wow

Seniai seniai viename pajūryje, mažyčiame nuomojame butelyje gyveno dvi moterys, tiksliau mama su dukra. Buvo ir vyrų šalia. Tik deja, jie dažnai keisdavosi. Kad net užaugusi dukra, nesivargino skaičiuoti kelintą kartą jos mama aistringai įsimylėjo. Taip buvo visą dukters gyvenimą: vienas patėvis pakeičiamas kitu, naujai užgimusiu jam karštu jausmu. Mergaitė intuityviai žinojo, kad niekada nebuvo ir nebus pirma, juk dar jaunai atrodanti mama turi gyventi savo gyvenimą. O juk vaikai tiesiog auga, patys savaime. Na nebuvo taip dramatiškai blogai ir apleistai. Dukra gaudavo ir maisto, ir šiokio tokio dėmesio, kurį supainiodavo su išsiilgta mamos meile. Na pavadinkime tai sąlygine meile. „Jei tu vaikeli gerai mokysies, tuomet tave apdovanosiu...“, - sakydavo jai mama. Ir stengdavosi mergaitė ir gerai mokytis, ir prisižiūrėti figūrą, ir gražiai mandagiai bei išmintingai kalbėti prie svečių, kad tik mama ja galėtų prieš kitus suaugusiuosius didžiuotis.

Narcisistinio - ribinio prisitaikymo dėka uždusintas vidinis balsas pamažu vedė prarajon. Išsekęs anoreksinis kūnas bei žydinti depresija, vos sulaukus šešiolikos, sukrėtė paauglės smegenis. „Kas aš esu ir kodėl taip atsitiko man?“ – būdingi, tačiau savo kailiu skausmingi patyrimai provokavo susimąstyti. Pamažu ėmė perprasti mamos vadinamą meilę, suvokti savotiško išnaudojimo kainą. Mergaitė paliko namus ir išvažiavo į platų pasaulį. Krimto labai rimtus, net galima sakyti šventus mokslus – didžiąją filosofiją. Mergaitės – jaunos moters dėmesį labiausiai traukė dvi temos: moterų teisės (feminizmas) ir karo tema (arba skausmo). Atradusi savo tapatybę feminizme, atrado ir mylimą vyrą. Įkalbėjo jį norėti daugiau, ir neužsilikti trečio pasaulio šalyje. Taip prieš septynerius metus jaunoji moteris ir jos vyras apsigyveno lietingoje, bet turtingoje Norvegijoje. Nors gyveno ir kūrėsi svečioje šalyje, niekur pajūrio mergaitė nebuvo dingusi. Išmoktos pamokos siekiant kitų dėmesio, buvo savaime suprantamas dalykas. Ech, tas noras pasirodyti super mergaite, kad pajustum savo vertę! Štai vieną kartą ruošdamasi į draugų vakarėlį, ne šiaip sau staipėsi prieš veidrodį, norėdama padaryti įspūdį svečiams, o skaitė atitinkamą literatūrą. Iš anksto žinodama, kad vakarėlyje dalyvaus nemažai žmonių, puikai nusimanančių Dzen filosofijoje, jaunoji mergaitė padarė namų darbus. Kad duok dieve ne tik neatrodytų kvaila, bet bent protingai palinksėtų, o reikalui esant ir pasakytų, savo išmintingą žodį! Ir viskas dėl to jausmo, savo vertės jausmo pajautimo! Kad esu ne niekas, galiu nustebinti, priblokšti, kad esu įdomus ir vertas dėmesio žmogus!

Laikui bėgant, cirko programas tapo vis sunkiau ir sunkiau palaikyti. Naujos žmonos, mamos, svetimos šalies gyventojos rolės pamažu ėmė slėgti, o kur dar įšaldyta vaikystės drama! Ir dar pajūryje likusi mama su savo baudžiamojon atsakomybėm patrauktomis istorijomis. Padidėjusi atsakomybė ir realybė stūmė jauną moterį į fantazijų šalį. Iš pradžių vos prieš miegą susileidusi fantastišką, savo pačios sukurtą istoriją, ramiai užmigdavo nakčiai. Vėliau priešnaktinės fantazijos ėmė plėtotis, ir vis labiau skverbdavosi į dienos rutiną. Gyvendama dviejų pasaulių sandūroje, jaunoji mergina vis daugiau ir mieliau gelbėdavosi, ir laiką leisdavo savo n-ojoje fantazijoje, išgyvendama neeilinę meilės ir kančios sintezės istoriją, ignoruodama realius džiaugsmo šaltinius. Fantazijos mūsų infantilieji poreikiai, apgaubiantys ir saugantys nuo realybės. Būti suaugusiu ir atsakingu nėra lengva, ypač jei esi pripratęs ruošti kasdieninius cirko numerius. Bet ateina diena, kai nebegali paruošti numerio, o prabudęs realybėje suvoki, kad gyveni nerimu perpildytame apkūniame kūne, nemoki norvegų kalbos, neturi darbo, draugų, nepelnei kitų susižavėjimo ir atitinkamo statuso. Rinktis nežinančiojo poziciją būnant tarp kitų - per baisu ir atrodo nesaugu. Kas liks pašalinus aktorę, taip niekad ir nepasirodžiusios didžiajame kine? Tuštuma? Desperacija? Būti savimi skamba kaip ne prabangos ženklas, o didžiulis nusivylimo savimi garsus aidas.