Šiuolaikinis mokslas bei dabartinės technologijos sudaro galimybes išmatuoti žmogaus dėkingumą. Remiantis Heart Math instituto tyrimų rezultatais tikri dėkingumo jausmai, pripažinimas ir kitos pozityvios emocijos gali sinchronizuoti smegenų ir širdies ritmus, sukurdami kūno darnos jausmą. Tokioje būsenoje, kūnas funkcionuoja žymiai efektyviau, sukuriama emocinė pusiausvyra bei padidinamas protinis aiškumas ir intelektinis pajėgumas.
Darnos lygis patiriamas per dėkingumo jausmus, kurie gali būti matuojami itin jautrių instrumentų. Darną atspindi širdies, smegenų bei nervinės sistemos tarpusavio ryšiai, kurie itin jautrūs emocijų pokyčiams. Tyrimai rodo, kad dėkingumas nėra tik malonus sentimentas ar jausmas. Ilgalaikiai dėkingumo jausmai gali būti naudingi:
Ko gero, niekas nesiginčys, kad laimingos poros įpročiai skiriasi nuo nelaimingųjų. Kartais reikia tiek nedaug, kad pasijaustumėte laimingesne pora. Beje, įprotis – tai toks konkretus elgesys, kurį atliekame automatiškai, negalvodami. Įpročiui koreguoti reikia trupučio pastangų. Nustatyta, kad viso labo geram įpročiui susiformuoti ir įsitvirtinti tereikia 21 praktikos dienos… Žvilgtelėkite, kokių gerų įpročių Jūsų porai trūksta, o gal tiesiog primiršote, kad tai veikia.
Įsivaizduokite, kad jūs apsilankote pas psichologą. Įeinate į kabinetą, apsižvalgote, greitai „nuskenuojate“ aplinką ir nesąmoningai įvertinate saugumo laipsnį. Darykime prielaidą, kad jaučiatės saugiai, komfortiškai, nors ir šiek tiek jaudulys pertraukia mintį ar tariamą žodį. Padrąsinantis psichologo žvilgsnis bei nuraminimas, kad taip jaustis pirmą kartą psichologo kabinete yra normalu, paskatina jus laipsniškai atverti savo istoriją. Dalinatės įvairiausiais dalykais, ir gražiais, ir ne tokiais mielais. Psichologas pradeda pastebėti, kad kalbėdamas apie neigiamus jausmus kalbate greičiau nei įprastai, tarsi numažinate negatyvių jausmų intensyvumo laipsnį. Ir vėlgi tai normalu…
Taigi šis straipsnis apie mums nepatogius jausmus. Ką su jais daryti?
Jau nebestebina ir tame nėra nieko paslaptingo, kai du žmonės, gyvenantys poroje ilgą laiką, negali pakęsti vienas kito, bei neturi jokio tarpusavio intymumo. Didesnė problema yra poros, kurios kartas nuo karto peržengia psichologo kabineto slenkstį, ir pasakoja, rodos logikai nepaklūstančius dalykus. Tai pora, kuri savo santykius apibūdina kaip šiltus, pilnus rūpesčio ir meilės, tik jie nesimyli, bent jau vienas su kitu. Kas jiems nutinka, kame problema? Kodėl puikus seksas pamažu išblėsta, kodėl poros emocinis artumas negarantuoja gero sekso? Ar galime mes norėti to, ką jau turime?
NETIKĖTAS SANTUOKOS NUTRAUKIMAS
Sėkmingai funkcionuojanti pora atpažįsta kada jų santykiai stringa. Tačiau psichologo kabinete neretai išvystame ir tas poras, kuriose vienas iš partnerių net nematė jokios problemos.
„Aš buvau šokiruota. Jis man pasakė, kad jis nebuvo laimingas santuokoje jau penkeri metai! Iš kur aš galėjau žinoti? Kaip jis galėjo man nieko nesakyti? Dabar jis nori skyrybų. Sako per vėlu ką nors keisti, gelbėti mūsų santuoką, net nenori bandyti."
„Mes vedę jau septyneri metai. Žinoma, aistra jau priblėso, bet maniau, kad tai normalu. Negalėjau patikėti kai ji man pareiškė, jog niekada manęs taip ir nemylėjo. Vėliau išsiaiškinau, kad ji man buvo neištikima. Aš net nepajaučiau, kaip mes nutolome."
„Kaskart aš užsimindavau savo vyrui kokia nesvarbi jaučiausi santuokoje. Žinoma, tai išgirdęs jis pasitempdavo, bet vos keliems mėnesiams. Galiausiai aš pavargau būti ta vienintele šeimoje, kuri vis stengiasi dėl santuokos, dėl mūsų abiejų, ir dėl to paprašiau skyrybų. Jis buvo šokiruotas. Ir piktas... Jis man pažadėjo pasikeisti, bet kaip aš dar galiu juo tikėti?"
