Ar Lietuvos gamtoje yra nesuprantamų paslapčių?

Pabaisos ežere?

Po "Lietuvos ryto" televizijos laidos, kurioje buvo pasakota apie keistus gyvūnus Trakų rajono Karalaitės ežere, "Lietuvos ryto" redakcija gavo vilniečio Viktoro Prėskienio laišką.

"Sužinojęs, jog bus pasakojama apie kažkokį priešistorinį gyvūną viename ežere Trakų rajone, net sudrebėjau: jau surado. Dabar tikrai apsieis be manęs, - rašo V.Prėskienis. - Ką gi, pats kaltas. Laiko turėjau ištisus 12 metų ir nieko nepadariau.

Bet išgirdęs, kad kažkas nežinomo buvo pastebėta Karalaitės ežere, kiek aprimau. Vadinasi, ta mano matyta pabaisa gyvuoja sau ramiausiai. Niekas jos ir neieško!"

Išniro didžiulis pelekas

V.Prėskienis laiške tvirtina prieš 12 metų lankęsis prie paslaptingo ežero Trakų rajone, kurio vardo nenurodo. "Su Liuba, nors vasarojom prie puikaus, žuvingo Vilkokšnio ežero, trenkėmės pasiėmę guminę valtį ir povandeninį šautuvą per raistus ir kemsynus prie to apleisto, mažai kieno lankomo.

Šiaip taip, permetę kelias kartis, iki vandens nusigavome. Pripūtę valtį pradėjom plaukti. Vanduo buvo žalias, nešvarus, neperregimas. Stebino keista, neįprasta tyla. Nesimatė nei ančių, nei kirų, net varlių. Keistas ežeras!

Apiplaukę aplinkui jau norėjom sukti atgal, tik staiga išgirdom - lyg kažkas sunkus, galingas tėškėsi į vandenį. "Briedis arba šernas", - pagalvojau. Bet jokio briedžio nesimatė, tik sklido sudrumsti didžiuliai vandens ratilai.

Ir tada išvydome, kaip iš vandens išniro didžiulis juodas pelekas. Gero pusmetrio dydžio. Lenktas kaip pjautuvas.

Neskubiai panirusi, antrąkart pabaisa pasirodė jau arčiau mūsų. Galvos ir uodegos nemačiau, tiktai juoda nugara ir tas baisus jos pelekas. Už mūsų valtį ji buvo nepalyginamai didesnė.

"Kas tai?" - sušnabždėjo išplėtusi akis Liuba. "Niekas, - atsakiau. - To nėra".

Raudonų žuvų šokis

Bet tada ežeras staiga atgijo: aplink pradėjo šokinėti iš vandens didžiulės iki šiol neregėtos žuvys. Kažkokios rudos, su tamsiom žalsvom dėmėm. Aš buvau užkerėtas. Rodėsi, mums savo laukinį šokį šoko pati gamta.

Pamažu ežeras aprimo, tik kartkartėmis vis iššokusios tėkšdavosi tos nematytos didžiulės raudonžuvės.

Taip mes visas atostogas toje pelkynėje ir prakiurksojome. Slibino daugiau nebematėme, bet raudonžuvės šokinėjo ir taškėsi kiekvieną dieną. Tai matė nemažai žmonių ir visi stebėjosi.

Kitą vasarą raudonžuvės čia jau nebešokinėjo. Bet jos prieš metus buvo! Apie jas jau seniai žinojo vietos gyventojai! Pasikalbėjus pasirodė, kad ne tik žinojo - buvo ir pagavę. "Išverdi, - pasakojo, - vis tiek raudonos". Neturėdami kur tiek dėti, šėrė jomis net kiaules.

O mokslininkai postringauja, atseit, nieko neįprasto Lietuvoj būti negali..."

Profesorius nekategoriškas

Laiško autoriaus rasti nepavyko - jo bute gyvenantys nuomininkai sakė, jog V.Prėskienis net jiems nesisako kur gyvenąs, tad daugiau apie jo aprašytąjį nuotykį nesužinojome. Beje, V.Prėskienis gerai valdo plunksną, yra išleidęs apsakymų knygą "Duobė", todėl kai kurie mūsų pašnekovai įtarė, jog jo laiškas - fantazijų vaisius.

Tačiau, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Todėl paprašiau laišką pakomentuoti vieną autoritetingiausių Lietuvos ichtiologų – knygos "Lietuvos žuvys" autorių, Ekologijos insituto direktorių profesorių Juozą Virbicką.

"Gal Prėskienis matė auksinius lynus? Jie oranžinės ar raudonos spalvos, juodi pigmentai koncentruojasi į dėmes", - svarstė ictiologas. Pasak jo, tų žuvų šio amžiaus pradžioje buvo įleista į Lietuvos ežerus ir tvenkinius, kur jos aklimatizavosi.

Dar labiau, profesoriaus nuomone, tikėtina, jog laiško autorius stebėjęs orfas – meknių atmainos žuvis, kurias ictiologai prieš keliolika metų augino Trakų Vokėje ir kurios galėjo išplisti kituose vandens telkiniuose.

"Tai taip pat raudonos arba oranžinės žuvys su juodomis dėmėmis. Kai karšta, jos plaukioja vandens paviršiuje, šokinėja, todėl labai įspūdingos. Aš pats auginau jas prie Vokės. Kai jos karštą dieną iškildavo į paviršių, susirinkdavo pasižiūrėti daug žioplių", - pasakojo profesorius.

Be to, svarstė šis ichtiologas, - Prėskienio aprašytosios žuvys galėjo būti ir japonų spalvotieji karpiai, arba kojai, kurių taip pat buvo įvežta į Lietuvą 1975 metais. Jų būna oranžinės, raudonos spalvos, deglų, išmargintų juodomis ar kitokios spalvos dėmėmis. "O karpiai juk užauga didžiuliai", - priminė J.Virbickas.

Lynų ilgis galįs siekti iki 80 centimetrų, orfos gali būti dar didesnės.

Keistenybių gamtoje tebėra?

"Laiškas neįtikimas, tačiau įdomus, jau vien dėl to jį verta spausdinti", - sakė kitas "Lietuvos ryto" konsultantas – agrarinių mokslų daktaras Juozas Savickas, daugiau kaip šešiasdešimt metų meškeriojąs įvairiuose ežeruose ir upeliuose.

Jo nuomone, apskritai dabar žmonės pernelyg įprato ieškoti realizmo. "Gamtoje tebėra daug nepaaiškinamų dalykų. Paklauskite bet kurį Zervynų kaimo gyventoją - paliudys, jog netoli šio kaimo esantis gūdus Pavilnio ežeras yra paslaptingas", - pasakojo žvejys.

Per daugybę gamtoje praleistų dienų jam yra tekę ne kartą susidurti su nesuvokiamais reiškiniais.

"Sykį prie vieno Labanoro girios ežerėlio žiemą mačiau šešis ratu besisukančius sniego stulpus, nors buvo atlydys ir be vėjo. Šią vasarą nakvodamas prie Ūlos stebėjausi dangaus šviesulį, kuris skleidė šviesą tik į vieną vietą upės slėnyje. Kai jis pradėjo artėti, pasidarė nejauku. Laimė, šviesulys suskilo perpus ir išnyko", - pasakojo meškeriotojas. Anksčiau toje vietoje jį apgavęs kompasas - ten buvo magnetinė anomalija.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1998 01 16