BLOG'o paskirtis
Nepretenduoju į geriausios rašytojos titulą, net neketinu išleisti savo knygos ar kitais metais stovėti Knygų mugėje. Tačiau noriu, kad istorijos, kurias rašau su malonumu, išvystų pasaulį. Kad ir mano Blog‘e.
Mokykloje lietuvių kalbos mokytojas mane prastai vertino, ypač mano rašinius. Prasti pažymiai vertė ieškoti išeičių. Kaip vienintelė ir nepakeičiama išeitis – to paties lietuvių kalbos mokytojo siūlomos privačios pamokos už labai nemenkus pinigus. Išlikusi nuoskauda bei nepagarba mokytojui taip šlykščiai pasipelnyti kone iš visų mano klasiokų – verčia sustoti. Tai ilga, bet nuobodi istorija.
Nemėgau visų lietuviškųjų klasikos rašytojų, nes nesuvokdavau jų tragizmo, dėstomo literatūriniuose šedevruose. Ko gero užteko savo pačios gyvenimo dramų, aplinkybių, kurių dėka jausdavausi, kad man labai nepasisekė su savo gyvenimu. Nenuostabu, kad tapau psichologe, vėliau psichoterapeute. Toks kelias nueitas tik tam, kad sumedžiočiau savo laimės Paukštę mokslo labirintuose. Ar man pavyko? Jei sąžiningai, tai atsakydama į šį kausimą darau pauzę. Daugelis dalykų, kuriuos jau įveikiau, pasiekiau – labai džiuginantys. Tačiau, kartas nuo karto istorinė dalis, mano šešėlis iš praeities sugeba prasismelkti į kasdienybę ir subjauroti nuotaiką.
Tačiau, kasdien aš turiu privilegijuotą galimybę liestis prie jautrių savo klientų istorijų. Kone kiekviena iš jų verta knygos. Mano klientai įvairūs, išgyvenantys įvairius sunkumus, tačiau vos pavyksta užmegzti atvirą, nuoširdų kontaktą, aš esu apdovanojama neįtikėtinu atvirumu, vidinių pasaulių spalvingumu. Gavusi jų sutikimą publikuoti savo Blog‘e jų istorijas, negaliu nepasidalinti su Jumis. Žinoma, dėl konfidencialumo bei tapatybės neatpažinimo, kai kurie faktai bus sumaišyti ar išgalvoti. Šiose istorijose nepavyko pažaboti vaizduotės, siūlančios vienokią ar kitokią siužeto liniją, itin keičiančią išgyventas realybes.
„Labas, Jurgita, norėčiau paprašyti individualios konsultacijos. Ar galėtum mane priimti? Tiesiog nebesusitvarkau su savimi, priėjau tokį momentą, kad nebegebu išsispręsti ir susivokti pati.“ – tokiu trumpu laiškeliu į mane kreipėsi 28 metų klientė Agnė. Tuo metu Agnė lankė mano terapinę grupę, kurioje ne vienam kilo klausimas, ką čia veikia pozityvus, pilnas energijos bei gyvybės žmogus.
Agnė yra juvelyrė. Puikiai išmano savo amatą. Yra gerbiama savo kolegų bei klientų. Agnė geba lengvai užmegzti pokalbį su bet kuo, dažnai veidą puošia šypsena bei turi puikų humoro jausmą. Be jokios abejonės ji buvo viena iš terapinės grupės dalyvių, kuri mokėjo sutelkti dėmesį į save. Neretai dėl grupės „žvaigždės“ titulo susiremdavo su kitu grupės dalyviu Vygantu. Juodu aplink save telkdavo žmones: žmonės džiaugėsi jų draugija bei sąmoju. Vis dėl to grįžtant prie laiškelio: jame buvo užkoduota kai kas, ką Agnė laikė paslaptyje, ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pačios.
Vos įžengusi į kabinetą Agnė žnektelėjo į rausvą foteliuką. Numetusi kuprinę į šoną, šį kartą be šypsenos veide, greitakalbe išpoškino:
- Aš biseksuali.
