Storuliai arba žmonės,

kurie atidėlioja savo gyvenimą

-1-

Jei kada galvojote kaip atrodo žmonės, kurie atidėlioja gyvenimą, pažvelkite į storulius. Pastarąjį pusmetį šį reiškinį stebiu iš labai arti. Tiesiog esu dėkinga likimui ar kitoms egzistuojančioms aukštesniosioms jėgoms, kad mano kabineto durų slenkstį peržengė net du, save storuliais vadinantys, klientai. Vienas iš jų - keturiasdešimtmetis vyras, aukštas, barzdotas ir pilvotas. Pasižymi gražia šypsena ir nuoširdžiu susidomėjimu psichoterapija. Moteris klientė, kuri taip pat save vadina, storule, artėjanti prie keturiasdešimtmečio su viltimi, kad savo jubiliejų švęs su išsvajota figūra ir pilvo neveržiančia suknele. Jie ne pora, net vienas kito nepažįsta. Gali būti, kad yra tik prasilenkę einant arba išeinant iš dar vieno terapinio seanso. Abu turi antrąsias puses bei vaikų. Stabiliai finansiškai išsilaikantys viduriniosios klasės atstovai. Tačiau juos siejo kažkas bendro emociniame lygmenyje, mačiau ir uodžiau jų ilgesį: ilgesį gyvenimui, ilgesį savo neįgyvendintoms svajonėms, ilgesį pilnesniam ir laisvesniam jausmui bei nevaržomai laisvei. Po kiekvieno seanso su vienu ar kitu, man būdavo liūdna. Nes jie abu... atidėliojo gyvenimą.

- Aš noriu jūsų pagalbos numesti svorio, - pareiškė Jonas pirmo susitikimo metu.

- Žinau, kad jūs, terapeutai, negalite padėti man sumažinti antsvorio, tačiau norėčiau, kad padėtumėte atskleisti emocinio valgymo priežastis, - išdėstė savo užsakymą Jūratė.

- Taip, psichoterapija tiesiogiai svorio nemažina, bet galime padirbėti ir pasigilinti į jūsų priklausomybę. – atsakiau abiems skirtingų sesijų metu.

Terapinio darbo pradžia buvo atsargi ir laipsniška tikrinant pasitikėjimo santykį su terapeutu. Kai kuriose sesijose aš atlikdavau ne tiek terapeuto vaidmenį, kiek buvau linksintis galvą klausytojas. Man būdavo sunku įsiterpti, jie troško, kad jų tik klausyčiau ir suprasčiau kiekvieną jų išgyvenamą skausmo centimetrą. O jie buvo sukaupę daug, net keliolika šimtų neišgyventų emocijų kilometrų. Apie kuriuos pasauliui net nekalbėjo, o jei ir užsimindavo, tik per sarkazmo ar ironijos kampą. Net abiejų antrosios pusės, beje neturinčios antsvorio problemų, nebuvo apdovanojamos nuoširdžiu skausmo dalijimusi apie buvimą storu patirtį.

„Kas mane labiausiai užknisa žmonėse, kai jie žvelgia į tave ir nulydi žvilgsniu, maždaug čia tu tas, kuris neturi motyvacijos mesti svorio“, - skųsdavosi Jonas. „Iš esmės tik noro trūksta, daugiau nieko. Be noro, nebus nieko. Štai ką aš išskaitau kasdien populiariausiuose portaluose apie svorio mažinimo būdus. Bet jei aš noro turiu, bet man neišeina?“, - retoriškai manęs klausdavo Jūratė antrindama Jono mintims. Skųsdavosi jie daug ir gausiai. Štai Jūratė tiesiog iš pykčio degdavo mano kabinete prisimindama jai mestą pasiūlymą: „priimk save tokią, kokia esi. Ką tai reiškia? Man skamba taip, tarsi turėčiau susitaikyti su savo augančiu svoriu, atsisakyt savo svajonės tapti lieknai ir sudie gyvenime?“ O Jonas piktindavosi žmonių klausimu kiek vėl priaugau?

