-1-
„Labas, Jurgita, norėčiau paprašyti individualios konsultacijos. Ar galėtum mane priimti? Tiesiog nebesusitvarkau su savimi, priėjau tokį momentą, kad nebegebu išsispręsti ir susivokti pati.“ – tokiu trumpu laiškeliu į mane kreipėsi 28 metų klientė Agnė. Tuo metu Agnė lankė mano terapinę grupę, kurioje ne vienam kilo klausimas, ką čia veikia pozityvus, pilnas energijos bei gyvybės žmogus.
Agnė yra juvelyrė. Puikiai išmano savo amatą. Yra gerbiama savo kolegų bei klientų. Agnė geba lengvai užmegzti pokalbį su bet kuo, dažnai veidą puošia šypsena bei turi puikų humoro jausmą. Be jokios abejonės ji buvo viena iš terapinės grupės dalyvių, kuri mokėjo sutelkti dėmesį į save. Neretai dėl grupės „žvaigždės“ titulo susiremdavo su kitu grupės dalyviu Vygantu. Juodu aplink save telkdavo žmones: žmonės džiaugėsi jų draugija bei sąmoju. Vis dėl to grįžtant prie laiškelio: jame buvo užkoduota kai kas, ką Agnė laikė paslaptyje, ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pačios.
Vos įžengusi į kabinetą Agnė žnektelėjo į rausvą foteliuką. Numetusi kuprinę į šoną, šį kartą be šypsenos veide, greitakalbe išpoškino:
- Aš biseksuali.
Buvau įpratusi prie ilgų įvadinių klientų monologų, lėtai ir dėsningai vedančių prie savosios esmės. O čia tik paukšt pareiškimas ir aš priblokšta. Ką daryti su tuo pareiškimu? Pripažinsiu, tai buvo pirmoji klientė, kuri taip drąsiai atskleidė save. Ko jau ko, Agnei drąsos niekada nestigo.
- Aš girdžiu tave, tik kodėl tai man sakai DABAR?
Ir čia Agnė man atskleidė savo pasaulį, kurio pažinimas leido man suprasti kodėl DABAR. Agnė užaugo šeimoje, kurioje neturėjo jokio kontakto su mama, ir mažą – su tėčiu. Beveik visada jautėsi nereikalinga ir maišanti, arba kaip „darbinis arklys“. Gerai pamena mamos atstūmimo epizodus, mušimus, pasišaipymus. Taip pat savotiškas bausmes, kai mama mėnesiais nekalbėdavo su dukra. Apie bandymą nusižudyti.
Būdama paauglė, Agnė įsimylėjo 13 metų mergaitę, kuri vėliau tapo jos gyvenimo ašimi, jos žmogus, jos draugė, mama bei sekso partnerė. Jų tarpusavio santykis trunka 15 metų. Tačiau draugė visada turėjo abejonių dėl jų intymaus bendravimo, teigdama, kad tai nesveika, nenormalu.
Paskutinį kartą jos susitikusios kalbėjosi itin atvirai, atvirai apie galimą santykių baigtį, tarpusavio ryšį numarinimą. Galima santykių baigtis labai sujaudino Agnę, dėl ko kreipėsi į mane. Ji išsigando, kad praras savo žmogų, kuris „man vertingesnis už mano pačios tėvus.“
Su praradimo jausmu iškilo abejonė savo normalumu, lytine orientacija. Nors iki šiol šio klausimo vengė ir nekėlė nei poroje, nei sau individualiai. Be to, nereikia atmesti fakto, kad ir aplinka stipriai prisidėjo: Lietuva yra pati homofobiškiausia šalis Europos Sąjungoje.
Agnė taip pat paminėjo, kad jos draugė padeda išgyventi tas dienas, kai nereikia dirbti, kai sunku būti pačiai su savimi. Būdama su savimi ji ypač jaučia egzistencinį nerimą, kyla gyvenimo prasmės klausimai, jaučiasi niekam nereikalinga ir neįdomi. Jos žodžiais kalbant „tiesiog atsiveria šūdų krūva“.
- Klausyk, ar tu dabar manimi nesišlykšti sužinojusi mano istoriją? – netikėtai mane pažadino Agnės klausimas.
Žinoma, kad man buvo šokas. Bet to neįgarsinau. Jai mano mintys visai nereikalingos. Ji sėdi prieš mane kone „apsinuoginusi“ ir dabar mano valioje priimti šį momentą arba sugriauti.
- Žinoma, kad ne. Tu labai drąsi taip save atskleisdama. Įsivaizduoju, tiksliau numanau, ką tu išgyveni. Suprantu tavo išgyvenimą dėl santykių nutraukimo. Tai normalu, ką tu išgyveni.
Pokalbio metu norėjau normalizuoti jos būseną, bei nuimti kiek įmanoma tos įtampos, nes aš buvau pirmas žmogus, kuriam ji taip atsiveria. O kai pradedu galvoti, leisti jausti viską, tai kažkiek mane gąsdino. Pirmas kilęs klausimas „o kaip ji žiūri į mane? Ar ji jaučia man potraukį.“ Tikiuosi, kad ne. O kodėl tikiuosi? Lyg bijočiau. Taip, nes ką su tuo tada daryti. Ar man tai šlykštu? Man lyg tai nemaišo! Tai yra kažkas, ko aš nelabai suprantu. Daugiau proto lygmenyje. Bet tuo pačiu aš matau jos kančias. Jai tikrai sunku.
