Žalią miestų rūbą turėtų ginti Želdynų įstatymas, aplinkos ministro įsakymai, taisyklės, Aplinkos ministerijos, savivaldybių valdininkai. Tačiau realiai medžių ir kitų želdinių Lietuvos miestuose sparčiai mažėja, ypač centrinėse jų dalyse.
Spalio pavakarę grįždamas namo, meno kritikas vilnietis Vaidas Jauniškis nustėro: jo daugiabučio namo Vytenio gatvės kieme augę stori medžiai gulėjo ant šono, jų vietoje švietė didžiuliai kelmai.
„Mums, namo gyventojams, patiko ne tik jų žaluma, bet ir pavėsis – per vasaros kaitrą kieme būdavo vėsiau negu gatvėje“, - sakė V.Jauniškis.
Apie medžių kirtimą nebuvo informuoti nei jis pats, nei kaimynai. V.Jauniškis parašė elektroninį laišką Vilniaus savivaldybei. „Kodėl gyventojai nebuvo iš anksto informuoti? Jei tai kažkam temdė langus, kodėl negalima buvo apgenėti? Nekalbant apie pakitusį klimatą ir vaizdą – kas dabar kompesnuos ir pakitusią namo gyventojų butų rinkos vertę?“ - klausė savivaldybės V.Jauniškis.
„Medžių tvarkymo darbai buvo atlikti kolektyvinį namo gyventojų prašymą. O kas būtų prisiėmęs atsakomybę, jei medžiai padarytų žalos turtui ar sveikatai? JŪS?“, - tokį griežtą atsakymą gavo menininkas iš savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento miesto tvarkymo skyriaus želdynų poskyrio vyriausiojo specialisto Mariaus Pabriežos.
Tuomet V.Jauniškis pasiteiravo, kas paprašė medžius kirsti, jei name apie tai niekas nežino, kiek parašų pakanka tokiam norui, kodel neinformuoti namo žmonės ir kodėl medžiai nupjauti, nepakako genėjimo. „Ar jūs neturite informuoti gyventojų, kaip yra numatyta Želdynų įstatyme?“, - priminė savivaldybės klerkams vilnietis.
Supratęs, kad oponentas įstatymus žino, M.Pabrieža toną sušvelnino ir parašė išsamiau. Pasak jo, jeigu medis avarinis ir išpuvęs, leidžiama jį šalinti nežiūrint, kiek gyventojų pasirašė.
„Gali būti, kad gyventojai prašo genėti, o apžiūrėjus nustatoma, kad reikia šalinti - tada niekas nelaksto klasinėdamas, sutinka kas pjauti medį, ar ne. Parašai daugumos namo gyventojų reikalingi tik tada, kai pageidaujamas šalinti sveikas medis, kurį vieni nori pjauti, nes jis prie lango ar pavojingai pasviręs, o kiti prieštarauja. Niekada nebūna vieningos nuomonės. Kai kuriems net visiškai išpuvę medžiai atrodo sveiki ir jų liesti nereikia“, - guodėsi M.Pabrieža.
„Nesiginčysiu – kai kurie medžiai tikriausiai buvo papuvę. Tačiau kodėl nurėžė ir gretimus sveikus medžius?“ - stebėjosi V.Jauniškis.
Nupjovė ir sveikus
Nupjautų medžių nuotraukas pasiuntėme Kairėnų botanikos sodo dendrologei Gintarėlei Jurkevičienei. „Vienas nupjautas medis – apie 70 metų tuopa. Tikrai rizikinga, lūžimas nenuspėjamas. Be žievės ir kito medžio kamienas. Tačiau kam reikėjo nupjauti sveikus klevą ir beržą? Klevai labai gražūs mūsų medžiai, sakyčiau, linksmi, o ir beržas galėjo augti, jei šakos nebraižė langų, tai romantiškas medis“, - pakomentavo dendrologė.
