Šią naktį sapnavau gan keistą sapną. Sapnavau, kad skrendu iš Norvegijos į Lietuvą, lyg su draugu, krenta lėktuvas kažkur Lietuvos miškuose, išgyvenam beveik visi buvę lėktuve, randam seną sodybą, kurioje visi liekame, aišku pradeda trūkti maisto, randu ten seną šautuvą ir išeinu į mišką kažko nušaut. Ten pro šoną važiuoja autobusas, įsėdu, atvažiuoju į Kauną, autobusas patenka į avariją, Šilainiuose (kur buvęs vyras gyvena), atsiduriu prie Milikonių kalno, tamsu, nusprendžiu eiti per Vilijampolę į autobusų stotį, nors viduj jaučiu, kad pavojinga leistis Vilijampolės link, bet rizikuoju, sutinku šeimą, panašią į čigonų ( tėvas, motina ir vaikas ( 12 m.)), vaikas sako: "šitą imam". Pradedu bėgti, jie vytis. Tada pribėgu namą, prie kurio stovi jauna pora, čigonai pasišalina, paskambina į telefoną buvusi draugė ir klausia kur dingus, kur esu? Paklausiu poros kur esu, jie pasako gatvės pavadinimą, draugė atsako man, kad Kaune tokios gatvės nėra. Pora nusijuokia paslapčia, griebia už rankos ir tempiasi į kažkokius rūsius... Ir čia pabundu, toks jausmas, lyg visa suspardyta būčiau, visą kūną maudžia...
Aš tai tokį sapną sapnavau apie koroną šiąnakt, kad atsikėliau net prakaito išmušta. Esu Apasanos stovykloje. Ką tik baigiau vieną kursą ir nusprendžiu pasilikti antrąjam. Iš kažkur atsiranda mergina ir man sako, kad bus čia toks susitikimas su valdžios atstovais, gal nori dalyvauti? Sakau gerai. Sapno vieta keičiasi: atsidūrėm mieste ir sutinku draugę, su kuria dirbau restorane kažkada, ir atsiranda bosas iš mano paskutinio darbo. Nuėjus į tą susitikimą, mus pasitinka moteris, mus nuveda į didelį kabinetą. Įėjus į kabinetą ir atsisėdus ant sofos, mus dvi merginas sulaiko už rankų ir... įpurškia koronos virusą į nosį ir gerklę. Man prasideda didžiulė panika, pradedu rėkti: kaip jūs galėjote mane taip apgauti? Kaip jūs drįsote? O jie kaip niekur nieko - nereaguoja. Bosas kažkur dingsta, o mes atsiduriame mieste: gatvės tuščios, nepažįstamas kitas miestas. Ir mano draugė kviečia mane eiti pas kitą draugę, o aš jai sakau: juk mes sergam. Mano pyktis pradeda kilti, didėti iki noro užmušti tą draugę ir bosą... Jaučiu virusą gerklėje ir kaip jis keliauja į mano plaučius. Stoviu ir žiūriu į nuo manęs bėgančią draugę, lieku viena tamsioje tuščioje gatvėje ir tada... atsibudau ir apsidžiaugiau, kad tai buvo sapnas.
Po šio sapno jaučiausi traumuota. Tame sapne aš buvau kaip du žmonės. Vienas iš jų buvo truputėlį pakvaišęs vyrukas, o kita aš - baili pasyvi moteris. Sapnavau, kad pakvaišusi mano pusė nusprendė apvogti kažkokią parduotuvę. Nors aš nenorėjau, bet kadangi taip pasakė, mes nuėjome į antikvariatinę parduotuvę. Toliau veiksmą matau iš pakvaišusio vyruko pusės: parduotuvėje pastebiu tris nuostabaus grožio raštuotus įrankius, skirtus aukojimo procesui. Ir aš pavogiu tuor tris peilius, sėdam abu į mašiną. Ir veiksmas toliau tęsiasi mažo miestelio aikštėje. O aikštės centre stovi medinis stulpas, kurio viršūnėje uždėta medinė ožio kaukolė su tikrais didžiuliais ragais. Ant kaukolės pakaušio prikalta daugybę vinių, simbolizuojančių paaukotų žmonių skaičių vietiniam Dievui. Aš kaip pakvaišusi pusė labai išsigąstu ir bėgu į mišką. Buvo žiema: medžiai tamsūs ir visur sniegas. Bėgdamas vis pastebiu, kad už medžio slepiasi tamsi figūra su ožio kaukole su ragais ir baltais dideliais kailiniais. Supratau, kad čia ir yra tas Dievas. Staiga atsiduriu prie milžiniško altoriaus, kuris buvo iš žmonių ir gyvūnų karkasų. Dabar ir aš jau guliu ant to altoriaus. Ir Dievas tada mane nudūrė... ir pabudau.
