“Lietuvos ryto” priedas "Sostinė" baigė spausdinti 1993 metais mirusio geografo, Vilniaus universiteto profesoriaus Česlovo Kudabos rašinių apie Vilniaus gamtą ciklą (Č.Kudaba. Šimtmečiais sugyvenę su gamta, dabar vilniečiai tampa jos priešais. -"Sostinė", 1996 07 02-11). Ši publikacija sukėlė nemažai atgarsių, viena Kauno leidykla pasisiūlė ją išleisti atskira knyga.
Šiandien pateikiu kai kurių gamtininkų ir gamtosaugininkų, kultūros veikėjų, dvasininkų mintis apie Č.Kudabos straipsnius. Savo nuomonės apie ekologinę Vilniaus būklę nenorėjo išsakyti tik šio miesto meras Alis Vidūnas. Jo sekretorė pareiškė "Sostinei" mananti, jog meras tokiai temai nerąsias nė minutės laiko, "tačiau jei surastų - pranešiu". Pranešimo nesulaukėme.
Romualdas GRANAUSKAS, rašytojas: "Su Č.Kudaba kartu gydžiausi Antakalnio ligoninėje, prie vieno stalo valgydavome. Menu, penktadienį išslinkome mudu į netoliese esantį "Atžalyno" knygyną. O jau buvo prasidėjusi naujoviškų knygų mada - ant viršelių plikos mergos, pistoletai... Tylėdami išsliūkinome iš knygyno, aš užsirūkiau, o profesorius sako: "Pirmą kartą gyvenime išėjau iš knygyno nenusipirkęs jokios knygos". Po poros dienų jis mirė.
Pažinojau Č.Kudabą seniai. Ir man jis yra padėjęs. Kai mano bičiulis Vaclovas Intas sumanė Mosėdyje steigti unikalių akmenų muziejų, Č.Kudaba per dvi dienas 35 pritariančių geologų parašus surinko ir valdžiai nunešė.
Man gaila mindomos Vilniaus gamtos, bet dar labiau gaila, jei nebebus tokių žmonių, kaip Č.Kudaba, kuriems skaudės dėl to širdį.
Monsinjoras Kazimieras VASILIAUSKAS, Arkikatedros bazilikos klebonas, Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininkas: "Porą kartų važiavau kartu su Č.Kudaba. Jam kiekvienas upelis, kiekviena kalva buvo tarsi knyga - rodė, džiaugėsi, pasakojo. O sykį kalbėjo, jog gražiausia jam yra "Tėve mūsų" malda. "Joje viskas pasakyta", - sakė jis.
Buvau pas Č.Kudabą ir paskutinėmis jo gyvenimo dienomis. Įėjome kartu su profesoriumi Albertu Zalatoriumi, kuris pasisiūlė mane nuvežti – ogi Č.Kudaba, nors labai silpnas, rašo straipsnį. "Viena koja esu aname pasaulyje, tai ruošiu dovaną Lietuvos jaunimui", - pasakė. Kalbėjomės, patarnavau jam kaip kunigas. Įstrigo jo žodžiai: "Norėjau, jog žmonės matytų gražų pasaulį". Meiliai atsisveikinome ir sutarėme susitikti ilgesniam pokalbiui...
Č.Kudabai buvo aišku, kad gražią aplinką gali kurti tik gražus žmogus. Jei jo viduje purvas, chaosas - jis nepajėgs mylėti gamtos, viską daužys ir laužys. Net Katedros šventoriuje neretai medžiai nuniokojami, sienos išterliojamos - lankėsi tas, kurį tvarka ir grožis erzina, nes jo sieloje nėra harmonijos. Šventas Paulius rašė, jog tik geras žmogus gali sergėti gamtą. Beje, F.Dostojevskis tvirtino, kad pasaulį gali išgelbėti tik grožis.
Kaip mokėjo mūsų senoliai įkvėpti meilę gamtai! Užtat ir kitokie buvo žmonių santykiai su ja. O dabar daugeliui svarbesni kitokie poreikiai".
Krescencijus STOŠKUS, filosofas: "Gyvenu Vilniaus centre ir matau, kaip naikinami jo želdiniai. Stebėjau, kaip kirto medžius skveruose ir nesodino naujų. Vyksta stichiškas, tačiau kartu lyg ir sutartinis karas prieš gamtą. Tik trupiniukai liko iš tos Vilniaus gamtos, kokia ji buvo anksčiau.
Klausimas "Ką daryti?" jau smarkiai pavėluotas. Reikėjo šito klausti bent prieš dešimtį metų, kai architektai sakydavo: "Želdiniai užgožia pastato architektūrą". O ką vertingesnio už gamtos kūrybą jie suprojektavo?
