV gamtosaugininkas Valdas Adamkus. „Tada jis dar svarstė, ar būti Lietuvos prezidentu. Gal dvi valandas vaikštinėjo po mano sodą, mąstė. Stengiausi netrikdyti svečio minčių“, - prisipažįsta J. Leleika.
Škotija, Šveicarija, JAV, Kanada, Australija, Japonija – šie ir kiti lankytojų adresai mirga atsiliepimų knygoje. „Jūs padarėte tai, kas daugeliui neįmanoma“, - parašė apžiūrėjęs spygliuočius Rygos vyriausiasis sodininkas profesorius Andris Zvirgzdas. Stebėjosi vaikščiodami po J. Leleikos sodybą ir kiti dendrologai – medžių specialistai.
„Kai kurių čia auginamų medžių kitur Lietuvoje nepamatysi“, - sako dendrologas Evaldas Navys.
Retos formos kukmedis
Spustelkime skambučio mygtuką prie vartelių ir mes. Netrukus eglaičių apsupto takelio gale pasirodo J. Leleika. Jam jau per 80 metų, tačiau eina ir kalba guviai.
Gruodžio vidurys ne pats geriausias metas tokiai ekskursijai. Tačiau sode šilčiau – medžiai gina nuo žvarbaus vėjo. Neveltui mūsų tėvai ir protėviai sodybas kaime apsupdavo eglėmis.
Tiesa, J. Leleikos sode daugelis medžių žemaūgiai, mat sklypas – tik 10 arų, o augalų gausybė. Tik tujos prie namo durų ir dar vienas kitas medis išsistiebė į keliasdešimties metrų aukštį. „Tas tujas pasodinau vos pradėjęs statyti čia namą 1956 metais“, - prisimena sodybos šeimininkas.
Einame prie piramidinio kukmedžio – didžiausios šio sodo retenybės. „Trisdešimt penkerius metus dirbau, kol tokią piramidės formos lają sukūriau, - šypsosi žvelgdamas į savo medį J. Leleika, - mokslininkams tai nepavyko, o aš buvau kantresnis“. Šeimininkas sako išvedęs apie 30 unikalių rūšių medžių.
Netoli žaliuoja himalajinė pušis. Tarsi pavydėdama retajam kukmedžiui, irgi sparčiai kyla į viršų. „Tik šešerių metų, o jau gerokai mane praaugo“, - stebisi J.Leleika.
Svarbiausia - kantrybė
Kai kurie medžiai mažučiai. Antai japoninė eglė – viena mažiausių tokios rūšies medžių pasaulyje: nors jai 30 metų, tačiau tebėra kumščio dydžio. Ne ką didesnės 20 metų eglutės žaliuoja abipus tako į gyvenamąjį namą. O baseiną supa kanadinės eglės.
J. Leleika keliolika jų pasodino ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos kieme prieš atvykstant į Lietuvą popiežiui Jonui Pauliui II. „Popiežius vieną jų palaimino. Ir dabar kartais užsuku ten pažiūrėti“, - džiaugiasi J. Leleika.
Daugiausia jo kolekcijoje yra kukmedžių – apie 20 rūšių ir formų. Tačiau daug ir kitokių egzotiškų rūšių bei formų spygliuočių - virgininiai kadagiai, araukarijos, puskiparisiai, tujeniai, kėniai ir kiti. Vienų medžių šakos šliaužiančios, kitų retašakės, dar kitų riečiasi į viršų.
Lapuočių čia nedaug: pavasarį kvapiais žiedais apsipilanti japoninė magnolija, į paprastąją guobą įskiepyta svyrančioji, beržas keružis, riešutmedis, keletas žemaūgių obelų, prancūziškas vynmedis. „Mano meilė – spygliuočiai, - neslepia J.Leleika, - mat jie žali visais metų laikais, o lapuočiai pusę metų pliki kaip stagarai“.
