DADA

XX a. sparčiai vystosi mokslas, naujos technologijos, atrandamos ir pritaikomos naujos medžiagos dailėje, dizaine, architektūroje. Spartus gyvenimo tempas, galimybės disponuoti netradicinėmis medžiagomis lemia pokyčius mene. Atsiranda tokios naujos meno sritys, kaip fotografija, kinas, kompiuterinė grafika, dizainas. Kuriamas video, žemės, kūno menas, vyksta performansai, kuriami meniniai objektai, erdvinės instaliacijos. Netradicinis menas skatina ir mąstymo pokyčius. Kūryba tampa svarbi ne galutiniu rezultatu, o proceso eiga. Iškeliamas idėjos pirmumas, skatinama meninių priemonių ir meninės raiškos įvairovė, žavimasi netradiciniu meno pateikimu (neįprastos erdvės, netikėtos improvizacijos, menų integracija, siekiant veiksmo įtaigumo) ir kt.

Dadaizmo judėjimas

Kuriami nauji judėjimai ir grupuotės, kurie vienija menininkus pagal jų idėjinius sprendimus, gyvenimo reiškinių ir jų vaizdavimo supratimą. Vienas įdomiausių tęstinių judėjimų, padariusių įtaką tolimesniems modernistiniams judėjimams, yra DADA. Dada arba Dadaizmas – 1915–1923 m. modernistų literatų ir dailininkų judėjimas, paneigęs visus iki tol buvusius dailės, literatūros principus.

• Jų darbai buvo sukurti siekiant šokiruoti ir išmušti iš vėžių publiką.

• Jie naudojo neįprastas medžiagas, taip pat atliekas iš gatvės ir drabužius.

• Dada terminas, kilęs iš atsitiktinai žodyne rasto žodžio, pradėtas vartoti 1916 m.

Dada – bereikšmis žodis, tiksliau pasakius, galintis turėti daug įvairių, tarpusavyje nesusijusių reikšmių: prancūzų kalboje šventos karvės uodega, medinis arkliukas, vaikiškas tauškėjimas, vokiškai – „viso gero“, „atstok“, „iki pasimatymo“, rumuniškai – „taip, tu teisus, tikrai“ ir pan. Visais atvejais jis turėjo žymėti dailininkų grupės kuriamo meno daugiareikšmiškumą arba bereikšmiškumą.

Pradininkai: literatai Tristan Tzara (paskelbęs dada manifestą), dailininkai: Hansas Arpas (Hans Arp, kitaip Jean), Maksas Ernstas (Max Ernst).

1916 m. Ciūriche atidarytoje kavinėje „Cabaret Voltaire" jie rengė skandalingas manifestacijas (triukšmo muziką, garsų poezijos skaitymus, kt.), 1917 m. įsteigtoje galerijoje – parodas. Kabaretas – tai apibrėžtos tradicijos teatrinė forma, kuriai būdingas specifinis aktorystės bei programos išdėstymo tipas bei nepakartojamas, kituose menuose (taip pat ir sceniniuose) nesutinkamas glaudus santykis su publika (šiuo požiūriu kabaretas yra artimas performansui). Teatralizacija, puikūs tekstai ir puiki pramoga – tai kabaretinio meno esmė. Dada menininkai atkreipdavo dėmesį triukšmingais pasirodymais, priblokšdavo publiką absurdiškais kūriniais. 1917–1920 m. leido periodinį leidinį „Dada“.

DADA manifestas

Kas yra dada galėtume atsakyti DADA manifesto tezėmis – „Kaip galima pasiekti amžinąją šviesą? Sakant dada. Kaip tapti garsiu? Sakant dada. Oriai ir su rafinuotu mandagumu. Kol pakvaiši. Kol neteksi sąmonės. Kaip atsikratyti visko, kas atsiduoda žurnalistika, menkyste, viso, kas gražu ir teisinga, ribota, pamokoma, europietiška, glebu? Sakant dada. Dada yra sielos pasaulis, dada yra lombardas. Dada yra geriausias pasaulyje vandens lelijų pieno muilas....“ – Hugo Ball. Dada manifestas (1916). Pirmąkart viešai perskaitytas „Dada soiree“ metu, 1916-ųjų liepos 28 d.

Hugo Ball. Dada manifestas (1916)

Apžvelgiame kelių ryškiausių menininkų dadaistinę kūrybą. Vienas jų – Dada pradinininkas prancūzas Marselis Diušampas (Marcel Duchamp, 1887–1968). Jis pirmasis pramoninius gaminius pateikė kaip meno kūrinius – dviračių ratus, kabyklas, rašomąsias ir kavos malimo mašinėles. Dadaistai tvirtino, kad žiūrovas pajėgus suvokti kaip meno kūrinį bet kokį daiktą, netekusį tiesioginės paskirties ir perkeltą į neįprastą aplinką. „Ready made art“ („užbaigtas daiktas“) – fabrikinės gamybos daiktas, kuriam suteikiamas meno kūrinio statusas. Šį terminą sugalvojo ir pirmasis panaudojo Marselis Diušanas (Marcel Duchamp). Jis meno kūriniais pavertė banalius kasdieniškus daiktus. Pirmas „užbaigtas daiktas“, kurį jis pademonstravo, buvo butelių džiovykla.

Marselis Diušampas „Dviračio ratas“, 1913 m.

Marselis Diušampas „Fontanas“, 1917 m.

M. Diušampo žymiausias darbas „Fontanas“ šokiravo dailės pasaulį 1917 m., nes šiam kūriniui jis panaudojo pisuarą . M. Duchampo ikonoklastiškas pisuaras, su užrašu „R. Mutt“, yra vienas įtakingiausių XX amžiaus meno kūrinių, metusių iššūkį žmonių meno suvokimui.

