Lietingą vasarą gimsta daugiau vėžlių patinų negu patelių

Valės hobis - keliauti. Ji jau nukulniavo aštuonis kilometrus ir turbūt neberas kelio namo. Kai Monika užsimano dėti kiaušinius, jai tenka padėti, mat kiek toji vargšė su koja iškasa, tiek su uodega užkasa.

Modesta, priešingai, nepakenčia kišimosi į jos asmeninį gyvenimą. Jei savo akylomis akutėmis pamato, kad ją stebi - tuoj grįžta į kūdrą.

Tačiau daugiausia šiemet rūpesčių padarė Agnė: ji duobutę išrausė ir kiaušinius sudėjo viduryje miško kelio. Ar liks jie sveiki? Arklys ta vieta jau praėjo, o kas bus, jei atūš mašina?

Turbūt supratote: čia kalbama ne apie moteris, o apie kur kas įdomesnius zoologams sutvėrimus - balinius vėžlius.

Metelių regioninio parko direktorius biologas Arūnas Pranaitis gali didžiuotis savo valdose turįs didžiausius Dzūkijos vandenis – Dusios ežerą, žuvingus Metelio ir Obelijos ežerus, daug vandens paukščių juose, vienintelį Lietuvoje bekočių ąžuolų mišką, stačiomis kalvomis ir giliomis daubomis išpuoštą kraštovaizdį.

Čia daug poilsiautojų, kuriuos traukia smėlingi ežerų atabradai, žuvys ir kiti žemiški malonumai. Turistams paežerėse įrengti du pažintiniai takai, ornitologams - bokštelis paukščiams stebėti.

Prie parko direkcijos sparčiai renčiamas informacinis centras, kuriame netrukus vyks gamtos pamokos.

Tačiau atrodo, kad labiausiai šio regioninio parko darbuotojai džiaugiasi "geležinėmis varlėmis" - baliniais vėžliais.

Lietuvos raudonojoje knygoje apie šiuos gyvūnus rašoma, jog tai išnykstanti, labai reta, reliktinė rūšis, įrašyta ne tik į mūsų, bet ir į daugelio šalių Raudonąsias knygas. Europos sąjungos valstybėse jie ypatingai globojami. Antai danai, neseniai aptikę savo šalyje keletą vėžlių, svarstė: gal juos čia kas specialiai paleido?

Klausimas ne retorinis, mat Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje vėžlių populiacija palaikoma dirbtinai: susekę, kada vėžlės padės kiaušinius, zoologai iškasa juos, išperina inkubatoriuose ir vėžliukus nuneša į tvenkinius.

Mūsų šalyje seniau baliniai vėžliai nebuvo retenybė, ypač Pietų Lietuvoje, kur jiems gyventi ir veistis šilumos netrūko. Tačiau numelioravus pelkes, kurių seklūs ir šilti ežerėliai buvo rojus vėžliams, apaugus krūmokšniais pievoms, vėžlių liko nebedaug.

Dabar "geležinių varlių" aptinkama apie 30 vietų. Dažniausiai – tik vienas kitas. Metelių regioniniame parke gyvena pati šiauriausia jų populiacija. Konkrečios vietos parko darbuotojai prašė nenurodyti, kad šiems retiems gyvūnams niekas netrukdytų.

Kartu su A.Pranaičiu ir parke įsikūrusiais herpetologais – vokiete Martina Meeske bei jos vyru Jakobu - sėliname prie kūdros. Martina pirmoji pareiškia: "Matau" ir perduoda žiūronus mums. Gerai įsižiūrėję išvystame penkis tamsius vėžlius, besišildančius ant šiekšto. Fotografas Kęstutis Verbickas bando prislinkti arčiau, tačiau jie bemat šlumšteli į vandenį.

M.Meeske jau ketvirtą vasarą tyrinėja Metelių vėžlius ir kitais metais tikisi už tai gauti gamtos mokslo daktaro laipsnį Getingeno universitete. Martina su Jakobu daug laiko praleidžia prie šių gyvūnų ir sako pastebėję daug tokių dalykų, kurių nežino kiti herpetologai, neturėję kantrybės tiek sekti vėžlius.

