-1-
- Mane kankina kosulys. Mano plaučiai švarutėliai, santykiai su vaikinu puikūs, dabar kaip niekad esu mylima. Nesuprantu kodėl mane kankina kosulys? – dėlioja mintis mano klientė Goda.
- Ar teisingai suprantu, kad tu manai, jog kosulys yra psichologinės kilmės ir nori mano pagalbos suvokiant jo prigimtį?
- Taip, manau man reikia terapeuto pagalbos. Aš pati labai daug dirbu su įsitikinimais ir keičiu juos. Ir daug kas mano gyvenime pasikeitė. Štai prieš trejus metus atvykau į svetimą šalį, kitą pasaulio kraštą. Turėjau vos 600 eurų ir 5 triusikus, - juokiasi prisiminusi praeitį. Ir štai šiandien aš pati save išlaikau, kas mėnesį keliauju darbo reikalais. Man gerai sekasi, nesuprantu... – vėl panyrą į liūdesį Goda.
Taip prasidėjo dar viena mano terapinė kelionė su darbščia ir atsidavusia kliente Goda. Godai yra 27 metai, jau keletą metų gyvena Amerikoje. Dirba pardavimuose. Nenuostabu, kad jai gerai sekasi darbuose: ji komunikabili, įdomi, lengvai kurianti kontaktą ir kritiška savo atžvilgiu. Vienas malonumas nardyti ir komfortabiliai ieškoti kosulio šaknų. Pelnyti jos pasitikėjimą nebuvo sunku, mes greitai radome bendrą kalbą. Konsultacijų metu lydėjo bendra komandinė dvasia siekiant suvokti bei iškoduoti kosulio siunčiamą žinutę. Tiesa, bjauriai ir atstumiančiai kosinčios, niekada Godos negirdėjau. Bet tikėjau jos nupieštu vaizdu.
Nepaisant puikios koloboracijos, užduotis buvo ne iš lengvųjų. Iš pradžių narstėme praeities vandenynuose, bandėme į paviršių ištraukti menkiausius gėdos jausmus. Tačiau didelis Godos atvirumas ir atsidavimas negelbėjo ir kosulio padarinių nemažino.
Kartą paprašiau papasakoti apie savo santykius su draugu. Žinojau, kad viskas gerai, bet tiek ir težinojau. Norėjau išgirsti ne pasakojamo turinio, o jos balso toną, emocines vibracijas bei racionalias interpretacijas.
- Tikrai, Jurgita viskas gerai. Jis mane tokią priėmė, įsivaizduoji, - kaip apie raupsuotoją save kalbėjo Godą. – Kai mes susipažinome, po dviejų mėnesių aš pradėjau kosėti, taip šlykščiai, ilgai ir bjauriai. Kaip kokia sukriošusi sena rūkalė. Ir jam nieko. Jis mane priėmė tokią! - džiaugėsi santykiais su draugu.
Iš tiesų Godos priėmimo tema tokia jautri ir toli siekianti, bet kartais atrodė tokia klaidinanti. Juk neveltui Goda paliko Lietuvą, nusibeldė į kitą pasaulio kraštą ir gyvena toli nuo savųjų. Goda gimė vyresnių 40 - mečių šeimoje. Tiesa, Goda buvo laukiama tik vieno iš jų – mamos. Tėtis daugiau vaikų nenorėjo. Turėjo vaikų iš ankstesnių santykių. Dar negimus Godai, skirtingos tėvų pasaulėžiūros po truputį skyrė jų kelius. Tą dieną, kai tėvas paliko šeimą, Goda atsimena graudžiai ligi šiol.
- Tą dieną mano pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Likau gyventi su reiklia, neleidžiančia man būti savimi mama. Nesibaigiantys darbai, reikalai ir sausas tarpusavio bendravimas. Jokio emocinio kontakto ir palaikymo. Iš vien besipilantys reikalavimai, surikiuota darbų eilė, - graudžiai mena dabartį persekiojančią praeitį.
-2-
- Sapnavau sapną, tokį šlykštų, kad net nenoriu pasakoti apie jį, - susitikimą pradeda Goda.
- Bet jei jau pradėjai...matyt neveltui man sakai, - šyptelėjau drąsindama ją atsiverti.
- Taip, žinau, ko nenori daryti ar kalbėti, reikia priešingai – nerti į tai, nes ten ir glūdi priežastys, ko aš čia noriu išvengti, - bandė įsidrąsinti Goda. – Bet tu manęs nesmerksi ar ne?
- Goda, tai ką sapnavai?
- Na gerai, žinau, bet kaip bijau... Aš kažkur kalnuose, viena... Mano draugo nėra... tolumoje sukriošusi trobelė. Priartėju prie jos ir atidarau girgždančias duris. Patenku į vidų ir mane persmelkia nieko nenoriu jausmas. Dairausi aplink, bandau suvokti kur patekau. Ir štai išnyra storos apsileidusios, negalinčios judėti moters paveikslas. Ji kviečia mane. Aš artinuosi ir pradedu suprasti... ji mane traukia seksualiai... dieve kaip nenoriu pasakoti toliau...