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo senų automobilių. Kol jie viešpatauja Vilniuje - kaip atgims želdiniai? Antai netoli mūsų namo prie "Pergalės" kinoteatro buvo medžių, gyvatvorių - iškirto ir pastatė dvi automobilių stovėjimo aikšteles. Kitoje gatvės pusėje irgi iškapojo medžius ir surentė garažą. Pataikaujama automobilių invazijai.
Man rodos, miesto valdžia neturi nei gamtosaugos, nei želdynų priežiūros, nei projektavimo strategijos. Gal būsimoji priims specialią Vilniaus gamtos apsaugos programą?"
Bronius BRADAUSKAS, Lietuvos aplinkos apsaugos ministras: "Man didžiausią įspūdį padarė paskutiniosios Č.Kudabos rašinio eilutės, kur jis teigia, jog didesnio turto už gamtą Lietuvoje neturime ir jeigu jį apsaugosime, išliks tauta bei valstybė. Ši profesoriaus mintis ypač aktuali dabar. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad vilniečiai tapo gamtos priešais. Palyginus su kitomis Europos valstybių sostinėmis, daug Vilniaus gamtos yra išsaugota. Todėl turėtume deramai įvertinti žmonių, kurie tai darė sovietiniais laikais, pastangas. Ko gero, anuomet jiems dirbti netgi buvo lengviau, negu dabar.
Dabar gamtą saugoti turime ekonominiais ir teisiniais metodais. Jeigu nebus gamtosaugos ekonominio mechanizmo bei teisinės sistemos - neišsaugosime ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos gamtos, nes tai yra labai brangu.
Seime dabar guli net aštuoni Aplinkos apsaugos ministerijos parengti gamtosaugos įstatymų projektai. Tačiau ir be šito pagrindinių norminių dokumentų, rodos, pakaktų. Netrūksta teisių saugoti gamtą ir savivaldybėms - tegul tik dirba. Antai kiek daug šiukšlynų Vilniaus priemiesčių miškuose, paežeriuose - kas trukdo sostinės savivaldybės gamtosaugininkams jų atsikratyti?
Liūdna, kai matau Č.Kudabos aprašytuose Pavilniuose ir kitose gražiausiose vietose išdygusias vilas - beje, pačių architektų, kurie gerai žino, jog pažeidžia įstatymus. Taip yra ne tik Vilniuje. Savavališkos statybos saugomose teritorijose - viena didžiausių nūdienės gamtosaugos problemų".
Irena DAUJOTAITĖ, kraštovaizdžio architektė: "Išsaugoti gamtą mieste kainuoja, ir nemažai. O lėšos priklauso nuo valdininkų. Tarkim, ar bus tam numatyta atskira eilutė miesto biudžete. Daug metų dirbau sostinėje landšafto architekte, - anais laikais tą gamtosaugai skirtąją eilutę pačią pirmąją išbraukdavo, kai gaudavo nurodymą sumažinti lėšas. Arba - jei skirdavo jų aplinkai tvarkyti, tai prikaišiodavo už jas medžių ir laikė pareigą įvykdę. O juk medį reikia ir prižiūrėti.
Dabartinis laikmetis labai nepalankus gamtai. Pinigų jos priežiūrai ir apsaugai miestas neturi, ir apskritai finansiškai jis nesavarankiškas. Todėl dabar svarbiausia - bent išsaugoti laisvąsias erdves mieste, kad jos nebūtų užstatytos namais. Kad vėliau, kai būsime turtingesni, turėtume kur įveisti želdynų. O kur juos veisim, kai visur pastatų pristatysim? Neliks nė kuo kvėpuoti.
Šveicarijos, Vokietijos ir kai kurių kitų šalių miestuose jau atkasa kadaise į vamzdžius sukištus upeliukus, griauna namus ir sodina tose vietose medžius. Pamatė, jog žmonės, gyvendami negyvoje aplinkoje, degraduoja. Gamtos reikia ir miestiesčiui".
Juozas DAUTARTAS, Vilniaus apskrities vyriausiasis aplinkos apsaugos specialistas: "Man atrodo, jog Č.Kudabos mintys, gyvenimas ir darbai dar nėra deramai įvertinti. Kartais jį kaltindavo, neva neturėjęs griežtų nuostatų. Netiesa. Skaitydamas šiuos jo straipsnius mačiau labai aiškias gamtininko nuostatas. Jis tiktai nemėgo kraštutinumų, ko nemėgsta ir gamta. Man Č.Kudaba - peraugusio savo laikmetį žmogaus pavyzdys. Tai gamtos formų žiniuonis - eina per kalvas, raguvas ir tarsi iš rašto skaito Lietuvos žemę ir kraštovaizdį. Turime gilintis į jo gyvenimą.