Miego paralyžiaus sapnai arba haliucinacijos ištinka mane bent du kartus per mėnesį. Jų metu aplanko vienas ir tas pats personažas, kurio svečiu laikyti mažų mažiausiai nenorėčiau. Tai tamsus vyro siluetas, jo veido bruožai neįžiūrimi, tačiau jo buvimas aiškiai man leidžia žinoti ką ir kaip jis daro. Kartą jis atsisėdo kambario kampe, įsitaisęs minkštame fotelyje, tiesiog spoksojo į mane, o aš į jį. Visas sapnas skirtas spoksojimui, šiurpoka... Kitame sapne juodas vyro siluetas įnirtingai knisosi tarp mano daiktų, o aš guliu ir negaliu pajudėti, kaip kituose miego paralyžiaus fragmentuose/sapnuose. Deja, kartais jis ir prisiartina prie manęs, net liečia. Štai paskutinį kartą glostė mano pėdas, po to priėjo prie mano galvos (aš guliu lovoje) ir atsiklaupęs glostė mano plaukus. Stengiausi nekvėpuoti ir nejausti kiekvieno jo šlykštaus prisilietimo. Negaliu apie tai ilgai galvoti, visi pojūčiai labai greitai sugrįžta... Įdomu kodėl visuose sapnuose jis dėvi kepurę ir niekada jos nenusiima?
Aš esu kažkioje planetoje ir mes slepiamės nuo kitos rūšies būtybių, panašių į robotizuotus ateivius. Aš esu bute ir vis slepiuosi skirtingose buto vietose: spintoje, kitame kambary. Stebiu kaip į butą vis užeina tos būtybės, bet manęs neranda. Aš išgyvenu didžiulę baimę. Netikėtai atsiranda lyg draugai, o aš išvemiu kirminus į puodelį. Sukyla tokia didelė baimė ir tada stebiu kaip po oda greitai ropoja juodi kirminai. Klykiu iš siaubo, bandau juos sutraiškyti, o jie kosminiu greičiu juda po oda, nespėju juos traiškyti... ir pabudau iš sapno.
Mano tėvai apsidžiaugia, kad sugrįžau pas juos namo ant Kalėdų. Jie skuba mane supažindinti su savo naujais draugais. Savaitgalį mes kartu su tėvų draugais išsiruošiame į SPA. Susipažįstu su naujais draugais, kurie atrodo pernelyg dirbtinai laimingi, bet nekreipiu į tai dėmesio. Mums pasako, kad dieną galime praleisti kaip norime, o vakare - švęsime visi kartu. Ateinu vakare į vakarienę, o ant stalo guli lavonas, kažkokia moterytė ant lavono barsto pelenus, matau savo tėvus kartu su jų draugais sustoję ratu ir meldžiasi. Visas ritualas skirtas atsinaujinimui ir atsijauninimui. Tėvams sakau, kad reikia kviesti policiją, kas čia vyksta? Matau, kad tas gulintis vyruko lavonas nudurtas. Tačiau tėvai mane bando sulaikyti ir luktelti, neva aš čia kažką dar pamatysiu, viskas tvarkoje. Bet aš pabėgau, grįžau namo. Mama ateina ir sako, kad turi man kai ką parodyti. Nusiveda mane į kitą kambarį, o ten guli mano tėtis, taip pat nudurtas ir apipiltas pelenais. Aš šaukiu mama, ką tu darai? kvieskime greitąją pagalbą greičiau! Tačiau mama nori mane sulaikyti sakydama: ne ne, tu turi likti, tu turi pamatyti. Mes atsinaujinsime, atsijauninsime, čia taip turi būti, man svarbu kad tu liktum. Žinoma, aš pabėgu iš tų namų. Galiaiusiai kitą dieną gatvėje sutinku mamą ir tėtį. Tėtis gyvas. Ir jie dirbtinai malonūs. Jie man sako: mes atsijauninome ir atsinaujinome. Man jie pasakoja visą atsinaujinimo procesą: nužudomas kūnas, siela periimama dievo demono ir tada gyveni amžinai, o kūnas daugiau nebesensta...