„Kai medžiui skauda, jis taip pat, kaip ir žmogus, verkia ir šaukia, bet - ne žmogaus balsu, todėl jo negirdime. Todėl prieš imant pjūklą ar kirvį, reikėtų pagalvoti, ar to reikia ir kaip nori formuoti augalą. Medžių šaknims ir lajai reikalinga kasmetė, pastovi, periodiška priežiūra: lajai - genėjimas ir formavimas; šaknims – dirvos purenimas, tręšimas, laistymas. Kaip ir kiekvienam gyvam sutvėrimui, taip ir medžiui, reikia meilės“, - aiškino G.Jurkevičienė.
Pasak jos, sprendimus, kirsti ar genėti, turi lemti ne ambicijos, o reali padėtis. „Man patinka Vilniuje Rūdninkų gatvės želdynas su šermukšniais, Vokiečių gatvės centrinė dalis su pėsčiųjų taku ir šiuolaikiniais spalvingais sodų augalais, Ateities gatvės želdynai, Lazdynų, Šeškinės ir Fabijoniškių gatvių medžiai. O Kalvarijų, Pylimo, Antakalnio ir kai kurių kitų gatvių, kur eismas intensyviausias, apželdinimą reikia atnaujinti“, - siūlė dendrologė.
Jei diskutuoji - priešas
Gamtos mokslų daktaras, dendrologas Evaldas Navys prisiminė, jog anksčiau jį Vilniaus savivaldybė kviesdavo patarti, kuriuos medžius kaip prižiūrėti.
„Dažniausiai tai buvo, kai Vilniaus meru buvo Rolandas Paksas. Tada sostinės želdiniais buvo labiausiai rūpinamasi. Kai Vilniaus vadovo kėdę perėmė Vilius Navickas, o dabar Artūras Zuokas - miesto medžiai mažai kam rūpi. A.Zuokui nurodžius Sereikiškių parko medžių viršūnės, kurios užstojo miesto vaizdą pro mero buto Užupyje langus, buvo patrumpintos, o vėliau ir visas Sereikiškių parkas taip suniokotas, kad negaliu apie tai net kalbėti“, - piktinosi E..Navys.
Jis sakė priklausąs visuomeninei savivaldybės gamtosaugos komisijai, bet iš to jokios naudos, nes komisija neposėdžiauja, o ir jos specialistų nuomonė valdininkams nerūpi. „Jie daro ką nori, o jei ginčijiesi – priešu tampi“, - numojo ranka daug metų Kairėnų botanikos sodui vadovavęs docentas E.Navys.
Jis pastebėjo, jog geriau negu Vilniuje ir Kaune medžiai prižiūrimi Klaipėdoje. „Vilniaus Gedimino prospekte net ne tą liepų veislę pasodino. Siūliau sodinti išlakesnes – neklausė. Dabartinės liepaitės yra pernelyg kuplios, gatvėse jos netinka“, - aiškino E.Navys.
Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 16 straipsnis nurodo, jog savivaldybės, kurioms pavesta prižiūrėti želdynus, „informuoja visuomenę, kai numatomi vykdyti želdynų tvarkymo, medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo, kitokio naikinimo darbai ar keičiama žemės sklypo, kuriame auga želdiniai, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ar žemės sklypo naudojimo būdas“. Ginčytinais atvejais Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atliekama želdinių būklės eskpertizė.
Šiame įstatyme fiziniai ir juridiniai asmenys net įpareigojami „neleisti neteisėtų veiksmų ar neveikimo, jei gu dėl to želdynai galėtų būti sunaikinti ar ažeisti ir blogėtų aplinkos gyvenimo sąlygos“.
Užstojo medį kūnu
Tikrovėje, pasak humanitarinių mokslų daktaro vilniečio Dainiaus Razausko, yra kitaip. „Užkliudėte kraujuojančią mano žaizdą, tai papasakosiu apie vieną skaudžiausių savo gyvenimo dienų. Pabudau rytą nuo motopjūklo „Družba“ - ironiškas jo pavadinimas – kaukimo. Šokau prie lango – už jo stovėjusi liepa jau nupjauta, dabar džirina kitus medžius.
