Vaizdinė liaudies tapyba Lietuvoje

Tapyba

Vaizdinė liaudies tapyba Lietuvoje nebuvo gausi. Išliko lentose, skardoje, drobėje ir popieriuje XVIII–XIX a. tapytų religinio turinio paveikslų ir bažnytinių vėliavų, sukurtų pagal religinius dailininkų profesionalų paveikslus. Liaudies tapytojų sukurti paveikslai buvo dedami į koplytėles, laikomi liaudies meistrų statytuose kulto pastatuose, kapų koplyčiose, namuose. Jie pasižymėjo emocingumu, dekoratyvumu. Liaudies tapytojai laisvai interpretavo religinį siužetą, keitė interpretuojamo paveikslo kompoziciją, naudojo savo aplinkos detales (tapė šventuosius valstiečių drabužiais ir kt.). Paveikslų piešinys schemiškas, spalvų gama santūri, perspektyva labai primityvi. Paveikslų kompozicija išryškinama stambia kontūrine linija, tarpai užpildomi keliomis ryškiomis spalvomis. 

Lietuvių primityvioji tapyba 

Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Jai susiformuoti daug įtakos turėjo geografinės, socialinės ir istorinės sąlygos. Tokiems kūriniams būdinga formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas, subtilus spalvų pajautimas. Dominavo ant lentos, skardos ar drobės tapyti paveikslai. Lietuvių primityviajai tapybai būdinga plokštuminis vaizdavimas, schemiškas piešinys, stora kontūrinė linija, ryškios spalvos, gausi štrichuotė. Didelę įtaką lietuvių tapytojų kūrinių meninei išraiškai turėjo šimtmečiais kurtos, iš kartos į kartą perduodamos regiono meninės tradicijos. 

     XIX a. pabaigos ir XX a. tapyboje aktyviai ima reikštis savamoksliai meistrai. Kartais jų kūryba nutolsta nuo liaudies meno tradicijų, bet kartu ir neprisiriša prie kokios nors konceptualiosios srovės. Tokiai raiškai būdingas savitas, dažnai supaprastintas (naiviai vaikiškas) tikrovės pateikimas. Vaizduotės dariniai dažnai supinami su tikrove. Tokiai tapybai būdinga laisvas proporcijų interpretavimas, pavienių detalių visiškai laisvas, kartais sąmoningas, kartais netyčia pavykęs sureikšminimas. Menininkas ne tik vaizduoja matomąjį pasaulį, bet stengiasi kūrinyje atskleisti ir paaiškinti savo pasaulėžvalgą. Primityvistiniuose tapybos kūriniuose tai tampa svarbiausiu uždaviniu, kurio nevaržo paviršutinės formos ar madinga estetika. Primityvistas ieško tapatumo su tikrove instinktyviai, remdamasis gyvenimiška patirtimi ir nekeldamas sau formalių uždavinių.  

     Ypatingą vietą lietuvių primityvistinės tapybos raidoje užima šventųjų paveikslai, tenkinę religinius visuomenės poreikius. Ir ankstesniems bevardžiams, ir šiuolaikiniams autoriniams paveikslams būdingas spalvinis lokalinių dėmių kompozicinis aiškumas. Pagrindiniai spalvų santykiai dažnai kruopščiai parenkami išmaišant dažus paletėje. Dažniausiai stengtasi išgauti intensyvias, ryškias gamas turint tikslą kuo stipriau paveikti žiūrovą. Tai labai gerai matyti mūsų geriausių tapytojų primityvistų kūriniuose.

     M. Bičiūnienės paveikslai, kurių spalvų gama yra gana atvira, visada išlaiko esminį kelių dėmių skambesį. To pasiekiama labai išradingomis ir įvairiomis priemonėmis: detalių vaizdavimu antraeilėse plokštumose, faktūrų sukėlimu naudojantis pustoniais, dažo masės sluoksnio pašiaušimu. Portretuose autorei daugiau rūpi konkreti charakteristika, o ne momentinė ar psichologinė išraiška. 

     P. Gerlikienės paveiksluose, priešingai, nerandame ryškių ypatingų charakterių, užtat mus hipnotizuoja keistos veidų judėjimo fazės, sustingusios ir tarytum stebinčios žiūrovą. 

     Profesorius Aleksandras Jackovskis (Lenkija) taip sako apie šiuolaikinius primityvistus: “Riba tarp diplomuotos ir nediplomuotos dailės – labai sunkiai apčiuopiama, ypač tada, kai vertiname ne amatą, o vaizduotę. Daugybė žymiausių meistrų XX a. nestudijavo akademijose ar kitose meno mokyklose, o ėjo savo keliu. Jie buvo apdovanoti ne tik talentu, bet ir nuovoka”.