Man aštuoniolika metų. Ir man niekas nerūpi. Aš jau ilgą laiką jaučiu nerimą, net vaistus gėriau, bet nepadėjo. Tiesiog išmokau į tai nekreipti dėmesio. Aš norėčiau daugiau bendrauti su savo bendraamžiais, bet neišeina. Žinau, žinau, visokios psichologinės traumos mane veikia. Kokios? Taigi aš būdamas devynių metų netekau tėvo. Jis mane labai mylėjo, o aš jį. Džiaugiuosi, kad turiu šį prisiminimą. Nes žinote, po jo mirties, mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Iš ekstraverto aš virtau intravertu. Mirus tėvui, aš buvau namuose. Kai man pranešė apie jo mirtį, aš apsiverkiau ir nuėjau žiūrėti filmukų. Žinot, tai buvo priešpaskutinis mano apsiverkimas. Paskutinį kartą verkiau prieš du metus. Rimtai, aš beveik neverkiantis žmogus. Verkiau, nes bandžiau įrodyti mamai, kad man reikia jos dėmesio. Bet ji atsilikusi, visai nieko nesuprato. Va tada labai skaudėjo.
Mano tėtis mirė nuo vėžio. Buvo vasara. Rudenį keliavau į ketvirtą klasę. Vienas. Buvo žiauru. Mama, kaip visada nerado laiko. Tai kaip neatsilikusi? Paliko vieną vaiką! Ateinu į rugsėjo pirmosios šventę ir žinote, visi vaikai su abiem tėvais. O aš be jų. Visi klausinėjo kur mano tėvai. O aš nebegalėjau kalbėti. Viskas nusirito žemyn: mano elgesys, pažymiai, socialiniai kontaktai. Vienatvė buvo geriausia mano draugė. Laukdavau kaip šuo grįžtančios mamos, o ji grįžusi, vis prašydavo nelįsti, nes pavargusi.
Jeigu jums reikia faktų, aš galiu jums pasakyti. Mano mama buvo vos dvidešimties metų, kai sutiko mano tėtį, šešiasdešimties metų. Tai buvo toks tarnybinis romaniūkštis, kuris baigėsi su mano gimimu. Augau ir buvau prižiūrimas tėčio. Visur su juo varinėdavau. Kur jis, ten ir aš. Jei eina kokio reikalo tvarkyti, tai ir mane tysiąsi. Žiauriai patiko. Aš nelankiau darželio. Bet man to nereikėjo, jaučiau, kad tėtis ir dėdė buvo mano geriausi draugai. Aš iki šiol turiu dėdę. Vienintelis, kuriam rūpiu.
Nu ir ką, pasakoju aš čia savo liūdną gyvenimą, tai dabar apie tėtį reikės dar kalbėti? Nežinau, aš tiek visko prigalvojęs ir išgalvojęs. Jo jau nebesugrąžinsiu. Ir nesakykite man, kad jums manęs gaila. Tik nereikia šito. Iš viso šita terapija yra netikra. Juk jums aš iš tiesų nerūpiu. Aš susimoku pinigus, o jūs mane išklausote, pakalbate. Nu jo, jūs kitaip kalbate, jūs mane pagaunate. Bet visi kiti ten, nu tikrai nevykėliai. Jie tik ir pučiasi, giriasi, kalba, deda į facebuką savo gyvenimą...šlykštu, ten nieko tikro. Jie net nemoka klausytis. Viskas paremta pinigais. Žinot vienas bičas iš mano kurso, jis giriasi visiems kokią chatą miesto centre turi. Sulaukia daug kitų dėmesio. Kai aš kokį bajerį užmetu, tai pažiūri kaip į debilą. Nu bet man tai nerūpi. Ir aš niekam nerūpiu...
Man neįprasta kai manimi rūpinasi. Noriu nuo to išsisukti. Taip aš jus girdžiu ir priimu jūsų žodžius, bet negaliu to parodyti. Man automatiškai kikenti norisi. Žinau, kad nejuokinga, net graudu. Bet negaliu, mano šarvai subyrės. Taip, matau, kaip keičiu temą po temos, nu negaliu ištoleruoti to kontakto. Man lengviau ant kitų varyti. Žinot, ko aš bijau? Jei nusimesiu tuos šarvus, tai negalėsiu išbūti akistatoje su tuo visu nerimu. Jis mane suslėgs. Realybė mane praris. Žinau, kad vėl ne į temą, bet ką tik sugalvojau gerą bajerį, bet kažkaip jau nebesisako. O gal būtų buvę geriau, jei būtumėte leidusi man kalbėti paviršutiniškai? Būčiau trumpam pamiršęs savo nerimą. O gal ir ne...
