Baltijai - naftos našta

Šalies aplinkosaugos veteranas Rapolas Liužinas įspėja: pavojus Lietuvai gresia iš Baltijos jūros, nes ja gabenama vis daugiau naftos ir jos produktų, todėl ekologinės avarijos galbūt čia pat.

R. Liužinas būgštauja, jog mūsų pajūris nebūtų vėl nuniokotas taip, kaip 1981 metais, kai per audrą Klaipėdos uoste sudužo didžiulis Gibraltaro tanklaivis „Globe  Asimi“. Į jūrą tada išsiliejo 16 tūkstančių tonų mazuto.

„Tai didžiausia avarija Baltijos jūros istorijoje, tačiau ne vienintelė. Vien 1981-aisiais dar dvi avarijos įvyko prie Švedijos krantų: iš tanklaivio „Jose Marti“ pasipylė 1000 tonų naftos produktų, o iš tanklaivio „Sefir“ - 375 tonos. 1979 metais per tanklaivio “Antonio Gramsci“ avariją Latvijos Ventspilio uoste į jūrą išsiliejo 5500 tonų naftos“, - prisimena R. Liužinas.

Avarijų niekas nelaukia

- Po „Globe Asimi“ nelaimės daug žmonių iš visos Lietuvos važiavo į pajūrį valyti mazuto. Jei tokia avarija pasikartotų, ar talkininkų būtų tiek pat?

- Abejoju. Tada jie tąsė kibirus su mazutu, nors niekas už tai nemokėjo. Daugelis norėjo, jog pajūris būtų švarus, „gintarinis“. Dabar vargu ar veltui dirbtų.

Tuometinė valdžia bijojo, jog teršalai pasieks Švediją – būtų tekę mokėti didžiulę baudą. Buvo atsiųstas specialus lėktuvas, kuris net per tirštą rūką žvalgė Baltiją ir nustatė, jog Švedijos teršalai nepasiekė. Daug likviduojant šią avariją nusipelnė tuometiniai Klaipėdos vadovai Aleksandras Žalys, Valentinas Greičiūnas.

- Kur buvo supilti teršalai? Ar jie jau nebekenksmingi?

- Į tris nebenaudojamus karjerus prie Klaipėdos rajono Kiškėnų kaimo ir Palangos. Neseniai su botanikais sumanėme pažiūrėti, kaip tos vietos atrodo. Iš pažiūros viskas gerai: auga žolė, berželiai. Bet pakasę matome – mazutas blizga... Tik paviršiuje, kur pateko deguonies, susiformavo dirvožemis, sudygo augalų. Tačiau pasiekusios mazutą berželių šaknys kerojasi į šalis. Vis dėlto teks kada nors šias vietas valyti.

„Globe Asimi“ avarija parodė, jog tokių nelaimių padarinius likviduoti labai sudėtinga ir tam reikia būti gerai pasirengusiems. Mūsų šalyje šiuo metu yra vienas specialus laivas, bet jo įranga pritaikyta rinkti naftos produktus tik vandens paviršiuje.

Ypač sudėtinga atsikratyti mazuto, o jis gamtą teršia ilgai. Susimaišęs su smėliu jis nuskęsta ir nuodija žuvis bei jų maistą.

Yra technikos avarijoms jūroje prie Būtingės terminalo likviduoti. Bet žalią naftą, kuri pumpuojama iš tanklaivių per Būtingės plūdurą į Mažeikius, lengviau surinkti nuo vandens negu mazutą. Pasitaiko išsipylimų, bet kol kas jie nebuvo dideli.

- Tad jei vėl įvyktų prie mūsų krantų tokia avarija kaip “Globe Assimi” ir išsilietų daug mazuto...

- Nelaimės padarinius likviduoti būtų ne mažiau sudėtinga negu sovietiniais laikais. Dabar žala pajūrio krantams būtų net didesnė negu anuomet, nes pastaraisiais metais Baltija per audras nugraužė daug mūsų krantų. Kas liktų iš jų po užteršimo? Juk dalis naftos produktų susigertų į smėlį ir tektų daug jo iškasti bei išvežti. O smėlio mūsų paplūdimiuose jau dabar trūksta.

Tanklaiviai Baltijoje

- Kur tyko didžiausi pavojai?

- Klaipėdos uoste ir jo vartuose, kur yra dvi didelės naftos produktų krovos bendrovės - „Klaipėdos nafta“ ir „Krovinių terminalas“. Per jas daug naftos produktų iš Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano eksportuojama į Vakarus. Vien tik „Klaipėdos nafta“ kasmet pakrauna apie 6 mln. tonų mazuto, netrukus kraus ir šviesius naftos produktus. Tiesa, ši įmonė modernizuota, nebe tokia aplūžusi kaip sovietmečiu, kai per ją būdavo eksportuojama iki 11 tūkst. tonų mazuto per metus.

