Sveikai gyventi - ne prabanga

Ar galima maitintis sveikai ir tuo pat metu nebrangiai? Ir net ne kaime, o mieste? Atrodytų, tai jau neįmanoma. Juk šiuolaikinėse parduotuvėse – maisto produktai ir gėrimai, kuriuose tiek konservantų, skonio, spalvos stipriklių, aromatinių medžiagų ir kitokios chemijos, jog jie, priešingai gamtos dėsniams, nesurūgsta ištisus mėnesius, tačiau vis tiek atrodo skanūs, o paragavus žadina apetitą valgyti dar.

”Tereikia tik norėti gyventi sveikai. Ir tai nėra taip jau brangu, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo“, - sako Baltijos aplinkos forumo (BEF) aplinkosaugos ekspertė Zita Dudutytė.

Ji baigė studijas Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultete ir dabar skaito paskaitas apie chemines medžiagas maiste, namų buityje ir pramonėje.

Z. Dudutytė sutiko man praktiškai parodyti, jog ekologiškas gyvenimo būdas įmanomas. Tad apsilankiau ne tik šios ekspertės paskaitoje, bet ir darbovietėje bei namuose, stebėjau, ką, kur ir kaip ji perka, kiek tai kainuoja.

Maistą pirko turguje

Nevyriausybinės organizacijos BEF būstinė sostinės Užupyje didelio įspūdžio nedaro – tokių standartinių biurų dabar daug. „Tačiau mes perdažėme šias sienas ekologiškais dažais. Ligi tol čia dvokdavo chemija“, - atkreipė mano dėmesį Zita.

Be to, BEF ekologai atsikratė iš medžio drožlių pagamintų baldų ir užsakė privačiam meistrui pagaminti stalus bei lentynas iš natūralios medienos.

„O pirmiausia įsirengėme čia dušą, nes daugelis šiltuoju metų laiku į darbą atvažiuojame dviračiais“, - sako Zita. Ir ji vasarą mina dviračio pedalus, nors nuo namų iki darbovietės – 20 kilometrų.

Darbo valandos baigiasi, laikas traukti namų link. Z. Dudutytė ima pintinę. Eisim į parduotuvę? „Ne, - purto galvą moteris, - į prekybos centrus užsuku retai. Nebent kartais bananų“.

Zita patraukia į ūkininkų turgų Užupyje. Prie vieno kioskelio ji nusiperka 2 butelius pieno, 10 kiaušinių ir rinkę vytintos dešros, prie kitų – gabalą jautienos, puskepalį naminės duonos, be to, ūkininkas prikrauna į drobinį Zitos maišelį obuolių.

Pastebiu, jog pardavėjai savo klientę pažįsta, šypsosi pamatę. Gal ir todėl, jog ji, skirtingai negu daugelis, atsisako plastikinių maišelių? Pienas supilamas į jos atsineštus stiklinius butelius, o kiaušinių prikraunama į tuščią kartoninį dėklą, kurį Zita taip pat atsivežė iš namų.

70 litų – tiek kainavo pirkiniai. „Maždaug trečdaliu brangiau, negu būčiau sumokėjusi parduotuvėje, - skaičiuoja ekologė, - tačiau – jokių konservantų, jokių E. Ir duona kildinta ne mielėmis, o raugu, todėl ne tik skani ir sveika, bet nesupelyja pora savaičių“.

Bulvių ir kitokių daržovių moteris atsiveža iš savo tėvo, gyvenančio Varėnos rajono Voriškių kaime.

Sukrauname pirkinius į nediduką Zitos automobiliuką Audi A2, ji įsitaiso prie vairo ir kaltai atsidūsta: „Ekologiškiau būtų be mašinos, tačiau žiemą sunku be jos – gyvename tolokai“.

Automobilis stabteli prie darželio, kuriame žiemą dienas praleidžia Zitos sūnus Nojus. Šis darželis taip pat netradicinis: vaikai jame ugdomi pagal Valdorfo sistemą.