- O tu gali ir nepasakoti arba sutelk dėmesį ką išgyveni šią akimirką?- skatinu imtis pačiai atsakomybės už šią akimirką.
- Man gėda pasakoti tau, bijau, ką tu apie mane pagalvosi... pagalvosi, o gal ir nepagalvosi, juk visokių sapnų prisiklausai iš savo klientų, - šyptelėdama save drąsina Goda.
- Kai mums gėda, mes nenorime kažko matyti, priimti, ko tu nenori matyti šiame sapne?
- Tos storos bobos! – atšauna Goda. – Ji tokia bejėgė...ji tokia, blyn, taip traukia …aš pradedu su ja bučiuotis…
- Ir jei tu dabar susitapatintum su ta boba?
- Aš esu stora, vos pakrutanti boba, man bloga, aš noriu, kad manęs neatstumtų, bet kas gali net norėti būti šalia manęs?
- Bet priešais tave Goda, - skatinu bobą pamatyti kitą savo poliarinę asmenybės pusę.
- Taip, bet Goda, ji tokia maža, nedrąsi, ji manęs iš čia neištrauks.
- Nori iš čia ištrūkti?
- Jau seniai noriu, net nepamenu kaip čia atsiradau ar tokia tapau. Atrodo, kad tokia gimiau. Ir likau paslėpta tokia trobelėje, kad niekas manęs tokios nepamatytų, - apsipila ašaromis sapno autorė Goda.
- Su kuo tau asocijuojasi ta boba, Goda?
- Nerealu, žinai, Jurgita, aš visada savyje nešiojuosi tokį jausmą, kad neturiu kažko rodyti žmonėms, jie manęs nepriims, nesupras...
- Apie ką tu? – bandau pagauti jautrų momentą, tarsi įžvelgti kažką ką tik prasivėrusioje jūros geldelėje.
- Aš jaučiuosi kažkokia ne tokia. Visiems šypsausi, esu linksma ir panašiai, bet realiai giliai giliai viduje esu nelaiminga, man kažko trūksta. Kažkokios realizacijos...
- Grįžtam į sapną dar kartą. Gal galėtum dar kartą susitapatinti su ta stora boba, nes joje kyla daug emocijų...
Goda nuoširdžiai žingsnis po žingsnio gilėjo savo giluminio suvokimo link: bobos paveikslas yra tarsi mamos atstumtoji dukra, kuri ir likusi kerpėti, neišgirsta ir uždaryta. Uždaryta be vilties sugrįžti į gyvenimą, atgimti ir atrasti save iš naujo. Kaip niekada arti mes buvome prie mamos, mamos seksualumo, seksualumo, kurį perėmė Goda į savo gyvenimą. Goda pajuto kiek daug jos mamos turi savyje. Gaila tąsyk iki galo mes neišsiaiškinome, nes ant kulnų lipo kita konsultacija. Bet tądien buvo aišku, kad užplaukėme ant kažko didelio ir neaprėpiamo, bet labai reikšmingo ir gilaus.
Po šio susitikimo Goda man parašo laiškelį:
Žinai, aš šiandien visą dieną važiuoju iš Monrealio į Bostoną ir turiu labai daug laiko galvoti ir analizuoti. Vis prisimenu tavo blog‘ą ir galvoju, kaip sunki vaikystė, emociškai nepasiekiami tėvai gali sužaloti vaiko sielą, o pasekmės ir randai lieka ilgam, jeigu kartais ne visam gyvenimui. Galvoju apie savo mamą ir tėtį ir kad ir kiek daug visko jau išmokau ir supratau, kad aukos užaugina aukas, vis tiek jaučiu, kad širdies gilumoje nuoskauda dar tebegyvena, kad ir kokia išsimokslinusi patapčiau, vis tiek lieku savo mamos mama. Ji paskambina ir viskas apie ją, apie tai kaip visi turi apie ją šokinėti, kaip apie mažą vaiką. Ir kartais net visai noriu nutraukti ryšius, nes nebenoriu būti jos mama, bet tada galvoju, juk kokia bloga dukra būsiu... žinau, plati tema ir plačiau galėsime aptarti kitą susitikimą, bet gal galėtum pasidalinti psichologine išmintimi, kaip žmonės susitaiko su vaikystės traumomis ir priima tėvus, kokie jie bebūtų? Ar tiesiog atsiriboja, bet kaip tada nesijausti kaltam?
