Iš esmės mes visi esame blogi klausytojai. Ar ne per drąsiai teigiu? Tai vyksta natūraliai: mūsų galvose tiek daug minčių, ir viskas taip greitai keičiasi. Būname susikoncentravę ties vienu reikalu, kai, žiūrėk, akimirksniu mūsų dėmesį patraukia kita mintis ir peršokame į rūpesčių pasaulį. Taip vyksta nuolatos, kai mes bendraujame, miegame, tylime. Jokio poilsio. Na, o jei mus kas nors kritikuoja, ar sako kažką mums nemalonaus, mūsų prasti klausymo įgūdžiai dar labiau išryškėja. Vos tik pradedame girdėti kritiką, mes akimirksniu ruošiamės gintis: kurpiame argumentų sąrašą arba planą, kaip pabėgti iš nemalonaus tarpusavio kontakto. Tokiu būdu mes ne tik mažai išgirstame, bet dar mažiau suprantame.
Vitalija nori savo šešiametę dukrą užrašyti į privačią mokyklą. Jos sutuoktinis Marius su tuo nenori sutikti. Kiekvienu kartu diskutuojant šiuo klausimu pora kartoja tuos pačius argumentus: „tai pakeitė mano gyvenimą";" valstybinės mokyklos nesuteikia gero išsilavinimo"; aš lankiau valstybinę mokyklą ir buvo gerai"; "mes negalime sau to leisti". Dažniausiai „diskusija" išsiplėtoja ir tampa asmeniška - „tavo šeima išlepino vaikus, tik pažiūrėk į savo brolį ir visas jo problemas"; „tai kainuoja ne daugiau nei tavo hobiai, tau nelabai rūpi vaikų auklėjimas" - arba vienas sutuoktinis tiesiog pasitraukia, atsisako klausytis kito kaltinimų.
Kaltinimų, nepasitenkinimų sąrašas gali būti begalinis. Štai kokius nesutarimus tenka išklausyti psichologui:
Iš esmės, forma visada ta pati. Vienas partneris išreiškia susirūpinimą ar kritiką, o kitas žaibiškai rikiuoja argumentus. Jie ginčijasi apie „tiesą". Kiekviena pusė, norėdama įrodyti savo tiesą, tampa nebesukalbama. Tuomet problema tik užaštrėja ir sukelia pasipriešinimą, pyktį vienas kito atžvilgiu. Pyktis - destruktyvi emocija, jo „dėka" pora pereina į asmeninius įžeidinėjimus. Žiaurūs apkaltinimai palieka emocinius randus, kurie dažniausia negyja ir kenkia poros pasitikėjimui, saugumui. Beje, verta pabrėžti, kad sėkmingų santykių stuburas yra saugumas.
Poroms svarbu suvokti, kad nėra „tiesos", tėra tik kiekvieno asmeninis suvokimas, matymas, jo/jos „realybė". Todėl ginčai apie tai, kas ir kiek ko (ne)padarė ar kas buvo (ne)pasakyta yra tuščias jėgų švaistymas. Be jokios abejonės jūs nutolstate nuo sprendimo. Antras dalykas, poros kalba vienas kitam, bet ne vienas su kitu. Tai didžiulis skirtumas tarp girdėjimo ir išklausymo. Tai susiję su supratimu ką kitas turėjo omeny, vietoj to, kad kelti prielaidas, ką norėta pasakyti.
Taigi, vienas iš pirmųjų žingsnių sėkmingam konfliktų sprendimui yra:
Siekite pirmiau suprasti pats, ir tik vėliau būti suprastas. Pasistenkite pamatyti kaip situaciją mato kitas žmogus, pažvelkite per jo matymo prizmę, ne savo. Tokiu būdu galite atrasti netikėtą kryptį. Galite netikėtai pagalvoti : „Tavo vietoje aš tikriausiai jausčiausi panašiai". Tai nereiškia, kad jūs sutinkate su kito pozicija, tik dabar galite tiksliau suprasti priežastį, partnerio užimamą poziciją. Vien tik suvokimas jau mažina poros tarpusavio įtampą ir atveria kompromiso galimybę. Žinoma, jei tik jūs iš tikro suprantate tikrąją partnerio pozicijos prasmę, jūs „suminkštėjate" ir tampate atviresnis kitiems problemos sprendimams.
Marius nepaliaujamai klausinėjo bandydamas suprasti, kodėl Vitalija taip nori leisti vaiką į privačią mokyklą. Besigilindamas į jos situaciją, jis suprato, kad jo žmonai trūko gero išsilavinimo, ji jautėsi ne tokia protinga kaip jos vyras arba daugelis jos draugų. Ji taip pat blogai jautėsi, kad Marius daug laiko praleidžia užsiimdamas savo pomėgiais, ir mažai laiko praleidžia su ja ir vaikais. Ji jautėsi ne tokia svarbi, ne tokia reikšminga. Žinoma, jis nesutiko su viskuo, kuo skundėsi jo žmona, tačiau pripažino, kad jos vietoje jis jaustųsi panašiai. Pirmą kartą Vitalija jautėsi „išgirsta".
Vos tik suprantate vienas kitą, jūs pradedate stengtis. Keliate poros tikslus, ne tik asmeninius. Štai kad ir ši pora: jie norėjo ir gero išsilavinimo vaikams, bet taip pat norėjo puikios santuokos, santarvės. Jie iš karto nusprendė, kad prioritetu turi tapti santuoka. Šis sprendimas sumažino Vitalijos skundus dėl vienašališkų sprendimų priėmimo. Vėliau, jie pabandė išspręsti kai kurias problemas. Viena iš bendrų poros daromų klaidų - stengimasis greitai rasti išeitį. Daug geriau generuoti mintis, galimybes, pildyti idėjų sąrašą. Būkite kūrybingi, net kvaili. Peržvelkite variantus ir galiausiai apsistokite ties tuo pasirinkimu, kuriuo abi pusės bus patenkintos. Šiuo atveju porai trūko laiko vieniems pabūti kartu. Vaikai, darbas, bei kiti įsipareigojimai tiesiog išeliminavo laiką iš poros gyvenimo. Būkite atviri naujoms patirtims. Štai kas atsirado poros sąraše: vieną kartą savaitėje papietauti kartu, kiekvieną šeštadienį eiti į pasimatymą, pradėti naujus kursus.
Šioje santuokoje ginčai dėl privačios mokyklos maskavo opesnes problemas. Vos tik tai suprato, pora priėmė laimėti/laimėti strategiją, jie padarė kelis labai pozityvius žingsnius, kurie tik sustiprino santuoką. O stipresnėje santuokoje problemos sprendžiasi kur kas lengviau.
O kaip Jums sekasi girdėti?