Sovietų nusikaltimai – po Lietuvos archyvarų spyna

Lietuva laisva nuo sovietinės okupacijos jau 20 metų, tačiau informacija apie okupantų ir jiems talkinusių kolaborantų nusikaltimus tebėra kaip ir sovietmečiu slepiama nuo visuomenės. Pastaruoju metu – net labiau negu anksčiau.

Tokia išvada peršasi susipažinus su partizanų ir tremtinių metraštininko Romo Kauniečio vargais Lietuvos ypatingajame archyve (LYA).

Šioje įstaigoje Vilniaus centre saugomi Lietuvoje veikusių SSRS specialiųjų tarnybų, Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos komunistų partijos struktūrų, kitų susijusių įstaigų ir organizacijų veiklos dokumentai, pasipriešinimo (rezistencijos) okupacinėms valdžioms dokumentai.

Daugiau kaip 40 metų laisvės kovotojų prisiminimus užrašinėjantis panevėžietis R.Kaunietis, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išleido jau 10 storų knygų, neseniai spaudai parengė vienuoliktąją. Kai kuriuose tomuose – net 1000 puslapių.

“Ne sau rašau, o ateinančioms kartoms. Noriu, kad mūsų krašto žmonių pergyvenimai, kančios, liudijimai apie jų pralietą kraują ir ašaras liktų istorijai. Žinau, kad niekas kitas to darbo nepadarys – tokių entuziastų nėra daug”, - LŽ sakė R.Kaunietis.

Užuot padėję - draudžia

Kad būtų galima patikslinti prisiminimų pateikėjų pasakojimus, R. Kauniečiui neretai teko praverti LYA duris ir prašyti susipažinti su ten saugomomis buvusių partizanų ir tremtinių bylomis.

“Dar prieš 15-20 metų buvo galima bendrauti su tiesioginiais įvykių dalyviais – partizanais ir jų ryšininkais. Daugelio jų jau nebėra, apie skaudžius pokario įvykius liudija jau mažiau nuo jų nukentėję, vadinasi, ir mažiau žinantys žmonės. Dabar dažniausiai tenka užrašinėti atskirus jų prisiminimų fragmentus, nuotrupas, o paskui jungti juos į vientisą pasakojimą. Šito nepasėdėjęs archyvuose nepadarysi.

Pagaliau juk ir žmonėms senstant jų atmintis silpsta, prastėja, todėl prireikia jų pasakojimus tikslinti, derinti, o prireikus papildyti archyvine medžiaga, antraip klaidų neišvengsi”, - aiškino R. Kaunietis. Jam yra tekę po knygų išleidimo išgirsti, esą tas ar anas pasakotojas kalbėjęs netiesą, net šmeižęs. Todėl R. Kaunietis ir eina pažvelgti į rašytinius šaltinius.

LYA durys visuomenei atviros – bent taip dabar deklaruojama. Dokumentų ir archyvų įstatymo 19 straipsnyje nurodoma, jog susipažinti su šio archyvo Nacionalinio dokumentų fondo dokumentais turi teisę visi asmenys, išskyrus kai kuriuos įstatymų numatytus atvejus. O 21 įstatymo straipsnyje rašoma: Nacionalinio dokumentų fondo dokumentai gali būti naudojami faktų įrodymo, švietimo, mokslinio tyrimo ir kitais nekomerciniais tikslais. Kaip tik tai jau 40 metų ir daro R. Kaunietis.

Tad atrodo, jog tokį patyrusį ir darbštų metraštininką LYA sutikti turėtų išskėstomis rankomis ir aptarnauti nemokamai bei sparčiai. Juolab kad šio archyvo vienas svarbiausiųjų uždavinių, kaip rašoma LYA nuostatuose, yra ne tik kaupti ir saugoti dokumentus, bet ir užtikrinti visuomenės priėjimą prie jų, todėl LYA privalo teikti informaciją institucijoms ir asmenims.

Tačiau realiai yra kitaip, negu parašyta teisės aktuose. „Mums, tyrinėtojams, kurie dirbame visuomeniniais pagrindais, LYA įveda vis naujų apribojimų. Pavyzdžiui, jei nori susipažinti su pokario rezistencijos dokumentais – reikia Valstybės saugumo departamento (VSD) leidimo.