Agnė ne kartą manęs paklausė, ar tikrai ja nesibaisiu, ar man ji normali? Aš jai atsakiau, kad ne, ji man atrodo normali, o jos situacija man atrodo suprantama. Tačiau jai šis atsakymas netiko, ji manęs paprašė rytojaus dieną parašyti trumpą žinutę apie savo savijautą, ar niekas nepakito jos atžvilgiu. Rytojaus dieną taip ir padariau, prieš tai gerai į save įsiklausius. Brūkštelėjau savo mintis trumpąja žinute:
- Tu man vis dar normali. Ir noriu tau padėti.
-2-
Antrame susitikime Agnė ir toliau išlaikė aukštai pakeltą atvirumo kartelę. Lyg tarp kita ko paminėjo, kad jos draugė pradėjo taip pat lankytis pas psichologą, bandys pagyti ir susitvarkyti gyvenimą. O Agnė susirado savąjį. Tačiau ko konkrečiai iš manęs norėjo, Agnė negalėjo pasakyti.
Nors konkrečios temos ir poreikio nebuvo, Agnė ėmė pasakoti apie dabartinius santykius su vaikinu. Jų pažinties pradžia buvo daug žadanti: įspūdingos išvykos, žvaigždėto dangaus stebėjimas ir galiausiai... geras seksas. Šiuo metu kas likę iš jų tarpusavio bendravimo - tik seksualinių poreikių patenkinimas. Draugas nekalba apie jų santykį, nieko neplanuoja. Dažnai apsiriboja klausimu „Ką veiki?“ Jų santykiuose dominuoja seksas: seksas gyvai, seksas per Viber, seksas telefonu. Seksas kitoks ir grubus.
- Tie vyrai – tikri asilai – nusivylimo atodūsiu pareiškė Agnė.
- Visi vyrai? – bandau parodyti apibendrinimo klaidą.
- Žinau, ne visi, bet dauguma! – nepasiduoda Agnė.
Bet Agnė neketino sustoti. Lyg intuityviai laikydamasi savo vidinio plano, atskleidžia ir kitą intymią detalę, kad ji dažnai pati save patenkina ir jos akimis gal net per dažnai (pavyzdžiui, du kartus per dieną). Masturbacija jai reiškia kelis dalykus: iškrovą, įtampos nuėmimą, meilę sau.
Daug sekso, daug nerimo, daug nuogo atvirumo, turinys gali lengvai nustelbti proceso stebėjimą. Kokiu tikslu Agnė man visa tai pasakoja, ką ji nori iš manęs išgirsti. Kodėl DABAR?
Ir štai čia išnyra dar keletas sutapimų, apie kuriuos gal būt Agnė ir nebūtų užsiminusi. Jos
draugė ne tik pradėjo lankytis pas psichologą, bet intensyviai ieško ir antrosios vyriškos pusės. Agnė taip pat lanko psichologą ir bando patikėti, kad gali savo laimę atrasti vyriškame glėbyje. Būdama tiek ir taip atvira, Agnė bando susidoroti su kylančiu nerimo jausmu, su baime galutinai netekti draugės, bando atsisakyti vilties... Tačiau jos pasąmonė piešia visai kitus vaizdinius, kuria iškalbingus sapnus.
Kažkoks butas, dviejų aukštų. Užlipam su drauge ratu į antrą aukštą, o ten daug lovų kaip alberge. Iš antro aukšto matom apačioj tris rusiškas tuščias vonias, bet vienoj ištiestas didelis geltonas rankšluostis. Žiūrim abi petys į petį sustoję ir draugė sako: atsiprašau, bet aš persigalvojau. Pradeda pasakot kaip mane norėtų liesti (smulkiai). Aš tesugebu paklausti, kad ar ji gerai pagalvojo ir yra tikra tuo ką sako. Tada ji tiesiog pradeda mane liesti ir aš pabundu...
- Visą dieną iš galvos neišeina sapnas. Kažkaip paskutiniu metu per daug aš jų prisimenu,
man labiau patinka neprisiminti ką sapnuoju, - šypsosi Agnė.
Iš tiesų, kaip teigia F. Perls: visi žmonės sapnuoja, bet tie, kurie nepamena sapnų, jie bijo susidurti su savo baimėmis, egzistencija. Agnė buvo viena iš jų: niekada nesapnuojančių. Bet pradėjusi terapiją ir atvėrusi savo Pandoros skrynią, sapnai tiesiog pasipylė.
O tuo tarpu mano galvoje jau formavosi hipotezė: biseksualumas yra problemiško santykio su mama pasekmė.