Pastaraisiais metais buvo dvi avarinės situacijos. Tanklaivis buvo prisišvartavęs piltis naftos produktus, o kitas laivas plaukdamas pro šalį užkabino tanklaivį ir pramušė jo korpusą. Kita situacija buvo tokia: tanklaivis manevruodamas uoste trenkėsi į krantinę. Laimė, abiem atvejais laivai buvo tušti. Kai išgirdau per radiją pranešimą apie tai, net krūptelėjau.

Lietuvoje per metus gabenama apie 40 mln. tonų naftos produktų. Tai didelis kiekis tokiai mažai valstybei. AB „Mažeikių nafta“ perdirba 6-7 mln.tonų. Naftos produktais per Lietuvą apsirūpina Rusijos Kaliningrado sritis. Šioje srityje išgaunama nafta vežama per mūsų šalį į gamyklas Baltarusijoje. Apie 300 tūkst.tonų naftos išsiurbiama Lietuvos gręžiniuose ir išgabenama. O dar vidaus poreikiai: naftos produktai gabenami į elektrines, pramonės įmones ir t.t.

Pastaraisiais metais daug padaryta nelaimėms sausumoje išvengti: sutvarkytos ir kontroliuojamos degalinės, sumontuota nemažai naftos gaudyklių ir t.t. Tačiau iš jūros pusės taršos pavojus didėja, nes Baltijos jūra kasmet plukdoma vis daugiau naftos ir jos produktų. Anksčiau daugiausia jų būdavo pakraunama Ventspilio uoste, antroje vietoje buvo Klaipėda. Bet neseniai Rusija pastatė didelį naftos uoste Primorske. Gerokai daugiau negu anksčiau naftos produktų krauna Suomija, Estija.

Tie naftos ir smėlio gurvuoliai, kurių randa gintaro rinkėjai mūsų paplūdimiuose, ir yra jūros teršalų pasekmės.

- Tarkime, nelaimė įvyksta. Kas tada?

- Sunku būtų surinkti teršalus, ypač mazutą. Lietuvai reikėtų turėti daugiau specialios tam skirtos technikos, negu turima dabar. Ekskavatoriais ir kastuvais, kaip sovietiniais metais, nedaug padarysi. Teršalai tikriausiai pasiektų Karklę, net Palangos paplūdimius.

Kita problema – kur dėti teršalus. Sovietmečiu žemė buvo valstybinė, o dabar daug kur ji privati, tad nelengva būtų rasti vietą teršalams ir užterštam gruntui sandėliuoti bei valyti. Mūsų viešosios įstaigos “Grunto valymo technologijos” Kiškėnų aikštelėje gali tilpti ne daugiau kaip 50 tūkst. tonų užteršto grunto, o, pavyzdžiui, po “Globe Assimi“ avarijos jo buvo išgabenta apie 70 tūkst. tonų.

Tepaluotos cisternos

- Užteršti tebėra ir geležinkeliai.

- Taip, nes jais rieda daug perpildytų, netvarkingų naftos cisternų, iš kurių laša naftos produktai. Tačiau AB „Lietuvos geležinkeliai“ pastaraisiais metais skiria daug lėšų savo keliams ir stotims valyti, perka naujus šilumvežius, kurie teršia daug mažiau negu sovietiniai. Apvalytos Pauosčio, Radviliškio, Mažeikių geležinkelio stočių, AB „Klaipėdos nafta“ teritorijos.

- Mačiau, gruntas buvo valomas ir Vaidotų stotyje prie Vilniaus. Šioje tarsi užkeiktoje vietoje būdavo daug traukinių avarijų ir žemė po jų prisigėrusi naftos produktų.

- Geležinkelininkai pakeitė čia traukinių formavimo technologiją, tad avarijų gal sumažės. Užterštą gruntą ten valė UAB „Simple Green Baltic“. Padarė nemažai, darbas kainavo daug, tačiau dalis teršalų liko.

Ši bendrovė likviduoja ir taršą prie Būtingės plūduro. Tačiau rusų mokslininkai teigia, jog būdas, kurį naudoja „Simple Green Baltic“, neefektyvus, nes teršalai ne skaidomi, o paskandinami, o per audras iškyla į paviršių.

Mūsų įstaiga naudoja kitą - ekologišką naftos teršalų valymo būdą, kai naftą sudoroja bakterijos, lieka tik vanduo ir anglies dioksidas. Šitaip per metus apvalome apie 10 tūkst. tonų užteršto grunto.