Kitas įdomus kūrėjas – Kurtas Schwittersas, vokiečių-austrų menininkas, žymiausias vokiečių dadaizmo atstovas (1887–1948) – dailininkas, skulptorius, poetas, vienas iš dadaizmo pradininkų. Dauguma jo paveikslų – koliažai iš įvairių medžiagų (popieriaus, metalo atliekų, medžio, lipdukų ir pan.) atliekų. Schwittersas kūrė meną iš nemeno. Laikraščio skiautė su žodžio fragmentu MERZ (kildinama iš koliažui sukarpyto „Commerz-und Privat-Bank“ skelbimo) davė pavadinimą jo menui. 1923–1932 m. leido dadaistinį žurnalą „Merz“. Gyveno įvairiuose Europos miestuose, visą gyvenimą kūrė ir statė vadinamąjį „Merz“ namą. Pirmą tokį namą, didžiulį koliažą iš plastiko, medžio ir metalo konstrukcijų jis ėmė rengti 1923 m. savo namuose Hanoveryje (1943 m. per oro antskrydį jis buvo sugriautas). Antrą pradėjo 1937 m. iš Vokietijos pasitraukęs į Norvegiją, miestelį netoli Oslo, šis irgi neišliko, nes 1951 m. sudegė. Trečiąjį kūrė nuo 1940 m. Anglijoje, bet taip ir neužbaigė.

Kurtas Schwittersas. „Merz“ namas

Dadaistų literatūrinės paieškos

Literatūroje K. Schwittersas ieškojo naujos saviraiškos, eilėraščiams dažnai suteikdavo vizualinį pavidalą, o į paveikslus įterpdavo tekstų. Ankstyviesiems kūriniams įtaką darė ekspresionistinė, futuristinė poetika. Savo poezijos ir prozos kūrinių (juos vadino „merztekstais“) mokytoju laikė Augustą Strammą, taip pat vertino Guillaume'ą Apollinaire'ą. Eksperimentavo su kalba, „laužė“ sintaksę, gramatiką, savo tapyboje naudotą koliažo principą taikė poetiniams tekstams, konstravo juos iš kalbos „šiukšlių“: beprasmių pokalbių frazių, paskirų sakinių iš laikraščių, plakatų, katalogų, skelbimų tekstų, neretai žaisdamas garsažodžiais. „Merzeilėraščiai“ dažnai atrodo kaip abstraktūs, sunkiai išverčiami, beprasmiai žodžių samplaikų rezginiai. To K. Schwittersas siekė sąmoningai – griovė ekspresyvaus ir prasmingo meno idėją.

Literatūros kūrinius pasirašinėjo Annos Blume pseudonimu. Taip pavadintas žymiausias poeto eilėraštis „Apie Anną Gėlę“ („An Anna Blume“), kuris tapo šlageriu, išverstas į daugelį kalbų. Anna Gėlė – tai „švitersiška gėlė“, per poeto kūrybą keliaujanti, vis „kitaip žydinti“, naujus pavidalus įgaunanti mitologema.

Apie Anną Gėlę (ištrauka)

1 merzeilėraštis

„…...........Raudona Gėlė, raudona Anna Gėlė, ką žmonės kalba

Keblus klausimas: 1. Anna Gėlė turi paukštį.

                           2. Anna Gėlė yra raudona.

                           3. Kokios spalvos paukštis?

Mėlyna tavo geltonų plaukų spalva.

Aistringas tavo žalio paukščio burkavimas.........“

Kurt Schwitters

EILĖRAŠČIAI

Aš giedu giesmę savo

Visi paukščiai...

Vyras neširstanti tavo žmona

Pogrindžio eilėraštis

Geležinkelio stotis

Pieša

Kalinys

Vardu ji susidorojimas

Annai Gėlei

Mirties bausmė

Badmiriaujantis velnias

Poetiniai performansai

Iš šių avangardistinių poezijos skaitymų publikai, gimė ne tik poetiniai performansai, bet ir garso poezija — unikalus XX a. išradimas, mažai turintis bendro su sakytinio meno tradicija. Garso poezijos kūrinys — tai kažkas tarp poetinės ir muzikinės kompozicijos, pagrįstos kalba, kurioje reikšminis aspektas yra fonetinis, o ne įprastas semantinis ar sintaksinis. Tai eilėraštis be žodžių, neišverčiamas ir skirtas atlikti gyvai.Tarp tokių žymiausių  kūrinių reikia paminėti Kurto Schwitterso 1932 m. parašytą garsinę deklamaciją (su partitūra) „Ursonate“. Meninė išraiška ir įtaigumas kuriamas pavienių garsų skambesiu, keičiant  balso aukštį, tembrą, garsumą ar toną. Balso moduliacija, tembro atspalviais menininkas tarsi kuria muziką, kurios šioje deklamacijoje nėra. Autorius sakė, kad sonatos reikia klausytis, o ne skaityti, taip vėl suteikdamas pirmenybę sakytinei kūrybai. Be to, pasirodymų metu, jis keisdavo ir tobulindavo sonatą.

Kurt Schwitters – Ursonate

Tokios poetinio skaitymo akcijos sąlygojo poetinio performanso vystymąsi. Dada, garso poezija, vizualinis performanso menas, šešto dešimtmečio eksperimentai su garso įrašais, „bytnikų“ renginiai, kai kartu buvo atliekama poezija ir džiazas — poetinis performansas kūrėsi iš viso to. Performansų metu dadaistai vykdė vaidybines menines akcijas su įvairiais šou elementais. Vaizdas kuriamas veiksmu, balsu, muzika. Žiūrovai tampa aktyviais dalyviais laisvai reiškiančiais savo emocijas.