Pamokoje skatinama meninė raiška, moksliniai stebėjimai ir supratimas apie dirvožemio sluoksnių ir jame esančios gyvybės tarpusavio ryšį. Tai kūrybiškas ir praktinis būdas pažinti gamtos pasaulį, kartu ugdant aplinkosauginį sąmoningumą. 

Mokymosi rezultatai

• Meniškai tyrinėkite sąnašų sluoksnius, kurdami įvairių dirvožemio sluoksnių, įskaitant viršutinį dirvožemio sluoksnį, podirvį ir uolienas, meninius atvaizdus, naudodami įvairias menines medžiagas, pavyzdžiui, molį, dažus, spalvotus pieštukus ar rastas medžiagas.

• Ugdykite kūrybiškumą, išreikšdami jį projektuodami ir kurdami miniatiūrines vabzdžių buveines, pavyzdžiui, dioramas ar terariumus, kuriuose galima pamatyti dirvožemio sluoksnius ir juose gyvenančius organizmus.

• Susipažinkite su kirminų gyvenimu, tyrinėkite žavų vabzdžių ir kitų mažų gyvių, gyvenančių skirtinguose dirvožemio sluoksniuose, pasaulį, sužinokite apie jų buveines, elgesį ir vaidmenį ekosistemoje.

• Lavinkite stebėjimo įgūdžius atidžiai tyrinėdami vabalų ir jų aplinkos detales, įtraukdami šiuos stebėjimus į meninius kūrinius.

• Supraskite ekosistemų sąveiką, suvokite, kaip ekosistemose tarpusavyje susiję dirvožemio sluoksniai ir vabzdžių gyvenimas, ir aptarkite, kaip svarbu puoselėti subalansuotą aplinką.

•  Skatinkite aplinkosauginį sąmoningumą, apmąstydami dirvožemio išsaugojimo svarbą ir vabalų bei kitų dirvožemyje gyvenančių organizmų vaidmenį palaikant sveikas ekosistemas.

Pamokos planas

• Vedant kūrybines dirbtuves apie dirvožemį mokiniams, svarbu sudominti jų smalsumą ir pasiūlyti interaktyvių praktinių užsiėmimų.

• Supažindinkite su dirvožemio svarba. Aptarkite dirvožemio svarbą, pabrėždami jo vaidmenį augalų augimui, maisto medžiagų tiekimui ir vandens valymui.

• Paaiškinkite, kodėl dirvožemis vaidina svarbų vaidmenį tvarumui. 

Maistinių medžiagų apykaita. Dirvožemis yra natūralus augalų augimui reikalingų maistinių medžiagų rezervuaras. Jis yra terpė, kurioje vyksta maistinių medžiagų apykaita, kai organinės medžiagos ir pūvanti augalinė medžiaga suyra ir vėl patenka į dirvožemį. Šis procesas užtikrina, kad augalai gautų būtiniausių elementų, skatina tvarią žemės ūkio praktiką ir mažina priklausomybę nuo sintetinių trąšų. 

Vandens reguliavimas. Sveikas dirvožemis gerai sulaiko ar sugeria vandenį. Jis padeda reguliuoti vandens srautą, apsaugo nuo erozijos ir potvynių. Dirvožemis veikia kaip natūralus filtras, valantis vandenį, kai jis prasiskverbia pro sluoksnius, todėl sumažėja požeminio vandens ir netoliese esančių vandens telkinių užterštumo rizika. 

Biologinės įvairovės palaikymas. Dirvožemis yra neįtikėtinos įvairovės organizmų, įskaitant bakterijas, grybus, vabzdžius, kirminus ir kitus mikroorganizmus, namai. Ši biologinė įvairovė prisideda prie bendros dirvožemio sveikatos ir derlingumo. Ji padeda skaidyti organinę medžiagą, gerina dirvožemio struktūrą, kontroliuoja kenkėjus ir ligas, didina maistinių medžiagų prieinamumą – visa tai labai svarbu tvariam žemės ūkiui. 

