Kasparas - savęs beieškant...
Jau praėjo dvi konsultacijos ir vis žvilgčioju į laikrodį. Trečiasis mano klientas įžengs už penkiolikos minučių ir akylai stebės provokuodamas mano aktyvumą konsultacijoje. Šis susitikimas jau buvo man neįprastas tuo, kad paskutinės konsultacijos metu Kasparas iškėlė klausimų apie mano darbą su juo. Tiksliai savo lūkesčių negalėjo įvardinti ir pats Kasparas, bet buvo akivaizdu, kad po penkių mėnesių darbo kartu artinosi mudviejų santykio tema. Vis save klausinėjau kaip mums čia sekasi dirbti? Ir vis pagaudavau save galvojant: o jis gerokai kitoks nei dauguma mano klientų.
Prieš penkis mėnesius į mano kabinetą įžengė 24 metų jaunuolis, virstantis į vyrus. Iš karto informavo mane apie psichologinių konsultacijų patirtį. Aš buvau septintoji Kasparo kelyje sutikta psichologė. Besiklausydama ir įdėmiai stebėdama rūstų, šaltą Kasparo veidą, viduje dvejojau, ar ilgai truks mūsų terapinė kelionė. Didelių lūkesčių nekėliau, tiesiog buvau čia ir dabar, iš anksto ruošdama save galimam palikimui. Pirmosiose konsultacijose Kasparas sunkiai dėliojo savo lūkesčius, jie buvo aptakūs ir migloti. Tačiau į akis krito valdingo, tuo pačiu jautraus žmogaus vaizdas. Jaučiau kaip atsargiai dėlioju žodžius, mačiau kaip jautriai priima kiekvieną ištarto žodžio vibraciją ar pasakytą prielaidą. Nepaisant to, trečio susitikimo metu Kasparas man padovanojo nuostabią geltoną didžiagalvę rožę. Paklausus kokia proga gaunu gėlę, išgirdau niekuo nepagrįstą atsakymą: “tiesiog taip norėjau“. Jausdama jo trapumą atrodė, kad per anksti gilintis į pasąmoninius labirintus, galų gale dar jis nėra tam pasiruošęs.
Tačiau tą kartą, po penkių mėnesių, jaučiau, kad mes pribrendome kalbėtis, kalbėtis atvirai ir be užuolankų. Vos klestelėjęs į fotelį Kasparas įsmeigė į mane savo dideles žydras akis. Akyse išskaičiau jo laukimą, jis laukė mano siūlomos temos, mano vedimo. Taip lengvai nepasidaviau spaudimui ir paprašiau pagrįsti savo norą būti ir dirbti kitaip. Kasparas pripažino, kad jaučia per didelę atsakomybę ieškodamas temų konsultacijoms, nėra tikras ar eina tinkamu keliu. Klausydamasi jo vis kaupiausi kaip čia pristatyti dalykus, kuriems jis gal būt dar nepasiruošęs, ar tik nebus paskutinis mūsų susitikimas, kaip jo nesugriauti. Kalbą pradėjau metafora: neva aš einu pas supervizorių ir pristatau darbo su savo klientu (Kasparu) atvejį ir keliu klausimą kaip man toliau su juo dirbti. Kasparas susidomėjo mano pasakojimu, jo smalsumo sužadintas veidas leido man tęsti savo metaforinį pasakojimą. Taigi supervizorius manęs klausia: koks jo psichologinis paveikslas? Ir čia aš išskiriu du aspektus. Pirmas, tai Kasparo poreikis rasti save realizuojantį darbą/veiklą, o antras seksualinis aspektas. Vos paminėjus seksualumo temą Kasparas labiau įsiklausė ir, ko gero, neveltui.