-3-
Vos tik galvoje dėliojausi Agnės išgyvenimo planą: kaip tinkamai ir laipsniškai gedėti bei pereiti į naują savęs pažinimo bei atradimo etapą, tuo tarpu Agnės gyvenimas vėl vertėsi aukštyn kojomis. Akivaizdžiai geros nuotaikos Agnė pasakojo, kad bendravimas su Rūta lyg vėl atsigavo, lyg ji pripažino savo biseksualumą ir nori tęsti santykį su Agne, santykį visomis prasmėmis.
Apskritai Agnės gyvenime linksmųjų kalnelių netrūksta. Jau kelių savaičių bėgyje Rūta vėl suabejojo jų santykių sveikumu. Kol Rūta abejojo, Agnė laukė. Belaukdama piktinosi Ugniumi, kuris troško tik sekso. Akivaizdi Agnės ko – priklausomybė nuo draugės, leido apčiuopti Agnės nuslopintus jausmus. Vietoj nusivylimo ir pykčio pripažinimo, Agnė juos vertė nerimastingumu. Nerimastingumas gimdė daug energijos, kurią reikėjo kažkur išlieti. Čia puikiai tiko neįpareigojantis ryšys su Ugniumi.
Tačiau Agnė buvo per daug protinga, kad terapijoje klausimų ir pastebėjimų dėka nesusivoktų ką ir dėl ko daro. Kartą Agnė atėjo su stipriais išgyvenimais iš savo savaitgalinio žygio pajūryje. Žygiavo trise: Agnė, Rūta ir Neringa. Visos ruošėsi ilgajam 200 kilometrų žygiui vasarą. Agnė išgyveno stiprius jausmus, tame tarpe ir pyktį, kad buvo savo bendrakeleivių palikta, ir dar traumuota koja.
- Ne, ant Rūtos aš nepykstu, - įtikinėjo mane Agnė, - tiesiog jos draugė labai veržėsi į priekį ir Rūtai beliko su tuo sutikti.
- Ir tave palikti... – didinau sąmoningumą. – Berods Rūtai 28 metai ir ji laisvai gali pati daryti sprendimus. Ar esi tikra, kad pyksti tik ant jos draugės?
- Hmmm, - čia Agnės ranka jau siekė vandens buteliuko, padėto ant žemės.
- Kas vyksta? – klausiau, atkreipdama dėmesį į jos kūno kalbą.
- Panašu, kad noriu, bet neleidžiu sau pykti ant Rūtos, tiesiog negaliu.
- Nes...
- Nes...galiu jos netekti, jei leisiu sau tai jausti, - dabar Agnės rankose kentėjo kavos puodelis.
Pasiūliau atkurti tą vaizdinį, kurį ji matė savaitgalį eidama viena, o prieš save – dvi kartu keliaujančias drauges tolumoje. Kalbėdama apie atstumus, vaizduotėje Agnė matė jas dviese toli ir išgyveno pavydą, nes žinojo ir jų bendrą fragmentinę intymią draugystę.
- Ko tu dabar nori matydama jas taip toli? – tęsiau eksperimentą klientės noro kryptimi.
- Noriu būti tik su savo drauge, bet... Rūtos pozicija yra kitokia.
Tą kartą Agnė suprato, kad laikas įsisenėjusį požiūrį kaip bus taip keisti tikruoju, ką tik įsisąmonintu suvokimu.
- Man ne tas pats, ir aš labai labai pavydžiu!
-4-
Į vieną iš terapinės grupės susitikimų, Agnė atėjo visiškai kitokia: berniokiškas kelnes iškeitė į sijoną, kuris atidengė gražias merginos kojas. Veidą puošė neįprastas, bet labai tinkantis ir moteriškas makiažas, kuriame galutinį akcentą uždėjo raudonų lūpdažių spalva. Tokią transformaciją išvydę likusieji grupės nariai, neteko žado: „Kur dingo ta padykusi Agnė?“ O Agnė, kietai sučiaupusi lūpas ir be jokios šypsenos veide, sąžiningai atlikinėjo terapeutės užduotus namų darbus: atskleisti savo kitą, moteriškąją, pusę. Bent išorine prasme, eksperimentas buvo labai vykęs. Agnė iš ties buvo graži, traukianti akį, moteriška, bet...liūdna. Išgirdusi trečiąjį komplimentą iš grupės dalyvio, Agnė ne juokais susierzino ir priminė terapinės grupės paskirtį. Taip atsiribojusi bei padėjusi į vietą kitą grupės narį, Agnė tyliai ir kantriai laukė grupės pabaigos. Pabaigos ne šiaip sau, ne dėl to, kad drabužiai nepatiko, o dėmesys tiesiogine to žodžio prasme ją slėgė ir pykino. Vos grįžusi namo iš grupės, Agnė kovojo su pykinimu visą likusį vakarą. Tą savaitę ji neteko 4 kilogramų savo svorio. Taip smarkiai ją paveikė geras dėmesys. Agnė mėgo dėmesį, tačiau pastarasis buvo jai neįprastas ir keliantis didžiulį emocinį cunamį. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kuomet mačiau Agnę moterišką, trapią ir švelnią. Visa tai ji slėpė po berniokiškais marškiniais ir kelnėmis, įtikinusi save patogumo prioritetu.
