Savęs gėdinimo epidemija plačiau paplitusi nei dabartinė Covid – 19‘ojo. Tačiau bijome ir saugomės labiau nuo viruso, nei nuo save žeminančių minčių, komentarų ir neadekvačių sau reikalavimų. Spėju, kad kažkas šiandien save sukritikavo ieškodamas tinkamo rūbo, kažkas nuliūdo pamatęs rytinio svorio rodiklius, kai kas plakė save mintyse, kad neva nemoka palaikyti pokalbio po ilgo laiko susitikę su draugais, kai kas save apibarė, kad neišsirenka tinkamos tobulėjimui knygos, ar sekmadienio rytą praleido drybsodami lovoj vietoj aktyvaus sporto lauke, sąžinės ir pareigos balsas rėkė ir trukdė mėgautis diena, primindamas apie neaplankytus tėvus, arba kieno nors postas priminė, kad gyvena ne tokį tobulą ir džiaugsmingą gyvenimą kaip kiti, o kur dar neapgalvoti verslo planai, neparašytos knygos, ir kiti reikalai? Reikalavimų sau santykis su geromis, palaikančiomis ir atjaučiančiomis mintimis yra stulbinamai didelis. Devynios iš dešimt minčių nėra pačios draugiškiausios, deja. Kažkur skaičiau, kad pajausti savo menkavertiškumą bent du kartus per dieną yra normalu, bet bijau, kad tai, ką girdi psichoterapeutai, mandagiai pristabdydami kliento saviegzekucijos aktą, jie girdi kur kas daugiau.
Reikalavimai sau šiaip nėra vieno žmogaus bėda. Tai kultūrinė ir masinė pandemija. Gėdinimas yra plačiai naudojamas įrankis nuo pat mažų vaiko dienų iki jo gyvenimo pabaigos. Juk tai būdas sutvardyti, išgauti tinkamą vaiko elgesį, vietoj varginimosi ir įsiklausymo į jo norus. Įprasta ne girdėti, ne leisti suvokti savo norus, o būti budriam girdint kitų poreikius. Juk nebūsi egoistas! Juk buvimas kitokiu ir nepataikant į standartus, laikomas nenormaliu gyvenimo būdu. Juk spaudimo šalinimasis interpretuojamas kaip silpnumo požymis, o atsisakymas paklusti bandai – idiotiškumo viršūnei, priešingos nuomonės turėjimas verčiau būna tylus, nei garsus, juk rizikuoji nukristi į nevykėlių lygą, o jeigu gyvenime neturi išsikėlęs didelių tikslų ir nesikeli penktą valandą ryto – nėr ką su tavimi kalbėti. Skaudu visa tai patirti savo kailiu, bet visai neskauda teisuoliškai švaistytis reikalavimų paketais prieš kitus. Skaudu suvokti, kad pats daug reikalauji iš kitų, nes taip kažkas kažkada reikalavo iš tavęs. Skaudu būna ir pas terapeutą sėdint suvokti, jog į trumpą klausimą kaip išmokti save mylėti, negausi trumpo atsakymo (kol neatsiras vakcina). Nes tai ilgas ir nuoseklus procesas, reikalaujantis sau laiko be spaudimo, laiko be reikalavimo, laiko be knygos, laiko sau su savimi, laiko lėtai būti ir išgirsti save atmušant beprotiškas mintis.