Draudimai - ne visiems
Kiekvieną rudenį, kai upėse pasirodo traukiančios į nerštą lašišos, meškeriotojai stebisi: "Kodėl jų neleidžia žvejoti mums?" "Jūroje lašišas leidžiama gaudyti net tinklais, o upėse - ir spiningu uždrausta", - piktinasi jonavietis meškeriotojas Ričardas Adamonis.
Be to, nuo spalio 1 d. iki Naujųjų metų draudžiama iš viso spiningauti, velkiauti, taip pat žvejoti naudojant gyvūninės kilmės masalus daugiau kaip šimte šalies upių. Mat baiminamasi, jog žvejodamas ešerį ar kuoją gali ištraukti lašišą.
Ši žuvis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Tačiau Baltijoje jų žvejoti nedraudžiama, ir tai kelia meškeriotojų pavydą bei pasipiktinimą. Plaukti į jūrą meškerioti lašišų jiems pernelyg brangu.
Dar viena meškeriotojų nepasitenkinimo priežastis - esą jūroje prie upių žiočių lašišas gaudantys žvejai sumerkia tiek daug tinklų, kad šių žuvų mažai patenka į upes.
"Latvijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse lašišas leidžiama meškerioti ne tik jūroje, bet ir vidaus vandenyse. Pinigai, gauti už leidimus, skiriami šioms žuvims veisti. Lietuva - vienintelė šalis, kurioje galioja absurdiški ir meškeriotojus diskriminuojantys draudimai", - tvirtina R.Adamonis.
Keletos knygų apie žūklę autorius R.Adamonis yra gaudęs lašišas Lietuvoje dar tada, kai tai nebuvo draudžiama, o pastaraisiais metais - Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje. Jo nuomone, lašišas vidaus vandenyse reikėtų leisti gaudyti ištisus metus, išskyrus porą vėlyvo rudens mėnesių, kai jos neršia.
Žvejoti šias žuvis ne tik jūroje siūlo ir kitas garsus meškeriotojas vilnietis Juozas Savickas. "Nugindami nuo upių žvejus, gamtosaugininkai jas palieka be priežiūros. Brakonieriams to ir tereikia", - sako J.Savickas.
"Po metų kitų jau galima būtų meškerioti lašišas ne tik jūroje. Bet - tik dirbtinai veistas", - sako Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento gamtos išteklių skyriaus vedėjas ichtiologas Vilmantas Greičiūnas. Jo nuomone, žvejoti lašišas būtų galima leisti pajūrio Šventojoje, į kurią pastaraisiais metais prileista dirbtinai išaugintų šių žuvų jauniklių. Tik reikia palūkėti, kol jie užaugs ir patrauks neršti.
Galbūt lašišas būtų galima meškerioti ir Ventos, Bartuvos upėse, susitarus dėl to su Latvija, į kurią šios upės teka. Dirbtinai veistų lašišų pastaraisiais metais išleista ir į Žeimeną, Nerį, Miniją, Siesartį, Vokę ir kitas upes.
"Tačiau į šias upes atplaukia ir natūraliomis sąlygomis gimusių bei užaugusių lašišų, o tokios saugomos visame pasaulyje", - aiškino V.Greičiūnas.
Gimtinę pažįsta iš kvapo
Lašiša ne veltui vadinama karališka žuvimi - jos raudona skani mėsa nuo seno žavi gurmanus.
Baltijos jūros lašišos gyvena šioje jūroje, o neršia upėse, ir tik labai švariame vandenyje. Uodega išplakusi dugno žvirgžde duobutę - lizdą, patelė išleidžia į jį ikrų, o šalia esantis patinas juos apvaisina. Po to patelė kiaušinėlius užkasa.
Neršto metu lašišos labai išsenka, todėl daug jų žūva. Likusios gyvos grįžta atgal į jūrą, o kitais metais vėl traukia neršti. Iš kiaušinėlių išsiritusios lašišaitės po metų, kartais dviejų arba trijų patraukia iš upių į jūrą, kur maisto daugiau. Dar po 2-3 metų jau suaugusios lašišos grįžta neršti į gimtąsias upes. Jas jos atskiria iš kvapo.
Iki praėjusio amžiaus vidurio lašišų Lietuvoje netrūko. Žvejybos istorijoje minima, jog per vieną 1827 metų rugpjūčio dieną Skirvytėje ties Rusne buvo sužvejota 1500 stambių lašišų.
Anais laikais 20 kilogramų ir didesnės lašišos nebuvo naujiena, neretai pasitaikydavo ištraukti 30, 40 kilogramų sveriančių laimikių. Jų žvejai prisūdydavo statines. 1937 m. Nemune ties Vilkija rugsėjį per savaitę buvo sužvejotos 69, o po mėnesio per dieną - 240 lašišų.
Po Antrojo pasaulinio karo šių žuvų ėmė sparčiai mažėti ir 1981 metais jas teko įrašyti į Raudonąją knygą. Pagrindinės lašišų nykimo priežastys - upių užterštumas, upelius naikinusi melioracija ir užtvankų statyba. Ichtiologų duomenimis, vien dėl Kauno HE užtvankos Lietuva neteko apie 50 procentų lašišų išteklių.
Lašišų mažėjo ir kitose Baltijos jūros šalyse. Todėl daugelyje jų šios žuvys jau seniai veisiamos dirbtinai. Švedija ir Suomija kasmet išaugina ir išleidžia po 2 mln. Lašišų jauniklių, Latvija - beveik milijoną, Lenkija - pusę milijono.
Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus dirbtinai įveista 400 tūkst. lašišų. Pernai į upes išleista 40 tūkst. vienos vasaros ir 9 tūkst. - vienerių metų amžiaus lašišaičių. Dirbtinai veistos lašišos dabar sudaro net 90 procentų Baltijos jūroje gyvenančių ir rudenį nerštui po upes pasklindančių šių žuvų.
Sėkmingu lašišų veisimu džiaugtasi tol, kol prieš dešimtį metų Švedijos ir Suomijos veislynuose nuo viruso krito beveik visi jaunikliai. Paaiškėjo, jog dirbtinis veisimas, ypač jei žuvys perkeliamos iš vienų upių į kitas, sumaišomos su laisvėje augusiomis, neigiamai veikia žuvų genetiką, o kartu visą populiaciją.
Sergėti siūlo tik laukines
"Žvejybos Baltijos jūroje komisija (IBSFC) pasiūlė šios jūros šalims iki 2010 metų pasiekti, jog laukinės lašišos sudarytų bent pusę visų lašišų. Dirbtinai veisiamų lašišų žūklė net skatinama, o laukinių – ribojama. Rekomenduojama saugoti jų nerštavietes, šalinti užtvaras upėse, gaudyti plėšriąsias žuvis, nes jos surija daug lašišų mailiaus", - pasakojo ichtiologas V.Greičiūnas.
Pernai Lietuvos žvejams verslininkams Baltijoje buvo leista sugauti 6700 vienetų, šiemet - beveik 7 tūkst. vienetų lašišų. Tačiau sužvejojama perpus mažiau. Mat realizuoti šias brangias žuvis nelengva, be to, jų atvežama ir iš kitų šalių.
Tad ichtiologai neprieštarautų, jei dirbtinai veistos lašišos būtų žvejojamos ne tik jūroje, bet ir vidaus vandenyse. Žinoma, ne per nerštą, o tada, kai plaukia neršti (mūsų šalyje pirmosios lašišos pasirodo dar vasarą) ir kai išneršusios grįžta į jūrą (žiemą).
Tik kaip atskirti dirbtinai veistas lašišas nuo laukinių? "Užsienyje jau pradėta nelaisvėje augintas žymėti, bet tai yra brangu", - sakė V.Greičiūnas.
O kol ichtiologai ir gamtosaugininkai svarsto, ką daryti, brakonieriai nesnaudžia. Jiems lašišų traukimas į nerštą ir pats nerštas – darbymetis. Brakonierius ypač domina Neris aukščiau Vilniaus ir Žeimena - ten yra pagrindinės lašišų nerštavietės.
Tai žino ir gamtosaugininkai. Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija ir šį rudenį, kaip kasmet, paskelbė akciją "Lašiša". Jos metu aplinkos apsaugos pareigūnai drauge su policija, valstybės sienos apsaugos tarnyba, kariuomene rengia reidus prie Neries ir Žeimenos, taip pat Nemuno, Minijos, Jūros, Dubysos, Šventosios upių, Kuršių marių.
Už nelegalią lašišų žvejybą skiriamos didelės baudos, o ieškiniai už gamtai padarytą žalą siekia tūkstančius litų. Tačiau žmonių troškimas pasigauti karališkųjų žuvų dažnai stipresnis už draudimus ir pavojus.
Vieni gaudo, kiti parduoda
Kalbėjausi su Zigmu K., kuris ne vienerius metus gaudė lašišas Neries upėje. "Tarp Nemenčinės ir Santakos tinklais ir elektra sužvejojama dešimtys lašišų. Šiuo metu bet kurią dieną ar naktį ten gali pagauti vieną, o kartais ir daugiau lašišų", - pasakojo pašnekovas.
"Yra ir spiningautojų. Pakirsti lašišą nesunku, tačiau daug laiko praeina, kol ją ištrauki į krantą, be to, neretai nutrūksta. O naktį žvejojama tinklais", - neslėpė Zigmas. Sistema veikia tiksliai: vieni gaudo, antri nuo gamtosaugos saugo, treti laimikius superka ir perparduoda.
Supirkėjai žvejams už kilogramą lašišos moka 10 litų. "Per naktį uždirbi 100 ir daugiau litų", - džiaugėsi Zigmas. Vieną kitą žuvį brakonieriai pasilieka sau. "Iš 15 kilogramų lašišos būna apie 5 kilogramai ikrų - skanumėlis", - kalbėjo pašnekovas.
Zigmas K. yra sugavęs kelias dešimtis 8, 10, 16 kilogramų lašišų. O kartą jam elektra pavyko nutrenkti 35 kilogramų lašišą. "Trise šokome į vandenį, kad ją į valtį įkeltume", - prisiminė Zigmas. Jis tikino, jog tai buvo paskutinė jo nelegali žūklė, mat prisistatė gamtosaugininkai.
"Už baudą ir ieškinį mums būtų reikėję mokėti 32 tūkstančius litų. Įteikėm kyšį aplinkos apsaugos inspektoriui, o dar konfiskuota žuvis - ir daugiau nieko mokėti nereikėjo", - neslėpė Zigmas.
Kas verčia brakonierius rizikuoti – skurdas? "Ką jūs. Juk tai romantika, malonumas. Pažvejojęs nuo vidurnakčio iki paryčių, gauni tiek adrenalino, kad pasijunti lyg antrą kartą gimęs", - atsakė Zigmas.
Meškeriotojai į brakonierius žiūri ir su panieka, ir su pavydu. Tačiau padėti gamtosaugai retas ryžtasi. "Už ką padėsiu - ar už tai, kad tris mėnesius neleidžia man spiningauti?" - atšauna dažnas žvejys.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2003 11 14