Jau praėjo dvi konsultacijos ir vis žvilgčioju į laikrodį. Trečiasis mano klientas įžengs už penkiolikos minučių ir akylai stebės provokuodamas mano aktyvumą konsultacijoje. Šis susitikimas jau buvo man neįprastas tuo, kad paskutinės konsultacijos metu Kasparas iškėlė klausimų apie mano darbą su juo. Tiksliai savo lūkesčių negalėjo įvardinti ir pats Kasparas, bet buvo akivaizdu, kad po penkių mėnesių darbo kartu artinosi mudviejų santykio tema. Vis save klausinėjau kaip mums čia sekasi dirbti? Ir vis pagaudavau save galvojant: o jis gerokai kitoks nei dauguma mano klientų.
Prieš penkis mėnesius į mano kabinetą įžengė 24 metų jaunuolis, virstantis į vyrus. Iš karto informavo mane apie psichologinių konsultacijų patirtį. Aš buvau septintoji Kasparo kelyje sutikta psichologė. Besiklausydama ir įdėmiai stebėdama rūstų, šaltą Roko veidą, viduje dvejojau, ar ilgai truks mūsų terapinė kelionė.
Apkabink mano tamsą ir aš apkabinsiu tavąją
Iki šiol rašyti kas šauna į galvą, buvo mano hobis. Kai kurios rašliavos pasiekdavo mano puslapį, didžioji dalis – ne. Ne retai istorijas „rašydavau“ mintyse, sėdėdama savo kabinete ir klausydamasi klientų istorijų. Pagavusi mūzą, skubėdavau namo ją įsprausti į žodžius savo kompiuteriniame baltame lape. Tas jausmas, kai skubi kuo greičiau spaudinėti klaviatūros mygtukus yra nerealus: skuba veja žodį po žodžio, sakinį po sakinio, pastraipą po pastraipos. Nejučiomis lekiantis laikas – tai geriausias suvokimas, pabudus iš rašymo tranzo. Geriausia rašyti nieko nesitikint, nieko neplanuojant, giliai atsipalaiduojant ir paleidžiant visas užspaustas emocijas. Iki šiol taip rašiau ir mėgavausi savo kūrybinėmis dirbtuvėmis, kol neišgirdau Mariaus pasiūlymo. Parašyk apie mane blog‘ą. Aš taip norėčiau, kad rašytum apie mane, - susijaudinęs kalbėjo mano klientas Marius. Nieko per daug nežadėdama, atsisėdau ir parašiau pirmą puslapį. Nusiunčiau elektroniniu paštu jam peržiūrėti ar tinka, ir jau po kelių akimirkų užsisuko didžiulė istorija, keičianti mane, Marių ir šalia esančius.
-1-
Žmonės, kurie žaidžia žaidimus, arba žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės...tokia frazė, tiksliau vienos populiarios psichologinės knygos pavadinimas, dabar sukosi mano galvoje. Marius visą savo gyvenimą žaidė, net nenumanydamas, kad žaidžia ne tik su savo gyvenimu, bet ir kitų...
Jau daugiau nei savaitę jis geria ir stipriai. Po septynių dienų pylimo išsigando, nes krūtinėje be proto šokinėjo širdis. Gali būti, kad alkoholio kiekiai išvedė Mariaus širdį iš ritmo arba panikos priepuolis, besibeldžiantis, kaip ką tik įvykusių jo pokyčių gyvenime, liudytojas. Prieš savaitę nutrūko dar vieni jo santykiai. Mariaus priklausomybė alkoholiui, pastovios nuotaikų sūpuoklės retai gąsdindavo moteris. Priešingai jas Marius traukė kaip medus bites. Jis buvo iškalbus, sąmojingas, su juo niekada nebuvo niekam liūdna, apart jo paties. Daug metų turėjo praeiti ir daug nesėkmingų partnerysčių Marius turėjo patirti, kad terapijos dėka sau pripažintų giliai paslėptą ir panardintą savo šešėlinę slogiąją pusę.
- Mane kankina kosulys. Mano plaučiai švarutėliai, santykiai su vaikinu puikūs, dabar kaip niekad esu mylima. Nesuprantu kodėl mane kankina kosulys? – dėlioja mintis mano klientė Goda.
- Ar teisingai suprantu, kad tu manai, jog kosulys yra psichologinės kilmės ir nori mano pagalbos suvokiant jo prigimtį?
