KAIP mes elgiamės su savo norais
Ar dažnai savęs klausiate, kaip man padaryti vieną ar kitą dalyką: kaip surasti gyvenimo draugą, geresnį darbą, turėti daugiau pajamų, kaip pasakyti kitam žmogui, kad atstotų nuo manęs, kaip pasakyti, kad nebeinkštų apie nuolatines krizes, kaip galų gale suprasti vieną ar kitą žmogų, kaip atsikratyti antsvorio ir t.t.
Pastebėjote, visi klausimai panašūs, nes prasideda nuo paprasto klausiamojo žodelyčio KAIP.
Pas mus, psichologus, dažnai apsilanko klientai, turintys būtent tokį klausimą, į kurį, beje, galima atsakyti dvejopai. Kad jums būtų lengviau suprasti, įsivaizduokite save psichologu (ne bet kokiu, o kvalifikuotu). Pas jus ateina klientas, kurio pagrindinė problema yra gyvenimo draugės neturėjimas. Kliento klausimas „Kaip ją susirasti“?. Ką jūs darytumėte? Beveik neabejoju, pirmiausiai jūsų galvoje pradeda suktis mintys kaip ir kuriose vietose greičiausiai galima susipažinti su merginomis, pateikiate įvairius problemos sprendimo būdus. O klientas ne iš kelmo spirtas, jis ir sako: „aš jau bandžiau, man nieko neišeina“. Tada lengvai pyktelite: „Kaip neišeina? Tiesiog eini į diskoteką, apsižvalgai, nusižiūri simpatiškiausią, patraukliausią merginą ir pakvieti šokti. Jei ji nesusidomi tavimi, medžioklę pradedi iš naujo. Ir taip bandai daug kartų“ Prisiminkime elektrinę lemputę: Edisonas atliko net 10 000 bandymų kol ją išrado. Ir kantrybės turėjo žmogus, tikėjo savo idėja.. Jau gailite kliento, sakote, kad nėra taip lengva susirasti draugę, lengva pasakyti - sunku padaryti.
Noriu atkreipti jūsų dėmesį, pasvarstykime, ar tikrai lengviau pasakyti, nei padaryti. Aš esu ne kartą nustebusi pagavusi save galvojančią, kad pavyko lengviau, nei įsivaizdavau. Jums teko pastebėti ką nors panašaus?
Taigi, kaip vis dėlto yra, ar žmogus tik įsivaizduoja galimus sunkumus ar iš tikrųjų, net nepabandžius, įmanoma juos numanyti, išjausti? Dažniausiai tokiam klientui apsilankius pas psichologą tenka nusivilti, nes negavo greitai suvartojamo patarimo ir stebuklingas atsakymas liko sklandyti ore. Nusivylimas priklauso nuo keleto dalykų: pirma, kad negavo trokštamo atsakymo, o antra netikėtai sužinojo, kad problemos esmė glūdi ne „KAIP“, o „KODĖL“ klientas nedaro kažko, kas jam būtų geriau. Sakysite, nesąmonė, kas linki sau blogo. Tikra tiesa, tik visiškai nusivylę kažkuo ar viskuo žmonės gali sau to linkėti, o sąmoningi žmonės sąmoningai sau to nelinki. Anokia jau čia paslaptis šiuolaikiniam praprususiam piliečiui, kad dalis mūsų veiksmų, minčių, žodžių, emocijų yra sąmoningai kontroliuojami, aiškiai suvokiami bei paaiškinami, tuo tarpu kita dalis - valdoma gilesnių, neįsisąmonintų pasąmonės klodų. Gal esate pastebėję, kartais mes kartojame tas pačias klaidas ir niekaip iš to nepasimokome, pasiteisiname teigdami, kad aš jau toks, ir nieko čia nepadarysi, arba būna situacijų, kai esame arti arti to, ko labai trokštame, tačiau viena akimirka ir išsvajota laimė dingsta iš po nosies. Pavadiname šiuos reiškinius likimu, karma ar dar kokiais kitais nepaaiškinamų reiškinių apibūdinimais, ir vis tiek galiausiai neturime paaiškinimo.
