Vilko paglostymas
Kai vilkams prasideda ruja, Bronius Jurgelevičius savo Mauglį glosto atsargiai - pro tvorą. Autoriaus nuotr.
Varėniškis Bronius Jurgelevičius sumedžiojo daugiausia vilkų Lietuvoje – 22, dar daugiau sovietmečiu surinko vilkiukų. Tačiau likimas parėdė taip, kad dabar pats juos augina. „Matyt, vilkai mane užhipnotizavo“, - svarsto dzūkas.
Ar galima paglostyti vilką? Be abejo, laisvėje šis žvėris to neleistų, prie jo nė neprieitum. Be to, daugeliui žmonių vilkas – siaubūnas, kurį neduok Dieve sutikti.
O Varėnos rajono Karpiškių kaimo gyventojas B. Jurgelevičius pašaukia meiliai „Maugli, Maugli, ateik“ ir kaso priėjusiam vilkui paausį. Šiam iš malonumo seilė tysta. Mauglį B. Jurgelevičius užaugino nuo mažens, todėl jie taip sutaria.
Sena legenda pasakoja, jog viduramžiais gyvenęs Burgundijos hercogo sūnus Hubertas. Jis labai mėgęs medžiokles ir puotas. Išjojęs šis didžiūnas medžioti Kalėdų dieną ir pamatęs nuostabaus grožio elnią su didžiuliais ragais. Užsimojęs sviesti ietį, bet iš elnio nutvisko tokia ryški šviesa, kad medžiotojas išvirto iš balno. Atsikėlęs jis pamatė tarp elnio ragų šviečiantį auksinį kryžių. Nuo tada Hubertas atsisakęs medžioklių, aukštų titulų ir gyvenęs atsiskyrėlio gyvenimą.
Kažkas panašaus atsitiko ir B. Jurgelevičiui. Sumedžiojęs 22 vilkus – daugiausia iš visų Lietuvos medžiotojų – ir išėmęs iš gūžtų 40 vilkiukų, šis vyras dabar ne tik nebekelia šautuvo prieš šiuos žvėris, bet ir nusprendė įveisti jų tiek, kiek sunaikino. B. Jurgelevičiaus žvėryne Karpiškėse, kurį jis įkūrė privačiame 3,5 ha miške greta sodybos, auga pora vilkų, kurie neseniai atsivedė keletą mažylių.
Šernės šeimininko nepuola
Pakeliui pas vilkus sodybos šeimininkas parodo kitus savo augintinius, o toje ekskursijoje mus lydi taksiukės Mažylė ir Tina. Po kiemą vaikštinėja povai, voljeruose įkurdinti fazanai, dekoratyviniai paukščiai, balandžiai, triušiai, keletas stepių lapių, meškėnų. „Šitas jau senas, bet gerietis“, - rodo vieną jų B. Jurgelevičius ir įdeda į žvėrelio leteną riekelę batono.
Įvairiais keliais ir būdais pateko čia gyvūnai. Daugiausia – buvę sužeisti. Vienus atnešė žmonės, išgirdę apie B. Jurgelevičiaus pomėgį priglausti žvėris, kitus nusipirko jis pats. Dar kiti buvo atgabenti kaip maistas vilkams.
„Vienas žmogus mano vilkams atnešė 11 gyvų triušių, kitas – irgi dar gyvą šunį. Manęs nebuvo namie, tai paliko raštelį, kad jį vilkams sušerčiau. O dar kiti ožką tam pačiam tikslui atvedė. Bet negi leisiu gyvą padarą draskyti? Vienas dovanas užauginau, kitas kitiems žmonėms padovanojau, pavyzdžiui, ožką nuvedžiau neturtingai gyvenančiai šeimai“, - pasakoja B. Jurgelevičius.
Pasiekus stirnino valdą šeimininkas pataria būti atsargiems. Pačiu laiku, nes Bembis atlekia įsibėgėjęs ir vožia ragais į voljero tinklą prie manęs. Stovėtum prie pat tvoros – mėlynė garantuota, o gal ir daugiau.
„Kai ragus numeta, tampa kaip šilkinis, bet jiems ataugus vėl padūksta – be lazdos nė nebandyk įeiti, nesvarbu, kad neši pašaro, - rodo prie tvoros paremtą pagaikštį B. Jurgelevičius. - Pargriovęs gal ir mirtinai uždaužytų“. Nėra ko pykti dėl tokios stirnino prigimties, juk ragus gamta jam dovanojo kaip turnyrinį ginklą dėl patelių ir teritorijos.