Gavusi tokį laiškelį leidau sau pagalvoti ir neskubėti atsakyti. Godos klausimas buvo toks bendražmogiškas ir skausmingas. Tuo pačiu nenorėjau peržengti terapeuto ir kliento ribų, vardan objektyvumo terapiniame santykyje. Vis dėl to klausimas manęs taip lengvai nepaliko ir sukosi it įkyri plokštelė. Štai ką sudėliojau trumpai pačiai Godai:
Taip, iš tiesų labai plati, bet tuo pačiu gali būti ir konkreti tema individualiame kontekste. Amžina vaikų ir tėvų arba vaikų ir mamų tema. Tiesa, kad mamos ir vaiko santykis yra pirminis ir padedantis pamatus visiems ateityje kuriamiems arba net nekuriamiems santykiams. Turbūt viena iš gražiausių visos psichoanalitinės literatūros frazių yra ši: kūdikis turi matyti savo atvaizdą įsimylėjusios motinos akyse. Tai yra susiję su mūsų savivertės statyba... ir kas tada, jei to vaikas nematė arba buvo tik fragmentai, auččč... Tikrai įmanoma gyventi su traumomis, išmokti jose neužstrigti, nors, deja, jų patyrimas įstringa giliai ir silpnumo akimirką jos mėgsta apie save priminti ir net sukurti iliuziją, kad nieko kitaip nebus. Alice Miller knygoje „Kūno maištas“ aiškiai išdėsto, kad už patirtas nuoskaudas, tuo labiau traumas, mes turim teisę ir neatleisti tėvams. Neprievartauti savęs suteikiant jiems (tėvams) atleidimą. Tikrai ne. Įmanomas kontaktas ir be atleidimo, tik žinoma, jis nebus toks kokybiškas ir artimas, kaip gal būt norėtųsi. Pareigos jausmas arba kaip nesijausti kaltam. Hmm...kažkieno lūkesčių nepateisinti. Įdomu kieno? Visuomenės? Jei jautiesi kaltas, vadinasi dar nesi išgryninęs arba pripažinęs iki galo savo jausmų. Juos pripažinus, kaltės jausmas kaip rūkas išsisklaido. Bet visumoje mes ilgimės vienovės, su kuria susipažįstame dar motinos įsčiose: dėl to taip trokštame besąlygiško savo artimojo priėmimo, pripažinimo ir meilės. Ko gero psichoterapijos esmė ir yra padėti atkurti vienovę su savimi: išmokti save palaikyti, paguosti, padrąsinti, susigaudyti kada esi įkritęs į kokią rolę ir kokios kitos rolės pagalbos tau reikės; išmokti išgirsti savo širdies balsą.
-3-
- Žinai, jau labai pavargau nuo to psichologinio darbo. Nors iš tikro nejučiomis sėdžiu prie kompiuterio ir ieškau išgijimo technikų. Bet sutinku, kad išgyvenimas vidinio skausmo, prisilietimas ir įsisąmoninimas, kaip jis mane šiandien veikia, veda į tikrąjį išgijimą.
- Apie ką tu nori šiandien su manimi kalbėti? - jautriai artėjau prie nutolusios Godos.
- Nelabai noriu, bet žinau, kad reikia. O gal tu man ką turi pasiūlyti?
- Hmm, ar tu norėtum, kad aš tau pasiūlyčiau?
- Na gerai, suprantu, kad turiu pati imtis atsakomybės ir daryti sprendimus. Neseniai aš buvau konferencijoje ir tiek kosėjau, kad net pusė žmonių spoksojo į mane! Nuo visų tų kelionių man blogiau, va susirgau dar bronchitu, tai iš vis palūžau. Guliu namie savo lovoje ir dar turiu aiškinti savo draugui kaip manimi rūpintis, įsivaizduoji?
- Ir kaip gi tu jam aiškini? – tikslinausi Godos metodikos.
- Aš verkiau ir vis sakiau kaip jam aš nerūpiu, kaip jis manimi nesirūpina, kaip man reikia jo dėmesio, o jis mane palieka vieną... - ir čia Goda padarė pauzę, pradėjo juoktis. – O dieve, kaip juokingai dabar skamba, net gėda apie tai kalbėti.
- Gėda?
- Na žinai, aš verkšlenau vis ir įkyriai kartojau savo draugui koks jis ne toks man. Ach, kaip norėčiau būti nepriklausoma nuo nieko: nuo draugo, nuo mamos, nuo psichologų, nuo gydytojų ir visų kitų. Taip, jaučiu kad noriu dirbti šia kryptimi.
- Taip, mes tikrai šia kryptimi ir judėsime, tik pradžiai gal galime apsistoti ties tuo, kur dabar esi, kad būtų geresnis startas į tavo laisvę.
- Taip gerai, - šypsojosi Goda.
- Ar tu gali man daugiau papasakoti apie tą situaciją su draugu ir jo nemokėjimu, kaip pati sakai, tavimi pasirūpinti?
- Taip, gerai. Žodžiu aš guliu, man šalta, kosėju ir taip liūdna. Ateina pas mane draugas ir sako, kuo aš galiu tau padėti. Ir aš jam sakau, kad noriu sriubos. Ir jam žingsnis po žingsnio sakau kaip ir kokias daržoves paruošti, su kokia tarka sutarkuoti. Ir jis net to nesugebėjo! Jis viską sutarkavo su stambia tarka. Kaip kokioms kiaulėms. Tada verkiau, kėliausi ir pati viską viriau. Aš nusipelniau rūpesčio!