Iš tiesų, žvelgiant atgal, kuo ilgiau dirbome, tuo labiau darbo tema buvo keičiama seksualumo tema. Vis drąsiau Kasparas dalinosi savo fantazijomis, seksualiniais nuotykiais ir poreikiais. Pavyzdžių aibė, kad net nesiryžau juos visus iškloti dabar prieš 24 metų jaunuolį. Bet kad skambėtų įtikinamiau, pasitelkiau keletą pavyzdžių, išgirstų konsultacijų metu: nuo paaugliškų svajų ir fantazijų apie mamos nuogo kūno dalis, atsipeikėjimą nuogam vidury nakties prieš mamos miegamojo kambario duris iki svaigių kelionių nuogam automobilyje vienam ar kartu su oralinį aktą atliekančia drauge. Aš ne kartą pastebėjau, kad man skaitydamas savo dienoraštį, pasakodamas ar prisimindamas seksualius savo gyvenimo fragmentus, Kasparas iš karto įsmeigdavo akis į mane. Ne gana to, atloštos ir sukryžiuotos rankos už galvos, viršutinės megztinio apykaklės tampymas ir atsidengianti augalota Kasparo krūtinė ar pilvo kasymas pakeliant marškinėlius ir nedangstant nuogo kūno lopinėlio. Jis tikrai elgėsi gerokai kitaip nei kiti vyrai – klientai. Sąmoningai ignoravau jo kūno kalbą, turėdama omeny jo jautrumą arba dar nežinodama kaip naviguoti tokiame fiksuoto seksualumo kontekste.
Tęsdama metaforinį pasakojimą apie mano ir supervizoriaus dialogą, supervizoriaus personažo pagalba iškėliau klausimą: koks jūsų santykis, Jurgita? Jau šioje vietoje įdėmiai manęs klausydamas Kasparas plačiai šypsojosi. Aš atsakiau, tęsdama pasakojimą: kad jaučiuosi lyg būčiau viliojama. Bet ne todėl, kad patinku, o todėl, kad jo pasąmonė žaidžia pasąmoninius žaidimus. Juk terapinis kontaktas dažnai suartina klientą ir terapeutą, didina saugumo ir pasitikėjimo jausmą. Ir šiame saugumo kontekste Kasparui provokavosi jo šešėlinė pusė, kuri ko gero norėjo būti ir pamatyta ir išgirsta.
Tokiais atvirumo momentais terapiniame santykyje, visada palaikau save I.Yalomo citata: „Skirk laiko įsisąmonimui ką dabar jauti, matai ir išgyveni“. Žinojau kad čia ir dabar momentai gali pažerti neapčiuopiamą galybę turtų, kuriuos jei tik pajėgsime, paimsime ir suvoksime pasaulį plačiau. Gerų intencijų vedama paklausiau Kasparo ką jis šią akimirką išgyvena, kas kyla. Kasparas atsakė su šypsena ir trumpai: Man gera klausytis, man labai gera kas čia vyksta. Norėdama sužinoti jo gero jausmo priežastis neatstojau su klausimu: o kas kyla? Kasparas – nieko. Ir čia pat sutrinka, nes jaučia pareigą pasakyti daugiau, bet neturi ką. Dar kartą pakartojau sau čia ir dabar momento mantrą, paruošdama save laukimui ir pasitikimui šios akimirkos atplukdomiems suvokimams.
Vienas didžiausių Kasparo troškimų buvo išsilaisvinti iš nematomų spastų, kuriuos sukūrė ne kas kitas - o jo paties tėvai, prieš 25 metus bendru sutarimu (labiau sandėris mamos iniciatyva) sutarę į šį pasaulį atvesti kūdikį, kurį vėliau ir pavadino Kasparu. Ši tiesa nebuvo slepiama nuo berniuko: prieš šią realybę Kasparas buvo pastatytas vos penkerių metų, o sulaukęs 17 metų su palengvėjimu sutiko bendrą tėvų sprendimą skirtis. Į klausimą kaip jis reagavo į pokyčius šeimoje, Kasparas atsakė be jokio jaudulio balse: "Juk aš žinojau, kad esu ne meilės vaisius, o tiesiog mamos užgaida. Manęs tai visai nepaveikė" Bet kuris žmogus ant šios žemės suabejotų ar tokie dalykai neveikia žmonių, nebent esi psichopatas. O Kasparas toks nebuvo. Ne kartą mačiau jo akyse ir ašaras, kai pataikydavau į dešimtuką, pyktį kai šaudydavau pro šalį. Jo troškimas buvo, kad jį pajausčiau taip giliai, kaip tik mamos tai gali padaryti. Visa bėda, kad aš nebuvau jo mama, jis nebebuvo mažas kūdikėlis, kuriuo besąlygiškai rūpinasi mamos, o jau į 25 metus žengiantis vyras, ir jis pats tiksliai nežinojo ir dėl to negalėjo įvardinti to instinktyviai jaučiamo giluminio poreikio būti besąlygiškai mylimam ir pripažintam.