Bet juk nuo bylose aprašomų įvykių praėjo 50-60 metų, operatyvinėje veikloje dalyvavę MGB-KGB bendradarbiai jau seniai paviešinti, jų sąrašus nesunkiai galima rasti Nijolės Gaškaitės, Arvydo Anušausko ir kitų istorikų darbuose.

Tad kodėl archyviniai dokumentai, prie kurių Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo galima laisvai prieiti daugiau kaip dešimtį metų, dabar staiga tapo tokie slapti, kad juos kaskart peržiūrinėja valstybės saugumas? Kieno interesus atstovauja tokia tvarka: tautos, turinčios teisę pažinti teisingą pokario metų istoriją, ar genocido vykdytojų ir jų talkininkų?“ - LŽ piktinosi R. Kaunietis.

Jo nuomone, tikrasis archyvuose esančių dokumentų šeimininkas – ne LYA, ne Archyvų departamentas prie Vyriausybės ir juo labiau ne VSD, o lietuvių tauta, rašiusi savo istoriją krauju ir kančiomis. Slėpti nuo jos pokario tiesą – nusikaltimas.

Gudri užkarda - kainos

Partizanų metraštininkas R. Kaunietis mūsų laikraščiui pasakojo apie keistą tvarką, kuri LYA galioja pokario istorijos tyrinėtojams-visuomenininkams. „Atvažiuojame iš atokaus provincijos miesto į Vilnių ankstų rytą ir jau 9 valandą užsisakome bylą.

Baudžiamąją bylą, jei ji, archyvistų terminais kalbant, „aprašyta“, gauni po dviejų valandų, o operatyvinę reikia užsakyti iš vakaro. Su šiomis loterija: duos – neduos, mat gal dar ne visas šnipelių pavardes iškarpė KGB krapštukai. Bet jei ir pasiseka gauti trokštamas bylas – daug nesidžiauk. Skaitykla dirba iki 16.30 val. Ką gali suspėti?“ - pasakojo metraštininkas.

LYA paslaugų kainos daug didesnės negu kituose mūsų šalies archyvuose ir bibliotekose. Atrodo, jos tokios sugalvotos tarsi specialiai tam, kad atbaidytų kuo daugiau norinčių susipažinti su bylomis. „Vieno puslapio kopijos kaina – 2 litai, nuotraukos kopija – 5 litai. Jei nori pats nusifotografuoti tekstą, už puslapį paklok pusę lito“, - sakė R.Kaunietis.

Toks LYA lupikavimas baido ne tik tokius pensininkus kaip jis ir studentus, bet ir didesnes pajamas gaunančius žmones. Norint parengti prisiminimų knygą ar mokslinį darbą tenka panaudoti ne vieną šimtą dokumentų, tad daugelis tyrėjų atsisako brangių paslaugų. Todėl nukenčia ir darbų kokybė – leidžiami galbūt ne visiškai patikrinti, pamatuoti istorijos leidiniai.

Šiuos ir kitus argumentus R.Kaunietis neseniai išdėstė laiške LYA direktoriui Ovidijui Lėveriui ir paprašė atsakyti: kokiais norminiais teisės aktais nustatomi įkainiai už LYA paslaugas – dokumentų kopijavimą, skenavimą ir fotografavimą? Kas šiuos įkainius sumanė ir kuo jie pagrįsti? Kokie teisės aktai riboja tirti pokario dokumentus, kuriuose užfiksuotas disidentų pasipriešinimas sovietiniam režimui?

Laišką R. Kaunietis baigė pasiūlymu LYA neimti bent jau fotografavimo mokesčio iš tų istorijos tyrinėtojų visuomenininkų, kurie jau daug metų dirba šioje srityje, yra išleidę ne vieną leidinį ar šia tema publikuoja straipsnius spaudoje.

Socdemų paveldas?

LYA vadovo O. Lėverio atsakymo mūsų laikraščiui teko laukti ilgiau kaip mėnesį. Archyvaras informavo, jog VSD riboti LYA turimą informaciją leido Vyriausybė.