"Dabar, vasarą, stebime juos po dvi valandas tris kartus per dieną: rytą, per pietus ir vakare, - pasakojo M.Meeske, - o pavasarį, kai ateina metas vėžlėms dėti kiaušinius, negalima nuo jų nuleisti akių po keliolika valandų per parą".

Mat vėžlės tuomet išropoja iš vandens ir ieško saulės gerai įšildomo kalnelio. Jame išrausia duobutę, į kurią padeda 8-12 kiaušinėlių ir tuoj pat užžeria juos žemėmis. Nespėsi pamatyti - nežinosi, kur dėtis.

Patogumo dėlei kai kuriuos vėžlius tyrėjai yra paženklinę dažais. Aplinkos ministerija nedavė sutikimo prie jų tvirtinti miniatiūrinių radijo siųstuvėlių. "Tokius prietaisus Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse nešioja daugelis tiriamų vėžlių. Tuomet nereikia jų dažnai trikdyti. Tik Lietuvoje ta naujovė kažkodėl nemėgstama", - stebėjosi vokiečių mokslininkai.

Vėžliams tyrėjai suteikė lietuviškus vardus. Aušra, Onutė, Aurelija, Neringa, Milda, Gintaras, Linas, Algis, Arūnas, Rita - tai toli gražu ne visi mokslininkų paženklinti ir stebimi Metelių vėžliai. "Pakrikštyti" ir kai kurie vėžliukai - Truputėlis, Vaikas, Kūdikis.

Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje padėjusios kiaušinius, vėžlės grįžta į tvenkinius, kur minta įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis, vėžiagyviais, moliuskais, varliagyviais, negyvomis žuvimis.

Jų dėtis parko darbuotojai užkloja tinklu, kad neiškapstytų plėšrūnai. Po 2-3 mėnesių vėžliukai išsirita iš kiaušinių. Gerai, jeigu jie nusprendžia peržiemoti ten, kur gimė. Tokiems šansų išgyventi yra daugiau, mat rudenį gamtininkai dėtis uždengia durpių maišais, kad vėžliukai nesušaltų.

Tačiau šiltą rudenį jaunikliai neretai išsikepurnėja į viršų ir žūsta nuo pirmosios šalnos, lapių, mangutų ar kitų grobuonių. Praėjusį rudenį A.Pranaitis aptiko keletą tokių žūti pasmerktų vėžliukų, parnešė į parko direkciją ir ligi šiol augino akvariume, maitino sliekais. Mums lankantis parke, šie vėžliukai buvo paleisti į tvenkinį. "Tai Mildos vaikai. Jų mama gyvena čia pat", - juokėsi Martina.

Tačiau ateityje inkubuoti vėžlių ar laikyti nelaisvėje nesirengiama - Metelių parko gamtininkai nori, jog jų vėžliai augtų natūraliomis sąlygomis.

Rudenį vėžliai įsirausia į dumblą ir užmiega iki šiltų dienų. Gyvena jie apie 120 metų.

Lietingą vasarą daug vėžliukų gali neišsiristi. "Šaltą vasarą gimsta daugiau patinų, šiltą - patelių, taigi šie metai bus vyrų", - juokėsi Martina Meeske.

Metelių regioninio parko direktorius parodė ir Juodabalės herpetologinį draustinį, kuriame balinių vėžlių kadaise būta daug.

Gavę iš Danijos gamtos sergėtojų pinigų, parko darbuotojai iškasė aukštapelkėje keletą kūdrų. "Čia vėžliai sugrįš", - tikisi A.Pranaitis. Jų aptinkama ir už draustinio ribų.

Vokiečių mokslininkai ir Metelių regioninio parko darbuotojai mano, jog balinių vėžlių apsaugą ir tyrimus Lietuvoje reikia intensyvinti, nes Europos sąjungos šalyse tam skiriama labai daug dėmesio.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2000 08 18