Anglies dioksido sugėrimas. Dirvožemis atlieka svarbų vaidmenį anglies dioksido kaupime, o tai padeda švelninti klimato kaitą. Fotosintezės metu augalai iš atmosferos sugeria anglies dioksidą, o dalis šios anglies pernešama į dirvožemį organinių medžiagų pavidalu. Šis procesas, vadinamas anglies dioksido sekvestracija, padeda mažinti anglies dioksido kiekį atmosferoje ir yra natūralus anglies dioksido absorbentas. 

Ekosistemos stabilumas. Dirvožemis yra sausumos ekosistemų pamatas, nes jis yra atrama augalų šaknims ir įtvirtina augaliją. Sveikas dirvožemis padeda išlaikyti ekosistemų stabilumą, nes apsaugo nuo erozijos, mažina maistinių medžiagų nuotėkį ir skatina augalų augimą. Dirvožemis palaiko daugybę ekologinių funkcijų, įskaitant maistinių medžiagų apytaką, vandens valymą ir buveinių užtikrinimą, taip prisidėdamas prie bendro ekosistemų tvarumo

• Dirvožemio sveikatos išsaugojimas ir gerinimas yra labai svarbus ilgalaikiam tvarumui. Tokia praktika kaip ekologinis ūkininkavimas, agrarinė miškininkystė, tausojamasis žemės dirbimas, kompostavimas ir erozijos kontrolės būdai padeda išlaikyti dirvožemio derlingumą, mažinti eroziją ir didinti jo gebėjimą palaikyti tvarias žemės ūkio sistemas ir ekosistemas. 

• Dirvožemio tyrimai. Dirvožemio tyrinėjimo stotelė, kurioje mokiniai gali ištirti įvairių rūšių dirvožemio mėginius. Pasirūpinkite didinamaisiais stiklais ir leiskite jiems stebėti dirvožemio tekstūrą, spalvą ir sudėtį. Paskatinkite juos apibūdinti tai, ką jie mato ir jaučia dirbdami su moliu. 

• Paaiškinkite dirvožemio mitybos tinklo sąvoką. Dirvožemio mitybos tinklas –  tai sudėtingas dirvožemyje gyvenančių organizmų sąveikos tinklas. Jis parodo įvairių organizmų, įskaitant bakterijas, grybus, pirmuonis, sliekus, vabzdžius ir augalų šaknis, kurie prisideda prie dirvožemio sveikatos ir ekosistemos funkcionavimo, tarpusavio ryšį. Sveikame dirvožemio mitybos tinkle šie organizmai sąveikauja tarpusavyje naudingai ir atlieka gyvybiškai svarbias ekologines funkcijas.

Dirvožemio mitybos tinklas yra dinamiška sistema, kurioje organizmų gausa ir įvairovė priklauso nuo tokių veiksnių, kaip dirvožemio tipas, drėgmė, temperatūra ir augalinė danga. Įvairus ir subalansuotas dirvožemio mitybos tinklas yra labai svarbus sveikoms dirvožemio ekosistemoms, maistinių medžiagų apykaitai, dirvožemio derlingumui ir bendram ekosistemos tvarumui palaikyti. Išsaugojimo praktika, kuria skatinama biologinė įvairovė, mažinamas cheminių medžiagų naudojimas ir skatinamas organinių medžiagų pridėjimas, gali padėti palaikyti klestintį dirvožemio mitybos tinklą.

• Keletas pagrindinių dirvožemio mitybos tinklo sudedamųjų dalių

Bakterijos ir grybai. Bakterijos ir grybai yra pagrindiniai dirvožemio skaidytojai. Jie skaido organines medžiagas, pavyzdžiui, negyvas augalines medžiagas ir gyvūnų atliekas, į paprastesnius junginius, iš kurių išsiskiria augalų augimui būtinos maistinės medžiagos. Be to, jie atlieka svarbų vaidmenį slopinant ligas, nes konkuruoja su kenksmingais patogenais.

Pirmuonys. Pirmuonys – tai vienaląsčiai mikroskopiniai organizmai, kurie maitinasi bakterijomis, grybais ir kitomis dirvožemyje esančiomis organinėmis medžiagomis. Jie padeda reguliuoti bakterijų ir grybų populiacijas, o jų išskyros prisideda prie maisto medžiagų apykaitos.

Nematodai. Nematodai – tai maži, į siūlus panašūs kirminai, gyvenantys dirvožemyje. Juos galima suskirstyti į skirtingas grupes pagal jų mitybos įpročius. Kai kurie nematodai yra plėšrūs ir minta bakterijomis, grybais ar kitais nematodais, taip padėdami kontroliuoti jų populiaciją. Kiti yra naudingi, nes minta augalų patogenais. Tačiau kai kurie nematodai gali būti kenksmingi augalams ir daryti žalą pasėliams.

Sliekai. Sliekai yra labai naudingi dirvožemio sveikatai. Jie purena dirvožemį, gerina jo struktūrą, skatina aeraciją ir vandens infiltraciją. Sliekai sunaudoja organines medžiagas, padėdami jas skaidyti. Jie taip pat išskiria maistingųjų medžiagų turinčius fermentus, kurie didina dirvožemio derlingumą.

Vabzdžiai ir nariuotakojai. Dirvožemyje gyvenantys vabzdžiai ir nariuotakojai prisideda prie maistinių medžiagų apykaitos, organinių medžiagų skaidymo ir dirvožemio struktūros gerinimo. Keletas pavyzdžių: vabalai, kolembolos, erkės ir skruzdės. Šie gyviai atlieka įvairias funkcijas, pavyzdžiui, vartoja organines medžiagas, padeda jas skaidytis ir prisideda prie dirvožemio aeracijos.

Augalų šaknys. Augalų šaknys atlieka svarbų vaidmenį dirvožemio mitybos grandinėje. Iš jų į dirvožemį patenka cukrus ir kiti junginiai, kurie yra maistas mikroorganizmams. Savo ruožtu mikroorganizmai padeda augalams pasisavinti maistingąsias medžiagas ir apsaugo juos nuo ligų.

• Vermikompostavimas. Mokykite mokinius apie sliekų vaidmenį dirvožemio sveikatai ir skaidymui. Pastatykite vermikompostavimo dėžę ir leiskite mokiniams stebėti sliekus ir bendrauti su jais. Paaiškinkite, kaip sliekai skaido organines medžiagas ir savo ekskrementais praturtina dirvožemį.

• Paaiškinkite, kokios rūšies dirvožemis yra molis. Molis - tai natūraliai gamtoje randama medžiaga, sudaryta daugiausia iš smulkiagrūdžių mineralų, iš kurių labiausiai paplitęs yra kaolinitas. Tai dirvožemio rūšis, pasižyminti savita tekstūra ir savybėmis, dėl kurių ji naudinga įvairiose srityse. Molis susidaro veikiant vandeniui, vėjui ir kitoms gamtinėms jėgoms, orui ir uolienoms, ypač daug feldšpatų turinčioms uolienoms, pavyzdžiui, granitui, ir joms skylant. Laikui bėgant šie procesai mineralus suskaido į mažesnes daleles, o molis yra mažiausia ir smulkiausia iš jų. Molis gali būti formuojamas, kai jame yra pakankamai vandens. Ši savybė vadinama plastiškumu, todėl molis tinka puodininkystei ir keramikai. Molio dalelės pasižymi rišlumu. Ši savybė leidžia moliui išlaikyti formą ir neleidžia jam lengvai trupėti. Molis pasižymi gebėjimu sulaikyti vandenį, todėl gali sugerti ir išlaikyti drėgmę ilgą laiką. Dėl šios priežasties jis yra svarbus žemės ūkyje, nes gali sulaikyti vandenį ir maistingąsias medžiagas augalų augimui. Priklausomai nuo mineralinių medžiagų kiekio ir aplinkos sąlygų, kuriose jis susidaro, molis gali būti įvairių spalvų: raudonos, rudos, pilkos ir baltos. 

• Ankstyviausi keramikos dirbiniai – puodynės ir figūrėlės – datuojami priešistoriniu laikotarpiu (apie 24 000 m. pr. m. e. – 3000 m. pr. m. e.). Keramika vystėsi nuo paprastų utilitarinės paskirties indų iki labai įvairios ir universalios meno formos bei pramonės šakos. Šiandien keramika atlieka svarbų vaidmenį įvairiose srityse, įskaitant meną, inžineriją, elektroniką ir pažangiąsias medžiagas, o tai rodo šio senovinio amato neblėstantį patrauklumą ir pritaikomumą. Šiandien šiuolaikiniai menininkai ir toliau plečia tradicinės keramikos supratimą, tyrinėja naujas formas bei technikas.

•  Įžeminimo pratimai su natūraliu moliu. Mokiniai žaidžia su moliu, rankomis formuoja kamuoliukus. Kai mokiniai tyrinėja savo pojūčius, paprašykite jų papasakoti apie savo jausmus.

•  Molis, randamas gamtoje, turi būti klijuojamas, jeigu norime su juo dirbti. Jei perkate komercinės gamybos molį ir jis yra gerai paruoštas, galite jį naudoti tiesiai iš maišelio. Tradicinis metodas, kaip iš molio ištraukti visą orą ir sutvirtinti jį darbui, yra kojų pleištas. Galite naudoti savo kūno svorį dideliam molio kiekiui pleištuoti.

• Apmąstykite su dirvožemiu susijusius prisiminimus. Koks buvo kvapas, koks garsas, koks jausmas buvo liesti molį....

• Apmąstykite savo patirtį. Kaip jautėtės lipdydami molį? Giliai įkvėpkite ir įvertinkite įžeminimo ir ryšio pojūtį, kurį išsiugdėte. Šis įžeminimo pratimas leidžia pasinerti į gamtą, praktikuoti sąmoningumą ir išreikšti savo kūrybiškumą piešiant. Tai gali būti raminanti ir koncentruojanti veikla, padedanti atkurti ryšį su aplinka ir atrasti ramybės bei pusiausvyros jausmą.

- Paryžiaus gipso liejimas.

• Iš molio, kurį mokiniai iškočiojo ar išminkė, padarykite liejimo formą. Taip pat galite nusipirkti molio, tačiau tai turi būti molis, kuris nereaguoja su Paryžiaus gipsu. Įsitikinkite, kad molis yra minkštas ir lankstus, kad būtų lengva juo manipuliuoti.

• Paruoškite darbo vietą. Pasiruoškite švarų ir plokščią paviršių darbui. Apsvarstykite galimybę uždengti jį plastikine plėvele arba vaškuotu popieriumi, kad molis nepriliptų prie paviršiaus.

• Formuokite molį. Paimkite dalį molio ir minkykite jį rankose, kad dar labiau suminkštėtų. Suformuokite iš jo negilų dubenėlį ir įspauskite į jį daiktus bei lapus, kad sukurtumėte norimą lieti daiktą. Įsitikinkite, kad molis yra pakankamai storas, kad atlaikytų Paryžiaus gipso svorį ir spaudimą. 

• Įterpkite objektą. Daiktą, kurį norite lieti, tvirtai įspauskite į molį. Įsitikinkite, kad objektas iš dalies nugrimzta į molį, bet išlieka matomas ir pasiekiamas. Vabzdžiai ar kiti gyvi padarai, kuriuos mokiniai atrado naudodami mikroskopus, gali būti puikus įkvėpimas šiam procesui. Paaiškinkite mokiniams pozityvios ir negatyvios erdvės skulptūroje sąvoką ir paaiškinkite, kaip daiktai, kuriuos įkišite į molį, taps elementais, kurie išryškės gipse.

• Paruoškite Paryžiaus gipsą. Vadovaukitės ant Paryžiaus gipso pakuotės pateiktais nurodymais ir sumaišykite reikiamą kiekį vandens su gipsu. Gerai išmaišykite mišinį, kol jis taps vientisas ir kreminės konsistencijos (1 puodelis vandens: 2 puodeliai gipso).

• Supilkite Paryžiaus gipsą. Lėtai supilkite Paryžiaus gipso mišinį į formą. Švelniai stuksenkite formą į šonus, kad iš gipso išsiskirtų oro burbuliukai. Į gipsą įkiškite kabliukus, jei norite jį pakabinti.

•  Leiskite tinkui sustingti. Leiskite tinkui sukietėti pagal gamintojo pateiktas instrukcijas. Džiūvimo laikas gali skirtis priklausomai nuo prekės ženklo ir liejinio storio.

• Išardykite tinką. Kai gipsas visiškai sukietės, atsargiai nuimkite molio formą nuo gipso. Lėtai nulupkite molį arba atsargiai iškaskite jį įrankiais, būkite atsargūs, kad nepažeistumėte gipsinio liejinio.

•  Išvalykite ir patobulinkite gipso liejinį. Naudokite švitrinį popierių, pjūklelius ar kitus įrankius, kad išvalytumėte gipso liejinio nelygumus ar trūkumus. Jei norite, išvaizdą galite pagerinti hermetiku arba dažais.

•  Nepamirškite atsargiai elgtis ir su moliu, ir su Paryžiaus gipsu, laikydamiesi gamintojų pateiktų saugos instrukcijų. 

• Paaiškinkite, kaip dirvožemis susidaro iš skirtingų sluoksnių.

- Paviršinis arba viršutinis dirvožemio sluoksnis – tai viršutinis dirvožemio sluoksnis, kurį matote, kai kasate žemę. Jame auga augalai, jame gausu maistingųjų medžiagų, pavyzdžiui, vitaminų augalams. Sveikas viršutinis dirvožemio sluoksnis paprastai būna tamsus ir purus, panašus į šokoladinio pyrago trupinius. Jame taip pat gyvena kirminai ir vabzdžiai!

- Vidurinis sluoksnis yra po viršutiniu dirvožemio sluoksniu – tai kitas sluoksnis, vadinamas podirviu. Jis augalams ne toks geras kaip viršutinis dirvožemio sluoksnis, nes jame yra mažiau maistinių medžiagų. Podirvis yra šiek tiek šviesesnės spalvos, jis gali būti kietesnis ir labiau sutankintas. 

• Gilusis sluoksnis yra pačiame dugne ir vadinamas pagrindo uoliena. Tai tarsi kieta uoliena ar akmuo, sudaranti tvirtą žemės pagrindą. Ji labai kieta ir ją sunku kasti. Augalų šaknys negali įaugti į uolieną, nes ji per kieta. 

• Galite parodyti mokiniams durpių profilio nuotrauką, darytą iškastame durpyne, kuriame sėkmingai atsinaujino pradinė kolonizacija. Apačioje matomas buvęs durpių paviršius. Tamsiai rudas sluoksnis yra buvęs durpių paviršius, kuris deguonies prisotintomis sąlygomis iš dalies suiro. Mažiau suirusios, šviesesnės rudos durpės su atpažįstamomis augalų liekanomis yra viršuje, o gyvosios samanos ir kraujagysliniai augalai – viršuje.

• Nupieškite skirtingus dirvožemio sluoksnius. 

• Paaiškinkite, kodėl durpės yra svarbi dirvožemio forma. Durpynai, dar vadinami durpėmis, yra šlapžemių rūšis, kuriai būdinga iš dalies suirusios organinės medžiagos, vadinamos durpėmis, sankaupos. Ji susidaro užliejamose sąlygose, kai augalų augimo greitis viršija irimo greitį. Durpynai susiduria su tokiomis grėsmėmis, kaip sausinimas, degradacija ir pavertimas žemės ūkio, miškininkystės ir durpių gavyba. Dėl šios veiklos durpynai gali prarasti anglies dioksido kaupimą, biologinę įvairovę ir ekosistemų funkcijas. Durpynų apsauga ir atkūrimas yra labai svarbūs siekiant išsaugoti jų ekologines funkcijas ir užtikrinti ilgalaikį tvarumą. Durpynai yra svarbūs dėl kelių priežasčių, pavyzdžiui, anglies dioksido kaupimo, vandens reguliavimo, biologinės įvairovės, natūralios floros buveinių, vandens kokybės ir filtravimo, kultūrinės ir istorinės vertės.

•  Iš perdirbtos rastos medžiagos grupėmis sukurkite dirvožemio profilius.

• Išeksponuokite meno kūrinius.

• Mokiniai pristato ir paaiškina savo kūrinį.

• Žemės šokis. Mokinys sukuria akimirksniu iš eilės atliekamų gestų choreografiją.