Išbėgau į kiemą, atsistojau prie medžio ir sakau: „Jeigu pjausite – tai tik per mane“. Medkirčiams vadovavusi darbų vykdytoja iškvietė policiją, o aš paskambinau savivaldybei. Policininkai atvažiavo ir nežino, ką daryti, nes vienas iš savivaldybės atstovų taikiai kalbėjosi su manimi ir net gyrė už principingumą, sakė – gerai, kad tokių žmonių yra.
Kai policija ir savivaldybės atstovai nuvažiavo, toji darbus prižiūrinti boba man išdrožė: „Nebūtumėt trukdę, tai anava tą sveiką medį būtumę palikę, o dabar ir jį nupjausim“. Vis dėlto tąsyk nepjovė, išvažiavo, maniau – nebedrįs. Kur tau – po savaitės grįždamas iš darbo ir jo neberadau“, - pasakojo D.Razauskas.
Jo įsitikinimu, dabar želdiniai prižiūrimi blogiau, kertami intensyviau, o su jų gynėjais skaitomasi mažiau net negu sovietmečiu. „Aiškinama, neva yra blogų veislių medžių, pavyzdžiui, tuopų ar uosialapių klevų, esą tokiems augti nevalia. Aš į tai atsakau: žmogau, tai gal ir tu esi bevertis, gal ir tave reikia pjauti? Juk tai taip pat gyvi organizmai - kamienai, šakos, lapos, pumpurai.
O dar sakoma, neva tuopos ir kiti medžiai yra sovietiniai. Kaip tos liepos Sereikiškių parke, kurias nurėžė. Anais laikais toks pat principas buvo: pavadindavo nepatogius žmones buržujais, o paskui jau galėdavo juos likviduoti. O juk tuopos buvo sodinamos dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, galinga tuopa stovi netoli Arktikatedros. Tereikia šiuos medžius atidžiau prižiūrėti“, - siūlė D.Razauskas.
Jis prisiminė, kaip prie namo Antakalnio gatvėje stūksojo 4 medžių būrelis. „Vieno jų šaka buvo horizontaliai išsikišusi porą metrų į automobilių aikštelę. Gal 20 metų tai niekam nerūpėjo, kol ji nukrito ant mašinos. Tada atlėkė medkirčiai ir nurėžė ne tik tą medį, bet ir visą jų būrelį“, - sakė mokslininkas.
Negi sunku, klausė jis, būtų seniūnijoms pakabinti prie daugiabučių namų durų kvietimus žmonėms pasitarti dėl numatomų kirsti medžių?
„Tačiau eilinių žmonių nuomonė valdininkų absoliučiai nedomina, jie težino vieną – buldozerio principą. Tai ir mes turėtume žaisti su jais pagal jų taisykles – naudoti jėgą. Tai vienintelė išeitis. Žmonės turėti masiškai pasipriešinti ir pareikalauti konkrečių dalykų, pavyzdžiui, pašalinti iš pareigų kurį nors kaltą valdininką. Tiktai taip galima juos sudrausti“, - svarstė D.Razauskas.
Pasitaiko ir nuodytojų
„Kai aš dirbau savivaldybėje, stengdavausi be pasitarimo su viso namo gyventojais neleisti pjauti jokio žalio medžio“, - prisiminė miškininkas Antanas Stackevičius, daug metų dirbęs Vilniaus savivaldybės aplinkos apsaugos skyriuje. Prieš keletą metų jis šią įstaigą paliko ir dabar prižiūri Santariškių parką.
Patyręs miškininkas pastebėjo, jog medžių likimą neretai nulemia ne tik abejingi valdininkai – nors retai, bet pasitaiko ir želdinių nemėgstančių žmonių. Jie sako, kad želdiniai užstoja šviesą ir pan.