- Dramatiški išgyvenimai...
- Taip, gėda net.
- Viskas gerai. Džiaugiuosi, kad atvirai daliniesi, nesmerkiu tavęs. Kaip tik dabar mes turime galimybę iš arčiau pažvelgti į tavo išgyvenimus.
- Taip, lindo toks piktas vaikas, kuris niekada negavo dėmesio ir niekada nebuvo juo pasirūpinta.
- Taip girdžiu tave. Ar galėtume dar sugrįžti prie tavo teiginio „Aš nusipelniau rūpesčio“?
- Žinoma.
- Sakydama „Aš nusipelniau rūpesčio“ tu susitapatini su savo vidiniu nuskriaustu nepasirūpintu vaiku. Ar galėtum pažvelgti kitaip: kieno dar lūpose ši frazė puikiai dera?
Goda pradėjo juoktis balsu.
- O dieve, man prieš akis, o aš nematau!
- Ko nematei?
- Taigi mama, ji visada buvo tas žmogus, kuris iš manęs reikalavo rūpesčio, juk ji visada serga, jai visada silpna, ji tokia ir tokia nabagėlė.
- Kaip tai siejasi su tavimi?
- Na nenoriu pripažinti, bet aš lygiai taip pat kaip mama, reikalauju dėmesio ir dramatizuoju santykius su draugu. O siaubas, kaip gėda. Nenoriu aš tokia būti.
- Bet esi…
- Esu, šiandien daugiau juoksiuos nei verksiu. Vat ir tokia pasirodo terapija gali būti, - vėl prapliumpa Godos juokas. – Žinai, Jurgita, mano mama manipuliavo manimi, o aš dabar pati manipuliuoju kitais, ir draugu taip pat. Žinoma, ne iš piktumo, tiesiog taip išmokau. O tai kaip kitaip galima daryti? Siaubas, kažkokie nauji plotai!
- O kaip tiesiog elgtųsi vaikystėje netraumuotas žmogus, kuris tiesiog serga, turi poreikį būti paglobojamu, pasirūpintu ir žino, kad šalia esantys neskaito minčių?
- Tiesiog paprašyčiau paprastai, neįdėdama jokios ironijos ar dramatizacijos, bet kaip sunku…- nutęsė Goda.
- Taip, nes neįprasta. Bet tuo pačiu tai labiau naudinga ir nežalinga abiems pusėms: nei tau nei tavo draugui.
Įdomu pastebėti, kad vos tik prakalbome apie Godos susitapatinimą su mama, ji beveik visą likusį laiką prakosėjo. Žinoma, svarbu per daug nepsichologizuoti ir neskubėti sieti somatinius simptomus su einamąja terapijos tema, bet ko gero pirmą kartą aš girdėjau taip aiškiai ir skausmingai kosėjančią Godą. Pirmą kartą kosulys įgijo prasmę terapiniame procese ir vien tik laikas parodys, kas vyks toliau.
-4-
- Labai noriu padirbėti su kosuliu, su juo susitapatinti. Atrodo, kad jis sau gyvena nepriklausomai nuo to, ką aš bedaryčiau, domėčiausi ar gydyčiaus. Jau trys metai su juo, jis sau gyvena ir kankina mane, - ryžtingai pradėjo Goda.
- Žinoma, dirbam.
- Noriu į jį įeiti, susilieti ir tapti juo, suprasti jį iš vidaus. Esi girdėjusi, kaip žmonės save sutapatina su liga, pavyzdžiui, sakydami aš esu diabetininkas arba bronchininkas. Nors aš savęs astmitininke nepavadinčiau, - ir čia Goda išraiškingai suraukia veidą, panašų į pasišlykštėjimo jausmą.
- Gerai, pradėk sakinį sakydama „aš astmitininkė“ ir stebėk kas kyla.
- Nenoriu aš, aš ne astmitininkė, - pradėjo daryti dar bjauresnes veido grimasas.
- Kas vyksta Goda, tu labai priešiniesi dabar, įdomu kam?
- Nenoriu aš tapatintis su mama, nes sakydama aš astmininkė iš karto turiu pripažinti, kad sergu lygiai taip pat kaip mama, ji taip pat bjauriai kosti. Nenoriu, va jei sakysiu „aš kosulys“, tada kitaip.
- Žinoma, galim nesigilinti į tai, aš tik atspindžiu tave. Tave vien mintis tampo, akivaizdu, kad kelia bjaurias emocijas. Tik nepastebėti tokio pasipriešinimo būtų pernelyg neatsakinga.
- Aišku, kad kelia emocijas. Man net atrodo, kad pripažinus tai, aš visą likusį gyvenimą sirgsiu ir niekada nepagysiu, niekada nebebūsiu sveika.
- Suprantu tave, tavo nuovargį ir nusivylimą. Bet tau turėtų rėžti ausį, kaip tu išsisukinėji, nenori ir racionalizuoji. Juk ne šiaip sau tu tai dabar darai.