- Taip, manau man reikia terapeuto pagalbos. Aš pati labai daug dirbu su įsitikinimais ir keičiu juos. Ir daug kas mano gyvenime pasikeitė. Štai prieš trejus metus atvykau į svetimą šalį, kitą pasaulio kraštą. Turėjau vos 600 eurų ir 5 triusikus, - juokiasi prisiminusi praeitį. Ir štai šiandien aš pati save išlaikau, kas mėnesį keliauju darbo reikalais. Man gerai sekasi, nesuprantu... – vėl panyrą į liūdesį Goda.
Taip prasidėjo dar viena mano terapinė kelionė su darbščia ir atsidavusia kliente Goda. Godai yra 27 metai, jau keletą metų gyvena Amerikoje. Dirba pardavimuose. Nenuostabu, kad jai gerai sekasi darbuose: ji komunikabili, įdomi, lengvai kurianti kontaktą ir kritiška savo atžvilgiu. Vienas malonumas nardyti ir komfortabiliai ieškoti kosulio šaknų.
Žemėje daugiau nei 7 milijardai žmonių, iš kurių FB aktyviai naudojasi 2,7 milijardai, o Instagram‘u – 1 milijardas žmonių. Beveik pusė planetos aktyviai stebi vieni kitus ir jų kasdienybė nebeįsivaizduojama be kito sekimo. Visi norime būti matomais ir tai yra normalu iki tam tikros ribos, kurią peržengus keičiame savo asmenybę. Kai kam internetinės platformos tampa desperatišku poreikiu būti pastebėtam ir pasijausti ypatingu. Kai tokie vartotojų skaičiai, būti pamatytu, išsiskiriančiu tampa sudėtingiau. Prisitaikyti ir išsiskirti gali padėti tam tikri asmenybės bruožai: šiek tiek narcicizmo persipynusiu su psichopatiškumu. Reikia mokėti save „promotinti“ kartais net kitų sąskaita, reikia iki tam tikro laipsnio stokoti empatijos, iškelti savo prioritetus, norus, poreikius virš kitų, naudotis kitais, apgauti, jei reikia net pasmurtauti, vėl gi iki tam tikro lygio. Žaidimas rimtas, netgi kiek pavojingas, o prizas, nors ir laikinas, bet labai saldus. Kai kurie taip ir nepasisotina ir nebesustoja. Bet palikime šias bėdas psichologams ir nebesustojantiems.
Seniai seniai viename pajūryje, mažyčiame nuomojame butelyje gyveno dvi moterys, tiksliau mama su dukra. Buvo ir vyrų šalia. Tik deja, jie dažnai keisdavosi. Kad net užaugusi dukra, nesivargino skaičiuoti kelintą kartą jos mama aistringai įsimylėjo. Taip buvo visą dukters gyvenimą: vienas patėvis pakeičiamas kitu, naujai užgimusiu jam karštu jausmu. Mergaitė intuityviai žinojo, kad niekada nebuvo ir nebus pirma, juk dar jaunai atrodanti mama turi gyventi savo gyvenimą. O juk vaikai tiesiog auga, patys savaime. Na nebuvo taip dramatiškai blogai ir apleistai. Dukra gaudavo ir maisto, ir šiokio tokio dėmesio, kurį supainiodavo su išsiilgta mamos meile. Na pavadinkime tai sąlygine meile. „Jei tu vaikeli gerai mokysies, tuomet tave apdovanosiu...“, - sakydavo jai mama. Ir stengdavosi mergaitė ir gerai mokytis, ir prisižiūrėti figūrą, ir gražiai mandagiai bei išmintingai kalbėti prie svečių, kad tik mama ja galėtų prieš kitus suaugusiuosius didžiuotis.