Tęsdama metaforinį pasakojimą aš išgalvotam supervizoriui akcentavau, kad Kasparas dažnai nežino apie ką kalbėti konsultacijų metu, o jei jau randa, tai dažniausiai apie santykius su buvusia mergina. Jų draugystė patyrė bent tris susidraugavimo ir išsiskyrimo ciklus, kuriuos inicijuodavo pats Kasparas. Net po išsiskyrimo jie liko draugais, žinoma su slaptu Kasparo noru ją susigrąžinti. Tačiau buvo per akivaizdu, kad Kasparas nesuprastų, jog jis vėl ją gali atstumti, atstumti taip, kaip tai yra dariusi n kartų lagaminus susikrovusi mama ir vaidinusi išvykstančios nemylimos ir nelaimingos mamos iš namų rolę. Be jokios abejonės, vaikas visada sulaikys mamą, bijos ją prarasti, maldaus ir prisiekinės būti geru sūnumi, kol galiausiai atlįžta ir nurimsta mamos protas ir manipuliatyviai išgautas dėmesys bei pažadėta meilė sugrąžina mamą į namus. Šių žaidimų taisykles Kasparas išmoko tobulai ir taikė kone kiekviena pasitaikiusia proga ir ne tik santykiuose su mergina. Tačiau jo organizuojamuose žaidimuose jis nebebūdavo auka, o tas kuris manipuliuoja kitais ir žaidžia jų jausmais, tokiu būdu pajausdamas į kraują suplūstančią galią ir sukuriamą reikšmingo žmogaus iliuziją. Deja, už viską reikia mokėti, net gi už tai, ko nesuvoki. Draugė galiausiai jį paliko, nes įgrįso būti atstumiamai ir nereikalingai. Būtent tokios merginos Kasparą ir traukė, potencialiai įsitraukiančios į jo sudėtingų gynybų ir manipuliacijų tinklą.
Ne išimtis esu ir aš. Kažkokiu būdu turėjau tilpti į Kasparo kurpiamą scenarijų ir tapti jo auka arba budelė. Kasparas dažnai provokuodavo mane tarsi drąsindamas sakykite viską, ką apie mane matote ir galvojate. Tačiau mano terapinis žvilgsnis į šį jaunuolį buvo atsargus. Agresyvumo ir tiesumo persmelktas reikalaujamas kontaktas man kėlė įtarimą, jokiu būdu nepriminė geštaltiškos saugios rizikos zonos. Tomis akimirkomis aš mačiau degančias Kasparo akis, besikaupiantis adrenalinas kaitino jo kraują ir viliojančiai kvietė prisijungti. Besiklausydama laisve pulsuojančių Kasparo idėjų aš patekdavau į keistą, siurrealistišką jo vidinį pasaulį, kurio pagrindinės spalvos buvo seksualumas sumišęs su agresija. Kartais aš patekdavau į didžiulius miškų plotus, kur nėra jokių žmonių, tik vienas nuogas lakstantis ir geriantis į save miško dvasią Kasparas. Netrukus pasakojimas įgaudavo nuogąstavimo gaidą, kuomet Kasparo troškimas sustiprėdavo pagavus savo utopinį troškimą: visi žmonės vaikšto nuogi ir tai nėra niekaip susiję su jokiu seksualumu, pabrėžtinai mane patikina Kasparas. Kartais patekusi į jo pasaulį, lydėdavau jį žvilgsniu vaikštantį ant daugiaaukščio namo stogo atbrailos, su rizika nukristi, ir kas čia tokio, atkirsdavo man į susirūpinusį klausimą. Arba važiuodavau greitkeliu, kur Kasparas specialiai nepraleidžia mašinos, tikėdamasis kito vairuotojo agresyvaus atsako, tik tam, kad pajaustų dar vieną adrenalino dozę. Tekdavo išgirsti ir itin keistų Kasparo vizijų, virstančių realybe jo gyvenime, laviruojant tarp malonumo ir gėdos. Kartais Kasparą apimdavo obsesinis troškimas vidury nakties daugiabutyje išlįsti į laiptinę įssupusiam į chalatą ir nubėgti į tamsų skerstgatvį pasimastrubuoti. Po vieno sėkmingo bandymo Kasparas pabandė išeiti tiesiog nuogas, išprovokuodamas savyje dar didesnes adrenalino dozes. Nepričiupto jaunuolio bandymai įgaudavo ne tik pagreitį, bet ir keistesnes rizikos formas, bet geriau apie tai nutylėti ir palikti jūsų, skaitytojų, fantazijai. Tiesa, šiuose momentuose aš pagaudavau, jog Kasparas tiesiog spaudo mano nuostabą keliantį mygtuką, tokiu būdu pasijaučiančiu įdomiu, gal net vertingu žmogumi.
