Aplinkos apsaugos ministerija nori įsteigti dar vieną - Švento gamtos rezervatą (Zarasų r.), tačiau tam pasipriešino miškininkai ir vietos savivaldybės.
Šiuo metu šalyje yra Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir Žuvinto rezervatai. Tai labai saugomi (rezervatuose draudžiama bet kokia ūkinė veikla, netgi negalima lankytis pašaliniams žmonėms) raistai, kuriuose telkšo ežerai.
Steigti Švento rezervatą pasiūlyta dar prieš porą dešimtmečių parengtoje kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje iki 2000 metų, kurią patvirtino anuometinė Ministrų Taryba.
1991 metais gamtosaugininkai vėl pasiūlė steigti šį rezervatą. "Dabartiniai rezervatai saugo tik pelkinį kraštovaizdį. Jie turėtų apimti ir Lietuvai būdingus miško, upių, pajūrio kraštovaizdžio tipus", - rašė tuomet Vyriausybei ypatingai saugomų teritorijų mokslinės konsultacinės tarybos pirmininkas Romas Pakalnis.
Apie Švento ežero unikalumą sako jau pats jo vardas. Ne be reikalo mūsų protėviai jį taip pavadino: skaidrus vanduo, kuriame atsispindi aplink ošiantis šilas (ir jis gavo išskirtinį - Gražutės vardą), sausi vingiuoti krantai, pakrantėse - smėlio atabradai.
Tai nenuotakus, labai reaguojantis į klimato pokyčius ežeras: jame dažnai ir stipriai svyruoja vandens lygis. Aplink auga daug retų augalų, iš jų ypač reta yra pražangažiedė plunksnalapė. Todėl Švento apylinkės jau daugiau kaip trys dešimtmečiai botaninis draustinis.
Tuometinė Miškų ūkio ministerija tikino gamtosaugininkus, jog atskiro Švento rezervato nereikia: užteks ir rezervatinės zonos Gražutės regioniniame parke, kuris tuo metu buvo steigiamas. Tačiau parengus naujojo parko zonavimo schemą, Miškų, Žemės ūkio ministerijos, o paskui ir Ignalinos bei Zarasų savivaldybės atsisakė ją suderinti.
"Miškininkai priešinasi todėl, jog apie Šventą - brandūs pušynai, kuriuos jie nori iškirsti", - sakė "Lietuvos rytui" Aplinkos apsaugos ministerijos Kraštotvarkos ir biologinės įvairovės departamento direktorė Rūta Baškytė.
Tokios pat nuomonės ir botanikė, Lietuvos mokslo tarybos gamtos ir etnokultūros vertybių išsaugojimo grupės pirmininkė, profesorė Jūratė Balevičienė.
Neseniai ji paprašė Seimą, Vyriausybę, Aplinkos apsaugos ir Žemės bei miškų ūkio ministerijas sudrausti miškininkus. Profesorės nuomone, iškirtus Gražutės miškus, dar labiau sustiprėtų neigiamas netoli esančios Ignalinos atominės elektrinės poveikis žmogui ir gamtai.
J.Balevičienės teiginius tyrusi komisija nustatė, jog 1996 metais Gražutės regioniniame parke Zarasų ir Ignalinos miškų urėdijos plynai iškirto daugiau kaip 11 tūkstančių kietmetrių (per 35 hektarus) pušų. Šiemet vėl suskubta plynai nurėžti daugiau kaip 15 hektarų Gražutės šilų. Kirsta ir būsimoje rezervatinėje zonoje.
Urėdijos teisinosi, jog jų vadovybė neliepusi stabdyti čia kirtimų, todėl ir dirbę pagal senus planus. Jų iš naujo suderinti su Aplinkos apsaugos ministerija miškininkai nepanoro, nors dėl kirtimų kituose regioniniuose parkuose gamtosaugininkų nuomonės klausė.
R.Baškytės teigimu, Gražutės sengirę skubama kirsti sąmoningai, kol nepatvirtinti šio regioninio parko planavimo dokumentai (beje, Žemės ir miškų ūkio ministerijos užsakymu juos rengia Miškotvarkos institutas, tad gamtosaugininkai nuogąstauja, jog jis rezervatinės zonos palei Švento ežerą gali nenumatyti).
"Tas pats buvo steigiant Žemaitijos nacionalinį parką, - prisiminė Kraštotvarkos ir biologinės įvairovės departamento direktorė. - Sužinoję, jog Plokštinės miške numatomas rezervatas, miškininkai kaipmat ėmė ten kirsti plynai".
Buvęs Zarasų rajono meras, dabar Lietuvos miškų generalinis urėdas Benjaminas Sakalauskas "Lietuvos rytui" tvirtino, jog Gražutės šilas kertamas "saikingai ir teisingai". "Tokia sengirė gali išlikti nebent Rusijos platybėse, o ne Lietuvoje. Gražutės šilas tada bus gražus, kai jame bus pakankamai jaunuolynų, o ne vien seni medžiai", - sakė B.Sakalauskas.
Švento rezervato steigimas atsidūrė aklavietėje ir dėl to, jog prie šio ežero yra daug privačių žemės sklypų. Vienais naudojasi vietos gyventojai, o kitus nori atsiimti miestuose gyvenantys buvę savininkai ar jų giminės.
Vietos savivaldybių darbuotojai gamtosaugininkams sako, jog rezervatą čia įsteigti bus galima nebent tik tuomet, kai Aplinkos apsaugos ministerija rinkos kaina išpirks žemę iš šių pretendentų. R.Baškytės skaičiavimu, tai kainuotų apie 100 tūkstančių litų. Tačiau ne visi žemės savininkai sutinka gauti kompensacijas.
Vietos gyventojai sunerimę, jog įsteigus Švento rezervatą jų gyvenimas pablogės. "Ar mūsų neiškraustys iš čia?" - klausinėjo Švento pakrantėje gyvenanti J.Papečenka mane, kai atvykau pasidairyti po numatomą rezervatą. R.Baškytės teigimu, vietos žmonių niekas nejudintų, tiktai dirbamas žemes jiems atmatuotų puskilometriu toliau, už rezervato ribų.
Jos nuomone, ne kliūtis ir tai, jog karštomis dienomis Šventą mėgsta Visagino, iki kurio iš čia tik keli kilometrai, poilsiautojai: rezervatą būtų galima apsaugoti.
Prie miško kelių, kurie veda į šį ežerą nuo Ignalinos-Zarasų plento, stovi eismą draudžiantys ženklai, tačiau kol kas jų niekas nepaiso.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1997 06 25