- Taip, rėžia, žinau, bet taip sunku…
- Tiesiog pabandome ir pasižiūrime kas iš to gausis. Gal būt tavo pirminiai įsitikinimai tėra tam tikros nepatikrintos projekcijos.
- Gerai gerai, ką man daryti?
- Sakyk „aš esu asmitininkė“ ir stebėk save, kas kyla.
Ir čia prasidėjo įdomūs dalykai. Iš pradžių sakydama teiginį, kuriam taip priešinosi, Goda pradėjo stebėti kaip kylantis jausmas blokuojamas. Žadindama tą blokuojamą jausmą, Goda kartojo kelis kartus. Raginau nieko nedaryti, tiesiog stebėti jos viduje vykstančius jausmus, kaip jie tarpusavyje grumiasi ir neišleidžiami į sąmoningo suvokimo erdves. O kas jei Godai geriau ir nežinoti kas yra blokuojama ir tokiu būdu išsaugoma jos sukurta gyvenimo vienovė. Gal geriau likusį gyvenimą kosėti, nei žinoti itin skausmingus dalykus. Ir netikėtai Goda pasidalino, kaip neseniai vienos meditacijos metu jai iškilo vienas iš užmaršties prikeltas prisiminimas, sukeliantis itin šlykščius ir piktus jausmus. Būdama vos aštuonių metų kartu su dėde Goda įsitraukė į keistą pokalbį apie čakras. Dėdė, universiteto profesorius, su storais akinių stiklais, rimtu veidu Godai rodė tiksliai kūne išsidėsčiusias čakras. Pradėjo nuo galvos, tarpuakio ir baigė piršto bakstelėjimu Godos kelnaitėse. Po to nieko neįvyko, bet Goda pamena, kaip tolesni dėdės atvykimai į svečius, sėkmingai buvo išvengiami.
- Aš slėpiausi ir net nenorėjau pietauti prie vieno stalo. Net negaliu patikėti, kad tai buvau užmiršusi. Aš kelias dienas buvau tokiame šoke, taip pykau, taip liūdėjau, savo vaizduotėje ne kartą kirviu užkapojau tą dėdę. Kapojau ir kvėpavau, kapojau ir kvėpavau… Nežinau, ką šį kartą blokuoju, bet esu pasiruošusi sužinoti, man geriau žinoti, jau nebenoriu daugiau kentėti…
- Pabandom su fraze „Aš esu kosulys“.
Kuo daugiau Goda kartojo aš esu kosulys, tuo labiau ji žiovavo ir verkė. Iš esmės pavyko aptikti tik juodą kamuolį, o patekus į jo vidų – visišką tamsą.
- Aš nieko nejaučiu, bet labai noriu žiovauti, - vis man kartojo Goda.
- O aš žiovauju tau iš paskos, - sinchronizavausi su Godos procesu.
Kuo toliau tuo labiau Godai darėsi smalsu. Frazes vis atkakliau kartojo ir žiovavo, kartojo ir braukė ašaras. Atrodo dar taip arti savo kosulio Goda dar nėra buvusi, taip arti užblokuoto, tamsaus ir nejautraus, nenorinčio įsileisti į vidų ir parodyti atminties prarytas gyvenimo detales.
-5-
Retėjantis kosulys leido vis dažniau inventorizuoti Godos santykius su draugu. Ne kartą ji pati save pričiupo beieškanti atskiro būsto, skaičiuojanti biudžetą, o atsikvošėjusi vis savęs ir manęs klausdavo, kas čia vyksta? Klausimas iš tiesų buvo geras! Klausimas Godai leido atidžiau pažvelgti pro rakto skylutę ir įžiūrėti tikrąjį savo poreikį - nutraukti santykius su draugu. Apie tai buvo kalbama ne kartą ir ne du. Kai Godai pasidarydavo per sunku toleruoti savo poreikį, nes stigo drąsos keisti, kalbėdavomės saugesnėmis temomis – apie netinkamą vaikystę ir nepatenkintus jos poreikius. Bet kur gi dėsis tokia protinga mergina, juk neapgaudinėsi savęs visą gyvenimą. Vis drąsiau ir drąsiau pripažindama savo poreikį gyventi vienai ir kitaip, ji sąmoningiau ieškojo būsto, garsiau išreikšdavo savo susirūpinimą santykiais. Net netikėtai atsiradęs naujas darbo pasiūlymas viską tik sustiprino. Juk gerokai didesnė alga tik ir leidžia drąsiau svajoti apie savo ranka pasiekiamą išsvajotą gyvenimą.
Į naują darbo kolektyvą bei kultūrą Goda įsiliejo sklandžiai ir labai sėkmingai. Pasikeitusi aplinka sužadino merginos prisnūdusias moteriškąsias puses. Bendraudama su vienu kolega vaikinu ji vis aiškiau pradėjo justi kaip ilgisi pilnavertiško, ją su jos pasaulėžiūrą priimančio dialogo. Dar pridėkime šviežutėlį dėmesį ir flirtą, ir gaunasi puikus kontekstas, kuriame senojo draugo aura vos švytinti ir palaipsniui gęstanti Godos akyse.