Ir šioje vietoje, nori nenori išnyra mamos tema, dukros ir mamos santykio tema. Agnė niekuomet nebuvo dosni šiuo klausimu. Tema jai nepatiko, nes kėlė beviltiškumo, bejėgiškumo būseną. Galiausiai atsitrenkdavome į Aš nieko neverta sieną.
Mamos atžvilgiu Agnė jautė daug neįsisąmoninto pykčio. Kartą darėme improvizuotą dramatizaciją: rolinį žaidimą. Aš tapau Agnės mama: kaprizinga, siekianti pakeisti kitą pagal save. Jau man vaidinant darėsi aišku, kad Agnė kažką tik purkštauja, bando būti išgirsta, tačiau vis tiek pakreipiu viską sau norima kryptimi: parodau kokia ji nemandagi ir nieko nesuvokianti. Agnei sukilo pyktis, bet jis įstrigo gerklėje. Mes jo nerovėme. Paprašiau sutelkti į tai dėmesį. Agnei buvo proga čia ir dabar pamatyti koks iš tikro yra jų kontaktas: pašiepiantis, kandus bendravimas, kaprizinga bei tuo pačiu mamos prisiimta aukos rolė, tyliai provokuojanti dėmesį iš kitų ir negalinti duoti kitiems. Agnė iš tikro supyko ant mamos ir pradėjo lietis – kaip mama blogai su ja elgiasi, jos negirdi, nieko neklausia, nesidomi. Kadangi jau emocijos buvo įkaitusios, paklausiau, o „ko tu nori iš mamos, ko tau iš jos trūksta?“ Agnė: „meilės, šilumos, apsikabinimo, palaikymo, bendravimo.“ Šis skaudus gilios praeities sopulys vis dar gyvas ir atviras. Visa tai, ko Agnė troško iš mamos, gavo iš savo draugės. Tačiau praeitis kaip niekados tapo skausminga ir piktavališkai besiskverbianti į dabartį. Trūkinėjantis Agnės ir Rūtos santykis, atkaklios Rūtos antrosios pusės paieškos vyrų gentyje, provokavo Agnės netekties ir nesaugumo jausmą. Ar įmanomas gyvenimas be Rūtos?
-5-
Sukilęs Agnės pyktis niekur nedingo. Jis kerojo ir it voras įtraukdavo bet ką, kas pasitaikydavo jos kelyje:
- Jau nebegaliu savyje visko laikyti, viskas užknisa – kalbėjo vienoje iš paskutinių susitikimų
prieš vasaros atostogas. – Užknisa bendradarbiai, apkraunantys darbais, kontroliuojančiu tėvu, visais, kurie kažko iš manęs nori, bet ar kam nors rūpi kaip aš jaučiuosi, kuo aš gyvenu?
- Bet tu niekam savo pykčio neparodai, neišreiški, - pastebiu, kad ji nėra aklavietėje.
Agnė renkasi nesakyti kaip jaučiasi, burnoja, bet nepasipriešina. Agnei besidalinant akivaizdžiai matėsi aukštyn žemyn vaikštantis emocinis gumulas. Eilinį kartą gumului įstrigus gerklėje, paprašiau leisti jam išeiti, kad ir ašarų pavidalu. Agnė atsakė, kad „negalima verkti.“
- Kas taip sakė? – paklausiau jos.
- Tėvai sako, kad čia suraukto snukio negalima rodyti...negalima bliauti – nunarinusi galvą porina Agnė.
- Bet tu gali verkti ir manau, kad tai gerai. Abi žinom, jog verkti yra gera, ypač kai tu dabar taip jautiesi..., - nebaigus man sakinio pasipylė Agnės ašaros.
Agnė po truputį ėmė judėti, iš dalies sąmoningai, santykio su drauge kaip potencialia partnere nutraukimo link. Tai iliustruoja ir gautas laiškas po konsultacijos:
„Važiuojant susidėliojo tokia mintis dėl mano šiandieninio lengvumo. Suvokiau tai, kad Rūta man brangi ir kaip draugė, todėl aš noriu, kad ji būtų laiminga, o su manim ji tokia nebus... Todėl reikia ją paleisti ir tuo pačiu išsilaisvinti pačiai... turbūt tokios mintys man atnešė lengvumą...Tai tiek :)“
Su Agne atsisveikinome prieš jai išvykstant į atostogas, ir taip terapijoje buvo padaryta vieno mėnesio pertrauka be jokio įsipareigojimo tęsti toliau.
Grįžusi iš kelionės, Agnė su naujais įspūdžiais bei sprendimais vėl kreipėsi į mane. Klientė, atėjusi pas mane, iš karto pradėjo nuo pasakojimo „kaip aš prisidirbau.“ Informacijos kalnas buvo toks didelis, kad reikėjo gerokai padirbėti ir susivokti pagrindinėse figūrose ir temose. Agnė trumpai nupasakojo savo atostogų įspūdžius, draugės paleidimą, Ugniaus atstūmimą bei sprendimą orientuoti save į heteroseksualius santykius. Klientė itin džiaugėsi savo sprendimu, ir sakė „noriu pradėti viską iš naujo...ieškau vyro per visas programėles.“ Tos bangos pasekoje ji netikėtai atsidūrė santykių trikampyje: ji pabuvusi draugų kompanijoje, pratęsimą padarė su įsipareigojusiu vyru. Praleido naktį kartu, nors nieko intymaus neįvyko, tačiau jų sukurtame santykyje jau Erosas sklandė, tokiu būdu klientei sustiprindamas jos ką tik priimtą sprendimą tapti heteroseksualia („va dabar jau turiu tokį variantą“). Žinoma, šioje situacijoje kilo sumaištis ir dėl kitų faktorių, tokių kaip artumo ir moteriško gležnumo pajautimas santykyje su vyru, pažįstama moteris, su kurios draugu ji suartėjo, išdavystės, gėdos jausmas.
