NAUJA PAMOKA

PAMOKOS KOKYBĖS VALDYMAS IR PASIEKIMŲ POKYČIŲ MATAVIMAS GIMNAZIJOJE

            1. Koks Mokytojas šiandienos mokykloje?

            Keičiasi gyvenimas, turi keistis ir mokytojas. Dabar jam nepakanka turėti žinių ir įgūdžių, būti savo dalyko profesionalu, būtinos jam vadybinės kompetencijos įgyvendinant bendrąsias programas. Mokytojas pirmiausia turi būti pamokos vadybininkas, kuris planuoja, vadovauja ir organizuoja mokinių mokymąsi, ypač daug dėmesio skirdamas mokinių mokymui mokytis.

            Norėdamas sėkmingai dirbti, mokytojas privalo įgyti vis naujų žinių apie pamokos planavimą ir organizavimą, suvokti kompetencijų svarbą, išsiaiškinti sėkmingos pamokos dėsnius:

a)      mokymas ir mokymasis;

b)      pagalba mokiniui (individualizavimas + diferencijavimas (personalizacija) + integravimas;

c)      tarpusavio santykiai pamokoje – bendradarbiavimas, tvarka, klasės valdymas;

d)     namų darbų skyrimas, jų diferencijavimas;

e)      edukacinė mokymosi aplinka.

Jei sugebėsime ugdymą individualizuoti ir diferencijuoti, susieti su gyvenimo patyrimu – tai bus lūžis švietime.

2. Kaip turi atrodyti gera pamoka?

Geros pamokos (kai mokiniai mokosi)

Sėkmingai integruojant ugdymo turinyje numatytus dalykus, lavinamas mokinių kritinis, loginis mąstymas, gerėja abstrahavimo įgūdžiai.

3. Kaip matuoti mokinių individualią pažangą?

Mokytojas privalo nuolat stebėti, fiksuoti, analizuoti, kad priimtų konkrečius sprendimus apie kiekvieno mokinio pasiekimus ir padarytą pažangą.

Būtiniausia vidinė išmokimo sąlyga yra motyvacija. Negalima klausti vaiko, ar jis jau išmoko, reikia tai pamatyti. Laukiami mokinių pasiekimai taps akivaizdūs, kai skatinsime mokinį įsitraukti į aktyvų ir sąmoningą mokymąsi, o mes jam padėsime, patarsime, motyvuosime.

Paskutinę pusmečio (mokslo metų) pamoką mokytojas turėtų organizuoti mokymosi pasiekimų ir pažangos įsivertinimą: mokiniai raštu ar žodžiu analizuoja savo mokymąsi ir padarytą pažangą, su mokytoju aptaria sėkmę ir problemas, planuoja tolesnį mokymąsi, pvz.:

·         Mano tikslas šį pusmetį buvo pasiekti...

·         Šį pusmetį man geriausiai sekėsi...

·         Šį pusmetį man mokytis nesisekė (temos ir priežastys)...

·         Kaip ir ką galėsiu išmokti (kiek laiko žadu skirti savarankiškam mokymuisi)?

·         Ką padarysiu, kad mano pasiekimų rezultatai ir daroma pažanga pagerėtų?

·         Mano tikslai II pusmečiui, siekiant ugdymosi pažangos ir geresnių mokymosi rezultatų (numatyti, ką atliks kitai veiklai).

·         Ko noriu paprašyti savo mokytojo, kad aš toliau tobulėčiau, gerėtų mokymosi rezultatai kitais mokslo metais?

Privalome apibendrinti informaciją apie mokinio, grupės ar klasės pasiekimus bei padarytą pažangą ir, jei tai reikalinga, koreguojame ilgalaikį planą, programą.

Nuo ko pradėti tobulinti mokinių pažangos stebėjimą, fiksavimą bei pamokos organizavimą?

a)      pamokos metu daugiau laiko skirti sunkių, nesuprastų dalykų išsiaiškinimui;

b)      daugiau laiko numatyti naujos mokomosios medžiagos mokymuisi, atliekant praktines užduotis;

c)      organizuoti pratybas aktyviaisiais metodais, nes labai svarbu, kad mokiniai mokosi (dirba savarankiškai, porose, grupelėse);

d)     diferencijuoti klasės ir namų darbus;

e)      leisti pasirinkti užduotis, mokymosi būdus pagal gebėjimus ir poreikius.