Vieni, įsiklausydami į savo vidinį balsą, emocijas ar būsenas, įvardina, kad gal patys pakišo sau koją ar nepakankamai buvo geri, išprusę, drąsūs, gražūs ir pan. Kiti svarsto, o ką jie daro, kaip elgiasi, kad vienas ar kitas dalykas nesiseka taip, kaip norėtųsi. Psichologai sakytų: asmuo analizuoja, ieško pasikartojančio elgesio, galvojimo ar būdo modelio, jį atpažįsta, suvokia kokiose situacijose jis dažniausiai pasireiškia ir atranda priežastinius ryšius, kas skatina žmogų, kaip užstrigusią voverę rate kartoti ir kartoti duotajam momentui jau nebenaudingą veiksmą, mintis, žodžius ir pan.: „man visada nesiseka, nes esu negraži, nes neturiu tinkamo išsilavinimo, nes mano tėvai nėra turtingi, nes aš nepasitikiu savimi taip, kaip kiti, nes esu kitoks, nenormalus, esu neįdomus ir t.t.“
Iš tikrųjų, analizuojant savo problemas galima smarkiai „nusianalizuoti“ - perdėtai ir smulkmeniškai nugrimzti į praeities aplinkybes, nulėmusias dabartines nesėkmes ar negeroves, užsigraužti besigailint, ar bevaidinant aukos vaidmenį ir beieškant globėjų ar užtarėjų, prisijaukinti liūdesį iki savotiško kasdieninio malonumo jausmo, galvojant, kad gyvenimas yra tik kančia, kad atėjome į šį pasaulį tik laikinai ir kokie visi kvailiai ir savanaudžiai skubantys dirbti, kuriantys sau materialinę ar kitokią gerovę ir t.t. O ką mes norime apgauti? Žmogus - tobula būtybė vien jau tuo, kad tobuliausiai jį gali apgauti tik jis pats. Pats žmogus turi nuo savęs daugiausiai paslapčių: įvairiausių baimių, „negražių“ minčių ar troškimų, gal net svajonių.
Tai kaip mes padėsime tam jaunuoliui, kuris atėjo pas jus į konsultaciją?
Sakysite, per giliai kapstom, beje, galima dar giliau. Taigi, vienas būdas ieškant atsakymo į klausimą „KAIP“ - tikėtis ir laukti nušvitimo. Kitas kelias, deja, mes žinome tik tokį (kol kas patikimiausias),- ryžtis susipažinti su savimi. Tam nebūtina penkerius metus konsultuotis pas psichologą gulint ant kušetės jo kabinete. Viskas, ko jums reikia,- tinkamai iškelti sau keletą klausimų.
Pirmiausia, paklauskite savęs ko jūs norite? Tai gali būti bet kas: draugo, darbo, gyvūno, tapti kvalifikuotu specialistu, geriau bendrauti, gražiau ar stilingiau atrodyti ir t.t.. Noro iškristalizavimas gali užtrukti nuo 1 sekundės iki kelerių metų.Vos suformulavus norą jus turėtų užlieti maloni šiluma, liudijanti, kad noras tikras, šio noro išsipildymo dėka jūs tapsite laimingesni, geresni, turtingesni ir t.t. pagal kiekvieno poreikius.
Antras klausimas: kas jums trukdo tai pasiekti? Čia neskubėkite ir skirkite tam laiko. Gali tekti kiek užtrukti atsakant į šį klausimą. Neskubėkite atsakyti tuoj pat ir racionaliai, geriau susiraskite atokią vietelę, tokią, kur jūs laisvai galėtumėte išgirsti save. Prieš suformuluojant aiškų atsakymą jums nieko nereikia daryti, tiesiog save girdėti. Štai čia dauguma žmonių ir parklumpa, nes įsivaizduoja, kad jei leisi laisvai tekėti savo mintims bei jausmams, galimas jūsų kontrolės punkto bankrotas. Ir tuomet jūs nusivilsite, kad viskas vyksta ne pagal jūsų sugalvotą planą, o pagal jus užvaldančias „negeras“ emocijas. Nebijokite, jausmų antplūdis toks aštrus ir bauginantis būna tik pradžioje, kaip pirmoji jūros banga tėškusi jums į veidą, antroji jau nebe tokia šalta, trečia atrodo ir smagi, ketvirtoji maloni, o su penkta banga supranti, kad tai geras ir naudingas užsiėmimas. Taigi vos nuvilnijus emocijų protrūkiui mes atrandame galimybę išgryninti tikrąsias bei pastoviąsias kliūtis.
Trečias klausimas: ką jūs darote su tuo, kas jums trukdo? Patikėkite, kai pamatysite ir suvoksite ką jūs darote, problema savaime išsispręs. Net nepastebėsite kaip pradingo. O paslaptis paprasta,- suvokę iki galo, kas jums trukdo, nebenorėsite to kartoti niekados.