Neskaitant visų išvardintų dalykų, situacijos/konteksto suvokimą iš dalies sunkino, o tam tikrais momentais net labai lengvino faktas, kad aš gerai pažinojau minėto trikampio dalyvius. Visi jie buvo mano klientai, kurių gyvenimus bei išgyvenimus ganėtinai gerai žinojau.
-6-
Sėdžiu patogiai įsitaisiusi savo prabangiame krėsle ir laukiu Agnės. Iki mūsų susitikimo - beveik valanda laiko. Rankose laikau knygą ir bandau surikiuoti mintis, skaitydama apie biseksualumą. Vis galvoju, kad įtemptų tarpusavio su tėvais santykių kontekste Agnė išmoko nuolat kartojamą pamoką – nedemonstruoti savo jausmų („nerodyk čia suraukto snukio“). Šis ir kiti kūrybiški prisitaikymai vardan santykio išlaikymo persikeldavo ir į santykius su kitais. Gyvendama savo šeimoje Agnė save suvokė kaip besimaišančią, niekam nereikalingą, visuomet kažką ne taip darančią, prisidirbančią, niekam, apart darbui, netinkančią. „Jaučiuosi kitokia, manęs nepriima. Pa dušam pakalbėti neįmanoma. Nebuvo ir nėra kontakto. Aš jau ir pati pasidarius kažkokius vartelius. Nebepriimu jų.“
Tačiau susitikimo metu paaiškėjo, kad kai kam tuo vartelius praverti pavyko, o gal Agnė pati nepastebėjo, kaip įsileido? Benas tapo tuo, kuris pasak Agnės tapo „kažkuo, kuris manimi domėjosi“. Tame glėbyje Agnė jautėsi itin gerai, tuo pačiu trapiai, lyg kažkas ja rūpintųsi, globotų. Agnė teigė, kad toks buvimas jai labai naujas ir nesusivokia kas čia yra, bet „keista, kodėl nenoriu su juo miegoti, žiauriai neįprasta.“ Ji teigia, kad nemato jų kaip poros, tačiau nori jų santykio tęstinumo, tokio, koks jis iki šiol ir buvo: “šilumos, glostymo, bučiavimo, glėbio, kuriame man gerai.“ Agnės sumišimas buvo ne šiaip sau: ją glumino švelnumas, jautriai rodomas dėmesys ir rūpestis, pats kontaktavimo stilius. Visiška priešingybė, ką yra patyrusi ir išgyvenusi savo šeimoje. Agnei nebuvo jokios progos būti nors epizodiškai šeimos dėmesio centre. Šeimos ašis – mama, su savo galvos skausmais, nuovargiu ir nežinia kuo dar, dėl ko visos likusios planetos turėjo prisitaikyti ir netrukdyti. Nenuostabu, kad Agnė pyko ant savo tėčio, kuris kaip koks vergas pildė kiekvieną mamos norą, net nekonfrontuodavo su savo žmona, nes ji buvo karalienė. Jo išgyvenimo būdas ir išlikimas poroje turėjo savo kainą: Agnė tik labiau jautėsi defektuota ir neverta meilės.
Vardindama savo fizinius kompleksus, kurie man neatrodė tokie pasibaisėtini kaip klientei, Agnė artėjo prie, mano manymu, vienos iš kertinių žinučių, kurią gavo augdama su narcistine mama.
- Nesijaučiu kažkokia didele gražuole ir man sunku dėl to. Aš sunkiai pati save priimu ir dėl to sunkiai priimu savo moteriškumą.