Pabrėžiu: svarbiausia šiuolaikinei pamokai – individualizuotas, diferencijuotas ugdymas. Kad užtikrintume kiekvieno mokinio ugdymo kokybę, būtina kiekvienoje pamokoje ir ne tik vertinti mokinio veiklą ir sudaryti sąlygas mokiniui įsivertinti bei fiksuoti kiekvieno mokinio pažangą. Geros pamokos šerdis yra ir bus vertinimas (mokinių pažangos stebėjimas, pokyčių fiksavimas ir analizavimas).

Turite nepamiršti vertinimo sistemos kaitos klausimų:

a)      ar vertiname mokinius už klausimą, o ne vien tik už atsakymą;

b)      ar mažiau dėmesio skiriame pažymiui, ar daugiau rūpinamės mokymosi eiga, pažanga, pasiekimais;

c)      kokie mano ir mokinių santykiai (elgesys, bendravimas);

d)     mokiniams pateikti grįžtamąją informaciją apie individualius jų pasiekimus;

e)      teikti nuolat mokiniams informaciją apie pasiekimų vertinimą suminiam (kaupiamajam) pažymiui;

f)       skirti dėmesio teigiamos atmosferos kūrimui, tarpusavio pasitikėjimo ugdymui, savo reakcijos valdymui, mokiniams suklydus, tarpusavio pasitikėjimo ugdymui;

g)      kurti lankščią vertinimo sistemą;

h)      įvertinti kiekvieno vaiko žinių trūkumą, nesėkmes. Bėda, jei nėra santykio, dialogo, emocinio ryšio. Kokybę fiksuoti galime diagramomis, grafikais, lentelėmis.

i)        Kaip matuojame mokinių pasiekimus ir išmokimo lygį?

Kaip „nepamesti“ mokinio?

Gera pamoka šiandien vadiname, jei mokinys aktyviai mokosi, siekia užsibrėžto tikslo. Aktyvų jo mokymąsi reikia tobulinti: išmokti mokytis, planuoti, kelti tikslus ir jų siekti, tvarkyti savo laiką, vertinti sėkmę, ieškoti ir apdoroti informaciją, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, analizuoti, apibendrinti, daryti išvadas, prognozuoti, argumentuoti. Svarbu suprasti: tam, kad pagerėtų mano ugdytinio laimėjimai, turiu pasikeisti aš, o ne vaikas. Pats svarbiausias darbas – pamokos mano mokiniams, svarbu džiaugtis jų pasiekimais ir augimu. Kiekviena nauja diena svarbi, jei gali norintį tobulėti žmogų pastūmėti, padaryti gerą darbą Tik poveikį dažniausiai galima pajusti po kurio laiko. Didžiausi ir svarbiausi darbai yra tie, kurie šiandien nematomi.

4. Kokia turėtų būti kabinetuose edukacinė aplinka?

a) kontrolinių ir projektinių darbų grafikas;

b) susitarimai, taisyklės tarp mokytojo ir mokinių;

c) vieninga pasiekimų vertinimo procentų lentelė (teisingų atsakymų apimtis procentais);

d) ugdomųjų projektų rengimo ir vertinimo sistema;

e) suminis pažymys;

f) vertinimo aplankai;

g) gerai atliktų darbų pavyzdžiai;

h) aktuali dalyko medžiaga (sąvokos, terminai);

i) olimpiadų, konkursų, protų kovų nurodymai ir kt. datos;

y) kokybės fiksavimo diagramos, grafikai, lentelės;

j) tautinės atributikos akcentai.

(pavyzdžiai knygoje V. Tamašauskas „Pamokos virsmas“ psl. 66, 67, 68, 69, 103, 104). Tai leis mūsų mokytojams sutvarkyti kabinetus pagal šiuolaikinius reikalavimus.

Jei ankstesniuose dokumentuose buvo akcentuojamas mokytojo indėlis, tai šiuolaikinės pedagogikos dėmesio centre – vaikas ir jo mokymosi rezultatai.