Nekenčiu gyvenimo, man tikrai atrodo, kad kažkas iš viršaus tyčiojasi iš manęs. Argi nejuokinga? Visur eskaluojama kalbėkimės, komunikuokite, bendraukime ir panašus farsas, kuris realiai neveikia. Štai aš ištekėjusi moteris tikrai negyvenu savo svajonių gyvenimo. Noriu jaukių namų – neturiu, noriu gražių santykių su partneriu – neturiu, noriu idiliškos vaikystės savo vaikams – nesuteikiu. Tokiais momentais mano rankos nusvyra, nes aš daug kalbu, daug išsakytų norų, poreikių, o atsitrenkiu į antrosios pusės nepalaužiamą tiesą – visi taip gyvena arba gyvenimas yra sunkus, arba tu nori gyventi kaip pasakoje. Jūs man pasakykite: ar norėjimas normalios virtuvės su garintuvu yra pasakiškas poreikis ar norma? Tikrai aš jau pradedu maišytis. Jei pradėčiau pasakoti apie buitį jums, aš tikrai kitą kartą nebeateičiau. Nes gėda.. Gėda pripažinti, kad gyvenu chaose. Deja, šiame chaose aš esu labiau įsiliejusi kaip papildomas netinkamas baldas nei susitaikiusi su neišvengiama realybe. Ir taikausi ir kalbu ir pykstu ir ką? Nenoriu taip gyventi, bet nesiskiriu. Šiaip retai, bet kartais vyras pakelia prieš mane ranką, pykčio įkarštyje. Suprantu, kad psichologai nepateisina smurto, bet aš vis jaučiu, kad būsiu prie to prisidėjusi. Tarsi vidumi norėčiau dramos (aišku būti bokso kriauše nėra mano svajonė), tarsi noriu prieiti kažkokį tašką, kurį pasiekus įvyktų lūžis ir pagaliau aš išsilaisvinčiau. Nuo ko? Geras klausimas... Dabartyje aišku nuo supresijos, nuo suspenduotų poreikių, svajonių, džiaugsmo. Tačiau toje dabartyje jaučiu praeities prieskonį. Mano mama skyrėsi ir taikėsi visą mano vaikystę ir paauglystę. Tai buvo košmaras. Ir man tuo metu atrodė, kad kažkokia nesąmonė to nedaryti. Tačiau dabar aš esu tame pačiame taške, tarsi mano tėvas ir vyras yra du atskiri žmonės, negaliu jų lyginti. Bet ar tikrai?
Savęs gėdinimo epidemija plačiau paplitusi nei dabartinė Covid – 19‘ojo. Tačiau bijome ir saugomės labiau nuo viruso, nei nuo save žeminančių minčių, komentarų ir neadekvačių sau reikalavimų. Spėju, kad kažkas šiandien save sukritikavo ieškodamas tinkamo rūbo, kažkas nuliūdo pamatęs rytinio svorio rodiklius, kai kas plakė save mintyse, kad neva nemoka palaikyti pokalbio po ilgo laiko susitikę su draugais, kai kas save apibarė, kad neišsirenka tinkamos tobulėjimui knygos, ar sekmadienio rytą praleido drybsodami lovoj vietoj aktyvaus sporto lauke, sąžinės ir pareigos balsas rėkė ir trukdė mėgautis diena, primindamas apie neaplankytus tėvus, arba kieno nors postas priminė, kad gyvena ne tokį tobulą ir džiaugsmingą gyvenimą kaip kiti, o kur dar neapgalvoti verslo planai, neparašytos knygos, ir kiti reikalai? Reikalavimų sau santykis su geromis, palaikančiomis ir atjaučiančiomis mintimis yra stulbinamai didelis. Devynios iš dešimt minčių nėra pačios draugiškiausios, deja. Kažkur skaičiau, kad pajausti savo menkavertiškumą bent du kartus per dieną yra normalu, bet bijau, kad tai, ką girdi psichoterapeutai, mandagiai pristabdydami kliento saviegzekucijos aktą, jie girdi kur kas daugiau.
Žodis „pasiekimai“ ko gero daugeliui iš mūsų asocijuojasi su gera profesija, gerai apmokamu darbu, statusu, pastatytais namais prestižinėje vietoje, labai geru sekamumu Instagrame ar Facebook‘e, geru vyru ar žmona, gerais vaikais ar augintiniais, tobulu kūnu ir t.t. Ir iš tiesų kas viso to nenorėtų, ir dar vienoje krūvoje? Juk visais laikais visi žmonės norėjo būti matomais, gerbiamais, išgirstais, trumpiau kalbant – vertinamais. Rašau apie labai savaime suprantamus dalykus, ar ne?
O kaip gi vidinės pergalės?