O.Lėveris pakartojo tai, ką R. Kaunietis ne sykį patyrė: su dokumentais, kuriuose yra agentūrinės operatyvinės informacijos, atskleidžiančios asmenį, slapta bendradarbiavusį su SSRS specialiosiomis tarnybomis ir įrašytą į prisipažinusių asmenų įskaitą, galima susipažinti ir juos naudoti tik gavus VSD rašytinį sutikimą.

Tokią tvarką nustatė 2007 metais Vyriausybės patvirtintos Priėjimo prie Nacionalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies ribojimo ir naudojimo taisyklės. Tada valdžioje buvo socialdemokratai.

Didelės paslapties O. Lėveris nepasakė ir apie LYA paslaugų įkainius. Mokamų paslaugų sąrašą Lietuvos archyvų departamentas prie Vyriausybės nustatė ir patvirtino 2002 metais. Ir tuomet Lietuvą valdė socialdemokratai. Kas sumanė konkrečias sumas, O. Lėveris nutylėjo.

Iškalbingesnis jis buvo aiškindamas, kodėl reikia tokių didelių kainų. Pasak O.Lėverio, „nesiimant jokių apsaugos priemonių pokario dokumentų tekstas išnyks, o popierius sutrūnys“. Lėšų restauruoti ir įrašyti į mikrofilmus bei skaitmenines laikmenas dokumentus stinga, todėl, pasak archyvaro, ir teko apmokestinti dokumentų kopijavimo paslaugas. Atrodo, LYA vadovas tiki, jog R.Kaunietis ir dar keletas tokių tyrėjų visuomenininkų, kurie lankosi LYA, išgelbės šią įstaigą nuo bankroto.

Pažadėjo ir apsigalvojo

„Operatyvinės informacijos, galinčios pakenkti asmenims, prisipažinusiems apie bendradarbiavimą su MGB-KGB saugumo organais, būna retai ir nedaug. Tai kodėl neleidžiama pamatyti likusiąją bylos dalį?“, - stebėjosi R. Kaunietis. Dar paprasčiau, jo nuomone, būtų informuoti skaitytoją apie slaptų duomenų paviešinimą, pasiūlyti jam pateikti rašytinį pasižadėjimą neskleisti slaptų duomenų.

„Daugelis kolaborantų jau mirę, liko tik menka dalis pokario agentų. Ar ne jiems ir dirba VSD atrinkdamas, ką galima skaityti ir ko ne?“ - stebėjosi pašnekovas ir priminė, jog daugelyje pokomunistinių Europos šalių visi archyvai paviešinti visuomenei.

Neįtikino jo ir O. Lėverio argumentai apie didžiulių LYA kainų būtinumą. „Pakaktų, jei lankytis LYA norintis tyrėjas mokėtų simbolinį metinį mokestį. Saugumo darbuotojai gali skaityti tas bylas kiek tik nori nemokamai, o mes, visuomeniniai tyrinėtojai, esame varžomi.

Tai gal paskaičiuokime: kiek parengė ir paskelbė tautai medžiagos apie pokario įvykius VSD bei archyvų darbuotojai, kurie už tai gauna valdiškas algas, ir kiek – mes, tik iš idėjos dirbantys visuomenininkai?“ - klausė 10 knygų parašęs R. Kaunietis.

VSD įtaką Lietuvos valdžiai jis pasakojo suvokęs ir anksčiau. „Dar tada, kai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui vadovavo konservatorius Juozas Katkus, jam bei kitam parlamentarui Antanui Stasiškiui pasiguodžiau, kaip sunku gauti informacijos iš LYA. J.Katkus tuoj pat paskambino tuometiniam VSD vadovui Mečislovui Laurinkui. Šis pažadėjo: tegul R. Kaunietis ateina pas mane, padėsim, galės YA darbuotis be problemų.

Nuėjau, koridoriuje laukiu, praėjo jau ir valanda – nepriima M.Laurinkus. Pagaliau priėjo nepažįstamas arogantiškas saugumietis. Paaiškinau, kad atėjau iš Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko, kad esu pakviestas saugumo šefo ir šis pažadėjo sudaryti išskirtines sąlygas dirbti nors du kartus per mėnesį LYA. Saugumietis atšovė, jog M. Laurinkus užimtas ir manęs nepriims, o leidimų dirbti LYA jie neduoda“, – pasakojo R. Kaunietis.

Ką slepia VSD?