Karinės bazės dar baugina

- Ar jau švarios buvusios sovietinės karinės teritorijos?

- Tai kad jų kaip reikiant niekas nevalė. Šiek tiek padirbėta tik Zoknių aerodrome prie Šiaulių. Ten patys šiauliečiai daug aviacinio žibalo surinko: tereikėdavo iškasti duobę žemėje ir palaukti, kol ji prisipildys žibalo. Tačiau daug teršalų liko.

- Šiaurės miestelyje Vilniuje buvo sovietų karinė bazė, o dabar pastatyti gyvenamieji namai. Kalbama, jog ši teritorija liko užterša. Tai tiesa?

- Ten buvo dislokuoti sovietiniai tankai. Juos plaudavo, pildavo kurą ir t.t. Kiek žinau, po to grunto niekas nevalė, tik prieš statydami gyvenamuosius namus sumaišė. O jis toje vietoje laidus.

Kiek mums žinoma, Lietuvoje buvo septynios sovietinės raketinės bazės su branduoliniais ginklais. Ištyrėme – radioaktyvios ir cheminės taršos ten nėra, tenka pripažinti, sovietų kariškiai savo bazes gerai prižiūrėjo ir saugojo. Tačiau naftos produktų liekanų tebėra. Jų atsirado daugiausia po to, kai sovietų armija išsikraustė. Jos paliktas naftos produktų saugyklas tuoj apipuolė mūsų “metalistai”. Pavyzdžiui, Pagėgių karinėje bazėje jie sumanė nerūdijančio plieno cisternas parduoti, tad kurą iš cisternų išleido. O jis labai toksiškas.

Viena raketinė bazė buvo Karmėlavoje prie Kauno, kita prie Jonavos rajono Gulbiniškių kaimo. Tai didžiuliai angarai, kuriuose laikydavo raketas. Jonavos rajono savivaldybė nutarė buvusios Gulbiniškių bazės teritorijoje išvalyti visus teršalus. O Karmėlavos bazės niekas valyti nenori. Jos teritorija labai užteršta, nes čia buvo išsipylę keli šimtai tonų mazuto. Dalis jo tebeslūgso žemės paviršiuje.

Raketinių bazių būta ir Tauragės, Ukmergės, Anykščių rajonuose, taip pat prie Platelių. Jose tebėra naftos produktų liekanų.

- Prisimenu, kai kurie žmonės bandė sovietinėse bazėse rastu kuru šildyti savo būstus.

- Taip, nes Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Maskva buvo nutraukusi mūsų šaliai naftos ir jos produktų tiekimą. Ko tik tada nesigriebė žmonės... Sykį paskambino pažįstamas žuvininkas iš Ignalinos: patark, kas gali būti: nusipirkau pigiai kuro, o jis sugraužė mano namo šildymo katilą! Patikrinome – pasirodo, absorbentas. Šios kaloringos, bet taršios naftos produktų valymo priemonės verslininkai atgabeno į Lietuvą iš Pavolgio. Nurodžiau visą ešeloną to “kuro” grąžinti atgal į Rusiją, tačiau nemažai jo spėjo pasklisti Lietuvoje.

Naujas požiūris

- Kadaise būgštauta: ar nenusiaubs pramonė Lietuvą? Ką atsakytumėte į šį klausimą dabar? Anuomet prie kai kurių didžiųjų įmonių net vyko ekologiniai protesto mitingai.

- Nenusiaubė. Tiesa, pramonės Lietuvoje dabar mažiau negu buvo sovietmečiu, tačiau svarbiausia – požiūris dabar kitoks. Pavyzdžiui, Kėdainių chemijos gamykloje gaminant sieros rūgštį išsiskirianti šiluma būdavo leidžiama „vėjais“. Dabar iš jos gaminama elektra – pakanka visai gamyklai, net dalis parduodama Kėdainiams. Be to, pakeista trąšų gamybos technologija, todėl oro užterštumas labai sumažėjo.

Teršalų keletą kartų mažiau ir Jonavos gamykloje “Achema”. “Mažeikių naftos” gaminami naftos produktai ekologiškesni negu anksčiau.

Prisimenu, kartą Jonavos, Kėdainių, Mažeikių ir Akmenės pramonės įmonių vadovai Bronislovas Lubys, Kazimieras Petrauskas, Bronislovas Vainora ir Simonas Anužis atvažiavo pas mane į Aplinkos apsaugos ministeriją ir klausia: ką gero galėtume padaryti Lietuvos gamtai? Pasitarėme, jog būtų puiku sudeginti senus sovietinius pesticidus.