Mokinys iš mokytojo turi gauti nukreipimą, būdus, kad pats atrastų. Vadinasi, mokymas turi plėstis ne į turinio apimtį, o į gilumą. Tam pasitarnauja aktyvūs metodai, mokymasis bendradarbiaujant. Pamokoje ir paties kabineto, kaip edukacinės erdvės, maksimalus išnaudojimas ugdymo kokybei gerinti. Individualizavimas – maksimali pažanga. Individualizuodami veiklą, atsižvelgiame į individualią patirtį, poreikius, taikome aktyvius metodus, kurie įtraukia kiekvieną mokinį į aktyvų mokymąsi, rodome, kaip geriau atlikti užduotis, nuolat stebime mokinio individualią pažangą, fiksuojame ją, mokome mokytis, permąstyti savo mokymosi procesą ir rezultatus, padedame mokiniui pasirinkti ugdymo turinį.

Reikėtų įsidėmėti: mokytojas – ne visagalis padėties valdytojas, o įtraukiantis mokinius į aktyvią veiklą.

5. Kokios vertinimo ir įsivertinimo formos, metodai, kriterijai, strategijos?

Vertinimas – itin svarbi šiuolaikinės pamokos dalis, skatinanti mokytis. Mokytojo, kaip vadovo ir patarėjo vaidmuo, – padaryti vertinimą integruota mokymo ir mokymosi dalimi, tada mokytojas galės veiksmingai mokyti, sužinoti (nustatyti) mokinių mokymosi pažangą. Tai padeda realiai įgyvendinti mokymosi uždavinius.

Todėl daug dėmesio turime skirti medžiagos skirtingų poreikių mokiniams parinkimui. Čia ir pasitarnauja pamokos organizavimo ir veiklos įsivertinimo strategijos:

·         Projektinis veiklos taikymas. Projektiniai darbai leidžia diferencijuoti mokinių veiklą klasėje, kurioje vaikų gebėjimai skirtingi. Spręsdami įvairias problemas mokiniai tampa aktyviais ugdymo proceso dalyviais. Kai mokytojas grupei mokinių pateikia komandinio darbo reikalaujančią užduotį, vaikai patys pasidalija, kas ir ką gali atlikti. Be to, sudaromos sąlygos spec. poreikių vaikui dalyvauti bendroje klasės veikloje pagal savo gebėjimus.

·         Klasės „ekspertai“. Mokiniai skiriasi ne tik savo bendraisiais gebėjimais ir jų išugdymo lygiu, bet ir nevienodu domėjimusi tam tikrais mokomaisiais dalykais. Yra talentingų vaikų, kurių gebėjimus verta panaudoti visos klasės mokymui. Dalijantis savo gebėjimais ir talentais su kitais, labai didėja mokinių motyvacija, stiprėja pasitikėjimas savimi.

·         Dalomosios medžiagos bankas. Vykdant skirtingų gebėjimų mokinius klasėje, reikia turėti daug dalomosios medžiagos ir ją kaupti. Ugdant spec. poreikių mokinius reikia ir spec. mokymo priemonių. Šiems mokiniams dažnai reikia papildomos medžiagos.

·         Atidžiai vertinti nedėmesingumo klaidas, jei užduotį mokinys atliko būdamas nedarbingas.

·         Akcentuoti mokinio pasiekimus, pažangą ir pastangas, o ne trūkumus.

Įsidėmėkite pozityvaus skatinimo formas:

mokytojas:

·         skiria mokiniui dėmesio;

·         gerbia mokinį kaip žmogų ir puoselėja šiltus santykius;

·         mokinio klausosi susidomėjęs;

·         priima mokinio pasiūlytą mintį;

·         rodo susidomėjimą mokinio veikla pamokoje;

·         skiria mokiniui individualaus laiko;

·         į mokinį žiūri pagarbiai;

·         tikrindamas rašto darbą parašo komentarą;

·         skatina nusišypsodamas, akimis pagaudamas mokinio žvilgsnį, pakeldamas nykščius ir pan.;

·         suteikia privilegijų ar balą už pastangas ir pan.