Iš tiesų Kasparo vidinis pasaulis buvo didelis ir net pačiam neaprėpiamas. Dažnai jame pats pasiklysdavo. Tačiau itin atidžiai aš klausydavausi jo vizijų apie Dievą. Ne kartą Kasparas yra išsikūkčiojęs Dievo glėby, paėmęs jo ranką saugiai žingsniuodavo per rugių lauką. Tai buvo vienintelė figūra jo gyvenime, kuri jį priimdavo, suprasdavo ir mylėdavo. Taip, kaip jis troško būti mylimas ir pripažintas savo abiejų tėvų. Dievo vizija ne kartą Kasparui sufleravo eiti į Dievo namus: apsigyventi vienuolyne, atsiskirti nuo niekingų žmonių, jų materialumo ir seksualinių troškimų. Net kastruojant save ir integruojant į šventesnių žmonių ratą. Kastracijos poreikis buvo ne vienkartinė Kasparo užgaida. Tai buvo savotiška bausmė už dešimtis suviliotų ir numestų merginų. Ryte atsibudęs pas vieną merginą jos namuose, šlykštėdavausi ir savimi ir ja, o vakare aš jau miegojau su kita, kitame miesto gale.
Ryškiausiomis spalvomis besiskleidžiantis Kasparo seksualumas blaškė jo dėmesį, tarsi atitraukdamas jį nuo šventesnių ir tyresnių poreikių siekimo. Maitindamas sekso ištroškusį žvėrį, jausdavosi išduodantis ir apleidžiantis save, tolstantis nuo savasties. Tolstantis nuo savęs, kaip kūrėjo, trokštančio pastatyti pjesę, kurią išvystų likęs pasaulis ir žinoma ... apipiltų pripažinimo plojimais.
Nieko nuostabaus, kad Kasparas savyje išgyvendavo tokius kraštutinumus. Tačiau vos tik priartėdavome prie jo manipuliacijų tinklo mazgo atrišimo, Kasparas atstumdavo mane, sakydamas jog iš konsultacijų nieko negauna, o patiriamos emocijos tik dar labiau sujautrina jo širdį. Suprantama, nes su sužadintomis emocijomis nemokėjo elgtis, tai atrodė lyg kylanti grėsmė jo savivertei, kylantis pavojus būti dar kartą atstumtam.
Ir deja, Kasparai, jūs šito dar nesuprantate, nes taip ir neleidote sau pajusti, kad jums nebėra grėsmės net čia, tarp mūsų... - tariau aš žvelgdama į spindinčias ašarų pritvinkusias žydras Kasparo akis.
Dėl Kasparo turėjau daug abejonių. Nuo pat pradžių mano intuicija man kuždėjo, jog būtų geriau ne moteris psichoterapeutė, o vyras. Vos užsiminus Kasparui apie tai, jis agresyviu ir kategorišku tonu atrėžė, jog nekenčia vyrų psichoterapeutų, nes jie stori ir šlykštūs. Argumentas pasirodė keistokas, tačiau žvelgiant analitiškai – daug ką ir pasakantis. Kasparas tiesiog nekentė savo tėvo ir, deja, šia tema jis nebuvo toks emociškai dosnus kaip apie mamą. Kaip minėjau anksčiau, Kasparo tėvai išsiskyrė, tačiau bent kartą kas mėnesį įvykdavo sūnaus ir tėvo susitikimai. Jis mena, kaip padaryta mėnesio pertrauka užglaisto skaudžius prisiminimus ir žingsniuoja su viltimi, kad jau dabar turės tą tikrąjį laiką su tėvu. Po valandos praleistos kartu Kasparas sugrįždavo nusivylęs, besijaučiantis nieko negavęs, bjaurėdamasis savo silpnavaliu tėvu ir vėl įkrentantis į niekam aš nereikalingas fazę.
