Pakaunės žmonės vis dar sapnuoja gimtinę

Kad ir labai aukštą bokštą pastatytumei, iš jo marių dugno neįžiūrėsi.  Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė tai gerai supranta, ir vis dėlto panoro, jog prie užtvenkto Nemuno, Rumšiškėse, būtų pastatytas apžvalgos bokštas.

Proga pasitaikė gera: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos tuomet iš PHARE programos gavo 2 milijonus eurų projektui "Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos institucijų stiprinimas ir valdymo modernizavimas". Priminsime, jog PHARE - tai Europos Sąjungos  programa ūkio reformoms ir pereinamojo laikotarpio procesams Rytų Europoje remti.

Šią vasarą bokštas prie Rumšiškių buvo pastatytas, ir dabar Kauno marių regioninio parko lankytojai gali iš paukščio skrydžio gėrėtis miškais apsuptomis vandens platybėmis. Jaunos parko vadovės nuojauta neapvylė: iš tiesų nuo pat pirmųjų atidarymo dienų ši regykla tapo labai populiari.

O marių dugnas - tai jau atskira istorija, kuriai čionykščio regioninio parko direkcija taip pat skiria ne mažiau dėmesio negu panoraminiams vaizdams. Juk šio parko išskirtinumas -  žmonių pertvarkytas Nemuno slėnių kraštovaizdis. Parkų, kuriuose telkšo ežerai ir srovena upės, Lietuvoje nemažai, tačiau dirbtinai sukurtų marių parkas - tik tas vienintelis pakaunėje. 

1959 metais pastačius hidroelektrinę ir patvenkus Nemuną ties Kaunu, vanduo užliejo didžiulį  Nemuno slėnio plotą, kur ligi tol gyveno tūkstančiai žmonių. Prisiminę tą metą, vyresniojo amžiaus vietos žmonės ligi šiol braukia ašaras. Dabartinių Kauno marių dugne liko daugiau kaip 700 jų gimtųjų sodybviečių. Kur dabar tvyro vanduo, prieš pusšimtį metų stūksojo kaimai ir miesteliai, žaliavo miškai ir parkai, žmonės arė žemę, sodino bulves, gimdė vaikus, laidojo artimuosius... 

"Nemuno slėnyje gyvenę žmonės ligi šiol prašo grąžinti jų turėtą žemę. Ji seniai užlieta, liko nebent lopinėlis kranto, stataus šlaito, kur dabar vandens apsaugos juosta. Kokia nauda iš tokios žemės? Bet žmonės vis tiek nori, nes tai jų gimtinė", - pasakojo parko direktorė Eidukaitienė. 

Šie ir kiti vietos žmonių išgyvenimai surašyti Stanislovo Abromavičiaus prisiminimų knygoje "Nuskendusio slėnio istorija", kurią neseniai padėjo išleisti Kauno marių regioninis parkas. Knygos autorius gimė ir gyveno ten, kur dabar marių dugnas. 

Per devynis 1959 metų mėnesius žmonių gyventas vietas prislėgė beveik 20 metrų storio vandens sluoksnis. Trobos, kapinės, net Rumšiškių miestelio bažnyčia prieš tai buvo perkelti į slėnio viršų, tačiau žmonės vis tiek ilgai dar vaikščiojo prie marių ir ilgesingai žiūrėjo, kaip vanduo semia jų buvusius daržus, pievas.

Dabar čia - kone šimto kilometrų ilgio dirbtinė jūra, kurios plotis plačiausioje vietoje - 3,3 kilometro, didžiausias gylis - 22 metrai. Plačiai išsiliejęs vanduo suformavo dideles ir seklias įlankas, aukštas krantų atodangas, miškais apaugusius pusiasalius, kuriuose gausu ne tik gamtos, bet ir kultūros turtų, pavyzdžiui, garsusis baroko perlas - Pažaislio kamaldulių vienuolynas ir bažnyčia. 

Šiems gamtos ir kultūros turtams saugoti ir buvo įsteigtas beveik 10 tūkst. ha ploto Kauno marių regioninis parkas, apjuosęs marias. Jo teritorijoje atsidūrė ir keletas piliakalnių bei pilkapių, poetų Salomėjos Nėries, Jono Aisčio memorialiniai muziejai, senovinis labai aukštas ir įdomus tiltas per Strėvos upę, įspūdingų medžių - gamtos paminklų. Parke aptikta retų augalų ir paukščių. 

Kad parko lankytojai žinotų apie šias ir kitas vertybes, iš minėtojo PHARE projekto lėšų buvo pagaminta ir pastatyta informacinių stendų bei ženklų.

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 09 09