Šiandien atsitiko tai, ką Č.Kudaba numatė jau gerokai anksčiau – ta dabartinė statybų invazija į Pavilnių, Verkių regioninius parkus, Valakampius, Žvėryno mirtis... Dar labiau padidėjo pavojus Karoliniškių kraštovaizdžio draustiniui. Miestas plėsis ir Neries regioninio parko link.
Kur ateina žmogus, ten gamtai tenka pasitraukti. Bet dar likę skverų, parkų. Tai nors išsaugokim tuos, kuriuos paveldėjom, nebekapokim, neskaldykime tų žaliųjų masyvų. Antai sako, jog Jamonto parką sunaikino kinivarpos. Tačiau iš tikrųjų jis pradėjo mirti jau tada, kai buvo iš abiejų pusių suskaldytas gatvėmis. Matyt, urbanistai nesupranta, jog parkas, giraitė turi turėti savo gyvenimą, kurio negalima apriboti - kitaip jie išnyks. Parkui reikia turėti pakankamai galios atsispirti miesto spaudimui. Jis nusilpo ir užpuolė kinivarpos.
Ką daryti? Skatinti keisti mąstyseną, ką visą gyvenimą ir darė profesorius Č.Kudaba. Tik tuomet suvoksime, jog būtina nenaikinti žaliųjų plotų - priešingai, reikia juos plėsti; tada mokesčiais ir kitais būdais imsimės tramdyti transporto srautus mieste. Gamtosaugininkams reikia pakeisti savo mentalitetą, o tam jie turi išlisti iš savo kiautų ir eiti pas kultūros žmones, pas filosofus - kalbėtis, aiškintis. Medžioklių jau užtenka".
Rimantas KRUPICKAS, geografas, Vilniaus pedagoginio universiteto docentas: "Man teko laimė ir keliauti su Č.Kudaba, ir vieną knygą kartu su juo rašyti. Esu sumanęs išleisti įvairių žmonių atsiminimų apie profesorių rinkinį - būsimoji knyga jau spaustuvėje, rudenį pasieks skaitytojus.
Skaitydamas pastarąjį Č.Kudabos ciklą pasijutau esąs skolingas Vilniaus gamtai - prieš kurį laiką su Vilniaus gamtos apsaugos draugijos aktyvistais nutarėme kurti Pavilnių regioniniame parke mokomuosius takus, kad vilniečiai galėtų jais eidami pažinti tuos erozinius kalvynus, apie kuriuos taip gražiai rašė Č.Kudaba. Bet taip ir liko... Reikės grįžti prie to sumanymo.
Nežinau kito tokio žmogaus, kaip Č.Kudaba, kuris būtų taip gražiai sulydęs gamtinį ir kultūrinį Vilniaus savitumo suvokimą. Tie jo rašiniai, kuriuos spausdino "Sostinė", galėtų būti kiekvieno vilniečio geografijos žinių minimumas - reikėtų, kad kiekvienas miestietis tarsi studentas turėtų išlaikyti jų įskaitą. Ypač Č.Kudaba mėgo XIX amžiaus kultūrą, o Vilniuje jos buvo apstu".
Romas PAKALNIS, Botanikos instituto direktorius, Vilniaus gamtos apsaugos draugijos pirmininkas: "Nuo to laiko, kai Č.Kudaba parašė savo straipsnius, praėjo jau keliolika metų, tačiau teigiamų poslinkių Vilniaus gamtosaugoje beveik nematau.
Miesto valdžia savąją miesto valdymo politiką turėtų glaudžiai sieti su ekologija. Tarkim, žalieji plotai. Kiek dar laiko Vilniaus valdininkai žiūrės į juos tik kaip į rezervą miestui plėsti? Dykros ar žalieji plotai - mūsų architektams beveik tas pats.
"Lietuvos rytas" tuos Č.Kudabos straipsnius galėtų nusiųsti kiekvienam sostinės savivaldybės pareigūnui - merui, skyrių vadovams, kad pasiskaitytų ir atsakytų. Mat kai mes, Vilniaus gamtos apsaugos draugija, dėl miesto gamtos niokojimo priekaištaujame, meras sako: "Tai kalba opozicija". Lengviausia kritiką atmesti, prilipdžius opozicijos etiketę.
Miesto valdžiai reikia turėti tvirtą ir juridiškai įteisintą ekologinę politiką. Ir kad ji nesikeistų, keičiantis valdininkijai".
Feliksas Žemulis, Lietuvos ryto priedas Sostinė, 1996 07 20