Goda man vis kartojo: „Aš tikrai jį kaip draugą labai myliu, bet mes tokie skirtingi, kad mums nereikia būti kartu“. Nesu tikra kodėl, bet kiekvienu kartu kai ji užsispyrusiai kartodavo tokius teiginius, mano vidus palaikė jų santykį, nesinorėjo jų skyrybų. Šiek tiek žinojau jos draugą: ramus, stabilus, patikimas, konkretus, bet labai uždaras. Tikras vyras! Tik ne šiuolaikiškai moteriai. Šių laikų moteris ilgisi jausmingumo, bendrystės ne tik lovoje ir buityje. Jos nori kur kas daugiau. Žodžiu, yra kur vyrams pasitempti! Goda buvo apžavėta pačios savo poreikių, gražios poros idilės, buvimo kartu sintezės, ir kuo toliau, tuo labiau senasis draugas tam netiko.
Apie naująją simpatiją Goda kalbėjo pusė lūpų. Akivaizdu, kad ir jai jis patiko, todėl mano perspėjimai, apie neskubėjimą kurti naujų santykių, buvo pavėluoti. Kaip ir visi, kada nors buvę šioje santykių sankryžoje, nepaiso įspėjamojo draudžiamojo ženklo važiuoti, Goda buvo ne išimtis. Retas tam paklūsta, bet teoriškai visi testą išlaikytų teisingai. Taigi jau praėjus metams po pirmojo mūsų susitikimo, kuriame mane užtikrino savo santykių tobulumu, šiandien Goda praneša, jog jų santykiai baigti.
- Štai persikėliau laikinai pagyventi pas savo draugę, o nuo vasario mėnesio jau eisiu gyventi viena į savo naują būstą, - pristato man situaciją Goda.
- Ir kaip jautiesi dabar? – įdėmiai įsiklausau į jos balso vibracijas.
- Žinok, gerai, tikrai! Kažkiek liūdna, bet tuo pačiu, žinau, kad gerai pasielgiau. Gerai, kad dabar tai padarėme, o ne vėliau, nes gal būt taip taikiai ir nebūtų pavykę. Mes likome geri draugai. Ir iki šiol kasdien po žinute apsimainome.
Žinau, kad beviltiška pradėti temą ar po santykių nutraukimo verta likti draugais, tik sulaukčiau pasipriešinimo. Kaip galima tuo abejoti, kai visas pasaulis skalambija apie likimą draugais po išsiskyrimo. Bet kuri pasaulinio lygio žvaigždė savo socialiniuose tinkluose praneša iš esmės identišką tekstą apie nutraukiamą draugystę ar santuoką: „Mes nusprendėme, kad mums geriausia kaip porai išsiskirti. Tačiau mūsų meilė, pagarba vienas kitam bei draugystė išlieka stipri ir reikšminga kiekvieno iš mūsų širdyse. Linkime tik geriausio vienas kitam!“ Kai gerai pasaulyje žinomi žmonės viešai siunčia tokias žinutes, nori nenori tai tampa pavyzdžiu daugeliui iš mūsų. Juk niekas nenori išsiskirti karčiai ir ne oriai. Ne tas lygis! Tačiau ką sako mokslas? Oklando universiteto mokslininkai sako, kad žmonės ne šiaip sau lieka draugais. Dėl savo savanaudiškų tikslų ir/ar manipuliacijų naudinga palaikyti santykius. Išlaikydami žmogų savo bendravimo rate, jie jaučiasi „laimėję“ skyrybas, nereikia taikytis su praradimo jausmu. Šių mokslininkų rekomendacija labai paprasta: „likti draugais – ne pati geriausia mintis. Jums geriausia be jų, saugokite savo psichologinę sveikatą.“
Tačiau šiandien Goda nori kalbėti apie savo naująją simpatiją. Kaip visada, ji žvelgia giliau ir ieško netobulų santykių su vyrais pėdsakų santykiuose su savo tėvu.
- Mes niekada pilnai ir nekalbėjome apie santykius su mano tėčiu. Jaučiu, kad čia yra ką pakapstyti, - kaip išmintingasis Šerlokas Holmsas praneša man Goda.
- Matai, aš niekada neturėjau ilgų rimtų santykių, visada buvo taip: arba aš juos palikdavau arba jie mane. Aš niekada nestokojau dėmesio ir pasibaigus santykiams su vienu, vis trokšdavau, kad kiti mane mylėtų ir nepaliktų. Aš, jei atvirai, net manipuliavau ir dar kažkiek manipuliuoju, kad mane įsimylėtų, tarsi jų įsimylėjimas mane apgaubia kaip kokia saugumo skraistė su garantija, jog daugiau niekada manęs nepaliks kaip tėtis. Aš niekada nemylėjau savo vaikinų labiau nei jie mane. Aš norėjau būti tikra, kad man bus saugu ir gerai, nereikės daugiau nerimauti. Bet čia ir problema, aš nenoriu reaguoti ir veikti santykiuose iš tos vaikiškos, šešėlinės vidinio vaiko pusės.