K.Petrauskas susisiekė su mokslo institutu Rusijoje, kuris rengė pesticidų receptūrą. Profesoriai parašė studiją, kaip galima būtų nukenksminti ir t.t., Kėdainių gamykla sumokėjo už šią studiją 10 tūkst. dolerių ir parengė pesticidų deginimo liniją. Ir būtų juos sudeginę, tačiau kai kurie sumanę išgarsėti vietos politikai pakėlė skandalą. Vėliau tas pats atsitiko Akmenės cemento gamykloje. Teko išvežti kūrenti pesticidus į Vokietiją ir už tai sumokėti daug milijonų.

Rūšiuoti tapo nepelninga

- Kokia dabar didžiausia pramoninės aplinkosaugos problema Lietuvoje?

- Atliekos. Neskatinama, jog jų būtų kuo mažiau, neišmokta europietiškai rūšiuoti, nes nėra materialinio stimulo.

Bijau, jog pastačius atliekų deginimo gamyklas atliekos visai nebus rūšiuojamos. Nes jei išimsi popierių, plastiką, medieną ir kitas kaloringas atliekas – kas liks? Tik apie 20-30 procentų drėgnų šiukšlių, kurias prieš deginant reikės džiovinti.

- Tačiau Vakaruose atliekos deginamos?

- Taip, deginimo įmonės stovi net kai kuriuose miestuose. Tačiau vakariečiai pripažįsta, jog tai klaida ir dabar siekia tas įmones iš miestų iškelti. O Vilniuje atliekų deginimo gamyklą norima pastatyti netoli Lazdynų mikrorajono, iš kur vėjai pučia į miestą, be to, labai užterštoje vietoje. Ten jau yra medicininių atliekų deginimo įmonė, pavojingų atliekų saugojimo ir grunto valymo aikštelės, šiluminė elektrinė, nuotėkų valymo įrenginiai – ir dar statys deginimo gamyklą? Žmonės piktinasi pagrįstai. Be to, nesuprantu, kodėl reikia ne tik Vilniaus, bet ir Utenos atliekas deginti Vilniuje.

- Tad kodėl Briuselis nedraudžia už europinę paramą statyti atliekų deginimo įmones?

- Tai šalies pasirinkimas. Pavyzdžiui, Olandijoje, kur daug žemės atkovota iš jūros, įrengti sąvartyną nėra kur. Tas pat Danijoje, kur gyventojų tankumas didelis. O Lietuvoje laisvos žemės dar yra ir gyventojų ne tiek daug. Žinoma, sąvartynų niekas nenori, bet deginti atliekas ne geriau. Jei jos būtų gerai išrūšiuojamos ir perdirbamos, o likusi dalis keliautų į sąvartyną – kas čia blogo? Paskui iš jų galima išgauti biodujas. Vakaruose jau taip daroma, manau, ir Kairių, Kariotiškių bei kituose sąvartynuose pradės veikti tokie įrenginiai.

Reikia sukurti ekonomines sąlygas, kad atliekas labiau apsimokėtų rūšiuoti ir perdirbti, o ne deginti. Praverstų pasimokyti patirties iš pramonininkų, kurie iš esmės pakeitė gamybos technologijas, padarė savo verslą “žalią”.

                                                                 -------------

Geografas meteorologas R. Liužinas daug metų plaukiojo buvusios SSRS hidrometeorologijos laivais, kurie tyrė atmosferos bei jūrų ir vandenynų užterštumą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę R. Liužinas 10 metų buvo vienas Aplinkos apsaugos departamento (vėliau – ministerijos) vadovų, kuravo pramoninę aplinkosaugą. Organizavo ir vadovavo tokiems projektams kaip Černobylio AE avarijos poveikio Lietuvai, SSSR okupacinės kariuomenės žalos mūsų šalies gamtai tyrimas ir įvertinimas, netinkamų naudoti pesticidų identifikavimas bei tvarkymas.

Lietuvos pramonininkų konfederacija R. Liužiną pagerbė nominacija „Profesijos riteris", o Vokietijos gamtos mokslų akademija už nuopelnus aplinkosaugai apdovanojo didžiuoju sidabro kryžiumi.

Pastarąjį dešimtmetį R. Liužinas - VšĮ "Grunto valymo technologijos" direktorius, Lietuvai pagražinti Vilniaus draugijos pirmininkas.

Lietuvos žinios, 2010 01 13

http://www.gvt.lt/uploads/Straipsniai/2010_baltijai_sunki_naftos_kupra.pdf