„Tai mokytojų ir tėvų saviugdos pedagogika, - paaiškina Zita. – Bet ne mažiau svarbiau mums tai, jog maisto produktai šiam darželiui tiekiami iš ūkininkų, žaislai – natūralūs, mediniai ar iš tikro audinio, nėra jokio plastiko, jokios sintetikos“.

Mokėti už tokį darželį tenka daugiau negu už įprastinį, bet juk tai – investicija į sūnų, jo sveikatą ir ateitį.

O štai ir Zitos bei jos vyro, mokytojo Ugniaus namelis Vilniaus užmiestyje, kolektyviniuose soduose. Prieš keletą metų Zita ir Ugnius nusipirko šį mažytį namuką, kuriame tik du kambariai: vienas apačioje ir kitas – mansardoje.

Čia nėra plastiko ir kitokios sintetikos. Grindys – medinės, sienos – natūralių rąstų, baldai – ne iš medžio drožlių. Be abejo, langai ne plastikiniai. Nusipirkę šį namelį, Zita ir Ugnius pašalino iš jo visas sintetines medžiagas. Kambariai šildomi malkomis kūrenama krosnele. Nenaudojami jokie gaivikliai, purškalai. Sūnaus žaidimų kampelyje – daugiausia mediniai žaislai.

Šeima neturi televizoriaus ir nesiruošia jo pirkti, todėl kai sugrįžta visi į namus, bendrauja tarpusavyje, o ne įsmeigia akis į TV kaip daugelis.

“Giminaičiai ne kartą buvo atvežę tą dėžę, bet mums pavykdavo ja atsikratyti”, - juokiasi Zita. Ji ir Ugnius prisipažįsta svajojantys išsikelti iš miesto į kaimą – ten gyventi sveikiau.

Mažiau yra sveikiau

"Daugelis įsitikinę: pirkti tik ekologiškus maisto produktus, nenaudoti chemijos – ne kiekvieno kišenei", - sakau Zitai, kai įsikuriame prie stalo su puodeliais kvapnios lauko žolelių arbatos.

- Tačiau sveikata brangesnė. Be to, kai renkamės kokybę, o ne kiekybę, šeimos biudžetas praktiškai nenukenčia. Reikia keisti mąstymą: pirkti mažiau, bet sveikesnius, geresnius produktus.

Pavyzdžiui, ekologiška duona yra skalsesnė. Sotesni yra ir iš ūkininko ūkio, o ne iš pramoninio paukštyno, atvežti kiaušiniai ir t.t. Mudviejų su Ugniumi atlyginimai nėra dideli, tačiau stengiamės gyventi ekologiškai.

- Ne vienas, perskaitęs ekologų įspėjimus, pasimeta: pagal jus tarsi viskas kenkia…Nuo ko pradėti?

- Nuo maisto, buitinės chemijos, namų remonto medžiagų, baldų, kosmetikos. Reikia vengti parduotuvėse, kavinėse perdirbto maisto: kuo produktas labiau perdirbtas, tuo daugiau jame chemijos, pavyzdžiui, sultiniai, limonadai ir t.t.

Daugelio pavojingų cheminių medžiagų poveikis gamtai ir žmonėms yra negrįžtamas, o toksinių medžiagų randama visur.

Prieš keletą metų dvylikoje Europos Sąjungos valstybių ištyrus 320 žmonių – vyrų, moterų, vaikų, senelių – kraują, jame rasta 76 pavadinimų sintetinių, žmogaus sukurtų kenksmingų medžiagų: ftalatų, bromintų degimą slopinančių junginių, nonilfenolių, oktilfenolių ir t.t. Beje, tarp tiriamųjų buvo ir tuometinis mūsų šalies sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas.

Anglijoje neseniai tirta 100 namų dulkės. Taip pat rasta daugybė minėtų pavojingų junginių. Ftalatų, dioksinų, pesticidų, organinių chloro junginių ir kitokių toksinių medžiagų randama ir motinų piene. Kai jos patenka kūdikiams, moters organizmas apsivalo, o vaiko – apnuodijamas.

