Vokiečių poetas ir filosofas Johanas Wolfgangas Goethe yra pasakęs: „Jei kas ir gali išgelbėti gamtą, tai –žmogaus meilė“. Kai kurie gamtininkai priduria: kaimo žmogaus.
Lietuvos retenybės
100 kilometrų per valandą greitis ir daugiau kaip 6000 kilometrų atstumas per 3 paras nevalgius ir negėrus, kai gamta pašaukia migruoti. "Vienas ištvermingiausių ir greičiausiai skraidančioų paukščių", - taip mokslininkai sako apie tilvikinių šeimos paukštį stulgį.
Šis rudos spalvos, panašus į balandį, tik kur kas ilgesniu snapu paukštis dar įdomus tuo, jog net 90 procentų jo lesalo sudaro sliekai.
Kardelis, arba gladijolė. Iš Afrikos kilusi gėlė, žydinti nuo vasaros iki vėlyvo rudens dideliais įvairių sodrių spalvų žiedais. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra daug kolekcionierių, kurie didžiuojasi nuostabiai gražiais kardeliais.
O drėgnuose miškuose, pelkėtose užliejamose pievose, jeigu pasiseks, galima aptikti laukinę gladijolių giminaitę – paprastąjį kardelį, kuris auga ir žydi ne prasčiau negu gėlininkų išvestos ir lepinamos užjūrio „karalienės“.
Kas bendro tarp šio paukščio maratonininko ir gėlės gražuolės? Ogi tai, jog abu jie – jau retenybės Lietuvoje. Stulgių, kaip teigia mūsų krašto vis storėjanti Raudonoji knyga, beliko apie 400 perinčių porų. Nemažai jų veisėsi Čepkelių papelkiuose. Tačiau ten jau seniai rezervatas, draudžiama bet kokia ūkinė veikla, tad stulgių pamėgtos pievos užžėlė krūmais ir šie įdomūs paukščiai ten baigia išnykti. Šiuo metu stulgių kiek gausiau tik užliejamuose Nemuno deltos pievose.
Paprastas kardelis – taip pat jau reta laukinė gėlė. Jų dar gali pamatyti tik Vidurio Lietuvos pievose arba garsaus botaniko, Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus kolekcijoje Traupyje, kur šis reto darbštumo gamtininkas kaupia ne tik mūsų šalies, bet ir viso pasaulio retenybes. Raudonojoje knygoje apie paprastuosius kardelius augalų žinovas Zigmantas Gudžinskas rašo: „Sunyko buveinėms užžėlus krūmais ar jas apsodinus mišku“.
Ornitologai ir botanikai apie tokius praradimus gali pasakoti jums ilgai ir liūdnai. Jie bando bent iš dalies juos kompensuoti rengdami talkas, kuriose kerta krūmus ir šienauja užželiančias pievas – gelbsti retus paukščius ir augalus.
Viena vertus, žmogus neretai pakenkia savo motulei gamtai, antra vertus, kartais ją ar bent paskirus jos individus išgelbsti nuo pražūties. Beje, ir medžiotojai gali išvardinti gyvūnų rūšių, kurias nuo išnykimo išgelbėjo ne draudimas medžioti, o – būtent medžioklė. Nes medžiotojas, kaip ir bet kuris sveiko proto žmogus, nekerta šakos, ant kurios pats sėdi - gavęs teisę medžioti, susirūpina ir laimikio apsauga.
Šių praradimų analizė byloja: bet kuris kraštutinumas yra blogai. Tai pasakytina ir apie gausybę draudimų ir ribojimų, kuriuos vis dar tebemėgsta kai kurie aplinkosaugininkai, ir apie siūlymus tvarkytis gamtoje visiškai nevaržomai ar net ją „valdyti“.
Plačiau apie tuos praradimus pasakoja Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas, Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos narys Andrejus GAIDAMAVIČIUS.
Ar žmogus tik naikina?
Kiekviena gyva būtybė šiame pasaulyje atlieka savo vaidmenį. Mes žinome, kam gamtoje reikalinga lydeka ar vilkas, tačiau retai susimąstome, kokia gi mūsų, žmonių, kaip biologinės rūšies, paskirtis mus supančioje ekosistemoje.