Šią naktį sapnavau gan keistą sapną. Sapnavau, kad skrendu iš Norvegijos į Lietuvą, lyg su draugu, krenta lėktuvas kažkur Lietuvos miškuose, išgyvenam beveik visi buvę lėktuve, randam seną sodybą, kurioje visi liekame, aišku pradeda trūkti maisto, randu ten seną šautuvą ir išeinu į mišką kažko nušaut. Ten pro šoną važiuoja autobusas, įsėdu, atvažiuoju į Kauną, autobusas patenka į avariją, Šilainiuose (kur buvęs vyras gyvena), atsiduriu prie Milikonių kalno, tamsu, nusprendžiu eiti per Vilijampolę į autobusų stotį, nors viduj jaučiu, kad pavojinga leistis Vilijampolės link, bet rizikuoju, sutinku šeimą, panašią į čigonų ( tėvas, motina ir vaikas ( 12 m.)), vaikas sako: "šitą imam". Pradedu bėgti, jie vytis. Tada pribėgu namą, prie kurio stovi jauna pora, čigonai pasišalina, paskambina į telefoną buvusi draugė ir klausia kur dingus, kur esu? Paklausiu poros kur esu, jie pasako gatvės pavadinimą, draugė atsako man, kad Kaune tokios gatvės nėra. Pora nusijuokia paslapčia, griebia už rankos ir tempiasi į kažkokius rūsius... Ir čia pabundu, toks jausmas, lyg visa suspardyta būčiau, visą kūną maudžia...
Man aštuoniolika metų. Ir man niekas nerūpi. Aš jau ilgą laiką jaučiu nerimą, net vaistus gėriau, bet nepadėjo. Tiesiog išmokau į tai nekreipti dėmesio. Aš norėčiau daugiau bendrauti su savo bendraamžiais, bet neišeina. Žinau, žinau, visokios psichologinės traumos mane veikia. Kokios? Taigi aš būdamas devynių metų netekau tėvo. Jis mane labai mylėjo, o aš jį. Džiaugiuosi, kad turiu šį prisiminimą. Nes žinote, po jo mirties, mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Iš ekstraverto aš virtau intravertu. Mirus tėvui, aš buvau namuose. Kai man pranešė apie jo mirtį, aš apsiverkiau ir nuėjau žiūrėti filmukų. Žinot, tai buvo priešpaskutinis mano apsiverkimas. Paskutinį kartą verkiau prieš du metus. Rimtai, aš beveik neverkiantis žmogus. Verkiau, nes bandžiau įrodyti mamai, kad man reikia jos dėmesio. Bet ji atsilikusi, visai nieko nesuprato. Va tada labai skaudėjo.
Mano tėtis mirė nuo vėžio. Buvo vasara. Rudenį keliavau į ketvirtą klasę. Vienas. Buvo žiauru. Mama, kaip visada nerado laiko. Tai kaip neatsilikusi? Paliko vieną vaiką! Ateinu į rugsėjo pirmosios šventę ir žinote, visi vaikai su abiem tėvais. O aš be jų. Visi klausinėjo kur mano tėvai. O aš nebegalėjau kalbėti. Viskas nusirito žemyn: mano elgesys, pažymiai, socialiniai kontaktai. Vienatvė buvo geriausia mano draugė. Laukdavau kaip šuo grįžtančios mamos, o ji grįžusi, vis prašydavo nelįsti, nes pavargusi.
Jeigu jums reikia faktų, aš galiu jums pasakyti. Mano mama buvo vos dvidešimties metų, kai sutiko mano tėtį, šešiasdešimties metų. Tai buvo toks tarnybinis romaniūkštis, kuris baigėsi su mano gimimu. Augau ir buvau prižiūrimas tėčio. Visur su juo varinėdavau. Kur jis, ten ir aš. Jei eina kokio reikalo tvarkyti, tai ir mane tysiąsi. Žiauriai patiko. Aš nelankiau darželio. Bet man to nereikėjo, jaučiau, kad tėtis ir dėdė buvo mano geriausi draugai. Aš iki šiol turiu dėdę. Vienintelis, kuriam rūpiu.