Antai prie pat mano kaimynės geografės Nijolės Balčiūnienės, garsėjančios kaip gidė po sostinės priemiesčių gamtą, langų auga didžiulis alyvų krūmas, už jo – gudobelių eilė.
Pagal naujas taisykles krūmai turi būti mažiausiai pustrečio metro nuo sienos su langais. Tačiau šią alyvą, be abejo, sodino žmonės dar tada, kai šių taisyklių nebuvo. „Man gerai, - džiaugiasi N.Balčiūnienė, - neleisiu kirsti alyvos“. Tačiau ji jau pastebėjo, kad krūmą kažkas nuodija.
Kitas pavyzdys. Prie vienos mano kolegės Grigiškėse namo stūkso išlakus ąžuolas. Kolegė jį mėgsta, tačiau jos kaimynei tas medis nepatinka, nes dalis jo lapų rudenį patenka į jos sklypą. Ji jau siūlė ąžuolą pašalinti. „Bijau, kad nenunuodytų to medžio“, - nuogąstauja kolegė. Suradome aplinkos ministro įsakymą, kuris leidžia storesnius negu 50 cm ąžuolus privačiuose sklypuose paskelbti saugotinais. Tik ar tai išgelbės šį medį?
„Vilniuje auga daug senų, pokariu pasodintų medžių, kurie serga dėl grybinių ir kitokių ligų. Be abejo, kenkia jiems ir žiemą gatvėse barstoma druska. Tai vienur, tai kitur jie griūva, ypač per audras, kurios pastaraisiais metais dažnos.
Mes tarp kūjo ir priekalo – vieni žmonės piktinasi, kad medžiai užvirsta namus, automobilius, net kreipiasi į teismus, o kiti besąlygiškai medžius gina“, - LŽ aiškino Vilniaus savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento miesto tvarkymo skyriaus želdynų poskyrio vedėjas Gintautas Runovičius.
Paklaustas, ar medžių kirtimai derinami su miestiečiais, G.Runovičius atsiduso: „Tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti“.
Ar savivaldybė atsodina iškirstus senus medžius naujais? „Taip. Bet nebūtinai toje pačioje vietoje, nes trukdo trasos. Žmonės to nesupranta ir piktinasi“, - atsakė G.Runovičius.
Užvaldė miestų žemes
Žaliųjų judėjimo, kuris neretai rengia protesto akcijas prieš želdinių naikinimą, pirmininkas Rimantas Braziulis problemą mato dar ir kitur.
„Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, buvo leista susigrąžinti ar privatizuoti žemes miestuose. Dabar praktiškai visas Kaunas ir dauguma Vilniaus bei kitų didesniųjų miestų – privatizuoti. Savininkai pardavė tuos sklypus verslininkams, o šie papirkdami ar politiškai spausdami savivaldybių valdininkus stato namus, todėl želdiniai rėžiami masiškai“, - aiškino R.Braziulis.
Jo žodžiais, tai – masinis visuomenės apvogimas. „Kas iš to, kad galbūt atsodina medžius kitose vietose. Mamai su kūdikiu medžio reikia prie jos namo, o ne Nemenčinėje ar Kleboniškiuose“, - sakė R.Braziulis.
Pasak Žaliųjų vadovo, savivaldybių veikėjai patys ir privatizavo ar padėjo privatizuoti miestų žemes. „Ir kai dabar ateina pas juos koks vargeta medžių mylėtojas ir prašo nepjauti medžio, tai toks jiems juokingas. Miesto žemių su želdynais užvaldymas - didžiulė diversija ir dabar jau nieko nebepadarysi, nebent valstybė nacionalizuotų tuos sklypus“, - sakė Žaliųjų judėjimo vadovas.
Šią jo išvadą tarsi patvirtina pastarųjų metų skandalai apie šimtus iškirstų medžių Šilutės rajono Minijos kaime, Jurbarke, Smalininkuose ir daug kur kitur. Žalias mūsų miestų ir miestelių rūbas plyšta sparčiai.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios 2012-11-14