Antai ištyrus pusantrų metukų mažylio kraują jame rasta PBDE – bromintos degimą slopinančios medžiagos - keletą kartų daugiau negu jo motinos kraujyje.

PBDE perteklius trikdo hormonų veiklą, kurią reguliuoja skydliaukė. Tyrimai Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Japonijoje, JAV parodė, jog PBDE yra daugelyje maisto produktų: žuvyse, piene, mėsoje, riebaluose ir kitur.

Hormonų veiklą ardo ir nonifenoliai, pavyzdžiui, žuvys nuo jų keičia lytį - patinai tampa patelėmis.

-- Galbūt po kiek laiko tai bus pastebima ir žmonėse?

- Gal tai jau net vyksta. Reprodukcijai kenkia ir ftalatai. Šių sintetinių medžiagų taip pat randama praktiškai visur, ypač plastiko gaminiuose: plastikiniuose languose ir duryse, vamzdžiuose, dailylentėse ir kitose statybos bei remonto medžiagose, PVC dangose, kospetikoje, vaikų žaisluose, net jų kramtukuose. Ftalatai iš plastiko išsiplauna ir patenka į aplinką ar organizmą.

2005 metais Europos Sąjunga pareikalavo uždrausti 6 pavadinimų ftalatus vaikų iki 3 metų žaisluose. Lietuvoje 2007 metais buvo tirta 29 pavadinimų žaislai, iš jų 19 rasta su ftalatais, 2008 metais – dar 7. Iš rinkos per dvejus metus buvo pašalintos 26 žaislų rūšys. Tai tik maža dalis.

Neseniai Europos Sąjungoje kilo skandalas, kai paaiškėjo, jog daugybė ftalatų yra sekso prekėse. Ištyrus 8 vibratorius, septyniuose rasta milžiniški kiekiai ftalatų, kurie kenkia reprodukcijai.

2009 metais kitas ftalatų skandalas kilo JAV nustačius, jog prekės gyvūnams, automobilinės vaikų kėdės, mokyklinės prekės, kuprinės, rankinės, plastikinės maisto dėžutės tiesiog prikimštos ftalatų ar kitų pavojingų medžiagų.

Tyrimų rezultatai pritrenkiantys. Pavyzdžiui, ištyrus 700 automobilių – senų ir naujų – paaiškėjo, jog daugelio jų salone toksinių medžiagų koncentracija 5-10 kartų viršija įprastą šių medžiagų koncentracija buitinėje aplinkoje.

Labai atsargiai patarčiau rinktis buitinę chemiją – indų ploviklius, skalbimo, šveitimo priemones, taip pat kosmetiką, namų apyvokos ir remonto reikmenis – dažus, lakus, elektronikos prekes, kiliminę ar kitą sintetinę grindų dangą, baldus, užuolaidas ir kt. Juose daugybė pavojingos chemijos. Turbūt ne vienas užuodė „remonto kvapą“ ar kaip dvokia dušo užuolaida, naujas kompiuteris ir pan.

Dar 2001 metais Europos Sąjunga rekomendavo nevartoti maistui Baltijoje sugautų žuvų, laikiną išimtį išsiderėjo tik Suomija ir Švedija. Tačiau ir šių šalių gydytojai pataria valgyti Baltijos žuvis ne dažniau kaip kartą per mėnesį, nes kai kurių kenksmingų medžiagų jose net 10 kartų daugiau negu Atlanto vandenyno žuvyse.

Draudimas po 100 metų

- Tačiau valstybinės tarnybos dažnai ramina: nebijokite ir nepanikuokite, visi atvežami ar šalyje gaminami gaminiai yra reglamentuoti ir kontroliuojami.

- Ar įmanoma sureglamentuoti ir sukontroliuoti visas pavojingas žmogui medžiagas, jei jų yra tūkstančiai, o pilnai ištirta dar tik 11 proc.? Ypač trūksta ilgalaikio poveikio sveikatai tyrimų.