Uždrausti žodžiai:

·         Tu šiandien netingėjai;

·         Šį kartą tau gerai sekėsi;

·         Galų gale tau pavyko atlikti užduotį;

·         Šiandien gerai dirbai;

·         Padarei beveik taip gerai, kaip kiti;

·         O, pagaliau atsinešei sąsiuvinį;

·         Tik 2 kartus šią savaitę vėlavai;

·         Net 2 kartus šią savaitę padarei namų darbus;

·         O kokią pažangą padarei!

·         Kai nori, tai gali;

·         Galėtumei taip visada.

6. Kaip sudarinėti kontrolinius ir tikrinamuosius darbus?

Sudaryti taip, kad taškai (balai) pasiskirstytų:

·         20% (ketvertui);

·         25% (penketui, šešetui);

·         40% (septynetui, aštuonetui);

·         15% (devynetui, dešimtukui).

Gebėjimus matuotų:

·         žinios - 50%;

·         mąstymas - 50%.

Turinys pasiskirstytų:

·         praktinis - 50%;

·         teorinis - 50%.

Lengvumas / sunkumas (kiek % atliko darbą):

·         per sunkus, jei atliko 10% mokinių;

·         per lengvas, jei atliko - 90% mokinių.

Tokias užduotis reikėtų pašalinti.

7. Kaip keičiasi elektroninių dienynų pildymo praktika?

Nuo pamokos mokymosi uždavinio, įsivertinimo (refleksijos) iki įrašų dienyne.

Kas sudaro pamokos uždavinį? Sudaro sąlygos, mokinių veikla, tos veiklos rezultatas, rezultato pamatavimo kriterijai:

Klasės dienyne trumpai rašome pamokos mokymosi uždavinio veiklas. Pamokos mokymosi uždavinys ir pamokos turinys klasės dienyne turi sąlytį, jie yra šalia, bet ne tas pats (pavyzdžiai knygoje V. Tamašauskas „Pamokos virsmas“ 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31 psl.). Pildydami namų darbų grafą, nepamirškime namų darbų pobūdžio, venkime žodžio „išmokti“, skirkime kuo daugiau kūrybinių užduočių, ugdomųjų projektų. Yra siūloma namų darbus diferencijuoti pagal mokinių mokymosi stilius, pasiekimų lygį bei kt. ir individualizuoti. Grafoje „pamokos turinys“ daromi tik to dalyko programinių temų, kontrolinių, projektinių darbų įrašai.

Būtina kiekvienam dalykininkui mokėti nustatyti užduoties kompetencijoms vertinti lygį. Tai turėtų būti matoma ir kabinete.

Ketvertui:

·         iš mokinių reikalaujama paprasto informacijos atgaminimo (pavyzdžiai V. Tamašausko knygoje „Pamokos virsmas“ 66 ir 67 psl.).

8. Labai svarbi kompetencija – mokėjimo mokytis kompetencija (t. y. siekiant, kad mokymasis mokiniams taptų prasmingas, tikslingas, visą gyvenimą trunkantis procesas. Reikia išsiugdyti mokymosi gebėjimus:

• kelti mokymosi tikslus ir uždavinius;

• planuoti savo veiklą;

• kryptingai ir atsakingai veikti siekiant įgyvendinti iškeltus uždavinius;

• apmąstyti siekius, procesą ir rezultatus.

(detaliau V. Tamašausko knygoje „Pamokos virsmas“ 89, 90, 91, 92, 93, 94, 95, 96 psl.)

9. Kas yra sinergija mokykloje?

Tai veiksmas kartu. Mokyklos uždavinys – išmokyti mokytis. Ji brandina mokinių nuostatą mokytis visą gyvenimą.

Mokytojo pareiga – taip individualizuoti reikalavimus ir uždavinius, kad mokiniai galėtų sąžiningai dirbdami juos įveikti ir nenusiviltų savimi, neieškotų nesąžiningų būdų išsisukti nuo darbo.

Mokytojo darbo planavimas – tai jo ir mokinių perspektyva metams, savaitei ar pamokai. Svarbu suplanuoti taip, kaip per dvejus metus paskirstyti ugdymo turinį, kad mokiniai pasiektų bendrosiose programose numatytus rezultatus. Mūsų mokiniai turi ne iškalti pamoką, o pritaikyti ją gyvenime.