Visos aukščiau paminėtos citatos atspindi poros skurdaus komunikavimo pavyzdžius. Kartais vienas iš partnerių stengiasi išreikšti savo sutuoktiniui nepasitenkinimą, bet antroji pusė tiesiog negirdi. Negirdėjimas - tai nenoras pamatyti santykių problemą.
KAS KARTU ŽAIDŽIA, TAS KARTU IR LIEKA
Daugelis psichologinių tyrimų rezultatai byloja, kad poros kurios kartu mėgaujasi bendra veikla jaučiasi artimesnės, patiria daugiau pozityvių emocijų, o to rezultatas - laimingesnė pora.
Tyliausias poros „žudikas" yra nuobodulys. Akivaizdu, kad priešnuodis gali būti tik aktyvi, žadinanti porą bendra veikla. Tyrimai rodo, kad poros, kurios turi daugiau nei vieną bendrą žadinančią, jaudinančią veiklą, yra laimingesnės bei turi geresnius santykius.
Kas gi vyksta bendroje poros veikloje? Pirmiausiai, kažką veikdami kartu ir dar jus jaudinančio, jūs apsisaugojate nuo nematomo „priešo" - nuobodulio. Be jokios abejonės įsitraukę į veiklą jūs bendradarbiaujate, dalinatės patirtimi, o tai tik dar labiau jus suartina.
KAIP MES ELGIAMĖS SU SAVO NORAIS
Ar dažnai savęs klausiate, kaip man padaryti vieną ar kitą dalyką: kaip surasti gyvenimo draugą, geresnį darbą, turėti daugiau pajamų, kaip pasakyti kitam žmogui, kad atstotų nuo manęs, kaip pasakyti, kad nebeinkštų apie nuolatines krizes, kaip galų gale suprasti vieną ar kitą žmogų, kaip atsikratyti antsvorio ir t.t.
Pastebėjote, visi klausimai panašūs, nes prasideda nuo paprasto klausiamojo žodelyčio KAIP.
Pas mus, psichologus, dažnai apsilanko klientai, turintys būtent tokį klausimą, į kurį, beje, galima atsakyti dvejopai. Kad jums būtų lengviau suprasti, įsivaizduokite save psichologu (ne bet kokiu, o kvalifikuotu). Pas jus ateina klientas, kurio pagrindinė problema yra gyvenimo draugės neturėjimas. Kliento klausimas „Kaip ją susirasti“?. Ką jūs darytumėte? Beveik neabejoju, pirmiausiai jūsų galvoje pradeda suktis mintys kaip ir kuriose vietose greičiausiai galima susipažinti su merginomis, pateikiate įvairius problemos sprendimo būdus.
KAIP PARTNERIAMS IŠGIRSTI VIENAS KITĄ
Iš esmės mes visi esame blogi klausytojai. Ar ne per drąsiai teigiu? Tai vyksta natūraliai: mūsų galvose tiek daug minčių, ir viskas taip greitai keičiasi. Būname susikoncentravę ties vienu reikalu, kai, žiūrėk, akimirksniu mūsų dėmesį patraukia kita mintis ir peršokame į rūpesčių pasaulį. Taip vyksta nuolatos, kai mes bendraujame, miegame, tylime. Jokio poilsio. Na, o jei mus kas nors kritikuoja, ar sako kažką mums nemalonaus, mūsų prasti klausymo įgūdžiai dar labiau išryškėja. Vos tik pradedame girdėti kritiką, mes akimirksniu ruošiamės gintis: kurpiame argumentų sąrašą arba planą, kaip pabėgti iš nemalonaus tarpusavio kontakto. Tokiu būdu mes ne tik mažai išgirstame, bet dar mažiau suprantame.
Vitalija nori savo šešiametę dukrą užrašyti į privačią mokyklą. Jos sutuoktinis Marius su tuo nenori sutikti. Kiekvienu kartu diskutuojant šiuo klausimu pora kartoja tuos pačius argumentus: „tai pakeitė mano gyvenimą";" valstybinės mokyklos nesuteikia gero išsilavinimo"; aš lankiau valstybinę mokyklą ir buvo gerai"; "mes negalime sau to leisti". Dažniausiai „diskusija" išsiplėtoja ir tampa asmeniška - „tavo šeima išlepino vaikus, tik pažiūrėk į savo brolį ir visas jo problemas"; „tai kainuoja ne daugiau nei tavo hobiai, tau nelabai rūpi vaikų auklėjimas" - arba vienas sutuoktinis tiesiog pasitraukia, atsisako klausytis kito kaltinimų.