Sapnuoju, kad važiuoju su mašina prie jūros atostogauti, kokia šalis nežinau, bet vieta mažai gyvenama ir tolima. Turiu ten apsistoti palapinėje, atvykus į vietą sutinku tave (mane Jurgitą) su šeima, tavo šeima tai buvo tu, sūnus ir vyras. Pasakai, kad apsistojai kažkokiam miško motelyje ir pakvieti mane pavakaroti kartu. Pasistatau palapinę, einu pas tave, ten toks baisus motelis: apgriuvęs, pelėsiai, varva per sienas vanduo, bet jums netrukdo. Sėdim verandoj, šnekam. Ateina suzombėjus moteris ir sako, kad tu su šeima turi išvykti į kitą vietą, nes čia gyventi negalima. Tu kartu su saviškiais išvažiuoji, dar kalbini mane važiuoti kartu, bet aš pasilieku tam motely.
Tada ateina ta moteris su septyniais paaugliais (14-20 metų). Jie atima iš manęs mašinos raktus, telefoną ir pasako, kad nuo šiol būsiu jų šeimos narys ir turėsiu daryti kas bus paliepta. Visi tokie žemo intelekto, perkreiptais veidais... Nu vaizdas kraupus... Net nesipriešinu. Pateikia vakarienę. O ten supuvusios daržovės, mėsa, lyg ir iškepta, bet iš jos lenda kirminai, bet ne musių lervos, o ilgi, kaip askaridės. Jie liepia valgyti, aš atsisakau. Vienas iš vaikų, atrodantis padoriausiai, pašnibžda, kad valgyčiau, nes kitaip pradės kankinti. Suvalgau. Vemiu. Nuveda į kambarį, ten viskas šlapia, dvokia pelėsiu ir puvėsiais, guli numestas čiužinys. Bijau, kad būsiu išprievartauta, bet niekas neateina iki ryto. Nemiegu. Girdžiu keistus garsus, galvoju kaip pasiimti raktelius, kad galėčiau kažkaip pasprukti su mašina, nors galvoje žinau, kad mašina tai neužsikurs. Paryčiais ateina vienas iš tų paauglių ir nusiveda mane į kažkokią patalpą, kurioje baisus dvokas ir liepia surušiuoti kūno dalis. Vemiu, verkiu, bet darau kaip liepta, randu ir žmogaus kūno dalių. Vakarop mane iš ten išsiveda, sako, kad pajūryje nukrito lėktuvas ir eisim rinkti kas liko iš žmonių, nes reikia maisto žiemai prisirinkti. Nueinam ten. Vaizdas kraupus. Šalia pamatau nukritusį sraigtasparnį, pasakau, kad nueisiu ten pažiūrėti, gal ką rasiu. Randu ten kulkosvaidį, galvoje sužimba mintis, kad galėčiau juos visus iššaudyt. Bet tada suprantu, kad kelio iš čia jokio nėra ir neaišku kiek jų yra dar tam miške, todėl pašaudau į orą, nušaunu porą varnų. Ateinu su jomis ir bandau paaiškinti, kad iš jų maistas skanesnis ir galima būtų pramisti paukščiais, o ne žmogiena. Vyriausia moteris tiesiog palinksi ir pasako, kad jei noriu galiu valgyti varnas, o jiems skaniau tai, ką randa čia. Dar nusijuokia, kad po poros dienos mėsa būna kaip pamarinuota. Pareinam į motelį. Atrodo, kad jau praėjo geras mėnuo kaip aš su jais. Apsipratau su kvapu, valgau savo sumedžiotus gyvūnus ir ką randu miške. Atėjus kraupiąjai moteriškei jaučiu kažką negero, ji pareiškia, kad mirė jos dukra begimdydama nuo kraujomaišos, dėl to jiems reikia daugiau svetimų moterų. Kadangi šiais laikais dažniau eina berniukus prisivilioti, o su moterimis - problema. Norint išvengti kraujomaišos, aš turėsiu pagimdyti vaikų, o geriausiai - dukrų ir kuo daugiau, taip atsidėkodama už gyvenimą pas juos... Tada ir pabudau.