Visuomeninės organizacijos Piliečių santalka pirmininko, mokslų daktaro Dariaus Kuolio nuomone, R .Kauniečio istorija turėtų žeisti laisvos tautos orumą. „Laisvos Lietuvos VSD 20-taisiais valstybės nepriklausomybės metais tebesaugo nuo krašto piliečių NKVD, MGB ir KGB paslaptis! O juk šias represines struktūras Lietuvos Seimas pripažino nusikalstama organizacija.

Kuo tai skiriasi nuo buvusios SSRS laikų, kai komunistų partijos archyvai buvo prieinami tik slaptųjų tarnybų atrinktiems žmonėms?“, - klausė D. Kuolys.

Anot jo, kai VSD pavedamas cenzoriaus vaidmuo, valstybė tampa nedemokratinė. „Jau ne kartą kalbėta apie sunkumus gauti archyvuose informaciją, tačiau padėtis nesikeičia, o 2007 metų socialdemokratų Vyriausybės nutarimo, įteisinusio VSD cenzūrą, nūdienė konservatorių Vyriausybė nei atšaukia, nei pakoreguoja“, - kritikavo visuomenininkas.

Jo nuomone, LYA pareiga ne tik saugoti, bet ir tyrinėti bei skelbti pokario dokumentus, padaryti juos prieinamus visuomenei. „Tragiška to meto Lietuvos patirtis yra labai svarbi šiandien, kad geriau susivoktume krašto politikoje, atskirtume grūdus nuo pelų. Užuot vykdę šią savo misiją, LYA ir VSD slepia dokumentus nuo tautos. Tai kam šios institucijos dirba – dabartinei Lietuvai ar buvusiai SSRS?

Palyginę R. Kauniečio ir, tarkim, Genocido ir rezistencijos centro parengtas knygas pamatysime, kad vienas žmogus gali padaryti daugiau už visą įstaigą, kurią valstybė išlaiko. Tai gal tegul tokios institucijos kaip LYA, VSD bent jau netrukdo dirbti tokiems pasišventėliams kaip R.Kaunietis?

Ką gali VSD cenzūruoti pokario slaptujų tarnybų dokumentuose? Vadinasi, sovietams tarnavusių asmenų palikuonys saugo savo tėvų, senelių paslaptis nuo tautos. Tai rodo, kiek mūsų šalyje daug asmenų, kurie turi ką slėpti. Ir jeigu tokie žmonės, kurie turi ką slėpti, valdo valstybę – ji tampa nebelaisva“, - kalbėjo D. Kuolys.

„Tokiems žmonėms kaip R.Kaunietis LYA turėtų padaryti išimčių. Ypač, jei jis pateiktų kurios nors visuomeninės organizacijos, vienijančios nukentėjusius nuo sovietinių represijų žmones, rekomendaciją. R. Kauniečiui tikrai suteiktume tokį dokumentą“, - LŽ sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos valdybos pirmininkas Vytas Miliauskas.

Jo nuomonei pritarė ir garsus istorikas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. „Archyvinę medžiagą saugo Asmens duomenų įstatymas. Išimtys daromos tik tiems tyrėjams, kurie atsiskaito juos siuntusioms institucijoms. Jos atsako už tai, kad asmens duomenys nebūtų viešinami pažeidžiant nustatytą tvarką.

Jeigu R. Kaunietis susitartų su Genocido tyrimo centru ar kuria nors buvusių politinių kalinių organizacija, LYA galėtų padaryti jam išimtį, kaip ir profesionaliems istorikams – juk jis plačiai žinomas ir daug nuveikęs tyrinėtojas. Tas pat pasakytina ir apie paslaugų kainas. LYA turėtų dirbti lanksčiau negu dabar dirba“, - kalbėjo A. Anušauskas.

Paklaustas apie VSD vaidmenį sprendžiant, kam leisti susipažinti su archyvais, o kam uždrausti, A. Anušauskas tikino, jog tai truks nebeilgai. „Jau patobulinome teisės aktus, kurie reglamentuoja KGB ir kitų represinių struktūrų dokumentų viešinimą. VSD lemiamo balso nebeturės, o ir apskritai bus galima pakeisti susipažinimo su archyvinėmis bylomis tvarką“, - planavo parlamentaras.

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2010 10 28