Juk ir žmogus yra gamtos dalis ir per daugybę jo egzistavimo tūkstantmečių ne tik jis prisitaikydavo prie aplinkos, bet ir gamta prisitaikydavo prie žmogaus veiklos, kuri dar vadinama tradicine kaimo gyvensena.
Nykstant šiai gyvensenai, nyksta ir rūšys, kurios įvairiais ekologiniais ryšiais yra susijusios su žmogumi.
Apie žmogaus vaidmenį gamtoje neseniai diskutavau su viena Lenkijos mokslininke, zoologe Julija Witulik. Ji įsitikinusi, kad išnykus žmogui, visa gamta tik atsigautų, nes žmogus tėra parazitas, gamtos vartotojas, rūšių naikintojas.
Tačiau kai pasakiau, kad išnykus žmogui kartu išnyktų ir 25 procentai kitų rūšių, ji išpūtė akis.
„Kodėl taip nustebai, – sakau, – juk jei ne žmogaus veikla, tai visa Lietuvos teritorija būtų apaugusi vien tik miškais, nebūtų nei laukų, nei pievų, o kartu ir atvirose vietose augančių augalų, juos apdulkinančių vabzdžių, tais vabzdžiais mintančių pievų paukščių ir t.t.“
„Nieko panašaus, – sako ji, – tos atvirų vietovių rūšys susiformavo dar iki žmogaus ir ko gero išliktų ten, kur ir atsirado – stepėse, kalnuose ir pan.“ Anot jos, nebūtų didelė tragedija, jei Lietuvoje ar Lenkijoje išnyktų koks paukštis, jei jis išliktų kitose pasaulio dalyse.
Tada priminiau jai, kad biologinė įvairovė nėra vien tik rūšių įvairovė ir kad Lietuvoje, prie Dubysos, gyvenanti griežlė nėra tokia pati griežlė kaip ir Ukrainoje: jos gyvena skirtingose populiacijose, skiriasi jų genofondas, tai gali būti atskiri porūšiai ir rasės.
„Biologinė įvairovė, kurią mes įsipareigojome saugoti, yra ne tik rūšinė, bet ir genetinė įvairovė. Juk negalima sakyti – nieko tokio, jeigu išnyks lietuviai, nes žmonių rūšis nuo to neišnyks,“ – pabandžiau vėl priartinti mūsų vis karštesnę diskusiją prie žmogaus temos.
Taip mums besiginčijant išryškėjo du skirtingi požiūriai, skirtingos gamtininkų stovyklos – vieni už žmogų, kiti prieš. Tačiau jeigu vaikams nuo pat mažumės skiepysim į galvas, kad žmogus yra parazitas, kad jis yra tik naikintojas ir gamtai nieko gero neduoda, tai ar užaugę jie nesielgs atitinkamai? Ir turės pasiteisinimą – „Juk mes parazitai!“
Nyksta kartu su kaimu
Betyrinėdamas mūsų storąją Lietuvos raudonąją knygą, kurioje jau beveik 800 rūšių, suskaičiavau, kad mūsų šalyje sparčiai nyksta 48 rūšys paukščių, šikšnosparnių, vabzdžių ir augalų tiesiogiai dėl tradicinio kaimo nykimo. T.y. šios rūšys yra prisitaikiusios gyventi kaime, betarpiškai šalia žmogaus ar net kartu su žmogumi, tame pačiame būste.
Pavyzdžiui, Lietuvoje itin reta bičių rūšis sieninė gaurabitė gali gyventi tik vertikaliuose moliniuose paviršiuose, t.y. moliniuose pastatuose. Jos ten kuriasi savo pačių išraustuose urveliuose. Nykstant moliniams pastatams, nyksta ir šios bitės.
Mūsų miškinguose Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos kaimuose kažkada buvo įprasti itin spalvingi, egzotiškai atrodantys paukščiai kukutis ir žalvarnis. Dėl ko jie tapo nykstantys? Kaimo žmonės atsisako auginti arklius ir karves, o minėti paukščiai minta būtent šių gyvulių ekskrementuose gyvenančiais vabalais. Vidurio Lietuvoje galvijų auginama vis dar daug, ten maisto šiems paukščiams pakaktų, tačiau nėra kur perėti – nėra uoksinių medžių.