Į Lietuvą atskrido keletas draugų iš Didžiosios Britanijos aplankyti. Mes keliavom per visokius daugiabučių kiemus, kur dar stovi tos senos vaikų žaidimų aikštelės, tos pilys ir gaubliai - aprūdiję, dažai lupasi, apleisti. Nusprendėm autobusu pavažiuoti toliau iki ledainės. Laukiam autobusų stotelėje, kai man paskambina mama. Mama sako, kad dar vienas kažkoks draugas iš Britanijos atvažiavo ir kad nebežino, ar užteks vietos jį bute patalpinti. Supratau, kad ten vaikinas, su kuriuo ėjom į pasimatymą kelis kartus ir išsigandau, kad jis su mano tėvais, nepranešęs, atskrido pažindintis. Susinervinus einu atgal pas draugus stotelėje ir netyčia sugebėjau praeidama koja užkabinti stotelėje laukiančios moters koją. Labai susigėdau ir atsiprašiau, kad taip apsižioplinau, o ji su tokiu pykčiu į mane pažiūrėjo - "įtariu, kad tu ir tavo draugai ten nesate viena šeima. Karantino metu taip išsidirbinėti negalima". Ir tada supratau, jog pamiršau, kad vyksta karantinas! Tolumoje pasigirdo policijos sirenos. Draugams pasakiau, kad reikia bėgti, išsislapstyti kiemuose ir pan., nes kitaip bus problemų. Mes visi išsilakstėme, su drauge slėpėmės krūme, kai pamatėm kaip policija privažiavo prie stotelės, o ten dar vienas iš mano draugų prie kiosko stovi, limonadą perka - nepastebėjom, kad jis buvo tolėliau nuėjęs, kai nusprendėm bėgti, ir jis nežino, kad mes pabėgom... Labai graužiausi, nes jis nešneka lietuviškai, tai vargšą garantuotai policija sumuš ir deportuos...
Važiavau į draugės vestuves, kur ji kartu su kita mergina abi tekėjo už to paties vyruko (jis toks labai patenkintas savimi atrodė ir nebuvo šiltas nei vienai iš savo sutuoktinių). Buvo keista, kad vestuvėms draugė paprašė į pamerges tik tas, kurios buvo susituokusios ir neseniai išsiskyrė (sapne pasirodo aš buvau susituokusi ir išsiskyriau su savo mokyklos laikų vaikinu), ir mūsų visų paprašė apsirengti savo vestuvinėmis suknelėmis... Tai gavosi tokia vestuvinė palyda pilna "nuotakų" sekanti jaunuosius. Taip mes keliavome per žalią pievą iki priėjome didelį namą (kurį sapnavau kitame sapne - tai buvo mokykla, kuri kontroliavo mokinių mintis ir, jei mes nusižengdavome, mus "pataisydavo" ir "perkraudavo", nes mes tebuvome programos didesnėje simuliacijoje. Iš ten galiausiai keletas mūsų pabėgo įskaitant ir tą besituokiančią draugę). Pamačiusi tą namą labai sunerimau, nes tai reiškia, kad mes pakankamai arti, kad mus galėtų vėl kontroliuoti! Pasirodo, kad šių vestuvių dalis dar yra ir teismas - mes visi buvom grąžinti į simuliaciją ir dabar mus teis - ar verta bandyti mus perkrauti, ar geriau mus ištrinti. Už tai, kad mano draugė parvedė mus visus "namo", jai simuliacija garantavo laimę - progą sukurti šeimą. Mano buvęs vaikinas/vyras čia irgi buvo - jis atėjo prieš mane paliudyti teisme ir sapnas pasibaigė nuojauta, kad mane ištrins.
Buvau pas močiutę namuose, gal mokyklos atostogos buvo. Tėvai jau išvažiavo namo, likom tik aš ir močiutė. Pasirodo, kad močiutė turėjo operaciją apie kurią, kaip vaikui, man niekas nepasakė - jai buvo pašalinta nemažai organų iš pilvo dėl vėžio ir buvo įstatytas užtrauktukas einantis per visą pilvą. Močiutė turi kiekvieną dieną atidaryti užtrauktuką ir išvalyti pilvo ertmę skudurėliu, kitaip vėžys grįš. Aš pykau, kad nuo manęs tai nuslėpė šeima. Močiutė sakė, kad čia jau seniai buvo ta operacija ir kad kiekvieną dieną, kai močiutė valė žaizdas, ji vis įrėžė brūkšnį į namo sienas. Tada aš pastebėjau, kiek daug tų brūkšnių (sapne žinojau, kad jų buvo 150, nors tuo pačiu atrodė, kad ten daug metų jau tas vyksta). Močiutė taip pat turėjo įkandimo randų ant savo dešinės rankos, kur ji kartais įsikanda bevalydama žaizdas, nes baisiai skauda tas procesas. Kai aš pradėjau suvokti, kaip močiutei sunku, ir jaustis kalta, kad tiek laiko nežinojau apie tai ir negalėjau niekaip padėti, močiutė pradeda verkdama kartoti "no more, no more, no more, no more...". Suprantu, kad jai labai sunku ir kad nėra šitam pabaigos, tik mirtis, ir lyg gavusi leidimą močiutė numiršta.