Įsivaizduokite, kad jūs apsilankote pas psichologą. Įeinate į kabinetą, apsižvalgote, greitai „nuskenuojate“ aplinką ir nesąmoningai įvertinate saugumo laipsnį. Darykime prielaidą, kad jaučiatės saugiai, komfortiškai, nors ir šiek tiek jaudulys pertraukia mintį ar tariamą žodį. Padrąsinantis psichologo žvilgsnis bei nuraminimas, kad taip jaustis pirmą kartą psichologo kabinete yra normalu, paskatina jus laipsniškai atverti savo istoriją. Dalinatės įvairiausiais dalykais, ir gražiais, ir ne tokiais mielais. Psichologas pradeda pastebėti, kad kalbėdamas apie neigiamus jausmus kalbate greičiau nei įprastai, tarsi numažinate negatyvių jausmų intensyvumo laipsnį. Ir vėlgi tai normalu…
Taigi šis straipsnis apie mums nepatogius jausmus. Ką su jais daryti?
Kas iš mūsų nori jausti netekties, skausmo, gedėjimo, pavydo, nepasitenkinimo jausmus? Kas nori jaustis nemylimu, nevykėliu, šlykščiu arba vis ko nors stokojančiu? Auččččč……
Ir nepaisant to, šie jausmai kyla visuose žmonėse, visuose.
Kaip mes vengiame savo jausmų…
Daugelis iš mūsų nėra pamokinti kaip rūpintis, kaip gerbti ypač skausmingais jausmais. Negatyvius jausmus me suvokiame kaip kažką blogo, kažką kas mus turi apsaugoti nuo kažko. To pasekoje, mes darome įvairiausius dalykus, kad tik nejaustume, išvengtume nepageidaujamų jausmų.
Pabandykite nuraminti banguojantį vandenyną
Nepaisant to, kokių strategijų jūs besiimsite (daugiau valgysite, gersite ar ką nors neaiškaus vartosite, lošite, mylėsitės ir t.t.) jūs nesugebėsite išprašyti savo jausmų.
Jie (jausmai) kyla nepriklausomai nuo jūsų. Tai tas pats, kas pabandyti sustabdyti vandenyno bangą ar sustabdyti tekančią upę.
Gyvenimas teka, teka kaip energija. Ir ši energija dažnai pasireiškia emocijų forma: nepatogios emocijos, skausmingos emocijos, galingos emocijos, intensyvios emocijos, švelnios emocijos…
Pagalvokite apie orų įvairovę: lietų, štormus, debesis, saulėkaitą, karštį, šaltį, sniegą, ledą, vėją, drėgmę, sausrą. O kokia įvairovė tiesiog vienos oro formos: švelnus lietus, besidaužantis lietus, migla, patvinimas, dulksna, lyja šviečiant saulei pro debesis.
Lygiai taip pat su mūsų gyvenimais, kokia įvairovė mus lydi tiek išoriniame, tiek vidiniame mūsų gyvenime: pyktis, liūdesys, gedėjimas, džiaugsmas, entuziazmas, nuobodulys…
Mes juk lietaus nevadiname „blogu“, o saulėkaita „gera“. Tai kodėl mes skirstome emocijas į geras ir blogas? Ties šituo klausimu psichologas jus skatins pabūti ilgėliau.
Iš tiesų nemažai yra informacijos, skatinančios mus būti pozityviais, nemąstyti negatyviai, nes tokiu būdu prisišauksime blogį, blogas situacijas ir pan. Mes bijome jausti bet ką, kas yra bent kiek mažiau pozityvu, mes bijome skausmo, mes budime, kad į mus neįsliūkintų blogi jausmai ir visko nepagadintų. Mes atribojame save nuo gyvenimo, nuo savęs bei vienas nuo kito.
Būna ypač jautrių žmonių, kurie lygiai taip pat jautriai, intensyviai išgyvena tiek pozityvius, tiek negatyvius jausmus. Dažnai tai pereina į savęs kaltinimą ir kentėjimą už jautimą, taip kaip jaučiama. Kartais žmogus gali save apkaltinti, galvoti, kad su juo kažkas negerai dėl to, kad jis taip intensyviai, giliai išgyvena jausmus.
Vertindami savo emocijas, mes atskiriame save nuo visumos ir izoliuojamės, tampame mažesni savęs variantai. Apsišarvuojame ir užsidarome nuo gyvenimo.
Neabejotinai, kad imdamiesi tokių priemonių išsenkame ir išeikvojame per daug energijos gindamiesi nuo gyvenimo – ginamės nuo jausmų, kurie keliauja per mus – nes tuos jausmus suvokiame kaip blogus, netinkamus. Tokiu būdu mes atitrūkstame nuo gyvybės, nuo to kas yra gamta, o mes gamtos dalis.
Rilkė rašė, kad „ leiskite kad tai jums nutiktų“
Kas jūs būtumėte, jei sau leistumėte jausti?
Jei jūs daugiau nebebijotumėte savo jausmų? Jei jūs leistumėte savo jausmams dalyvauti, tapti jūsų patirtimi? Jei jūs leistumėte tiesiog būti, nutikti, kam lemta nutikti?
Skamba priešiškai? Bet kiek tame laisvės, ramybės, mažiau nerimo, jei tik sau leistume jausti?
Leisti tekėti gyvenimui sava vaga – pilnai tekėti – tekėti pro mus- tai reiškia būti taikoje su savimi. Tokiu būdu mes galime rasti giliausius jausmus, vidinę atramą, savo išminčių (savastį), nes mes (giliai viduje, jei leisime jausti) žinome, jog nepaisant tai, ką jaučiame, mes neatstumsime, suprasime, išbūsime bei mylėsime savyje kylančius išgyvenimus, jausmus, jų nenureikšminsime ir nesumažinsime.
Mes galime sutelkti visą energiją pastangoms sukontroliuoti gyvenimą, save arba stengtis nejausti to, ko neturime jausti. Vietoj to, mes tiesiog galime būti dabartyje mūsų tikruosiuose gyvenimuose.
Tai ir yra tikroji meilė sau.
Štai į tokias savęs pažinimo keliones psichologo kabinete leidžiasi žmonės, siekiantys tapti ir būti gamtos įvairove.