Jau 7 metus čia gyvenantis Bembis dabar šeriasi - žieminį kailį keičia į vasarinį. Šį stirniuką čia atnešė žmonės radę ant kelio sužeistą dar mažą. Jurgelevičiai girdė žvėrelį pienu, gydė ir slaugė, bet užaugo jis vis tiek mušeika. O gal ir dėl savo „žmonų“ keršija – turėjo net dvi, bet viena nugaišo priėdusi žalių bulvių, o kitą nušovė brakonieriai.
„Vis per gerą mano širdį. Užrišau raudoną raištį ir paleidau vaikščioti laisvai aplink sodybą, bet vis tiek nutaikė progą, kai nieko nebuvo namie, ir nušovė“, - piktinasi B. Jurgelevičius.
O į šernų voljerą įėjome, nors dvi šernės neseniai atsivedusios jauniklių ir dabar tie dryžuoti padarėliai sekioja savo mamas. Ginanti jauniklius šerno patelė gali būti agresyvi.
Tačiau B. Jurgelevičius nelabai to paisė. „Mikute, Mikute, eikš, oi, gera tu, gerutė. Ateik ir tu, Liusyte. Nepulk ir nebijok - neimsiu tavo vaikų“, - viliojo šernes žvėryno šeimininkas.
Pabandžiau pamažėle artintis prie jų ir aš, tačiau šernės kaipmat sušnypštė ir grėsmingai pasuko link manęs, o kuiliai pradėjo supti iš kitos pusės. Teko pasitenkinti pagarbiu keliolikos metrų atstumu, o B. Jurgelevičius gėrėjosi savo augintiniais iš keleto metrų. „Pažiūrėk, kokios riebios, nors vos prieš pora savaičių vaikų atsivedė. O kaip moka ant jų neužlipti, nors tie tarp kojų painiojasi“, - rodė jis.
Žvėryno šeimininkas sakė užauginęs daugiau kaip 20 šernų. „Visus į laisvę išleidau, tik šita banda liko. Man daug kas sako – nusišautum vieną kitą, tai maisto turėtum, bet aš savo augintų žvėrių nešoviau ir nešausiu“, - tvirtino šeimininkas.
Perkando ranką, bet nepyksta
O štai ir vilkų voljeras. Jame yra medžių, krūmų, išvartų ir kito miško turto. Šitaip pasistengta sudaryti vilkams kuo natūralesnes gyvenimo sąlygas. „Vilkai patys išsikasė tris urvus, viename jų neseniai ir atsivedė vaikų“, - rodo Bronius.
Nelabai tas urvas matyti, kuriame su vaikais pasislėpė vilkė, tačiau „šeimos galva“ Mauglis antai stūkso ant smėlio kalnelio ir klausiamai žiūri į mus, stovinčius už tvoros. „Maugli, ateik – pakasysiu“, - kviečia B. Jurgelevičius, tačiau vilkas nepatikliai stebi mane ir mano fotoaparatą, kurio pliaukšėjimas jam, atrodo, nepatinka.
Netoliese paukščių voljere B. Jurgelevičius aptinka nebegyvą fazano patelę – gal ja pavyks privilioti arčiau Mauglį? Taip ir yra: užuodęs grobį, vilkas nusileidžia šeimininko įkalbinėjimui ir prieina prie pat tvoros, o B.Jurgelevičius, iškišęs pro tinklą ranką, glosto jo sprandą, kaso paausį ir giria: „Geras Mauglis, geras. Ir koks gražus“.
Šį vilką ir dar tris jo gentainius aptiko grybautojai dar ką tik gimusius ir nunešė Medžiotojų ir žvejų draugijai tikėdamiesi premijos kaip sovietiniais laikais, kai už pristatytą vilko jauniklį mokėdavo 50 rublių. Tačiau laikai jau nebe tie – MŽD darbuotojas liepė nešti radinį atgal į tą pačią vietą.