Čia pat priduria, kad jai buvo keista, kad kažkas jos geidė, siekė, ir dar ne brutaliuoju, o švelniuoju būdu, tarsi prieštaraujant Agnės vidiniam įsitikinimui apie nuskurdusį jos moteriškumą bei menką savivertę. Malonus santykis ir bendravimas kartu į šviesą grąžino klientės kompleksus. „Man patiko būti tokiai jautriai ir švelniai, norėčiau daugiau tą švelnią pusę pažinti, tokios Agnės negalima paleisti.“
Dėstydama pačiai vos suvokiamus jausmus, santykyje su manimi Agnė buvo tokia pažeidžiama ir jautri. Po susitikimo ji man atsiuntė laišką:
Labas, Jurgita. Šiaip gal ir nerašyčiau sapno, bet šiąnakt sapnavau tave. Labai įdomu, nes pavežiau tave iki Akropolio, ten dar kažką sutikom ir tu pildei kažkokią knygą, mums duotą skaitaliuką, o gale kur pastabos ir užrašai rašei kažkokius "pažymius"... Bet ne apie siužetą turbūt esmę, o apie jausmą sapne... Nežinau kaip čia pasakyt...sunku... Sapne norėjau paprašyti tavo apkabinimo, norėjau prisiglaust, bet negalėjau... Gal gėda... Gal jaučiu, kad taip negalima... Gal statusas.. Gal ribos, gal atstumas, kuris turi būt... Nežinau...Nepagalvok nieko kažko... Šiaip jaučiuosi labai artima ir atvira su tavim, todėl ir rašau dabar apie sapną... Gal sapnas toks ne iš niekur, pagalvoju vis apie projektą, apie tai kaip aš jaučiuosi kai ateinu pas tave... Nors nėra visada taip lengva kaip norėtųsi, bet tie sunkus momentai atneša didelius dalykus. Paskutinį kartą buvo sunkių momentų, bet tai priverčia pagalvoti ir susidėlioti daug ką į tinkamus stalčiukus... Nebuvau gal tom temom pasiruošus morališkai, prigavai mane. Bet jau matau tęsinį. Gražaus ir šilto savaitgalio. Agnė
-7-
Kol Agnė bandė susigaudyti santykiuose su Benu: būti ar ne būti, tuo tarpu jos draugė Rūta, priešingai, mezgė kone šeimyninius santykius su vyru. Rūta, būdama itin įsitraukusi į savo santykį su naujuoju draugu, vis dar laikė vadeles Agnės atžvilgiu bei ekspertiškai komentuodavo vos ne kiekvieną Agnės dvejonę. O Agnės dvejonė buvo nemenka:
Agnė nerimavo, kad Benas rimčiau, nei ji pati, žiūri į jų tarpusavio santykius, vadinamus „draugai su priedais“ .
- Man neišeina iš galvos, kas tai yra? Aš pasijutau šūdinai keistai, tai, kad kažkas dėl manęs ruošia vakarienę....jau dėl manęs nereikia nieko daryti, kad tik aš nesukelčiau niekam rūpesčių, aš pati galiu viską pasidaryti, - Agnė pasakoja prisimindama vieną vakarą su Benu.
- Didelė karvė ir pati gali viską pasidaryti – tėvų citata prabilau.
- Jo jo, galbūt čia ta daina... – juokėsi Agnė. - Bet čia yra viena pusė, bet gal yra ir kita pusė? Man buvo gera, malonu, kad manimi pasirūpino, kad pirmą kartą taip pasistengė. Aš labai norėčiau, kad manimi kažkas taip rūpintųsi. Aš nerimauju, kad neteksiu tokio santykio su Benu. Kaip man išsaugoti tik draugą, nes kaip vyro man jo nereikia, aš jo nenoriu – gražiai Agnė iliustruoja, kad nenori netekti artimo ar bent kiek artimą santykį primenančio ryšio ir kaip išlaviruoti tarp to, ką nori gauti ir tarp to, ko nenori daryti, duoti.
Šis bendravimas paremtas Agnei reikalingais žmogiškaisiais dalykais: „su manimi šneka, mane girdi, gaunu fizinį kontaktą, artumas, šiluma, rūpestis.“ Iš esmės šis santykis apie vaiko poreikį gauti vieno iš tėvų meilę. Deja, Benas nėra Agnės tėtis, ir jis šio vaidmens negali imtis. Jo paties sužeista siela, šaukiasi artumo, kurio Agnė nepasiruošusi šiandien suteikti.
Rūta prieštaravo šiam santykiui: toks, koks jis yra dabar, ir potencialiam ateityje. Remdamasi tvirtomis moralinėmis nuostatomis, Rūta aiškiai Agnei nurodydavo teisingą jos kelią. Tačiau Rūta praleido vieną svarbią detalę. Siekdama išgelbėti draugę nuo potencialaus skausmo ir klaidos, pati skaudino Agnę dalindamasi kone kiekviena savo asmeninių santykių emocine detale. Ilgą laiką, Agnė stengėsi laikytis draugių statuso, ir kaip dera tikrai draugei: palaikyti ir išklausyti. Tačiau klausantis ir palaikant savo draugę, Agnė vis aiškiau suvokdavo nuo jos tolstančią mylimą draugę, viltį kada nors būti vėl kartu.
Kaip Agnė nerimavo netekti fragmentinio santykio su Benu, taip ji išgyveno dėl tolstančio santykio su Rūta. Abu santykiai buvo paremti globa jos atžvilgiu, ko giliai širdyje Agnė ir troško. Tačiau abiejuose santykiuose buvo ir lūkesčiai Agnės atžvilgiu, kurių ji nenorėjo. Agnė nesąmoningai siekė išsaugoti ryšį, kaip vaikas siekia išsaugoti ryšį su mama, atsisakydama savo poreikių ir jausmų.