Iš tiesų, iš vaikystės atsinešame ir meilės supratimą - patirtą arba įsivaizduojamą. Jei vėliau į tai kritiškai nepažvelgsime, galime taip ir vaikytis tos pasakos apie meilę kaip kada nors įsikūnysiančios tikrovės.
-6-
Visi alksta meilės. Ir visi išvysto įvairiausius būdus tai meilei siekti. Tiesa, vienų būdai gana primityvūs ir beveik neduoda jokių meilės dividendų, kaip kad smurtaujančio mylinčio partnerio, o kitų – pažangesni, net patys save gali paklaidinti meilės labirintuose.
- Tai kaip gi myli du suaugę žmonės? Aš nenoriu ir toliau manipuliuoti ir apžaisti savo antrąsias puses, - susierzinusi klausia Goda.
- Pirmiausiai, nustokime savintis žmones, jie mums nepriklauso, kaip ir mes niekam nepriklausome.
- Bet jei man nepatinka, pavyzdžiui, jo apkrautas, suterliotas stalas, kaip aš turėčiau elgtis tokioje situacijoje?- bando mane pričiupti Goda.
Klausimas gramzdinantis į gilius pamąstymus. Vienu žodžiu ar sakiniu neatsakysi. Iš tiesų po susitikimo su Goda pradėjau sau svarstyti, ką gi aš žinau apie meilę, kaip aš ją suprantu ir patiriu. Pamąstymai ir patyrimai labai subjektyvūs, nuspalvinti asmeninių patirčių ir išgyvenimų. Bet alkis vienijantis mus žmones bruožas: ar piktuoju, ar geruoju, ar tyliai ar naiviai – visi norim būti mylimi. Pastebiu, kad dauguma norime, kad mus mylėtų, mumis žavėtųsi, tačiau dar nesutikau žmogaus, kuris svajotų apie troškimą mylėti kitą, džiaugtis už kitą ne mažiau nei už save. Ko gi tikėtis, norime gauti ir gauti, o su davimu kur kas sunkiau. Išpuoselėta narcistinė sistema: mylėkite mane, žavėkitės manimi, užpildykite mano išsekusius meilės rezervuarus. Jei tik Erikas Fromas (ko gero arčiausiai prisikasęs prie meilės paslapties mokslininkas) dabar man galėtų atsakyti į bet kokį klausimą, ko aš jo paklausčiau? O taip, kas yra meilė? Ne ne, gal apie tą stalą, po velnių, reikia sakyti, kad nepatinka ar ne reikia? Susimaišiau...
Kol aš sau ramiai plaukiojau meilės teoremų jūroje, mane staiga užklupo Godos audra:
Labas Jurgita,
Tikiuosi laikaisi gerai. Žinok man labai reikia tavo pagalbos. Šį savaitgalį išsikrausčiau į butą, na ir taip blogai jaučiuosi - verkiu, nemiegu, vemiu, širdis permušinėja... Atrodo, kad pasaulio pabaiga. Vis bandau sau sakyti, kad esu suaugęs žmogus, rodyti nuotraukas, banko sąskaitas, bet niekas nepadeda. Esu sukaustyta baimės ir turbūt dark side of inner child jau paėmė viršų. Ar galėtum mane priimti skubos metu? Lauksiu žinių.
Nors ta diena buvo perkrauta emociškai, net neabejojau, skubi pagalba Godai labai reikalinga. Dar prieš sutartą susitikimo laiką, sau mintyse svarsčiau kas gi nutiko Godai? Ir atsakymo ilgai laukti nereikėjo: Goda išsigando pati savęs, tiksliau tos dalies, dėl kurios ji atsidūrė kitame pasaulio gale, kuri taip manipuliavo jos likusia sveikąja dalimi, kad į manipuliacijos tinklą papuldavo ir jos partneriai. Ji buvo gerai išvysčiusi kovos ir išgyvenimo būdus, bet pažvelgti į tą tamsą – buvo neįsivaizduojamas žingsnis.
Susitikus su Goda, pamačiau pabalusią, nusiverkusią ir įsibauginusią Godą. Taip pat itin dažnai mūsų pokalbyje dalyvavo jos kosulys. Goda pasakojo savo projekcijas, savo dominuojančios baimės išsigelbėjimo planą:
- Galvoju viską čia mesti ir važiuoti atgal į Lietuvą. Aš bijau, kad nebesusitvarkysiu, man nepavyks, aš negaliu... – savo neviltimi dalinosi Goda.