Šiandieninė Lietuvos mokykla daug dėmesio skiria psichologiniams mokytojo ir mokinio santykiams. Kodėl vienus mokytojus mokiniai myli ir gerbia, kitų ne? Jei pamokose mokytojas aiškina, kad žmogų gerbia už gebėjimą dirbti, sąžiningumą, principingumą, humaniškumą, sumanumą, jei mokytojas gerbia mokinio asmenybę, tokį mokytoją mokiniai myli, gerbia kaip reiklų ir teisingą pedagogą. Geri mokytojai patys yra „amžini“ studentai, kuriems patinka mokytis.

Mokinių mokymasis (darbas pamokoje ir namie) – svarbiausias pažangumo veiksnys. Kasdienis darbas klasėje, vienijančioje skirtingų galimybių, polinkių mokinius, reikalauja iš mokytojo ieškoti įvairių būdų, kad būtų pasiektas geresnis mokymosi rezultatas, kuo mažiau liktų mokinių žinių spragų. Mokytojai privalo lavinti intelektą ir kūrybiškumą (V. Tamašauskas „Pamokos virsmas“ 40, 41 psl.).

            10. Kaip reikia planuoti?

            a) Pirmiausia ilgalaikiai dalykų planai

            Kaip jie turi atrodyti?

            Jei mokytojas – pamokos vadybininkas, jis atlieka keletą vaidmenų: kaip mokytojas profesionalas, jis moko ir padeda mokytis, kuria atitinkamą mokymosi aplinką, mokymo ir mokymosi procesą; kaip auklėtojas, jis kuria mokykloje jaukią aplinką, ugdo klasės bendruomenę, vadovauja jai, ieško galimybių įgyvendinti mokinių poreikius, gina jų interesus, siekia, kad auklėtiniai socializuotųsi ir integruotųsi į mokyklos gyvenimą, taip pat koordinuoja mokinių, mokytojų ir tėvų santykius; kaip ugdytojas, jis yra ugdymo proceso organizatorius, skatintojas ir vadovas, sudaro sąlygas mokiniui mokytis, taikydamas aktyvaus mokymo ir mokymosi būdus, pats stengiasi dirbti metodiškai, moksliniais pagrindais organizuoti savo veiklą; kaip mokytojas – vadybininkas, jis vadovauja ugdytinių veiklai ir padeda įgyvendinti bendruomenės viziją.

Visus šiuos vaidmenis reikia sutalpinti į pamokų planavimą ir jų organizavimą.

Kas turėtų būti ilgalaikiame plane?

·         jis neturi būti nusirašytas;

·         jis turi atitikti klasės, grupės ir kiekvieno mokinio interesus, poreikius, jo mokymosi pažangą.

Apie ką turi mąstyti mokytojas, prieš pradėdamas planuoti? Mokytojas iškelia pamokos uždavinį ir apgalvoja, kokia yra pažanga, kaip motyvuoti mokinį toliau, sukauptus duomenis aptaria su tėvais, išryškina tolesnio mokymosi poreikius ir žingsnius. Ugdymo procesas vertinamas ir koreguojamas remiantis ugdymo proceso vertinimo sistema ar priimant sprendimą: dėl ugdymo turinio – ar padėjo siekti iškeltų tikslų, ar buvo tinkamas ir ne per sunkus mokiniams, tarp jų ir tiems, kuriems mokytis sunkiau, kad galėtų siekti pažangos; dėl mokymo metodų ir strategijų, mokymosi užduočių, šaltinių, išteklių – ar jie efektyvūs, ar tinka mokiniams, jų grupėms, visai klasei, ar tinkamas mokymosi tempas; dėl mokymosi tikslų ir uždavinių – ar jie tinka mokiniams, jų grupėms, visai klasei, tarp jų specialiųjų poreikių mokiniams.