Dzūkijos kaimeliuose tokių medžių vis dar esama, be to, iškeliama inkilų, bet ten nėra maisto. Nežinau, kodėl taip yra, bet kukučiai ir žalvarniai gyvenimui renkasi tik tradicinį, senovinį kaimą ir į kolūkines gyvenvietes jų niekaip nepriviliosi.
Daug rūšių ėmė nykti ir pasikeitus tradicinei žemdirbystei. Kai žemę ardavo arkliu, formuodavosi tarpuvagės, kuriose per tūkstančius žemdirbystės metų prisitaikė augti dabar jau labai retos samanėlės – pūpsančioji žilutė ir brijinė potija.
Dabar žemę aria galingais traktoriais ir šioms samanėlėms vietos jau nebeliko. Vyresnio amžiaus žmonės vis dar pamena įvairiaspalvius javų laukus, kuriuos dabindavo ne tik rugiagėlės, bet ir dideliais rožiniais žiedais akį traukiančios dirvinės raugės.
Raugės negali augti nei miškuose, nei pievose, jos prisitaikė gyventi tik javų laukuose. Tačiau kai žmogus ėmė kruopščiai valyti sėklas, kad su rugiais nepasėtų ir „piktžolių“, dirvinių raugių sėklos atsidūrė tarp šių atrūšiuotų piktžolių sėklų. Lygiai toks pat likimas ištiko ir kitas Raudonosios knygos „piktžoles“ – gulsčiąją jonažolę, dirvinę mažuolę, gebenelapę veroniką, nors šios rūšys niekuo tiems javams nekenkia – nei juos užgožia, nei derlingumą sumažina.
Aš jau nekalbu apie masiškai purškiamus pesticidus – po jų nelieka ne tik „gerųjų“ ar „piktųjų“ žolių, bet ir apskritai jokios gyvasties. Vadinamosios agroekosistemos šiais laikais yra labai nuskurdusios.
Trūksta buveinių
Tačiau tos 48 kaime prisitaikiusios gyventi Raudonosios knygos rūšys yra tik „viršūnėlė“ palyginus su gausybe rūšių, nykstančių dėl atvirų buveinių stokos, t.y. tokių buveinių, kurių Lietuvoje nesukuria jokia kita rūšis – tik žmogus. Lietuvoje sparčiai nyksta 190 rūšių augalų, paukščių ir vabzdžių dėl apleistų ir nešienaujamų pievų. Tai sudaro 25 proc. visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių. Dar apie apie 100 rūšių nyksta nešienaujant miškapievių, pamiškių, šlapžemių.
Prieš daugiau nei 10 000 metų ištirpus paskutiniajam Lietuvą dengusiam Nemuno ledynui, paskui Šiaurės elnius mūsų šalies link patraukė ir juos medžiojantys žmonės. Kartu su jais į Šiaurę pradėjo plisti ir daugiau įvairių gyvūnų bei augalų.
Vyko didžioji Sugrįžimo migracija. Pirmieji atvykę žmones kūrė savo stovyklavietes, vėliau nuolatines gyvenvietes, dar vėliau ėmė verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste, kirto miškus, kūrė atvirus plotus ganykloms ir dirbamiems laukams. Visa tai sudarė puikias sąlygas įsikurti ir įsitvirtinti atvirų vietovių augalams ir gyvūnams, kurios šiaip, be žmogaus pagalbos, čia net nebūtų atkeliavusios.
Tūkstančius metų truko ši žmogaus ir laukinės gamtos kaimynystė ir per tiek laiko užsimezgė tokie tamprūs ekologiniai ryšiai, kad išnykus tradicinei žmogaus gyvensenai nepavydėtinoje situacijoje atsidurtų ir laukinė gamta.
Šienavimo nauda
Sovietmečiu buvo įvairių bandymų uždrausti šią tradicinę gyvenseną, kartais net iš „gamtosauginių“ paskatų. Pavyzdžiui, įsteigus Aukštaitijos nacionalinį parką, Ginučių ąžuolyne buvo uždrausta šienauti ir ganyti. Dėl to jame išnyko itin reta ir į Raudonąją knygą įrašyta švedinė kiaulpienė.