Kaltinimų, nepasitenkinimų sąrašas gali būti begalinis. Štai kokius nesutarimus tenka išklausyti psichologui:
KAIP PORAI TEISINGAI KONFLIKTUOTI
Dažniausia į psichologus besikreipiančių porų problema yra nemokėjimas teisingai konfliktuoti. Poros santykiuose žeidžiančių sakinių procentas kur kas didesnis nei palaikančių. Labiausiai sužaloti santykiai yra tie, kuriuose istoriškai (ilgą laiką trunkantis) susiklostęs vienas kitą žeidžiantis verbalinis bendravimas. Be abejonės, tokia pora papuola į rizikos zoną - skyrybų zoną. Iš esmės ko stinga poroms - žinojimo kaip teisingai konfliktuoti.
„Tu vėl vėluoji. Tu visada vėluoji. Tu neturi pakankamai smegenų, kad suvoktum kaip pasiruošti laiku"
„Tu čia tik sėdi ir nieko nedarai. Tu visai man nepadedi. Tu toks pats nevykėlis kaip tavo tėvas. Nevykėlių pora. Nesistebiu dėl ko tavo motina paliko tėvą."
„Tu visada šauki ant vaikų. Tu nenormalus, kaip ir visa tavo šeima."
„Negaliu pakęsti, kai tu su manimi taip kalbiesi. Tu su manimi elgiesi kaip su šiukšle. Bet kaip čia išeina, kad toks protingas, o neišeina uždirbti pinigų nei šeimai nei normaliems namams?"
Žinoma porose pasitaiko ir šiurkštesnių pasisakymų, tiesiog nenorime teršti šio puslapio.
Kaip dažnai leidžiate sau būti atviru, kaip dažnai trokštate išgirsti atviras kito žmogaus mintis? Kaip jaučiatės, kai kalbate atvirai, beveik nieko neslėpdami netgi patys nuo savęs? Ar gera klausytis tikrų, atvirų kitų pokalbių, minčių ar pasakojimų?
Atvirai pasakysiu, tai sunki tema, nejučia skatinanti pasverti savo pačios atvirumo laipsnį tiek sau, tiek su aplinka.
Pradėkime nuo to, kas yra atvirumas? Atvirumas - tai gebėjimas be filtro, be cenzūros priimti save bei kitus. Tai poreikis, būtinas kuriant tikrą, nuoširdų kontaktą su kitu asmeniu (draugu, partneriu, bendražygiu, kolega, vaiku ir pan.) Žmonės instinktyviai žino, kad gerų santykių pagrindas - buvimas atviru; norisi, kad ir partneris būtų atviras su mumis. Tai ne būtina sąlyga, jokiu būdu, o POREIKIS. Paklauskite savęs ar jums malonu kalbėti apie save atvirai, taip kaip yra, nesistengiant padaryti kitam gero įspūdžio. Galbūt daugelis iš jūsų paprieštaraus ar pasipiktins, bet taip yra tik dėl to, kad nesame pratę būti atviri. Daugelis užsiėmimų dalyvių pastebi, jog, išsilaisvinus iš įvairių išankstinių nuostatų ir baimių, būti atviram – MALONU.
GYVENIMAS PO ATOSTOGŲ: KAIP GRĮŽTI Į RITMĄ
Pamažėle keliaujame į rudenį, baigiasi daugelio atostogos. Kai skaičiuojamos paskutinės jų dienos, nemažai žmonių apninka nerimas, liūdesys, kad vėl teks grįžti į kasdienybę, kibti į darbus. Apie poatostoginį sindromą kalbamės su Galimybių vystymo centro psichologe Jurgita Kučaitiene.
- Kodėl dalį žmonių jau paskutinėmis atostogų dienomis apima nerimas, stresas ar kiti diskomfortiški jausmai?
- Taip atsitinka ne visiems. Šie išgyvenimai būdingi žmonėms, kurie po poilsio grįžta ten, kur nelabai nori būti: gal tai nemaloni, nedraugiška darbo aplinka, sudėtingi bendradarbių tarpusavio santykiai, neteikiantis džiaugsmo bei pasitenkinimo darbo pobūdis arba žinojimas, kad laukia padidėjęs krūvis (pavyzdžiui, reikės pavaduoti atostogauti išeinantį kolegą).
GERIAUSIA VISŲ LAIKŲ KALBA (Charlie Chaplin)
Ši kalba pripažįstama kaip visų laikų geriausia kalba. Įdomu pastebėti, kad ši kalba buvo pasakyta dar 1940-aisiais metais, tačiau kone idealiai atspindi šių laikų aktualijas. Charlie Chaplin'as ne tik parašė ir pasakė šią kalbą, bet ir pats prodiusavo filmą "The great Dictator". Tai buvo pirmasis jo filmas, kuriame jis vaidina ir kalba. Filmas buvo labai sėkmingas, o Charlie Chaplin'as nominuotas net penkiose Akademijos apdovanojimuose. Malonaus žiūrėjimo, o kas nori įsigilinti į kiekvieną žodį, skaitykite tekstą žemiau.