            Kiekvienos pamokos reikalavimai turėtų padėti mokytojui ne tik įvertinti save, bet ir tobulėti, siekti geresnių pamokų: stengtis kuo geriau pažinti mokinius, bendradarbiauti su klasės auklėtoju, kitų dalykų mokytojais, kaupti pamokų planus, per pamoką ir po pamokos pasižymėti, ką ir kodėl pakeitė, užsirašyti mintis, kurios kilo pamokoje, mokinių pasakytas frazes, apibūdinti mokinių darbą, reakciją pamokoje, klausimus, nugirstus mokinių vertinimus, apibūdinti mokinių nuotaiką po pamokos, savo savijautą. Apibendrindamas pamoką, mokytojas galėtų savęs paklausti:

·         su kokia nuotaika mokiniai išėjo iš pamokos ir kodėl?

·         kas nepavyko ir kodėl?

·         ką kitą kartą darysiu kitaip ir kodėl?

·         ką darysiu taip pat ir kodėl?

·         kaip jaučiuosi pats po pamokos ir kodėl?

Produktyvaus ir kūrybiško darbo sąlyga – tinkama pamokos atmosfera, bendradarbiauti palanki aplinka, geri mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai.

Pamokose reikėtų laikyti tokių susitarimų:

·         jūs galite klysti;

·         klauskite, jei nesuprantate;

·         padėkite vienas kitam;

·         pasitikėkite savimi.

Juk mokytojo pasišventimas, įgudimas ir bendradarbiavimas lemia ugdymo rezultatus.

Kokia apgalvoto ilgalaikio plano (metams, mėnesiui) struktūra?

Uždaviniai:

·         pamokų temos;

·         individualizavimas, diferencijavimas, integravimas pamokose;

·         įnovatyvių metodų įvairovė;

·         mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimas;

·         ryšys su buvusia tema ir gyvenimo praktika;

·         individualizuotų ir diferencijuotų namų darbų skyrimas;

·         refleksija (apibendrinimas);

·         literatūra.

Kiekvienos pamokos planavimo schema yra tokia:

·         pamokos tema;

·         mokymosi uždavinys (rezultatus, kurių sieksime);

·         klasės pasirengimo lygis (puikus, vidutiniškas, nepakankamas);

·         mokinių motyvacija (kaip ją skatinsime);

·         mokymo(si) metodai ir informacinės technologijos;

·         namų darbai (skyrimas, diferencijavimas ir tikrinimas);

·         mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo (įsivertinimo) metodai;

·         mokomoji veikla (išsamiai);

·         refleksija (apibendrinimas, ar pasiekėme norimą rezultatą).

Dauguma mokytojų taiko sudėtinį pažymį.

11. Kokie yra sudėtinio pažymio kriterijai ir jų vertė ir koks orientacinis teikiamas vertinimas?

(V. Tamašauskas „Pamokos virsmas“ 53, 54, 55, 56 psl.).

12. Kaip atrodo namų darbų skyrimas, vertinimas, individualizavimas ir diferencijavimas?

Namų darbų tikslas – įvertinti išmoktą medžiagą, užpildyti susidariusias spragas.

Optimizuojant mokinių krūvį, būtina gerai apgalvoti namų užduotis: skirti tiek, kad nesudarytų problemų norint patikrinti, įvertinti pamokoje; užduotys turėtų padėti pasitikrinti, įtvirtinti tai, kas jiems aktualiausia, skirti ilgalaikes užduotis.

Nurodydamas namų darbų atlikimo tikslą, mokytojas numato jų atlikimo būdus, pateikia vertinimo kriterijus, stebi, ar namų darbai dera su pamokos tema, atitinka mokinių gebėjimus, turimus įgūdžius, ar diferencijuojami, individualizuojami, kokie pateikimo būdai, laikas, skirtas atlikti namų darbus, ar atitinka higienos normas ir ar laikomasi metodinėse grupėse priimtų susitarimų dėl namų darbų skyrimo. Jų skyrimas turi būti derinamas tarp toje pačioje klasėje dirbančių mokytojų.

13. Koks mokytojų dėmesys turėtų būti mokinių krūvių optimizavimui?

Rugsėjo pirmąją savaitę visi mokytojai kiekvienoje klasėje išaiškina mokiniams sąvokas: kontrolinis darbas, savarankiškas darbas, tikrinamasis darbas.

Už savarankišką (tikrinamąjį) darbą – dalinį atsiskaitymą – rašomi balai sudėtiniam pažymiui. Jeigu pažymys rašomas į dienyną, tai prilyginama kontroliniam darbui.