„Bet kaimo žmonių požiūris į vilkus kitoks: jie nusprendė vilkiukus užkasti. Laimė, sužinojau ir išpirkau, po 50 litų už kiekvieną sumokėjau. Iš pradžių per čiulptuką girdžiau karvės pienu – suviduriavo. Tada suieškojau šuniuką atsivedusią kalę. Bet kaip ją apgauti, kad priimtų maitinti vilkiukus? Nuprausiau juos, pamelžiau kalę, ištryniau vilkiukus kalės pienu ir nunešiau prie jos. Kalė pauostė ir priėmė, maitino. Bet pieno neturėjo daug. Teko pirkti kūdikių mišinukus ir jais papildomai girdyti vilkiukus“, - dalį savo gudrybių atskleidė žvėrių augintojas.
Vieni B. Jurgelevičiaus užauginti vilkai buvo tapę filmų apie gamtą kūrėjo Petro Abukevičiaus „artistais“, kiti dabar gyvena ir veda palikuonis Petro Dabrišiaus prižiūrimame Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiuje, o Mauglis ir Zylė liko Karpiškėse.
„Mauglis mane prisileidžia, matyt, laiko šeimos galva arba gaujos lyderiu. Tačiau jis vis dėlto žvėris. Neseniai per arti priėjau prie urvo, kurį tuo metu tvarkė Zylė - Mauglis ir stvėrė mane... Ranką perkando, petį, koją“, - pasiguodė Bronius.
Ne vienas žmogus po to jam sakė: nušaučiau, jei man taip padarytų, tačiau Broniaus nuomonė kitokia. „Pats kaltas buvau – ėjau netinkamu metu ir per arti. Mauglis gynė savo žmoną ir vaikus. O paskui atėjo prie manęs uodegą pabrukęs, ausis nuleidęs...“
Garbingiausias žvėris
Pastaraisiais metais dėl vilkų mūsų šalyje verda ginčai. Vieniems atrodo, jog jų yra perdaug ir būtina intensyviau medžioti, o kiti primena, jog jau daugelyje Europos šalių vilkų nebėra ir taip gali atsitikti ir Lietuvoje. Nesutariame ir dėl to, kiek šių žvėrių mūsų šalyje gyvena, nes medžiojamųjų žvėrių apskaitose dalyvaujantys medžiotojai, norėdami kuo daugiau jų sumedžioti, vilkų skaičių padidina.
O ką mano apie tai B. Jurgelevičius? „Riboti vilkų skaičių reikėtų, tačiau ne per daug. Vilkę nušauk – jos vaikai tik trečiais metais atsiveda palikuonių. Taip ir mažėja šių žvėrių miškuose. O tai – sanitarai, nebūtų vilkų – pasmirstų miškai. Vilkai išrenka kritusius miške gyvūnus, praretina silpnus, lieka stipriausieji. Ir sudrasko jie ne daugiau, negu reikia jiems paėsti, nebent tuomet, kai moko savo vaikus medžioti“, - svarstė pašnekovas.
Apie vilkus B. Jurgelevičius gali pasakoti ilgai, tai – mėgstamiausieji jo gyvūnai. „Žmonės daug ko galėtų pasimokyti iš vilkų. Mums toli gražu iki tokios meilės savo šeimai, kokią rodo vilkai. Pas mus būna motinų, kurios pameta savo vaikus, o vilkų pasaulyje vilkas-tėvas nuneša pagautą grobį vaikams ir žmonai, tik paskui pats paėda. Tik kai vaikai paauga, pirmiausia pats pasisotina ir atiduoda kas lieka šeimai, nes jis – jos maitintojas, todėl privalo turėti jėgų.
O kokią pagarbą, ištikimybę jis rodo savo žmonai, kai ji nėščia! Priėjęs už ausies timptels, palaižys, pabučiuos... Kai jau vaikų yra – su jais žaidžia: išsižioja, vaikai savo galvukes į jo nasrus kaišioja... Nušovus vilkę ar vilką, jo „antroji pusė“ dar ilgai iš ilgesio kaukia.
Matai aną kailį ant sienos? Tai buvo stambus, 72 kilogramų vilkas. Kai jį nušoviau, jo žmona ne vieną naktį staugė, o paskui su savo vaikais pradėjo artimiausio kaimo gyventojų avis ir veršius pjauti – keršijo žmonių giminei. Vilkas ilgai prisimena, jei ką blogo jam padarei. Bet užpuola žmogų tik tada, kai ginasi arba kai yra labai alkanas“, - dėstė gyvūnų augintojas.
