Sunkios ligos kamuojamiems vaikams - medžių paguoda
Čia buvo Šilutės vaikų tuberkuliozės sanatorija. "Šilutės naujienų" nuotrauka
Jau ir pati ilgiausia metų diena, o medžiai suvargę, vaiskrūmiai susirietę ir parudavę. Kur matyta, kad per patį šienapjūtės karštymetį taip ilgai nebūtų lietaus? Bene nelabasis nusižiūrėjo Šilutę - po tvankių, slogių dienų gegužės pabaigoje, kai miestiečiai iš visos Lietuvos ir iš toliau lavina griuvo į pajūrį, staiga kelias naktis spustelėjo šalnos, ir tokios smarkios, šešių-septynių laipsnių, kad bulvių, pomidorų daigai šilutiškių daržuose bemat nuleipo.
O paskui iškart stojo sausra, ir taip jau beveik mėnuo. Visur pliaupia lietus - Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kur tiktai nori, pagaliau net pašonėje, prie jūros, o Šilutėje - ne. Ne ir ne. Rodos, prisigūžė prie žemės žagrenis, kone atrėmė savo šakas į Šilutės valkų tuberkuliozės sanatorijos „Eglutė" pastatą, dar labiau nusvarino kasas gluosniai parke...
Vytautas Tamašauskas, šios sanatorijos direktoriaus pavaduotojas, anksti rytą, kaip visada, išeina į kiemą ir apsidairo. Atrodo, kad ir šiandien dangus nežada lietaus. Toks jis buvo vakar, toks užvakar ar prieš kelias dienas - murzinai pilkas, aptrauktas juosvais debesimis, iš kurių, manyk, tik ir pabirs vandens lašai kaip pupos. Bet nebyra, nors tu ką. Tik įkyrus rytys smelkia, tarsi spalio vidury, dulkes nuo gatvių pusto.
Nesmagu Tamašauskui, kai gamtoje šitaip. Rūpestis kasdien traukia į sanatoriją, į jos parką, sodą, kuriems puoselėti paskirta daugiau kaip dvidešimt metų.
Tada, 1961-aisiais, buvo taip: nebetilpo valkų sanatorija Šilutės ligoninės pastate. Ankšta, nė apsisukti nėra kur. Nusižiūrėjo medikai buvusią pamestinukų prieglaudą pačiam miesto vidury. Kodėl ne? Pastatas senokai statytas, bet palopius, paremontavus - gyventi galima. Liūdniausia ne tai. Liūdniausia, kad prieš jį plyti tik plynas laukas. O kokia gi valkų sanatorija, kai taip? Ar panorės palikti čia savo sunegalavusius mažiukus tėvai, kai išvys tą niūroką raudonų plytų mūrą ir bulvių sklypus prieš jį? Ir kaip tie paliktieji čia jausis?
Tokie klausimai nedavė tada ramybės ir Vytautui Tamašauskui, ir sanatorijos vyriausiajai gydytojai Joanai Milukienei, kuri vadovauja sanatorijai nuo pat jos įsikūrimo. Būtume neteisūs, jei visą tą grožybę, kuri supa sanatoriją šiandien - tas ramių eglių, ūksmingų liepų alėjas, nemažą sodą ir gėlynus - skirtume vien Vytauto Tamašausko nuopelnams. Žinoma, vargu rasite šilutiškį, kuris nežinotų, kaip jis puoselėja gamtos grožį, koks geras sodininkas yra sanatorijos direktorės pavaduotojas. Ir vis dėlto šį didelį darbą nuveikti galėjo tik viso sanatorijos kolektyvo rankos. Be abejo, ne be Joanos Milukienės priatarimo, Vytauto Tamašausko entuziazmo.
Sanatorijoje stropiai saugomi seni albumai. Kiek patamsėjusiose nuotraukose - linksmi medikų, vaikų veidai. Vieni laiko sodinukus, kiti rūpestingai apkasa juos žeme, tiesia pirmuosius takus. Graudu žiūrėti į tą dar tuščią, suverstą, tarsi bevaisę žemę, plonutėlius medelius valkų rankose. Keista ir miela dabar eiti tomis vėsiomis alėjomis, žvelgti į banguojančias egles, liepas, klevus, kaštonus ir maumedžius - štai kokie išsistiebė! Laikas bėga, ir pagarba tam, kas moka kurti grožį sau ir kitiems.
O lengva nebuvo. Ir sodinukai ne visi prigijo, ir pavaduotojo - pedagogo, dėstančio sanatorijoje valkams istoriją, užsispyrimą ne visi suprato, keistu laikė. Niekada Vytautas Tamašauskas negalėjo ramiai praeiti pro skurstantį medelį. Ir dabar jis širsta:
- Sodina žmonės nemažai, tik kas iš to? Per talką ar kita kokia proga sukaišo medelius žemėn, išsiskirsto ir juos pamiršta. Ir vargsta medeliai... O reikia tiek nedaug - bent iš pradžių palaikyti sodinuko gyvybę, palaistyti jį. O paskui jis sulapos ir pats toliau augs.
Nesupranta šis aukštas, pražilęs, geraširdis mokytojas ir daugelio žmonių atšalimo gamtai, nesuvokia, kaip čia yra, kas kaltas, kad tiek daug jaunų žmonių dabar nepastebi kerinčio jos grožio, o gal nenori jo pastebėti, kad visi turi daug visokiausių rūpesčių rūpestėlių, bet tik ne dėl nuskriaustos eglaitės ar ištryptos, prišiukšlintos pievelės pamiškėje, išnykusios žuvies kažkada labai žuvingame upelyje...
Daug galvoja jis apie tai, vaikštinėdamas parko takais. Ir sanatorijos gyventojams - daugiau kaip šimtui valkų - stengiasi įskiepyti meilę parkui Ir sodui. Vaikai noriai čia dirba, prižiūri medžius, gėles ir, kaip tvirtina vyriausioji gydytoja Joana Milukienė, tai labai padeda jų sveikatai.
O prieš keliolika metų Vytautas Tamašauskas susidomėjo ir fotografija. Ji padeda jam dar labiau susigyventi su gamta, gerte gerti jos spalvas ir niuansus. Su fotoaparatu valandų valandas jis gali vaikščioti po parką ar mišką, ieškodamas įdomios detalės ar neįprasto spalvų sušvytėjimo.
Pavasarį jo puoselėtame parke baltai sušvinta obelys, rausvais žiedais apsipila gudobelė. Akį traukia neįprasti svyrantys šermukšniai, raudonieji lazdynai, rododendras, cuga, kanos. Nemažai retų medžių išvysi šitame parke. O kaip gera čia vidurvasary, kai medumi pakvimpa liepos. Ar rudenį, kai gelsvai rusvas lapų kilimas padengia parko takus. Taip pat ir žiemą, kai vaiskios sidabrinės eglaitės užsideda dar baltesnes už jas sniego kepures, kai visi medžiai nurimsta po baltu apklotu...
Žurnalas "Mūsų gamta", 1982 m. Nr. 12, p.16