Reikalaujama per dieną rašyti tik 1 kontrolinį darbą ir mokytojų kabinetuose iškabinti savo dalyko mėnesio kontrolinių darbų grafiką.

14. Ar mes pasiruošę dirbti taip , kaip reikalauja laikas?

Manau, kad ko dar neišmokome, privalome išmokti. Tik neišnaudojame visų galimybių. O jų turime.

·         kolega kolegai. Privalome matyti, kaip dirba kiti mokytojai klasėje, analizuoti, vienas kitą padrąsinti, pamatyti ne tai, kaip naujoviškai sustatyti mokinių suolai ir kaip tai padeda išspręsti pamokos uždavinį, kaip kolega ugdo mokėjimo mokytis kompetenciją, kaip jis individualizuoja ugdymą, kaip jis išnaudoja inovatyvius ugdymo metodus, kaip vykdo vertinimą ir įsivertinimą, kaip dirba su tėvais ir t. t. (V. Tamašauskas „Pamokos virsmas“ 102 psl.);

·         mokytojai ekspertai (o mes jų turime) turėtų organizuoti apie 5 seminarus į metus pasidalindami savo gerąja patirtimi, išspausdinti bent 1 metodinį straipsnį šalies spaudoje, parodyti 4-5 atviras pamokas šios ir kitų mokyklų mokytojams;

·         labai teigiama tai, kad mūsų gimnazijos mokytojai mokosi bendrai vadovaujami patyrusių lektorių. Šiemet, birželio mėnesį, mokysis ugdyti mokėjimo mokytis kompetenciją;

·         turi galimybę 5 dienas dalyvauti įvairiuose seminaruose, kursuose, dalyvauja valstybinių brandos egzaminų tikrinime NEC komisijose. Tokiu būdu, privalome pajudėti nuo nuolatinio „kalimo“ kultūros mąstančios, pilietiškos asmenybės link. Tik įvaldę ugdymo individualizavimą ir diferencijavimą (personalizaciją) bei įvairius pažangos ir pasiekimų vertinimo metodus, paskatinsime mokinius sąmoningai mokytis ir tobulėti. Todėl mokytojai turi bendradarbiauti tarpusavyje, kaip dirba su konkrečia klase, kokius taiko metodus. Reikalinga keisti metodinių grupių darbo specifiką gimnazijoje. Dėmesio centre gimnazijoje – vaikas! Dabartiniai vaikai – tai stūmoklis, kuris verčia mus mokytis, neatsilikti, pasitelkiant inovacijas, eiti pirmyn. Atėjo metas pažiūrėti į pamoką – gera pamoka ta, kurioje galima daug išmokti, kurioje svarbus kiekvienas bendruomenės narys, puoselėjama saugi ir draugiška aplinka. Tai pamoka, suteikianti ne tik būtinų žinių, bet ir gebėjimų jas kūrybingai taikyti. Kviečiu mokymą(si) intensyviau individualizuoti, kad mokiniai turėtų galimybę pamokose ir namie mokytis pagal individualius poreikius, o ne pagal bendrus nurodymus. Veikime sinergiškai! Tikra sėkmė =  tikslai + grįžtamasis ryšys, o individualizavimas – maksimali pažanga.

Pagaliau kiekvienas gimnazijos mokytojas privalo mokėti ir vartoti lietuvių kalbą – tai irgi gimnazijos sėkmės garantas.

Pabaigai

1.      Dar diena – ir viską padarysime.

2.      Visi tikslai bus pasiekti.

3.      Visos sistemos veiks be sutrikimų.

4.      Visi bus patenkinti.

5.      Visi entuziastingi ir motyvuoti.

6.      Visos kiaulės pašertos ir tuoj skris.

„Niekas negali žmogaus labiau įtikinti, kaip tvirtas kito žmogaus įsitikinimas: jis paveikia net ir tuos, kurie niekuo netiki.“

                                                                                                            A. Diuma

Šypsokitės – ir įgysite draugų!

Raukykitės – ir įgysite raukšlių!

Kam gyvename, jei ne tam, kad pasaulį padarytume šiek tiek palankesnį vienas kitam.

Sėkmės!