Vidmantas Skaburskas 

Gimiau Radviliškio rajono Kairėnų kaime. Kartu su klasiokais Aldona Kilimaite, Zofija Čepkauskaite, Valeru Tvaronavičiumi ir amžinaatilsį Jonu Petrausku baigėme Kairėnų pradinę mokyklą. Visi mes, išskyrus Zofiją, užaugome Kairėnų kaime (Zofija - Geručių kaime).

Mano tėvai buvo vietiniai — iš Kairėnų kaimo. Tėtis Jonas Skaburskis mirė 1977 metais lapkričio 11 dieną, palaidotas Kairėnų kapinėse. Mama Genoefa Skaburskienė šiuo metu gyvena Radviliškyje.

1964 metais mes, minėtieji kairėniškiai, pradėjome lankyti Grinkiškio vidurinės mokyklos 5-ją klasę. Mūsų penktoji b klasė buvo surinkta iš kaimiškųjų mokyklų.

Klasės auklėtoju buvo paskirtas šviesios atminties mokytojas Antanas Karoblis (vėliau jis dirbo Kauno technologijos universitete). Jis mūsų auklėtoju buvo dvejus metus - 5 ir 6 klasėse.

A.Karoblis buvo užkariavęs mūsų simpatijas. Prisimenu: pastebėjęs, jog mes pavargome pamokoje, mokytojas darydavo nedidelę pertraukėlę ir per ją parodydavo mums gimnastikos pratimus, kuriuos pats ir atlikdavo čia pat klasėje. Šiltuoju metų laiku išeidavo kartu su mumis į kiemą ir čia kiekvieną jo ranką užgulę mes, 4-5 berniukai, bandydavome išlaikyti, bet jis vis tiek išsilaisvindavo...

Besimokydami 5-6 klasėse kariaudavome su 5a, vėliau su 6a klasių berniukais. Buvo tada madingos guminės  timpos, jų šovinukus susukdavome iš popieriaus. Šį «karą» baigėme 6 klasėje, kai kažkam iš 6a vaikų pataikėme į akį.

5 ir 6 klasėse turėjome griežtą anglų kalbos mokytoją Alfredą Dučinską, kurio bijojau.

Labai įdomios buvo šviesios atminties mokytojo Vytauto Radavičiaus piešimo ir darbų pamokos. Jis buvo griežtas, bet teisingas, mokėjo išreikalauti atlikti gerai visas užduotis. Istoriją dvejus metus dėstė mokytoja Aldona Dučinskienė. Fizinio lavinimo pamokas - šviesios atminties mokytojas Jonas Daukša.

Klasės auklėtojos, kuri mus auklėjo 7 ir 8 klasėse, pavardė, atrodo, buvo Urbonavičienė, bet tiksliai neprisimenu. Ji buvo iš Baisogalos ar Radviliškio, turėjo draugą vairuotoją, kuris vežiojo kurą.

Labai gerai prisimenu rusų kalbos mokytoją šviesios atminties Mildą Stanevičienę. Ji buvo savo dėstomo dalyko tobulybė. Ačiū jai už suteiktas rusų kalbos žinias.

Lietuvių kalbą dėstė mokytoja Viktorija Almonaitytė-Budvytienė. Jos charakterį mes perpratome. Ji nesiklausydavo, ką pasakoji atsakindėdamas pamokoje. Baigus kalbėti, paklausdavo: «Ar viskas?» Jei atsakydavai «Viskas», tai ji sakydavo - «Nieko nemoki, sėskis, du». Kitą pamoką vėl kviesdavo atsakinėti tą patį dalyką ir dabar jau sakydavo: «Dabar išmokai, sėskis, - penki». Kai šį mokytojos įprotį perpratau, tai, jai paklausus «Ar viskas?», pradėdavau pasakoti tą patį iš naujo ir gaudavau trejetą ar net ketvertą.

Matematiką nuo 7 klasės dėstė mokytoja Alina Tičkienė. Istoriją nuo 7 klasės - mokytoja Zofija Radavičienė.

Devintoje klasėje lietuvių kalbą ir literatūrą mums pradėjo dėstyti Vida Simonaitytė. Matematiką - šviesios atminties mokytoja Aurelija Kišonaitė (ji tapo ir mūsų auklėtoja), o chemijos mokė mokyklos direktorė Irena Žmoginienė.

7, 9-11 klasėse mano suolo draugas buvo šviesios atminties Kęstutis Zinys. 8-je klasėje viename suole sėdėjau su Romu Barkausku.

Gaila, kad buvome žiaurūs auklėtojai A.Kišonaitei, jai juk buvo labai sunku greitai pasiekti tokį pat autoritetą mūsų akyse, kokį turėjo prieš tai mus auklėjusi Z.Radavičienė.

10 ir 11 klasėse lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė mokytoja V.Simonaitytė. Iš pradžių ji kai kuriuos mūsų bardavo, tačiau ilgainiui mes su mokytoja susidraugavome ir iki pat mokslo pabaigos su ja buvo geri santykiai.

Įsiminė vienas «nuotykis». Tik gerai neprisimenu, ar tai buvo 9 klasėje, ar jau sujungus dešimtoje klasėje a ir b klases į vieną klasę. Vyko rajono moksleivių spartakiada. Algirdas Liutkus stumdė rutulį, Kęstutis Zinys bėgo 3 kilometrus, Gediminas Rasickas taip pat bėgo, bet trumpesnes - 100 ir 400 metrų distancijas. Aš mėčiau diską ir kūjį. Kas daugiau dar dalyvavo, neprisimenu.

