Molėtų rajono Kertuojos kaimo žmonės piktinasi, jog pro šį kaimą srovenančio Kertuojos upelio užtvanka sulaiko žuvis. Šis upelis jungia Kertuojo ir Juodųjų Lakajų ežerus. "Anksčiau Kertuojo ir Juodųjų Lakajų ežeruose sugaudavome kuojų, ešerių, o dabar jų mažai", - pasakojo meškeriotojai.
Sovietmečiu šiame kaime buvo aukščiausio rango komunistų partijos veikėjų žūklės bazė. Kad jie galėtų sekliame Kertuojo ežere nesušlapę kojų įsėsti į valtį, šio ežero lygis buvo pakeltas, įrengus Kertuojos upelyje šliuzą-reguliatorių. Kai jis prižiūrimas tinkamai, žuvys tarp Kertuojo ir Juodųjų Lakajų plaukioja laisvai, nes šis šliuzas yra tuo pačiu ir žuvų pralaida.
Kertuojas seklesnis ir mažesnis už Juoduosius Lakajus, todėl pavasarį greičiau įšyla ir čia traukia neršti ešeriai, kuojos bei kitos žuvys. Tačiau jos neretai atsitrenkia į šliuzo užtūrą, kuris patvenkia Kertuojo ežerą.
Kartu su Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos bei Molėtų aplinkos apsaugos agentūros inspektoriais nuvažiavome į Kertuoją. Su mumis buvo ir šliuzą prižiūrintis Molėtų rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus specialistas melioracijai Rimas Stimburys.
Tačiau žinia apie atvykstančius tikrintojus buvo greitesnė už inspektorių automobilį: šliuzą išvydome tvarkingą, žuvys be kliūčių plaukė per jį.
Po poros dienų aš jau vienas vėl atvykau čia, tačiau - neinformavęs gamtosaugininkų. Šįkart šliuzo užtvanka buvo užtverta beveik iki pat viršaus, vanduo jo labirintuose nusekęs. Keliaujantys iš Juodųjų Lakajų neršti į Kertuoją ešeriai, kuojos, pūgžliai atsitrenkdavo į užtvanką ir traukdavosi į šalį.
Palei betonines šliuzo sienas jų spietėsi tiek daug, jog žuvys lipo viena ant kitos, kai kurios blaškėsi ant gentainių nugarų virš vandens. Dalis plūduriavo nebegyvos.
Kertuojos upelio dugnas iki pat Juodųjų Lakajų juodavo nuo žuvų - giminės pratęsimo instinktas jas vis ginė aukštyn. Daugeliui teko čia pat išleisti neapvaisintus ikrus, iš kurių gyvybė neišsiris.
Pasak vietos gyventojų, vakarais užtvankos lentos pakeliamos ir neršti pasiruošusios žuvys vis dėlto patenka į Kertuojo ežerą. Žinoma, tos, kurios liko gyvos bei dar turi jėgų įveikti stiprų vandens srautą.
Tas dažnas šliuzo uždarymas ir atidarymas - tam, jog iš gerokai patvenkto Kertuojo imtų kliokti stipri vandens srovė. Jos trauka naktį privilioja Kertuojo ežero ungurius. O žemiau šliuzo jų laukia gaudyklės.
Ungurius čia žvejojantys Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimo centro darbuotojai Bronius Daukšys ir Eugenijus Stachovas neneigė, kad vandens lygį kaitalioja jie. "Tačiau vis tiek nieko gero - tik keletą ungurių per naktį pagauname", - guodėsi B.Daukšys. Jo žodžiais, neretai užtvanką uždaro ir brakonieriai.
Tvenkinių naudojimo ir priežiūros taisyklės draudžia keisti vandens lygį pavasarinio žuvų neršto metu - nuo balandžio 1 iki birželio 30 dienos. Aplinkos ministerijos Vandens išteklių departamento direktoriaus pavaduotojas hidrotechnikas Alfredas Vaišnoras informavo, jog už tai numatyta iki 300 litų bauda.
Už žuvų išteklių išsaugojimą atsako vandens lygio reguliavimo darbų užsakovas, o kontroliuoti turėtų gamtos sergėtojai, šiuo atveju - Molėtų rajono aplinkos apsaugos agentūra.
"Šalia upelio gyvena Stasys Maslauskas. Turbūt jis ir pasiskundė, nes nori, kad šliuzo nebūtų", - neslėpė pasipiktinimo R.Stimburys. Anot jo, S.Maslauskas nori tokiu būdu praplėsti savo žemės sklypą.
Susiradau ir jį. Kertuojos kaime greta upelio sodybą turintis S.Maslauskas vadovauja Vilniuje įsikūrusiai turizmo akcinei bendrovei "Litamicus". "Kam man upelis - Kertuojos kaime žemės netrūksta", - nustebo direktorius.
Tačiau šliuzas iš tiesų jam nepatinka. "Jeigu jo nebūtų, žuvys galėtų netrukdomos migruoti. Taip ir buvo, kol sovietinė valdžia nepaliepė Kertuojo ežero patvenkti. Jo krantai buvo apsemti ir ėmė irti, vanduo užsiteršė, vertingas žuvis išstūmė menkavertės", - aiškino S.Maslauskas.
Užpernai kelios dešimtys Kertuojos, Vižinių, Golių, Matelėnų bei kitų aplink Kertuoją esančių kaimų gyventojų pasiūlė Aplinkos ministerijai ežerą renatūralizuoti - išgriauti šliuzą ir grąžinti Kertuojos upelio vagą į ankstesnę vietą. Tai nebūtų nei brangu, nei sudėtinga.
Ministerijos sudaryta specialistų komisija pripažino, jog tas sovietinis statinys iš tiesų nereikalingas, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Kai ministerijos atsakymo nesulaukę kaimų žmonės po metų vėl kreipėsi į jos tarnautojus, išgirdo atsakymą, jog nugriauti šliuzą reikia daug lėšų.
"Tegul leidžia nors atstatyti buvusias upelio ištakas - padarytume tai už savo pinigus ir Kertuoja laisvai tekėtų senąja savo vaga", - sako S.Maslauskas. Tačiau to nenori nei Kertuojos upelyje ungurius žvejojantys žuvivaisininkai, nei gamtos sergėtojai. Kodėl?
Tiesiausiai į šį klausimą atsakė Kertuojos kaime gyvenantis Ignas Virvičius, kuris anksčiau pats prižiūrėjo šliuzą bei visą netoliese esančią sovietinių veikėjų žūklės bazę. Pasak I.Virvičiaus, šliuzas - patogi pasipelnymo vieta daugeliui, todėl ji vieningai ginama.
"Ši užtvanka labai praverčia gaudant ungurius. Be to, naktį šliuze susirenka neršti plaukiantys nemaži ešeriai bei kitos žuvys. Jas graibo ir dalijasi", - pasakojo I.Virvičius. Vietos žmonių teigimu, sugautas žuvis išsiveža ne tik brakonieriai, bet ir vadinantys save gamtos saugotojais.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2001 05 04