Trumpalaikis poveikis, pavyzdžiui, įtaka dermatitui, nustatomas greitai, tačiau kaip paveiks viena ar kita ar visas rinkinys pavojingų medžiagų organizmą po 5-10 metų ir vėliau – tai beveik netiriama ir nežinoma. O juk išimti gaminį iš rinkos nėra nei paprasta, nei pigu.

Pavyzdžiui, pirmieji įspėjimai apie tai, kad asbestas gali sukelti vėžį, pasirodė dar 1882 metais, tačiau tik 1979 metais buvo nurodyta asbesto nenaudoti. O pasekmės jau akivaizdžios: Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet pasaulyje dėl asbesto sukelto plaučių vėžio ir asbestozės miršta 100 tūkst. žmonių.

Vadinamuoju dustu prieš kelias dešimtis metų nuo parazitų buvo barstomos net lovos ir maisto spintelės, bet paaiškėjo, jog tai labai pavojingas chemikalas.

Reikia, kad visuomenė spaustų tiek gamintojus, tiek teisės aktus rengiančius ir priimančius valdininkus bei politikus.

Antai Danijos aplinkosaugos organizacijos pakvietė gyventojus pranešti apie kenksmingus sveikatai kosmetikos gaminius rinkoje. Gavę tokių pranešimų, aplinkosaugininkai pareikalauja įmonių nenaudoti kenksmingų medžiagų, antraip kils masiniai protestai.

Beje, daugelyje kosmetikos gaminių yra ftalatų. Jie ten dedami tam, jog kremai ir kitokia kosmetika būtų minkštesnė, lengviau būtų ją tepti. Daug pavojingų medžiagų yra plaukų dažuose, ypač tamsios spalvos, raudonos.

Atrodo, vaikų maistas turėtų būti ypač sveikas. Tačiau masiškai daugėja hiperaktyvių vaikų, kuriems sunku susikaupti, įsiminti. Atlikus tyrimus imta kalbėti, jog dėl to kalti maisto priedai E102, E104, E110, E122, E124, E129 ir E211. Jų dedama į jogurtus, gaiviuosius gėrimus, kramtomąją gumą, ledus ir kitur.

Daugelyje pasaulio šalių jie draudžiami, o Europos Sąjungoje – leidžiami ir vaikams paaštrina hiperaktyvumo sindromą. Viena mokykla Didžiojoje Britanijoje atliko eksperimentą - iš savo valgyklos meniu išmetė visus gaminius, kuriuose yra tų E, be to, buvo paprašyta tą patį padaryti tėvų namuose.

Rezultatai stulbinantys: anksčiau buvę tiesiog nesuvaldomi vaikai tapo paklusnūs, pradėjo gerai mokytis.

Tada Didžioji Britanija paprašė Coca colos kompaniją ir kitų gamintojų, kurie tiekia gaminius šiai šaliai, pašalinti iš jų kenksmingus priedus. Ir gamintojai sutiko! Tačiau kitoms šalims jie tiekia įprastinius gaminius, mat ES teisės aktai tai leidžia.

Panašių pavyzdžių būta ir mūsų šalyje. Antai po kilusio žiniasklaidoje skandalo vienas iš gamintojų pažadėjo nedėti priedo E621 į “Mažylių” dešreles. Mokslininkai teigia, jog dėl šio priedo vaikai neauga, o suaugusieji – tunka. Kai visuomenė spaudžia, neatsilaiko nei gamintojai, nei valdininkai.

- Tačiau tiek gamintojai, tiek jų gaminius tikrinantys pareigūnai teisinasi, jog jūsų minėtuosius E leidžia Europos Sąjungos teisės aktai, tad uždrausti juos Lietuvoje neįmanoma.