-------------------------------------------------------------------------------------
Dabar paklausykite manęs, aš noriu papasakoti visą istoriją. Pamenate minėjau tris draugus. Taigi, viena iš jų – mergina, su kuria man buvo gera. Bet pradėsiu nuo pradžių. Sutikau ją atsitiktinai, kitų pažįstamų būryje. Kartu šventėme Naujuosius metus. Ji man patiko, ji buvo kitokia nei visi kiti. Iš pradžių mus suvesdavo aplinkybės, o vėliau tapome draugais. Ne, mes nebuvome pora. Tiesiog aš suprasdavau jos humorą, o ji – manąjį. Be to, ji tiek turėjo problemų su tėvais, ypač tėvu, kad manosios prieš jos, - niekis! Man patiko klausytis jos, guosti ją, skubėti pas ją, laukti tos akimirkos, kada išvysiu ją. Aš tapau nuo jos priklausomas. Ji buvo rimta ligonė, bet man jos reikėjo. Aš absoliučiai buvau pamiršęs save, nes buvo ji. Žinote, ji pjaustėsi, ne kartą. Aš žinojau visą jos dramą. Aš laisvai galėjau pasinaudoti jos silpnybėmis. Buvo toks momentas, kai ji verkė ant mano peties, po kurio laiko atsitraukinėjo ir buvo tokia pauzė, kuomet galėjau ją pabučiuoti. Bet aš maladec vyras. Kuo galiu didžiuotis savo gyvenime – tai, kad ja nepasinaudojau. Nes ji buvo silpna. Tai nebūtų buvusi mūsų akimirka. Ko gero aš ją mylėjau, galiu prisipažinti.
Nežinau kas tiksliai nutiko, bet ji pradėjo ant manęs varyti. Ji mane išdavė. Atsiuntė kelis vaikinukus su manimi santykius aiškintis. Tipo, kad nelįsčiau prie jos. Kam taip reikėjo elgtis su manimi? Jaučiausi išduotas, sutryptas. Bet man tai nerūpi. Girdėjau, kad ji dabar tiesiog rajoninė merga. Na gal nenusivažiavusi, bet ir nieko gero. Man jos gaila. Norisi gelbėti.
Klausiate kuo ji mane traukė? Prisipažinsiu, nors kiek gėda... aš norėjau, kad jos bėdos niekad nesibaigtų, kad tik galėčiau ja rūpintis... Aš jaučiausi kaip niekad reikalingas, svarbus ir reikšmingas kažkieno gyvenime.
------------------------------------------------------------------------------------------------------
Ko manęs klausiate? Ar man geriau? Nu gal, taip, dabar vėl bendrauju, turiu daugiau jėgų, daugiau jėgų apsimesti, nerodyti savęs. Buvau visai nusilpęs ir nusivaręs. Tai nelabai noriu giliai kalbėti, nenoriu nieko liesti, galim tik pakalbėti, tiesiog apie bet ką. Nu bet anksčiau pas jus laikas greitai eidavo, o dabar nežinau ką kalbėti. Jūs manęs paklausinėkite. Klausiate kaip mums sekėsi iki šiol dirbti? Nu normaliai, nu bet čia nieko ypatingo ir neįvyko. Ką galvoju apie Jus? Nu nelaikau jūsų labai protinga, nu ne durna irgi, bet ir na... Tai dabar aš jus įžeidžiau ar ne? Nu pažiūrėkite, jūs turite daug klientų, aš realiai jums nerūpiu, pinigai yra jūsų motyvatorius ir čia normalu. Netikiu, kad pinigai jūsų nemotyvuoja.
Iš tikro, aš 80 procentų kalbu nesąmones. Jūs atmeskite iš mano kalbos tai. Aš taip kalbu, nes taip ginuosi. Mane erzina laimingi žmonės, o jūs atrodote laiminga ir jūsų sūnus laimingas. O aš ne. Aš to neturiu. Juk nesakysiu, kad kaip jums smagu, aš sakysiu „man nerūpi“. Negaliu apskritai klausytis kitų istorijų. Jie pabrėžia mano nelaimingumą. Dabar mūsų pokalbis/ginčas buvo pats tikriausias iki šiol turėtų, aš noriu vėl ateiti ir ne po dviejų savaičių, o greičiau.