Istoriškai Agnė yra įvaldžiusi vieną kūrybišką išgyvenimo strategiją, kurią atkurdavo kone visuose santykiuose. Dar vaikystėje trūkinėjančiuose santykiuose su tėvais, ypač mama, Agnė išmoko abejoti savo poreikiais ir jausmais. Tokiu būdu kitas santykyje esantis žmogus tapdavo svarbesnis, jo poreikiai reikšmingesni, net nesvarstomas jų adekvatumas. O Agnės poreikiai ir jausmai pačios suvokimu interpretuojami kaip nepatogūs, įkyrūs ir ne tokie svarbūs, gal net blogi.
Terapijoje žingsnis po žingsnio Agnei teko mokytis aiškiau ir adekvačiau vertinti jos kuriamus santykius bei pripažinti savo pyktį. Ne kartą naiviai pasidalindavau idėja su Agne:
- Kaip gerai būtų, jei tu atsitrauktum nuo vienų ir kitų ryšių, kad galėtume skaidriau suvokti tave ir tavo pasaulį, - vildavausi būti išgirsta.
Tačiau nerimastingame Agnės pasaulyje įvykiai klostėsi įspūdingu greičiu, užgoždami esmę bei susivokimo galimybę. Pykčio, kaltės ir keršto fone Agnė eksperimentavo leisdama būti sau mažiau prisitaikančia, net gi kažko norinčia, provokuojančia. Rūtos patarimų neklausė: tęsė santykį su Benu. Daug alkoholio, retėjantys artumo momentai, pigūs bajeriai ir augantys Beno lūkesčiai. Ne gana to, svetingai priėmė Rūtą su savo naujuoju draugu ir mazochistiškai leido sau stebėti judviejų meilų bendravimą. Vis garsiau aidintys Rūtos kaltinimai, norint išskirti su draugu, klampino Agnę kas aš esu, ko aš noriu pelkėje.
-8-
Agnė susitikimą pradėjo naujiena:
- Rūta išsiskyrė su draugu ir, galbūt, jau galutinai.
- Koks jūsų santykis dabar? – smalsumo vedama paklausiau Agnės.
- Mūsų santykis tapo vėl glaudesnis. Dabar laisvai galime kalbėti bet kuriuo dienos metu, - nusijuokė Agnė.
Tačiau tai buvo ne vienintelė naujiena mūsų susitikimo metu. Agnė pasidalino drąsia idėja:
- Artėjančių švenčių proga planuoju praleisti kelias atostogų dienas kartu su drauge jos namuose. Truputį nerimauju, nes žinau, kad noriu būti kartu su ja, jei tik ji to norėtų. Aš ruošiuosi jos paklausti ar norėtų su manimi atnaujinti santykius. Man įdomu ar Rūta pasiduos tam, ar ne.
Ir čia man pakvipo Agnės iracionaliais žaidimais: atrodo sumišę instinktai bei palankiai susiklosčiusios aplinkybės tiesiog vėl atveria kelius joms būti drauge, tačiau klientės racionalus protas ją ramina ir teigia, jog nieko tarp jų būti jau nebegali.
Su Rūta testavimas įvyko prieš Kalėdas. Rūtos atsakymas buvo „dabar ne, bet nežinau kas bus vėliau". Tą sykį tarp jų nieko neįvyko, bet iš kalbėjimo manieros kilo įspūdis, kad dar kažko Agnė nepasako. Muistydamasi kėdėje Agnė pripažino, kad po Naujųjų metų jos pasimylėjo. Tiesa, malonumas buvo vienpusiškas ir tai normalu, pasak Agnės. Šioje vietoje aš labai suklusau. Agnė man papasakojo, kad dažniausiai jų intymus santykis buvo vienpusiškas, nes jausdavosi iš jos draugės nenoras ir pasišlykštėjimas biseksualumo prasme. O Agnė tuo tenkinosi, ir jai tai buvo, ir lyg dar tebėra, normalu. Aš sureagavau su liūdesiu, nes tai nėra pilnavertis ir tuo labiau horizontalus santykis. Labiau santykis, iš kurio gauna tik trupinius. Šiame gabalėlyje leidau sau daugiau užsibūti ir stengiausi išlaikyti Agnės dėmesį, bei didinti jos suvokimą – ar ji to nori? Netrukus ir ji pati patvirtino, kad tai nėra normalu, bet tiesiog kitaip niekada ir nebuvo. Šiame susitikime man viskas atrodė naujai, tiek jų santykis, tiek vienpusiškas intymumas. Agnė sakė, kad specialiai nemelavo, tiesiog taip išėjo ar užmiršo. Iš tiesų, atmintis daro triukus. Bet, manau tas įvykis, eksperimentas su Rūta atšviežino prisiminimus ir kai kuriuos dalykus iškėlė į paviršių.
Po savaitės į mano kabinetą Agnė atėjo laiminga, geros nuotaikos ir vėl... su naujienomis. Pareiškė, kad ieško draugės arba draugo. Intensyviai įšoko į internetines pažintis ir vienas iš esminių kriterijų – lygiavertiškumas poroje. Užsimezgė kelios pažintys. Dėl vienos iš jų, Agnė nusipirko bilietus į užsienį.
Pasak Agnės, antrosios pusės paieška yra tarsi dar viena priemonė nutolti nuo Rūtos, bei save išbandyti kituose santykiuose, ypač po praėjusios konsultacijos suvokimo apie jų nelygiavertį santykį. Apie tai kalbėjo su Rūta, kuri irgi pripažino jų santykių nelygiavertiškumą.