Iki keturiolikos metų Kasparas buvo mušamas: nusukta ausis ar netikėtai švystelėtas per kambarį buvo ne taip jau ir retai. Itin skaudžiai pamena sceną automobilyje, kuomet tėvas norėdamas sutramdyti aktyvų vaiką ant galinės sėdynės, rimtu balsu pareiškė: "Į kuriuos vaikų namus vežam vaiką atiduoti?" Vaiko galimybės suvokti tėvo manipuliacijas buvo per menkos. Kiekvienas žodis buvo išgirstas su siaubu ir giliu įsitikinimu, kad tuoj neteks savo tėvų. Ilgai verkęs ant galinės sėdynės, Kasparas maldavo mamos pagalbos, kuri su šypsena veide tikino vaiką, jog tėtis tik pajuokavo. "O man visai nebuvo linksma, aš net nesupratau, kodėl jie juokiasi?"
Kasmėnesiniai susitikimai su tėvu jį gniuždė, jis suvokė, kad nori gauti palaikymą, padrąsinimą ar net kryptį kur ir kaip eiti grindžiant savo gyvenimo kelią. Matydamas tėvo chaotišką gyvenimą, buvo priverstas ieškoti tėvo figūros kitaip - virtualiai. Petersonas buvo įkvepianti tėvo figūra. Kasdieniniai Petersono video žiūrėjimai, nusipirktų namų darbų darymai, įkvėpdavo Kasparą bent trumpam palikti klampią ir šaltą savo realybę. Savo fantazijose neretai save regėdavo sėdintį auditorijoje ir godžiai besiklausantį Petersono gyvenimo pamokų. Atrodo vaikystėje turėjęs įvykti susitapatinimas su tėčiu neįvyko, Edipo kompleksas neįveiktas, o neišbaigtas praeities reikalas atsivijo iki dabar. Ši fantazija buvo kone gyvybiškai būtina, nes Kasparo vidus troško įsižeminimo ir tvirtos tėvo figūros, mokinančio ir įkvepiančio pavyzdžio.
Tvirčiausiai ant žemės dvasine prasme Kasparas jausdavosi, kai skirdavo laiko fiziniam aktyvumui. Tiesa, ir čia kai kada atrodydavo, kad jis vaikšto paribiais. Vienas iš pastarųjų būdų stiprinti save buvo rytiniai ritualai: ketvirtą ar penktą valandą ryte atsidurti prie ežero ir kone tamsoje perplaukti jį pirmyn ir atgal. Rytinė arba kartais vakarinė tamsa ne kartą yra paklaidinusi Kasparą: ne ten išlipęs ieškodavo savo daiktų ir mašinos. Bet nepaisant nuotykių, Kasparas atgaudavo savo vyriškumą, bent dalį jo, jautėsi prieš save teisingas, stiprus, valingas ir einantis teisinga linkme.
Sesijų metu vyriškos figūros tiesiog mainėsi. Tai jis troško greta sėdinčio, mąslaus ir gilaus žvilgsnio Jungo. Jungas įdėmiai klausosi ir stebi Kasparo mintis, jaučia jo egzistenciją ir vienu taikliu klausimu apverčia Kasparo pasaulį. Arba Nyčės figūra... čia Kasparas apsijungia su tobulu nihilistu, neigiančiu esamą visuomenės santvarką, išsijuokiančiu iš trokštančių artumo ir bijančių pažeidžiamumo. Jo blaškymasis tarp vyriškų figūrų terapeutų manyje augino dvejonę, dvejonę kaip jam padėti. Kiekvieną kartą jam ateinant aš giliai įkvėpdavau ir tai būdavo giliausias tos dienos įkvėpimas prieš ateinant klientui. Palaikiau save įvairiomis mintimis, tikinau, kad jei tik dar labiau pasistengčiau, aš jam galėsiu padėti. Tačiau vis kiekvienas sekantis susitikimas primindavo netramdomos jūros siūbavimą, aukštai pakilusių bangų lūžimas skausmingai sekino mano jėgas. Aš jaučiausi pasidavusi, išėjusi iš rikiuotės, nebegalinti padėti, nepaisant taip aštriai jaučiamo Kasparo vidinio skausmo, persismelkusio į jo vienatvę, daužomą negailestingo gyvenimo aukštų bangų.