- Tai, kad tie E nedraudžiami dabar, nereiškia, jog jie nebus uždrausti rytoj, o jų poveikio jau nebeištaisysime. Supraskime, jog ir ES biurokratams nelengva – jie patiria didžiulį gamintojų spaudimą, lobizmą, mat gaminių su tais kenksmingais E savikaina daug mažesnė negu ekologiškų. Pavyzdžiui, vien priedo E621 per metus parduodama už 30 mlrd. eurų!

Tad siūlyčiau vartotojams kuo daugiau sužinoti apie tai, ką jie valgo, vartoja. Informacijos dabar gausu internete, žiniasklaidoje ir kitur. Tada galima bus sąmoningai apsispręsti: maitinsiuos ir toliau nesveikai ir kaltinsiu dėl pašlijusios savo sveikatos tik save, arba – keisiu gyvenimo būdą.

Keisti įpročius nelengva

- Galbūt reikia daugiau laiko visuomenei susivokti? Antai minėjote, jog asbestui uždrausti prireikė 100 metų.

- Nelinkėčiau šito. Nes sveikatos problemų sparčiai daugėja, pavyzdžiui, šio šimtmečio liga tampa alergija. Prieš šimtą metų jos nebuvo, o dabar – pilna. Labai padaugėjo ir vėžio ligų.

Daugybė pasaulio ekologų, sveiko gyvenimo specialistų svarsto: kaip įtikinti tėvus, jog jie nepirktų kūdikiui maitinti plastikinio buteliuko, nes jame gali būti bisfenolio A? Kad nesirinktų parduotuvėje vaikiško čiužinio, kuris apdorotas sveikatai kenksmingomis degimą slopinančiomis medžiagomis?

Kaip apsaugoti nuo toksinių medžiagų senus žmones, kurie joms yra jautrūs ne mažiau negu kūdikiai ir vaikai? Kaip paaiškinti jaunimui, jog daugybė kenksmingų medžiagų yra ne tik kompiuteriuose ir mobiliuosiuose telefonuose, bet ir mini grotuvėliuose bei kitoje technikoje, kur naudojamos šiuolaikinės nanotechnologijos? Naujausi tyrimai rodo, jog tose nanotechnologijose slypi daug pavojų sveikatai.

Reikia žmonėms keisti vartojimo įpročius, t.y. pirkti tik kokybiškus, kuo natūralesnius gaminius. Tada gamintojams ir politikams teks paklusti.

- Kai kurie žmonės to tikisi iš valdžios. Esą tik reikia išrinkti gerą.

Daugiau naudos atneša visuomenės spaudimas. Juk kada parengiami pavojingas medžiagas reglamentuojantys teisės aktai? Paprastai tik įvykus avarijai arba visuomenei pareikalavus.

- Tarkim, atsineši kenksmingų E sąrašą į prekybos centrą ir bandai išsirinkti tokius produktus, kuriuose nėra tame sąraše išvardintų E. Ar neteks išeiti tuščiomis rankomis?

- Kai ką ekologiško galima rasti. Alternatyva prekybos centrams – turgūs, ūkininkų prekės. Daugėja ir ekologiškų prekių parduotuvių. O daug ko, ką skatina mada ir reklama, geriau atsisakyti. Pavyzdžiui, oro gaiviklių. Juk tai dirbtinė chemija.

Arba - negi tiek daug reikia kosmetikos? Arba - užuot pirkus vaikui 30 plastikinių žaislų, gal geriau nupirkti 10, bet natūralių?

Teisės aktai įpareigoja gamintojus nurodyti maisto produktuose priedus, kurių yra tuose gaminiuose. Tačiau neretai gudraujama, pavyzdžiui, vietoje E621 rašoma mononatrio glutamatas, atseit, tie, kurie vengia E, nesupras. Arba parašoma: “Jokių E”; “Be konservantų” ir pan.

Tai - reklaminiai triukai. Svarbiausia – ar produktas natūralus, ar perdirbtas. Pirmenybę reiktų teikti ir toms prekėms, kurios pažymėtos ekologiniu ženklu – gėle, gulbe, angelu ir t.t., tų ženklų būna įvairių.

Lietuvos žinios, 2010 03 03