Net tuomet, kai žmogus traukia vilkiukus iš urvo, vilkė jo nepuola – stebi ir kaukši dantimis, tačiau šokti ant piktadario nedrįsta. „Sykį su draugu aptikome vilkų gūžtą lapės urve. Pašviečiau prožektoriumi – keturi vilkiukai. Bet jie toli, reikia įlisti. Prisirišau prie kojos virvę ir pamokiau bičiulį: kai timptelsiu ją tris kartus, trauk mane iš urvo.
Nusivilkau megztinį, įlindau, įsidėjau pora vilkiukų, tempiu virvę – niekas netraukia. Šiaip taip išlindau, žiūriu – ogi mano draugas medyje, nes už kelių metrų vilkė... Paaiškinau draugui: nebijok, išlipk, jei nori, laužą sukursiu, vilkai ugnies bijo. Įlindau dar kartą ir likusius vilkiukus išėmiau. Tačiau vilkė mus sekė gal 2 kilometrus iki mašinos, o paskui iš ilgesio ilgai kaukė ir pjovė gyvulius kaime“, - pasakojo B.Jurgelevičius.
Gailisi, kad medžiojo
Bronius gyvūnus pamėgo dar vaikystėje. „Būdavo – prigaudau paukščių, nusinešu į mokyklą ir per pamoką paleidžiu... Benames kates, šunis namo nešdavau ir šerdavau“.
Baigęs Varėnos rajono Valkininkų vidurinę mokyklą, išmoko mechaniko profesijos ir dirbo vietos gaisrinėje. Vėliau pažįstamas iš armijos laikų kariškis pakvietė B. Jurgelevičių tapti Dzūkijos miškuose įsteigtos sovietinės karinės girininkijos medžioklės jėgeriu.
„Kadangi mėgstu gamtą - kaipmat sutikau. Mano prižiūrimos valdos buvo nuo Pirčiupių iki Varėnos. Privalėjau saugoti jas nuo brakonierių, rūpintis žvėrimis, aptarnauti čia medžiojančius kariškius“, - pasakojo B. Jurgelevičius. Tarp jų neretai būdavo ir civilių, pavyzdžiui, tuoj pat po 1991 metų kruvinųjų sausio įvykių karinėje girininkijoje su rusų kariškiais medžiojo tuometinis lakūnas, o dabar europarlamentaras Rolandas Paksas.
B. Jurgelevičius dirbo jėgeriu kone 20 metų. Tuo laikotarpiu jis ir sumedžiojo 22 vilkus bei sunaikino 40 vilkiukų. „Kvailas buvau, - apgailestauja dabar šio savo gyvenimo tarpsnio B. Jurgelevičius. - Mašina ir benzinas buvo valdiški - rudenį priveždavau vilkams iš fermų į miškus kritusių gyvulių ir taip juos pripratindavau prie šio masalo. Atėjus žiemai, kai vilkų kailiai tapdavo geri, pasistatydavau netoliese bokštelį.
Atveždavo ten mane su mašina žmona. Tiesiai iš mašinos užsikardavau į bokštelį, nes jei paliksi šviežių žmogaus pėdsakų žemėje – vilkų nesitikėk. Paryčiais Marytė atvažiuodavo paimti. Kiek įdomybių pamatydavau! Pasirodydavo lapių, kiaunių, mangutų – nešaudavau, laukdavau vilkų.
Jie mėgdavo nusitempti masalą, tai sugalvojau, ką daryti: apipildavau vandeniu, kad prišaltų. Susirinkdavo po keletą, sykį net bandžiau du vilkus vienu šūviu nušauti. Taip ir sumedžiojau tuos savo 22 vilkus“. Dabar jų kailiai ir kiti medžioklės trofėjai kabo Jurgelevičių sodyboje.
Pasak pašnekovo, didelių pavojų nebūta, „na gal vienas kitas“. „Kai mano šunys užspeisdavo šerną, mėgdavau prišokęs užnerti ant jo kojos virvę ir prie medžio pririšti. Bet sykį šernas nutraukė virvę ir išakėjo iltimis mano šlaunį, užpakalį, nedaug trūko ligi arterijos. Draugai į ligoninę nuvežė, tai likau gyvas ir po operacijos vėl grįžau medžioti, mat narkozė dar veikė. Bet kai ji išgaravo, vos namo grįžau“, - prisimena B. Jurgelevičius.