Bet gerai prisimenu, jog prieš varžybas nusipirkome degtinės ir išgėrėme. Po to «apsinešę» ir dalyvavome varžybose. Ir sekėsi labai gerai: Algis laimėjo rutulio stūmimo varžybas, vėliau užsiregistravo, atrodo, dar ieties metimo rungtyje, kur taip pat pasirodė gerai, berods buvo antras. Kęstutis laimėjo 3 km bėgimo rungtį. Pirmąjį jos ratą jis apibėgo trečias, o po to mūsų raginamas paėmė didelį tempą ir visus varžovus paliko per pusę rato. Taip pat energingai bėgo ir laimėjo Gediminas.

Mokytojas A.Dučinskas tada džiaugėsi mūsų rezultatais ir stebėjosi, kodėl taip gerai sekasi... Bet tada ir mes patys labai palaikėme vieni kitus. Man tuomet pavyko laimėti kūjo metimo rungtį, o metant diską buvau, atrodo, trečias.

Manau, daug kas prisimena ir kokios buvo atkaklios rankinio varžybos, kur rungėsi mūsų klasės vaikinai su Baisogalos ir Pociūnėlių mokyklų rinktinėmis.

Aš ir Zita Steponavičiūtė buvome chemikų būrelyje, kur auginome, atrodo, keletą mėlynos spalvos vario kristalų. Kažin kur jie dabar... Juos auginti baigė berods pati direktorė, chemijos mokytoja I.Žmoginienė, o gal ir Zita jai padėjo.

Dalyvavau ir Lietuvos jaunųjų matematikų mokykloje, kurią baigėme berods keturiese. Tikrai žinau, kad, be manęs, baigė ir Zita, berods taip pat ir Vitalija Sirutavičiūtė bei dar kažkas, gal Valeras Tvaronavičius ar Algis Liutkus.

Matematikos mus gerai mokė mokytoja Alina Tičkienė. Jos padedamas ir baigiau minėtąją respublikinę matematikų mokyklą. Matematinę logiką vėliau pritaikiau savo darbe, bet matematikos mokslų nestudijavau. Stojant į Vilniaus universitetą 1977 metais, padėjau išspręsti matematikos uždavinius ekonimistams, kurie dejavo, esą sunku. Man nebuvo sunku.

Mokykloje gautos žinios man pravertė toliau mokytis, nors buvo praėję net 6 metai po vidurinės baigimo.

Baigęs vidurinę, bandžiau įstoti į aukštąją karo mokyklą Maskvoje, bet nepavyko. Vėliau teko atlikti karinę tarnybą. Po jos 1974 metais įstojau į Kauno milicijos specialiąją vidurinę mokyklą. Ten ruošė kriminalistinių tyrimų operatyvinius darbuotojus ir apylinkių inspektorius. Mokslas truko dvejus metus rusų kalba, nes kartu buvo ruošiami ir milicijos pareigūnai Maskvos sričiai. Iš Rusijos buvo priimta 100 vyrų, o iš Lietuvos 80. Ten įgijau teisininko –juristo specialybę.

Baigęs šią mokyklą, dirbau kriminalinės paieškos inspektoriumi Šiaulių miesto ir rajono skyriuose. 1977 metais įstojau ir 1983 metais neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.

1979 metais susituokėme su žmona Danguole.

Nuo 1981 m. pavasario iki 1989 m. rudens dirbau Telšių milicijos skyriuje kriminalinio poskyrio viršininku. Vėliau grįžau į Šiaulius, kur dirbau miesto vidaus reikalų komisariato vadovo pareigose. Čia 1994 m. gruodį ir baigiau tarnybą vidaus reikalų sistemoje.

Po to dirbau teisinį darbą muitinėje, Šiaulių dviračių gamykloje, turėjau savo teisinių paslaugų įmonę. Šiuo metu dirbu advokatu. Darbo vieta - Aušros al. 13-11, Šiauliai.

Žmona visą laiką dirbo ir tebedirba teisėsaugos organuose. Ji baigusi Šiaulių pedagoginį universitetą. Šiuo metu vadovauja Šiaulių apskrities migracijos tarnybai. Jau beveik 20 metų.

Užauginome vieną dukrą - Bertą. Ji baigė Vilniaus Romerio universiteto Teisės fakultetą, apgynė magistro diplomą. Šiuo metu gyvena ir dirba JAV. Anūkų kol kas neturime.

Šiuo metu gyvenu Šiauliuose. Savaitgalius ir atostogas leidžiame Radviliškio rajono Geručių kaime, netoli gimtinės. Ši sodyba kažkada priklausė Zofijos Čepkauskaitės tėvams. Žmona juokauja, kad jei nebūčiau advokatas, galėčiau būti neblogas ūkininkas. Tai mano hobis ir užsiėmimas, nes mėgstu techniką ir žemės darbus.

Darbo metai nebuvo lengvi, bet išmokė gerai pažinti žmones, įpratino su visais laisvai bendrauti. Jei tektų viską pradėti iš naujo, tikriausiai vėl būčiau teisininkas, bet nebenorėčiau būti policijos pareigūnu, nes šis darbas atėmė daug energijos ir nervų, o pagarbos susilaukiau tik iš žmonių, o ne iš valstybės.

Su Danguole tėviškėje praleidžiame praktiškai visus savaitgalius. Su klasiokais stengiuosi palaikyti ryšius, bet bendrauti nuolatos ir su visais nepavyksta dėl kasdieninių darbų. Nesu nuo mokyklos laikų susitikęs berods gal tik su trimis klasiokais, o visiškai neteko bendrauti tik su dviem.

Nežinau, ar šiai mano minčiai pritartų kiti klasės draugai ir draugės: norėčiau pasiūlyti palikti kažką Grinkiškio vidurinei mokyklai, kad prisimintų mus, padaužas... Bet ką — nežinau, reikia pagalvoti. Gal bent šiuos mūsų prisiminimus?

Šiauliai, 2012 metų vasaris.