Šiais laikais ganymas miškuose jau nebelaikomas blogybe, o medžiais apaugusios ganyklos, ganomos miškų retmės laikomos prioritetinėmis Europos gamtinėmis buveinėmis. Tokiose ganyklose labai didelė įvairovė žolių - viename kvadratiniame metre priskaičiuojama iki 70 jų rūšių.
Kadaise kaimo žmonės gyvendavo taupiai ir vertindavo kiekvieną pievos plotelį, net ir visai šlapią, apaugusį šiurkščiomis viksvomis – tokiose ganydavosi arkliai. Vėliau tos pelkutės buvo pamirštos, pasmerktos užaugti medžiais ir krūmais, o pašarą imdavo ruošti sukultūrintose, numelioruotose ganyklose. Tai neigiamai atsiliepė šlapių pievų ir žemapelkių augalams, ypač gražiausiems iš jų – gegūnėms ir gegužraibėms, kurios dar vadinamos lietuviškomis orchidėjomis.
Pavyzdžiui, viena iš jų – gelsvoji gegūnė – nyksta užaugant žemapelkėms. Dauguma radaviečių dar apie 1950 m. buvo šienaujamos, kai kuriose sausesnėse vietose buvo ganomi gyvuliai. Ilgainiui nešienaujamose žemapelkėse susidarantis apmirusios žolės sluoksnis trukdė dygti sėkloms, todėl tokiose vietose gelsvųjų gegūnių labai sumažėjo.
Šienapjūtė nuo seno buvo ne tik tradicinės kaimo gyvensenos atributas, bet ir labai svarbus gamtosauginis darbas.
Kodėl reikia įvairovės?
Atsisakydami tradicinės gyvensenos ir žalodami natūralią aplinką, mes pirmiausia kenkiame sau patiems, mūsų pačių kūnui ir dvasiai. Tam ir turime saugoti biologinę įvairovę.
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus giliai širdyje yra biologas. Gamtoje jis gali stebėti ir stebėtis. O kol gali stebėtis, tol turi aistrą gyventi – tokią pačią, kaip ir bet kuris sutvėrimas Žemėje. Tik turtingoje ir įvairioje gamtoje žmogus jaučiasi geriausiai. Nes įvairovė ir yra tikrasis grožis. Neatsitiktinai žmones taip traukia poilsis prie ežerų, laukinėje gamtoje, nes išskutinėtoje vejoje prie sodybos nėra įvairovės, nėra į ką akis paganyti.
Kiekviena išnykusi rūšis sukelia grandininę reakciją ir tai paveikia patį žmogų. A.Einšteinas rašė: “Išnykus bitėms, žmonijai Žemėje liks gyventi tik ketverius metus”. Dabar Žemėje kiekvieną dieną išnyksta augalų rūšis, kuri gali pagydyti mirtiną ligą ir tik 5 proc. pasaulio augalų vaistinės savybės yra žinomos. Visos gamtos rūšys pasaulyje, neišskiriant ir žmogaus, yra tampriai viena su kita susijusios.
Iliustruodamas biologinės įvairovės trapumą dažnai pateikiu tokį pavyzdį. Lietuvos pievose auga pakankamai reta vaistažolė, vadinama vaistine kraujalake. Ją apdulkina ir jos nektaru maitinasi labai retas drugys, vadinamas kraujalakiniu melsviu.
Šis drugys ant kraujalakės padeda kiaušinėlius, kuriuos į savo skruzdėlyną nusineša viena labai reta skruzdėlių rūšis, kuri net lietuviško pavadinimo neturi. Išsiritęs drugio vikšras yra maitinamas skruzdžių perais, o skruzdėms už tai atsilyginama saldžiu, vikšro išskiriamu skysčiu. Kraujalakės, melsvio ir skruzdės sambūvis, dar vadinamas simbioze, yra toks trapus, kad pašalinus bent vieną iš šių trijų rūšių, iš karto išnyktų ir likusios dvi.
Žmogaus reikšmė ekosistemoje
Taigi po truputį aiškėja ir žmogaus reikšmė ekosistemoje. Žmogus naikina biologinę įvairovę, bet tik jis vienintelis jai suteikia vertę.