Idealiame pasaulyje žmonės gyvena tobulai. Kiekvieną rytą atsibunda 5val. ir panyra į meditacines vibracijas. Pageidautina dar pusvalandis jogai. Atstatę savo vidų ir resursus planuoja dieną, skrupulingai 15 minučių intervalu išdėlioja dienos darbus. Kiekvieną dieną stengiasi būti dar geresne savo versija nei vakar. Kiekviena akimirka aiškiai suvokta ir motyvuota didžiųjų gyvenimo tikslų siekimui bei pasaulio keitimui. Kas gali būti geriau už privilegiją mokyti ir įtakoti kitus!
Nuo 8valandos ryto, po itin sveikų ir suskaičiuotų kalorijų pusryčių, skaitomi 40 puslapių ir tikrai ne mažiau. Nes į savaitę perskaitoma po vieną knygą. Metų pabaigoje visiems tarp kita ko pateikiama metų suvestinė Facebook platformoje, jog be jokio vargo įveikta net 52 knygos, koks sutapimas, juk tai tiek pat, kiek savaičių metuose. Iš jų 20 užsienio kalba. Beje, sveikas gyvenimo būdas taip išsiplėtojo, kad tie niekingi japonų rekomenduojami 10 000 žingsnių išplėsti į 14 000 žingsnių per dieną ir žinoma tai liudijantys apsų su žingsniais foto tarp kitko prikabinti posto pabaigoje. Tiek skaitant knygų ir siekiant pasaulį padaryti geresne vieta, be jokios abejonės įkeliama bent po dvi citatas kas savaitę su įspūdingais gamtos ir/ar kelionių vaizdais ar nuretušuoto veido atspindžiais.
Dėl ištobulintų įgūdžių kvėpuoti ir gebėjimo jausti kiekviename savo kūno milimetre tekančią energiją, mes ramiai pasitinkame stresą, galima sakyti ramiai išlaukiame sėdėdami ant suoliuko ir ramiu veidu atkertame ar tiesiog pereiname kiaurai ir streso/negandos lyg nebūta. Ir tada toliau stoiškai tęsiama kelionė aukštyn į savąjį Everestą. Kur iškilmingai ir teisėtai bus iškelta nugalėtojo vėliava.
STORULIAI ARBA ŽMONĖS, KURIE ATIDĖLIOJA SAVO GYVENIMĄ
Jei kada galvojote kaip atrodo žmonės, kurie atidėlioja gyvenimą, pažvelkite į storulius. Pastarąjį pusmetį šį reiškinį stebiu iš labai arti. Tiesiog esu dėkinga likimui ar kitoms egzistuojančioms aukštesniosioms jėgoms, kad mano kabineto durų slenkstį peržengė net du, save storuliais vadinantys, klientai. Vienas iš jų - keturiasdešimtmetis vyras, aukštas, barzdotas ir pilvotas. Pasižymi gražia šypsena ir nuoširdžiu susidomėjimu psichoterapija. Moteris klientė, kuri taip pat save vadina, storule, artėjanti prie keturiasdešimtmečio su viltimi, kad savo jubiliejų švęs su išsvajota figūra ir pilvo neveržiančia suknele. Jie ne pora, net vienas kito nepažįsta. Gali būti, kad yra tik prasilenkę einant arba išeinant iš dar vieno terapinio seanso. Abu turi antrąsias puses bei vaikų. Stabiliai finansiškai išsilaikantys viduriniosios klasės atstovai. Tačiau juos siejo kažkas bendro emociniame lygmenyje, mačiau ir uodžiau ilgesį: ilgesį gyvenimui, ilgesį savo neįgyvendintoms svajonėms, ilgesį pilnesniam ir laisvesniam jausmui bei nevaržomai laisvei. Po kiekvieno seanso su vienu ar kitu, man būdavo liūdna. Nes jie abu... atidėliojo gyvenimą.
- Aš noriu jūsų pagalbos numesti svorio, - pareiškė Jonas pirmo susitikimo metu.
- Žinau, kad jūs, terapeutai, negalite padėti man sumažinti antsvorio, tačiau norėčiau, kad padėtumėte atskleisti emocinio valgymo priežastis, - išdėstė savo užsakymą Jūratė.
- Taip, psichoterapija tiesiogiai svorio nemažina, bet galime padirbėti ir pasigilinti į jūsų priklausomybę, – atsakiau abiems skirtingų sesijų metu.