Vos persikrausčiusi į naują būstą Goda pajuto, kad cigarečių kvapas nuolatos sklando ore. Sekančią dieną buvo vis dar tas pats kvapas ir nesikeičianti situacija. Goda nėrė į panikos liūną. Taip išsigando, kad mintys buvo pačios juodžiausios ir visos baimės išlindo laukan, užliedami jos sveiką protą ir realų situacijos matymą. Kalbant su Goda, suvokiau kas yra Godos kosulys. Ji tiek metų gyveno su kosėjančia mama bei jos reakcijomis į tai, kas buvo neišvengiamai „paveldėta“. Mamos santykis su sveikata visada buvo liguistas: vos susirgusi visada reikalaudavo Godos dėmesio ir rūpesčio, ką būtent šiandien daro ir Goda ne tik su buvusiu draugu, bet ir naujuoju vaikinu. Goda nekentė tokios mamos. Jai tai varė siaubą. Būdama vos 8 - 9 metų, be tėčio, kuris jos nenorėjo nuo pat gimimo, ir su sergančia mama, Goda bijojo neišgyventi, bijojo būti praryta gyvenimo, bijojo su juo nesusidoroti, bijojo, kad mama mirs ir tada bus viskas... Štai ir dabar būdama viena svajonių bute ji nesidžiaugia, o susiduria su savo devynmetės neišgyventu, užrakintu, bet puikiai jos viduje tarpstančiu siaubu: man baisu, nesugebėsiu, man nepavyks... Nesvarbu šis ar kitas butas ar kitos gyvenimo aplinkybės, ji anksčiau ar vėliau būtų atsidūrus šiame taške. Svarbiausia, kad nebesielgtų kaip ta devynmetė ir nereaguotų reagreasyviai, kaip prieš 20 metų gelbėdama ir rūpindamasi mama, kad išgelbėtų save iš visą apimančio ir praryjančio siaubo. Goda buvo išvysčiusi tokį patį liguistą santykį su savo kosuliu ir visa sveikata. Jai neužteko paaiškinamo, kad ji yra alergiška cigaretėms, kai kuriems skalbimo milteliams ir dar kitiems objektyviai pamatuojamiems faktoriams. Jos neapykanta mamai ir jos kosuliui, neišvengiamai kūrė psichologinės painiavos tinklą, į kurį įsipainiojusi Goda sunkiai galėjo išsivaduoti.
Kalbėdamasi su manimi Goda manęs visai nematė: nei kaip atrodžiau, nei ką dariau. Iš tiesų jaučiausi bendraudama su jos vidiniu siaubą keliančiu vaiku. Leidau jam išsirėkti ir išsisakyti, ko niekad nebuvo dariusi ta devynmetė. Praūžusi tarsi audra per savo praeities prisiminimus, skatinau Godą persikelti į dabartį, pamatyti dabarties akimis, dabartinio suaugusios žmogaus akimis savo situaciją, butą ir poreikius.
- Ko tu Goda nori, prisimink koks buvo tavo noras prieš įsikraustant į naujus namus?
- Aš noriu nepriklausomybės, noriu gyventi taip, kaip aš noriu, noriu tvarkytis su viskuo taip, kaip aš noriu, aš noriu pajusti, kad galiu gyventi taip, kaip aš noriu!
Sužadintas laisvės poreikis buvo priešpastatytas prieš Godos sabotuojantį vidinį siaubūną. Po kelių dienų gavau Godos laiškelį:
Labai ačiū už pagalbą. Tikrai labai padėjo, nes jau sugebėjau grįžti į butą ir padėti tvarkytis. Nežinau ar pavyks man nugalėti tą rūkymą greitu būdu, nes kiek su kuo pasikalbu, tai jie man sako, kad jau kompanija bandė ir ženklus dėti, bet niekas nesikeitė...Tiesiog žmonės neturi atsakomybės jausmo ir visai jiems nerūpi, kad jie sukuria žalą kitiems aplink gyvenantiems - tai dažniausiai tokie socialiai remtini ar priklausomi... Tai tikrai nemalonu man ir kamuoja baimė, kad vėl reikės kraustytis, papildomos išlaidos. Dar jaučiu tokią finansinę baimę, kad neturiu daug santaupų - čia yra manau dar su kuo padirbėti man. Bet iš kitos pusės - yra kaip yra. Vadinasi taip turėjo atsitikti ir dabar vis sau kartoju, kad esu suaugęs žmogus ir turiu išteklių rasti sprendimus.
Mūsų susitikimas buvo labai stiprus. Žinok, aš kai žvelgiu atgal mano vidinis vaikas tiek buvo paėmęs viršų, kad aš tavęs net nemačiau per mūsų sesiją. Žinau, kad kalbėjai, buvai su manim, bet net negaliu atsiminti kaip atrodei. Visiškai kaip iš tos knygos "Dark side of the inner child". Bet tikrai įgavau daug daugiau stiprybės ir labai dėkoju tau už tai. Apkabinu, Goda.
Perskaičiusi Godos laiškelį nurimau ir galėjau sau leisti vėl maloniai plūduriuoti meilės formulių jūroje. Tik šį kartą aiškiau suvokiant koks svarbus meilės pažinimo skonis dar mums būnant mažiems...
Laukite tęsinio...