Agnė pasikalba su Rūta ir apie antrosios pusės paieškas, nors Rūtai nėra priimtina biseksualumo tema. Tiesą pasakius, aš sveikinu tokius klientės žingsnius, nes jos noras vienai atostogauti, pačiai priiminėti sprendimus kur važiuos ir ką veiks, yra neįprasta, nes ligi šiol tarėsi su Rūta. Tai tuo pačiu dar viena priemonė, padėsianti suaugti ir pajusti savo galimybių ribas. Aš pasidalinau savo patirtimi apie savarankiškumo paieškas, tuo norėjau pastiprinti, bet ir priminti apie atsargumą, kad vis dėl to totaliai nepamestų galvos, ypač važiuojant į užsienį.
Agnė visa drebėjo su manimi kalbėdama, jai buvo gėda dėl savo tokių nuotykių, tiek esamų, tiek būsimų. Lyg tikėjosi ir laukė mano pasmerkimo, nes to neįvertino Rūta.
-9-
Agnė internetu susipažino su mergina, su kuria pradėjo vystyti artimesnį bendravimą bei santykį. Naują pažintį klientė lygino su ankstesniu ilgalaikiu kontaktu. Bet tuo pačiu Agnė šiek tiek išgyveno, kad naujieji jos žingsniai liūdina Rūtą.
Su naujos draugės atsiradimu, bei didesniu pasitikėjimu savimi, Agnės gyvenime atsirado daugiau džiaugsmo bei noro tuo pasidalinti. Ji pastebėdavo, kad biseksualumo faktas gerokai ją apriboja, nes jaučia baimę būti atstumta bei nesuprasta. Todėl laipsniškai į savo paslapties atskleidimo ratą Agnė įtraukdavo vis daugiau žmonių. Ši naujai sukurta patirtis leido suvokti, bei dar labiau integruoti savo biseksualumo aspektą.
Terapija tęsėsi, Agnės santykiai su naująja drauge vystėsi, o Rūta širdo. Nepaisant Rūtos pastangų nuplėšti Agnės rožinius akinius, Agnė tik sutikdavo su jos nuomone, bet toliau tęsė niekuo jai nenaudingą santykį.
Laikas bėgo, o Agnės santykis su naująja drauge ritosi žemyn. Vis dažniau Agnė suvokdavo, kad sėkmingai slepiasi už gražios, pagarbios meilės iliuzijos sienos ir palaiko save žalojančius santykius.
Nepaisant to, kad buvau ir jaučiau Agnės gyvenimo pulsą, manęs neapleisdavo jausmas, kad mūsų ryšys, kaip terapeuto ir kliento, pradėjo trūkinėti. Jaučiau Agnę labiau kaip paslaptingą, tolstančią ir norinčią nežinia kur pasprukti. Tyliai sau svarstydavau kas gi čia vyksta, jaučiau, kad Agnės simpatijos man silpnėja. Sutapimas ar ne, bet iš tiesų aš asmeniškai išgyvenau vieną iš sudėtingesnių savo gyvenimo epizodų. Mano mamai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys. Niekas iš mano klientų, apart Agnės, šio fakto nežinojo. Pasidalinau savo asmeniniu išgyvenimu, vildamasi paveikti Agnės ir jos mamos santykį gerąja linkme. Ir tai buvo didžiulė klaida. Agnė mane pamatė silpną ir pažeidžiamą. Nors ji ieškojo žmogaus, kuris priimtų ją silpną ir rūpintųsi bei globotų ją, ji negalėjo pakęsti kitų silpnų, ypač tų, kuriais pasitikėjo. Tai buvo tarsi jos, kaip vaiko, išdavystė. Tarsi iškreiptas deja vu, kuomet tėvas mažosios Agnės prašo supratimo ir ramybės, kol mama kamuojama galvos skausmų.
Kaskart atkreipus Agnės dėmesį į mūsų šlijančius santykius, mes tolome, nors formaliai terapija tęsėsi ir sprendėme jos santykių su naująja drauge peripetijas. O man blogėjo, nepaisant to, kaip bebandžiau drąsiai ir realiai priimti neišvengiamybę. Savo ruožtu Agnė stengėsi nenusivilti manimi, tikėti mano kaip terapeutės potencialu. Tačiau mums sekėsi prastai. Konsultacijos retėjo, ryšys šaltėjo, kol galiausiai nutrūko.
Nors Agnė sutiko mane kaip stiprią ir kūrybingą psichologę – psichoterapeutę, deja sunkiausio išgyvenimo epizodu ji pamatė ir kitą, palūžusią mano pusę. Palūžusi aš nebesugebėjau pasitikti ir išgirsti jos vidinio, raudojančio, įstrigusio vaiko, nes maniškis pats vos tvardėsi. Nepaisant to, kad mūsų keliai prasilenkė ir mes nesusitikome, tačiau neabejotinai tai buvo viena iš įsimintiniausių, įdomiausių ir paveikiausių terapinių kelionių kartu su Agne.