Veisia J. Leleika dažniausiai šakelėmis, kurių atsiveža iš kelionių po įvairius botanikos sodus. Dalį jų jam atsiunčia giminaičiai, kolegos sodininkai. Vilnietis yra pabuvojęs daugelyje buvusios SSRS sodų. Nusikirpdavo patikusio egzotiško medžio šakelę ir – į kišenę. Tačiau kol tokia šakelė įsišaknija, prabėga keleri metai.
Ir apskritai spygliuočių auginimas – kantrybės išbandymas. Jei jos neturi, geriau šito darbo nepradėk. Prigyja spygliuočiai sunkiai, auga lėtai, tarsi vis pasvarstydami – verta kilti ar dar palaukti. Specialistai gerai žino, kiek atkaklumo tenka įdėti, kad užaugintum tiek ir tokių įvairių spygliuočių. Ir tokiame mažame plotelyje, kur tenka apgalvoti kone kiekvieną centimetrą.
Nuo vagių gina tvora
„Aš iš Endriejavo Klaipėdos rajone, o sakoma, jog žemaičiai atkaklūs“, - paprastai paaiškina J. Leleika ir prisipažįsta „medžių liga“ susirgęs dar vaikystėje.
„Kai buvau mažas, į Klaipėdą važiuojančių apsipirkti tėvų prašydavau lauktuvių parvežti medelių. Kiek džiaugsmo buvo juos sodinti, laistyti, prižiūrėti! Dideliame tėvų sode savo mažąjį sodą turėjau. Kai rusų kariuomenė užėmė Lietuvą, Klaipėdos krašte prirausė apkasų. Vien tėvų sodyboje iškasė trys bunkerius. Mano sodelį kareiviai nuniokojo“, - nepamiršta skriaudos J. Leleika.
Jo tėvų sodyba nebuvo apylinkėje turtingiausia, tačiau gražiausia. To užteko, kad tėvus tremtų į Sibirą. Juozas tada buvo jaunas ir vikrus – iššoko per langą ir paspruko. Slapstėsi, įsigijo statybos inžinieriaus specialybę, persikėlė į Vilnių ir jo priemiestyje gavo keletą arų žemės. Namą pasistatė pats. O statydamas ir medžius sodino – tai buvo poilsis, atgaiva nuo sunkaus darbo.
Įklimpusiam į spygliuočių hobį J. Leleikai teko perskaityti daug botanikos literatūros, konsultuotis su specialistais. Tačiau daugiausia pasiekė pats - praktiškai, eksperimentuodamas. „Man neįdomu tai, kas jau kitų padaryta. Visada norėjau sukurti ką nors savito“, - prisipažįsta J. Leleika.
Prieš keletą metų jo sklypą apjuosė tvirta geležinė tvora. „Ir man ji nepatinka, - neslepia šeimininkas, - ilgai nenorėjau jos tverti, tačiau teko – ne kartą pasidarbavo vagys“. Kurgi ne – tokie medžiai yra brangūs.
Teiraujuosi J. Leleikos, ar verta prieš šventes pirktą kalėdinę eglaitę, kuri pasodinta vazone, po Naujųjų metų perkelti į gruntą. Ar prigis?
„Palaukite pavasario, - moko sodininkas. - Vazonų žemė durpinga ir eglaitės joje skursta, tačiau iki pavasario gal ištvers. Išneškite į balkoną ir jei spustels šalčiai – pridenkite kuo nors. Laistyti nereikia. O kai atšils, pasodinkite lauke, prieš tai nupurtę vazono žemę. Tik nepažeiskite smulkiųjų eglaitės šaknelių ir netręškite. Kai eglelė pajus natūralią žemę, iškart atsigaus“.
Šiam daugiau kaip 70 metų medžius puoselėjančiam sodininkui jie gyvi. „Taip, medžiai gyvi, - tarsi skaito mano mintis J. Leleika. - Tik kalbėti nemoka, bet jaučia ir supranta, kas ir ko pas juos atėjo. Užsukite pas mane ir pavasarį – tada jie bus ypač gražūs.“
Lietuvos žinios, 2008 12 23
Info: