Kaip dažnai leidžiate sau būti atviru, kaip dažnai trokštate išgirsti atviras kito žmogaus mintis? Kaip jaučiatės, kai kalbate atvirai, beveik nieko neslėpdami netgi patys nuo savęs? Ar gera klausytis tikrų, atvirų kitų pokalbių, minčių ar pasakojimų?
Atvirai pasakysiu, tai sunki tema, nejučia skatinanti pasverti savo pačios atvirumo laipsnį tiek sau, tiek su aplinka.
Pradėkime nuo to, kas yra atvirumas? Atvirumas - tai gebėjimas be filtro, be cenzūros priimti save bei kitus. Tai poreikis, būtinas kuriant tikrą, nuoširdų kontaktą su kitu asmeniu (draugu, partneriu, bendražygiu, kolega, vaiku ir pan.) Žmonės instinktyviai žino, kad gerų santykių pagrindas - buvimas atviru; norisi, kad ir partneris būtų atviras su mumis. Tai ne būtina sąlyga, jokiu būdu, o POREIKIS. Paklauskite savęs ar jums malonu kalbėti apie save atvirai, taip kaip yra, nesistengiant padaryti kitam gero įspūdžio. Galbūt daugelis iš jūsų paprieštaraus ar pasipiktins, bet taip yra tik dėl to, kad nesame pratę būti atviri. Daugelis užsiėmimų dalyvių pastebi, jog, išsilaisvinus iš įvairių išankstinių nuostatų ir baimių, būti atviram – MALONU.
Ką mums duoda atvirumas?
Kas stabdo mus nuo atviro kontakto kūrimo?
Populiariai kalbant, būti atviru nemadinga, neapsimoka. Žvelgiant giliau, dėl to paties atvirumo mes galime daug ko netekti.
- Pirmiausiai – nesaugu („o jei kiti apie tai sužinos“),
- Baisu likti nesuprastam („dar ne taip supras ir pasmerks“),
- Baisu pačiam save pamatyti apsinuoginusį.
- Išmokome nepasitikėti kitais.
Atvirumas gąsdina dar ir tuo, kad kalbėdami kitam, kartu ir sau garsiai įvardiname tyliai galvoje gromuliuotas mintis. Kol tyliai „kenčiame“, pasiliekame tas mintis sau, lyg ir „saugiai“ planuojame ką nors keisti. Ateityje. Įgarsinus mintis, pradedame suvokti, kas mumyse vyksta, o tai skatina nedelsti - veikti, keistis.
Žmogus apskritai prieštaringa asmenybė: jis trokšta daugelio dalykų, tačiau pats sugalvoja aibę loginių argumentų, naikinančių bet kokį norą norėti. To žmonės mokomi nuo pat mažens: skirti blogį nuo gėrio, gražų nuo bjauraus, šiltą nuo šalto, kvepiantį nuo smirdinčio, įdomų nuo nuobodaus ir t.t. Kitaip tariant, asmuo skatinamas imtis saugumo visose gyvenimo srityse, taip pat ir savęs pažinime. Užauga į aplinką orientuotas asmuo, tačiau nepažįstantis savo vidaus.
Nuo ko pradėti būti atviru sau?
Pirmiausiai, jei atvirumas sau jums yra sudėtingas dalykas, siūlome kiek atsitraukti nuo aplinkos ir tapti jos stebėtoju. Nors keletą kartų per dieną po 15-20 minučių pabandykite pastebėti žmones iš šalies. Tiesiog stebėkite, nesistengdami spėlioti jų turtinės padėties, jų laimės laipsnio, išsilavinimo ir t.t. Pamatykite jų veido išraišką, judesius, išgirskite balso intonaciją. Stenkitės neinterpretuoti ir neįsivaizduoti – tai pirmas žingsnis ugdant savo vidinį jautrumą ir atvirumą.
Antras žingsnis - po geros savaitės, stebėdami kitus, pradėkite savęs klausti, kaip jūs jaučiatės juos matydami, ar lyginate save su jais, ką apie save galvojate ir t.t. Tiesiog stebėkite, kas vyksta jumyse, nesiekdami tuoj pat atrasti argumentų ar kitokių loginių paaiškinimų jūsų mintims ir jausmams. Neišsigąskite, leiskite plaukti savo jausmams ir mintims. Viskas laikina.
Trečias žingsnis – jau sunkesnis, nes reikės daugiau jūsų dėmesingumo. Išskirkite pasikartojančias mintis ir jausmus apie save. Kokie jie? Ar malonūs, ar norite kuo greičiau jų atsikratyti? Net jei dabar manote, kad tai nesąmonė, luktelkite, pažiūrėkite ką ta „nesąmonė“ jums sako, kokius jausmus kelia, visa tai tik apie jus.
Sėkmės,
Jurgita
P.S. Vienam imtis pokyčių visada yra sudėtingiau nei bendraminčių rate. Jei nuspręsite, jog norite prisijungti prie savęs pažinimo ir ugdymo grupės, ieškokite „Artimiausių renginių“ mūsų puslapyje. Visose asmeninio augimo grupėse atvirumas yra vienas pagrindinių keliamų klausimų ir uždavinių.