Apie šį tinklalapį ir jo autorių

     Šiame tinklalapyje pateikiami įvairioje spaudoje publikuoti mano, žurnalisto Felikso Žemulio, rašiniai apie gamtą ir gamtosaugą bei jos draugus ir nedraugus. Tai pokalbiai su gamtininkais, gamtosaugininkais, parkų ir sodų kūrėjais, gyvūnų augintojais ir globėjais, ekologiško transporto mėgėjais, publikacijos apie ekologiją ir kt.

      „Seniai rašinėji – sudaryk knygą“, - sykį paragino rašytojas ir gamtos gynėjas Romas Sadauskas. Tačiau išleisti  knygą šiais laikais išleisti nepigu. Tai ir pamaniau: tebūnie šiame nemokamame interneto kampelyje padėliota bent dalis žiniasklaidoje nušmėžavusių mano rašinių.  Juose - ne tik gamtos draugai; iš kai kurių kitų atidesnis skaitytojas gali atsekti, kaip kuo toliau, tuo labiau Lietuvoje smuko gamtos ir gamtosaugos prestižas, kaip pagarbą gamtai, kurią kadaise jautė mūsų protėviai ir tėvai, keitė vienadienė ekonomika, siekis imti iš gamtos kuo greičiau ir daugiau, negalvojant apie ateitį. 

     Iš pradžių į šį tinklalapį buvau įdėjęs tiktai pasakojimų ciklą „Gamtos draugai“, - apie gamtą pamilusius žmones. Vėliau pateikiau didesnį kalbintų pašnekovų būrį bei platesnį temų ratą, kuriame dominuoja gamta ir gamtosauga.     

     Pastaraisiais dešimtmečiais mano publikacijų būdavo ne tik laikraščiuose ir žurnaluose, bet ir internete. Tačiau nieko nėra laikinesnio kaip internetas: du dešimtmečius rašiau "Lietuvos ryte" ir "Lietuvos žiniose", tačiau nuorodos į mano publikacijas šiuose dienraščiuose jau nebeveikia. Ar ilgiau išgyvens rašinių kampelis čia, šioje vietoje? Kas žino.      

     Kad būtų patogiau, pasakojimai ir pašnekovai pateikiami bibliotekine tvarka: spustelėjus pavardę ar pavadinimą, atsidaro tekstas. Neretai greta pavadinimo yra ir pašnekovų pavardės. 

    Viršuje, dešinėje, esanti "Paieška" patogi ieškant informacijos pagal pavardes, temas, reikšminius žodžius.

    Tinklalapiui šiame portale vietos nėra daug, tad nuotraukų teko talpinti nedaug ir mažos rezoliucijos.  Kai kurias teko nukopijuoti nuo išspausdintų publikacijų.

   Žurnalistikoje dirbau kelias dešimtis metų - Radviliškio ir Jurbarko rajonų laikraščių redakcijose, vėliau „Mūsų gamtos“ žurnale, „Lietuvos ryto“, „Lietuvos žinių“ dienraščiuose ir kitoje spaudoje. Dažniausiai rašiau apie ekologiją, gamtą ir gamtosaugą. 

     Teko šiek tiek paragauti ir biurokratinio darbo, bet biurokratija nepatikdavo ir grįždavau į spaudą. Kaip vilką bepenėtum, vis tiek jis į mišką žiūri.

      Galbūt todėl, kad augau vienkiemyje ant upelio šlaito, labiausiai patiko rašyti apie gamtą ir ją mylinčius žmones.

      O kodėl „Gamta neklysta“? Kadaise naktį su mokslininku, Aukštaitijos nacionalinio parko gamtininku Broniumi Šablevičiumi bridome per Ažvinčių girią klausytis pelėdų tuoktuvių balsų.

      Buvo viduržiemis ir priversta sniego, spaudė šaltis, o Mėnulis taip tvieskė, kad galėjai knygą skaityti. Toje šviesoje mistiška atrodė giria - visiškai kitokia negu dieną. Keistą kosminę tylą drumstė tik gurgždantis po mūsų kojomis sniegas ir retsykiais pasigirstantis baublių būbtelėjimas.

      Kol atėjome į pelėdų tuokvietes, daug kalbėjomės. Paklausiau Broniaus, kodėl žmogus – gamtos kūrinys bei jos dalis – žudo gamtą.

     „Man kartais atrodo, jog gamta jį tam ir sukūrė. Žmogus – jos duobkasys“, - atsakė Bronius. Ir kiek patylėjęs pacitavo daugeliui gamtininkų žinomus vokiečių rašytojo Getės žodžius: „Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga ir teisi. Klysta  tik žmonės“. 

              © Feliksas Žemulis

              zemulis@gmail.com