Abu žinojo ne vieną būdą kaip sulieknėti, tačiau tai neveikė. Abiejų valia buvo gerokai pažeista. Abiejų atveju maistas buvo kažkas daugiau nei maistas kūnui pamaitinti. Maistas buvo mama, meilė, laikina globa ir ramybė. Kartais besiklausydama jų dejonių iškildavo ir priklausomybės kančiai vaizdas. Abu, nors skirtingai, gerokai prisikentėję, bet dabar gyvenantys stabiliai gerus gyvenimus, viduje ilgėjosi kančios. Apgaubusi išorinė ramybė neramino vidaus, kažko trūko, tiesiog kažko trūko.

Apkūnių žmonių gyvenimas iš tiesų nėra toks jau lengvas, ypač psichologine prasme. Kone kasdien jie turi nugalėti save ir nujautrinti vidinį balsą, nujautrinti savo kūną su vieninteliu tikslu kuo mažiau jį jausti ir gadinti savo dieną. Toks dvilypis gyvenimas iš tiesų labai vargina ir kelia pyktį, jei tik kas šalia siūlo priimti realybę. Apie „negerus“ genus, giminės polinkį pilnėti, kalba kreivai, nenorėdami pilnai atsisakyti svajonės pagaliau išsilaisvinti iš savo izoliuoto pasaulio, vidinio kalėjimo. Kalėjimo, kurio storos sienos saugojo nuo išorinio pasaulio grėsmės, kartais adekvačiai, o kartais iškreiptai suvokiamų ir matomų santykių, kompleksų, artumo tinklo... Dažniausiai antsvorį turinčių žmonių savivertė koreliuoja su jų svoriu. Kuo didesnis svoris – tuo žemiau slystanti savivertės kreivė. Jie ypatingai blogai jaučiasi nesukontroliavę savo persivalgymo priepuolio, nutraukę dietą vos ją pradėję ir/ar priaugę dar papildomo svorio. Tiesiog šlykštisi savimi. Tai skatina juos izoliuotis, apie tai nekalbėti, neatkreipti niekieno dėmesio. Apie patiriamus psichologinius sunkumus dažniausiai nežino net patys artimiausi draugai ar šeimos nariai.

Tiek Jonui, tiek Jūratei maisto perteklius buvo dar vienas kūrybiškas prisitaikymas, būdas, padedantis išgyventi. Jonui maistas padėjo išgyventi ne tik psichologine prasme, bet ir fizine. Galima sakyti valgymas ramindamas jauną vyrą išgelbėjo nuo pražūtingų veiksmų. Prieš penkerius metus žlugus santuokai, Jonas gerokai išsigando. Tai ką išgyveno, jam buvo neišgyvenama. Intensyvi tamsa, kurioje jautėsi niekas, provokavo Jono gelbėjimosi veiksmus. Ir opa – 30kg liudijo Jono išsigelbėjimą. Jis storas, nelaimingas bet gyvas. Priešingai nei Jūratė, Jonui buvo sunku tikėti šviesesniu rytojumi. Atvirkščiai, jis stabiliai tikėjo blogėjančia ateitimi. Giliai pasąmonėje buvo ne vienas introjektas (įsitikinimas), kad pasauliu ir jame gyvenančiais žmonėmis neverta tikėti, ir apskritai, visi nešioja veidmainių kaukes. Netgi pats Jonas.

Jūratė buvo kur kas optimistiškesnė, tik užstrigusi savęs suvokime. Dėl didėjančio svorio ji kaltino save, jautė nusivylimą ir jau nebeturėjo ko kaltinti, apart savęs. Tačiau ji tikėjo, kad antsvorio kodą nulaužti galima ir stengėsi išlikti pozityvi. Vienas ryškiausių bruožų, pasireiškiančių visų sesijų metu buvo jos nesuvokiamas vidinis smurtavimas prieš save. Ne kartą akcentavau jai, kad kol ji smurtaus prieš save – nebus jokių pokyčių. Jūratei svoris asocijavosi su jos laisve gyventi: keliauti, mylėtis, lengvai vaikščioti, mėgautis minios sukuriama energija bei kitais pasirinkimais. Jos socialinis gyvenimas stipriai kentėjo, kentėjo ir šeima. Po pusės metų terapinio darbo Jūratė jau leisdavo sau pagalvoti apie pramogas viešose erdvėse, išjungti būdraujantį kritiką, kuris tik ir stebėdavo kitų žmonių žvilgsnius.