Grėsminga situacija buvo ir tada, kai aptiko į kilpą patekusį vilką. „Sumaniau paimti jį gyvą ir parsivesti namo. Bandau šiaip ir taip – negaliu net prieiti. Pasikviečiau keletą vyrų, bandom prispausti vilko sprandą dvišakiu pagaliu, kad galėtume užmesti grandinę, bet vilkas kaip stveria nasrais pagalį - tas gabaliukais pažyra. Nuvažiavom į dirbtuves ir suvirinom metalinį dvišakį. Tik juo pavyko įveikti vilką“.
Dabar B. Jurgelevičius sako medžiojąs „tik dėl kompanijos, o noro nebeliko“. „Šaunu tik į lapę, mangutą, o vilkų, srtirnų, elnių, briedžių neliečiu, nors turiu laimę – prie manęs žvėrys eina, kolegos bara, kad nešaunu. Tai aš geriau baudas į būrelio taupyklę moku už nepaleistus šūvius“, - prisipažino medžiotojas.
Keistuoliai valdininkų nedomina
Ir vis dėlto - kas nulėmė apsisprendimą sumedžiojus tiek vilkų pradėti juos auginti? Išgirdęs šį klausimą, B. Jurgelevičius patyli, o paskui prasitaria: „Vilkai moka hipnotizuoti“.
„Sykį medžiojom kartu su tokiu šauliu. Atbėgo vilkas jo link ir stovi. Laukiu – nešauna mano kolega. Tik kai vilkas nušuoliavo, pokštelėjo šūvis. Aišku, pro šalį. Po medžioklės klausiu – kodėl laiku nešovei? „Užhipnotizavo, neturėjau jėgų paspausti nuleistuką“, - prisipažino vyras. O taiklus šaulys buvo...
Panašiai atsitiko ir iš Babtų atvažiavusiam pamedžioti į mūsų plotus klebonui. Įsitaisėm mudu su juo pasaloje ir laukiam - gal šernas ar kitas žvėris pasirodys. Kunigas prisnūdo. Girdžiu – atšnara kažkas per rugius, kumštelėjau į kaimyno šoną. Žiūrim – iššoko vilkas!
Man jis ne naujiena, tai laukiu, kad svečias šautų, o jis – nė krust, tik žiūri išplėtęs akis. Pastovėjo vilkas ir dingo. Tik tada kunigas prakalbo: „Kai sužiūro jis į mane – pamiršau, kad šautuvą turiu“, - pasakojo apie vilkų mokėjimą „pažvelgti į žmogaus sąžinę“ B. Jurgelevičius.
Paklaustas apie ateities planus jis prisipažino: „Sveikatos nebėra tiek, kaip jaunystėje – mažinsiu savo žvėryną. Tik vilkus auginsiu kiek jėgos leis, turiu užveisti jų ne mažiau negu sunaikinau. O šernų, paukščių būrius teks sumažinti, nes reikia daug grūdų ir jie dabar brangūs. Mano šernai ne bet ką ėda, avižų jiems nepaduosi – perku kviečius, miežius ir vežu į malūną sumalti, tai ūkininkai ten iš manęs šaiposi: mes kiaules avižomis šeriam, o tu kviečiais, ir net maltais.
Brangiai kainuoja tvoros, narvai, vaistai, pienas. Gerai Petrui Dabrišiui savo žvėryną prižiūrėti, kai miškų urėdija jam padeda ir dar algą moka, o aš jos negaunu. Laimė, atsiranda vienas kitas geradaris, pavyzdžiui, Šakių ūkininkas Antanas Matijošaitis, žuvininkas iš Prienų rajono Antanas Paukštė ir kai kurie kiti. Jei ne jie, šią žiemą nebūčiau savo žvėryno išlaikęs. Mėsos atliekų vilkams ir kitiems plėšrūnams gaunu iš kai kurių fermų, parduotuvių. Tačiau ir jiems, ir man išsiversti vis sunkiau“.
Ar galėtų ir turėtų tokiems gyvūnų augintojams padėti valstybė? „Galėtų, bet gyvūnų globa Lietuvoje rūpi tik pavieniams keistuoliams, tokiems kaip aš. Mums daug kas sako: „Keisti jūs žmonės“, - atsako B. Jurgelevičius.
Lietuvos žinios, 2011 05 19
Info: https://www.visitdzukija.lt/lankytinos-vietos/broniaus-jurgeleviciaus-zverynelis/