Net jei mums ir pavyktų sunaikinti biologinę įvairovę (tuo pačiu ir save), po dviejų milijonų metų ji pilnai atsistatytų, nes tai jau nebe pirmas masinis rūšių išmirimas Žemės istorijoje.
Todėl svarbu suvokti, kad biologinė įvairovė - ta, kuri yra dabar ir sukuria mūsų gyvenamąją aplinką - yra svarbiausia ne Dievui, ne Gamtai, o mums patiems.
Žmogus naikina natūralias buveines, bet jis sukuria ir tokias buveines, kurių niekas kitas sukurti negali. Ypač čia svarbu atskirti miesto žmogų (vartotoją) ir kaimo žmogų (gamintoją). Kuo bus daugiau kaimo žmonių, tuo mes būsime mažesne našta savo planetai.
Per pastaruosius tūkstančius metų tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos užsimezgė tokie ekologiniai ryšiai, kad dalis augalų, gyvūnų ir grybų rūšių tapo tiesiogiai priklausomos nuo žmogaus ir jo veiklos. Netikėtai išnykus žmonijai, gamta prarastų ne tik žmogų, bet ir visą kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, kurią jis sukūrė.
Jei žmonės gyventų kaime, ekologinių problemų nebūtų? Prieš atsakydami į šį klausimą, grįžkime prie ankstesniojo: ar išnykus žmogui, gamta taip pat išnyktų? Atsakymai yra du: taip, jeigu išnyks žmogus, kuris ne tik ima, bet ir duoda; ne, jeigu išnyks žmogus, kuris tik ima.
Būtent čia ir yra didžiausia kaime gyvenančio žmogaus vertė, nes kaimietis (pačia geriausia prasme), skirtingai nuo miestiečio, iš gamtos ne tik ima, bet dar kai ką jai ir duoda.
Todėl turime žemai nusilenkti prieš tuos, kurie šiais laikais dar ryžtasi keltis gyventi į kaimą ir gaivina tradicinę kaimo gyvenseną, nes šie žmonės ir yra tikrieji gamtos saugotojai. Kuo tokių žmonių bus daugiau, tuo mūsų gamtai bus geriau. Chemikas Vytautas Pelakauskas yra taikliai pasakęs: „Jei 50 proc. žmonių gyventų kaime, tai Lietuvoje išnyktų ekologinės problemos“.
Viena Labanore gyvenusi močiutė man kartą pasakė tokius, giliai į atmintį įsirėžusius, kažkur jos išgirstus, o gal pačios sugalvotus žodžius: „Žmogus šioje Žemėje gyvena tam, kad paliktų ją gražesnę nei rado atėjęs“.
Ko gero, ji neturėjo mintyse nei stiklinių dangoraižių, nei išpuoselėtų, tvarkingų gatvių. Ji turėjo galvoje kitokį – gyvąjį grožį. Jei tarp grožio ir įvairovės padėtume lygybės ženklą, tai biologinė įvairovė būtų ne kas kita, kaip gyvasis grožis. Taigi išvada tokia: pagrindinis žmogaus vaidmuo ekosistemoje yra kurti grožį gamtoje. Gyvą grožį – biologinę įvairovę.
Didmiesčių entuziastai nepadės
Žinoma, visokių yra kaimo žmonių - tiek miško savininkų, tiek ūkininkų. Jei miško savininkas yra doras žmogus, jo miškas yra geresnėje padėtyje nei būtų valstybinis, kuris kertamas pagal iš aukščiau nuleistą planą. Taip pat ir tarp ūkininkų yra visokių. Stambieji žemvaldžiai gamtą naikina spėriai, pildami tonas chemikalų, reikia ar nereikia melioruodami laukus, niveliuodami kraštovaizdį.
Bet čia aš kalbėjau apie vaidmenį paprasto kaimo žmogaus - nykstančios, bet be galo gamtai svarbios rūšies. Ir patikėkite manimi: jei neliks kaime tokių žmonių, nebus stiprių kaimo bendruomenių, tai jokie dideli gamtosaugos entuziastai, sėdėdami didmiesčiuose, neapgins tos žemės nei nuo kiaulių kompleksų, nei nuo stambių miško supirkėjų, nei nuo savos valdžios.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2011 10 27
https://www.sarmatas.lt/03/nykstanti-rusis-paprastas-kaimo-zmogus/